Logopedė perspėja tėvus dėl lemtingos klaidos

 (42)
Vienas nuostabiausių dalykų, kurio mes, tėvai, laukiame, - kada vaikas ištars pirmą žodį. Tačiau kalba vystosi ne visada taip sklandžiai, kaip mes tikimės. Ir dėl to „kalti" mes patys, o ne vaikas.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Konsultuoja logopedė Violeta Katinienė.

Matas prakalbo tik ketverių

Keturmetį auginanti Vaiva (30 m.) prisipažįsta, kad tik dabar gali būti ramesnė. Jos sūnus Matas pradeda kalbėti. Moteris buvo ne juokais išsigandusi, mat iki šiol labai mielas, linksmas ir aktyviai su visais bendrauti norintis berniukas kalbėdavo tik „savo" kalba. Vieną kitą gimtosios kalbos žodžio skiemenį būdavo galima atskirti, bet iš esmės iš čiauškančio vaiko lūpų verždavosi lavina bereikšmių žodžių, kuriuos visus jis tardavo su didele svarba ir emocija. Deja, nei mama, nei tėtis jo nesuprato.

Vaiva spėja, kad dėl tokios vėlyvos kalbėjimo pradžios prisidėjo tai, kad šeima mišri. Vaiko tėtis - latvis, kuris iš pradžių su vaiku kalbėdavo latviškai. Mama su juo kalbėjo lietuviškai, o tarpusavyje jie kalbėdavosi rusiškai, mat vyrui šia kalba su žmona bendrauti paprasčiau nei lietuviškai.

„Dėl vaiko kalbos susirūpinome, kai jam buvo treji su puse. Vyras liovėsi su juo kalbėti latviškai. Šeimoje, vaikui girdint, perėjome prie lietuvių kalbos, tačiau pirmuosius rišlius žodžius pradėjo tarti tik tuomet, kai sūnus pradėjo lankyti darželį", - pasakojo moteris. Ji pripažino, kad pati su vaiku iki tol bendravo mažai, mat jį prižiūrėdama dar ir dirba, todėl džiaugdavosi, jeigu jis ramiai pasėdavo žaisdamas planšetiniu kompiuteriu.

„Kai vaikas prakalbo darželyje, supratau, kokia stipri ugdymo įtaka kalbai. Iki tol maniau, kad kalbos vaikai išmoksta savaime ir nieko specialiai daryti nereikia. Prisipažinsiu, man kartais tingu būti mokytoja, kuri nuolat verčia vaiką kartoti tariamus žodžius, tačiau kai matau rezultatą, apima neapsakomas džiaugsmas", - atvirai sako moteris.

Pradėjo kalbėti ketverių, todėl nesiseka mokykloje

Ne visada lengvai vaikai prabyla ir nemišriose šeimose.

„Sūneliui 3 m. ir 7 mėn., o jis kalba tik savais žodžiais: „ziavo" - mašina, „dzedze" - senelis, „dzidzi" - džipas, „bū" - karvė, „vova" - šuo, „kiki" - raktas, „pintines" - pirštinės, „tinti" - pirkti ir pan. Darželio auklėtojos skundžiasi, kad visiškai jo nesupranta. Net man, mamai, kartais reikia „vertėjo". Keista girdėti, kaip darželyje jo bendraamžis pradeda kalbėtis su manimi visiškai aiškiai ir taisyklingai, įprastais sakiniais. Tuo tarpu maniškio svetimi žmonės tikrai visiškai nesupranta, o ir pats vaikas dėl to sudirgsta. Pradeda pykti ir nusprendžia kurį laiką visai nekalbėti", - patirtimi dalijasi Irma (28 m.).

Mama Aušrinė (34 m.): „Vytautas pradėjo kalbėti tik ketverių. Dabar jis antrokas, tačiau mokykla jam malonumo neteikia. Tik dabar jis pradeda skaityti, parašyti žodį be klaidų jam sekasi sunkiai.

Nors jam ir skaitau, ir piešiame, ir lipdome, pasakoju, ką darome, o jo žodynas vis tiek skurdus."

Kaip su kalba susijęs televizorius ir kompiuteris

Vienų metų vaikas gali ištarti nuo 2 iki 30 žodžių, trimetis - apie pusantro tūkstančio. Tačiau specialistė pastebi tendenciją, kad dar nekalba vis daugiau trejų-ketverių metų vaikų.

Logopedė Violeta Katinienė: „Ne veltui logopedai perspėja tėvus, kad šie neleistų vaikams žiūrėti televizoriaus ir naudotis kompiuteriu, „neįvesti" šeimoje dvikalbystės, kol jis nekalba. Vasarą, kai grįžta daug išvykusių lietuvių, jų vaikai užplūsta mus. Visada pradedu nuo patarimo pasirinkti vieną kalbą. Jeigu vaikas jau kalba, dvikalbystė galima, tačiau nekalbančio vaiko kalbos vystymąsi dvikalbystė labai stabdo.

Tokį patį poveikį turi televizorius ir kompiuteris. Kai vaikas žiūri ir klauso užčiaupęs burnytę, nejuda jo lūpos ir liežuvis, t. y. artikuliacinis aparatas, tuo pačiu metu nestimuliuojami kalbos centrai. Mažas vaikas turėtų nuolat čiauškėti, tačiau tėvams labai patogu, kai jis sėdi ramiai ir tyli. Mokslininkai yra padarę nemažai tyrimų, kurie rodo, kad kuo daugiau laiko vaikai leidžia prie ekrano, tuo mažiau laiko skiria kitai veiklai ir bendravimui. Dėl to nukenčia ne tik jų kalba, bet ir vaizduotė, gebėjimas sklandžiai reikšti mintis, gali atsirasti netgi dėmesio ar emocijų sutrikimų. Dvimetuko dvi valandos, praleistos prie ekrano, po metų turi didžiausius streso skalės įverčius."

Pasak logopedės, kaip anksti vaikas pradės kalbėti, labiausiai priklauso nuo aplinkos, kurioje jis auga.

Kaip bendrauti su vaiku, kad jis pradėtų greičiau kalbėti

3-5 m. vaikas

Tėvai, bendraudami su nekalbančiu vaiku, turėtų kalbėti trumpais dviskiemeniais žodžiais, t. y. priebalsis - balsis, priebalsis - balsis, ir trumpais sakiniais. Reikia kalbėti su vaiku taip (tiesiog perdaryti savo kalbą), kad jis gebėtų atkartoti tėvų pasakytus žodžius, pavyzdžiui, „Katė tupi", „Šuo bėga" ir pan. Ypač reikėtų vengti mažybinių, maloninių žodelių, nes dažnai tėveliai tik jais kalbina savo mažuosius. Paprastai vaikai pirmiausia taria tuos žodžius, kurie jiems lengvesni. Dažniausiai pradeda nuo tų, kurie turi vienodus arba panašius skiemenis: „mama", „tėtė", „lėlė", „dėdė", „teta", „pupa" ir pan."

„Kol vaikas nekalba, - sako logopedė, - galima jam tiesiog duoti nurodymą ką nors padaryti. Nurodymas turi būti trumpas, aiškuss ir labai tikslus. Pavyzdžiui, „Imk mešką, dėk ant stalo", „Imk lėlę, dėk po kėde." Taip vaikas mokysis orientuotis erdvėje. Taip pat reikia mokyti skirti spalvas. Greičiausiai vaikas įsimena raudoną, todėl pradėti galima nuo jos. Mama turėtų pabrėžti šios spalvos pavadinimą („Imk raudoną spalvą", „Duok raudoną spalvą", „Atnešk raudoną spalvą"), nes nekalbantys vaikai neįsimena žodžių pavadinimų. Vaikas gali ją pavadinti ir trumpesniu savo žodžiu, pavyzdžiui, „dona", „ona", bet mes turime žinoti, kad taip jis vadina kaip tik šią spalvą. Tik tuomet galima imtis kitos spalvos. Taip pat galima vaiką mokyti ploti, belsti (iki trijų kartų), prašant pakartoti jūsų veiksmus. Taip lavinama jo fonemine (garsų) klausa. Foneminei klausai lavinti tinka ir garsų, skiemenų kartojimas, pvz., „Kaip šnypščia gyvatė?" Vaikas atsako: „Ššššš..." - „Kaip loja šuo?" - „Au-au." - „Kaip bėga vanduo?" - „Ssss"... Kuo daugiau vartosite garsiažodžių - tuo geriau. Juk mažyliui tai patys lengviausi trumpi žodelyčiai.

Kalbos centrus aktyvina smulkioji ir bendroji motorika. Smulkiąją motoriką lavina bet kokie veiksmai, atliekami pirštukais. Pavyzdžiui, galima paduoti krūvą sagų ir iš jos rinkti raudonas. Galima verti karoliukus, dėlioti bokštelius, įvairias formas, klijuoti, piešti. Laiptais lipti keičiant kojytes. Toks kopimas lavina bendrąją motoriką. Suvokimui lavinti labai tinka paveikslėlių dėjimas iš kelių dalių: pirmiausia reikėtų perkirpti paveikslėlį į dvi dalis ir paprašyti vaiko sudėti. Kai jau jam išeina, sukarpyti paveikslėlį į tris, vėliau - į keturias dalis. O kai jau ir tai pavyksta, pereinama prie keturių dalių kaladėlių dėliojimo, lavinančio ir mąstymą, ir erdvinį vaiko suvokimą. Vaikams paprasčiau sudėlioti dėliones, bet jos šiuo atveju netinka, nes jie mato tik formą, bet nemato paties piešinio.

Atminčiai lavinti labai tinka trumpų eilėraštukų mokymasis. Reikia pradėti nuo paprasčiausių, pavyzdžiui, „Aaaa pupa...""

4-5 m. vaikas

Logopedė pataria tėvams plėsti vaikučių žodyną paprastais triskiemeniais žodžiais, pavyzdžiui, imame vieną-du žodžius per dieną, tarkime, „papūga" arba „uodega", ir kasdien mokome skiemenimis: „pa-pū-ga", „uo-de-ga").

„Kai vaiko žodyne atsiras pakankamai triskiemenių žodžių, jis pajus, kad tai nėra taip jau labai sunku ir pradės juos tarti pats. Tuomet galima įtraukti ir sudėtingesnių žodžių, nuolat vaiką pagiriant, kai jam pasiseka. Taip pat būtina plėsti vaiko žodyną aiškinant nesuprantamus žodžius. Beje, maži vaikai dažnai kalba gramatiškai netaisyklingais sakiniais, nederina galūnių. Juos reikia taisyti. Mama turi pasakyti taisyklingai ir prašyti vaiko pakartoti", - pataria logopedė.

Iki ketverių su puse metų vaikas gali švepluoti. Pavyzdžiui, gali tarti ne „šuo", bet „tuo", ne ‚lapė", bet „vapė" ir t. t. Tai fiziologinis šveplavimas, kuris išaugamas, tad šiuo amžiaus tarpsniu nekreipiame dėmesio, kad garsus taria netaisyklingai.

Nuo ketverių su puse iki penkerių su puse metų vaikų kalbą turi įvertinti logopedas ir pasakyti, ar visi garsai tariami gerai. Dažniausiai tėveliai pastebi, kad vaikas netaria garso „r" ir skuba jį mokyti, nors tam dar nėra pasiruošęs jo artikuliacinis aparatas.

„Pirmiausia mes mokome vaikus taisyklingai tarti skardžiuosius dusliuosius priebalsius, švilpiamuosius šnypščiamuosius garsus (s, z, c , dz, š, ž, č, dž), tada l ir tik tada „r". Iki 5,5 m. vaikas gali šio garso neištarti, tai nieko bloga.

Penkiametį jau reikia mokyti atsakyti į klausimus visu sakiniu. „Ką karvė ėda?" - „Karvė ėda žolę." - „Ką padėjau ant stalo?" - „Ant stalo padėjau puoduką." Taip pat mokome apibendrinančių sąvokų, pavyzdžiui, vaisiai, daržovės, naminiai paukščiai, naminiai gyvuliai ir kt. Tuo pačiu metu plečiame vaikučio žodyną naujais žodžiais, pavyzdžiui, aiškindamiesi apie naminius gyvulius, galime pamokyti vaiką, kad karvės vaikas yra veršiukas, arklio - kumeliukas, avies - ėriukas. Šiuo amžiaus tarpsniu reikia stebėti, kad vaikas gerai derintų daiktavardį ir būdvardį (gražus suknelė = graži suknelė), daiktavardį ir skaitvardį (du ančiai = dvi antys).

Šešiamečiai jau turi mokytis rišliai pasakoti. Iš pradžių reikia mokyti penkiais-šešiais sakinukais apibūdinti matomą objektą. Pavyzdžiui, imame obuolį ar pomidorą, tuomet nurodome, kokia jo spalva, forma, kaip atrodo, kur auga ir pan. Pabaigoje būtina apibendrinti, kad tai vaisius, daržovė ir pan. Vėliau pereinama prie trumpų pasakėlių sekimo.

Tiems, kuriems reikia pagalbos

Logopedė V.Katinienė prieš kelis dešimtmečius yra parašiusi knygutę „Jei vaikas nekalba", kurią galima rasti ir naudotis jos asmeniniame tinklapyje www.logopedai.lt. Ten pat galima rasti trumpą filmuką, iš kurio tėvai gali pasimokyti, kokiu tempu, kokiais sakinukais su nekalbančiu vaiku reikia kalbėti. Šis filmukas paremtas specialistės išleista metodine mokomąją priemone mobiliesiems įrenginiams „Mokausi kalbėti".

2016 metų sausio mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Girk mažiau!

Nauja mada japoniškas auklėjimas

Kaltės jausmas

2016-ųjų vaikai – ypatingi

Išsamų žurnalo anonsą rasite ČIA.

Užsiprenumeruoti žurnalą palankiausiomis sąlygomis galite ČIA.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Šiuolaikinių tėvų klaida, dėl kurios užaugę vaikai nemoka kurti savo šeimų (33)

Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio, ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas? Liūdi? Neturi ką veikti?

Esminė klaida, kurią daro tėvai, pasiryžę nuo šiol būti geresni ir dažniau girti savo vaikus

Prisiskaitę protingų patarimų, kad Lietuvoje vaikus per dažnai peikiame ir per retai giriame, daugelis iš mūsų puola „šaunuolis“ ar „gudruolis“ dalinti į kairę ir į dešinę.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: mūsų šeimoje madas diktuoja šešiametė Uršulė (2)

Septynių vaikų mama, „7 taškai“ tinklaraščio autorė, 2016 metų veikliausia moteris Sabina Daukantaitė pastebi, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, nuo 2–3 metų amžiaus jau reiškia savo nuomonę dėl aprangos. Ypač ilgos diskusijos prasideda, kai mergaitės ruošiasi keliauti į darželį.

Kad pirmosios vaiko dienos darželyje būtų lengvos – patarimai tėvams (1)

Mažus vaikus auginantys tėvai susiduria su naujais iššūkiais, kai ateina metas vaikui lankyti darželį.

10 klausimų, kurie padės suprasti, ar tinkamai auklėjate vaikus

Kai kurie vaikus auginantys tėvai negali nuspręsti, ar jiems reikia keisti auklėjimo būdą. Tad pasitikrinkite.

Kodėl reikia nebijoti drausminti vaikų (3)

Egzistuoja įvairių auklėjimo būdų ir metodų, tad kaip išsirinkti veiksmingiausią?

Koks vaikų auklėjimo būdas yra geriausias

Visus mus augino kokie nors ypač gerbiami žmonės – tėvai, įtėviai, globėjai, internato darbuotojai ar seneliai – taigi visi galėjome savo kailiu patirti bent vieną auklėjimo būdą.

Ką daryti supykus ant vaiko: psichologės patarimai

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.

Praktiškas sprendimas vaiko erdvei – ir ramiems žaidimams, ir naujiems startams

Vaikui labai svarbu turėti asmeninę erdvę, kurioje jis galėtų pažinti save, mokytis, žaisti ir kurti.

Ko turime išmokyti savo dukteris (1)

Maža mergaitė ima pavyzdį iš mamos. Ji žvelgia į mamą savo įžvalgiomis akutėmis ir mokosi.

9 senoviniai (mūsų vaikystės) žaidimai, kuriuos smagu prisiminti

Šeimos laisvalaikio specialistė ir seimosgidas.lt įkūrėja Goda Leo prisimena savo vaikystės žaidimus, kuriuos siūlo tėvams išbandyti su savo mažais vaikais.

Kaip išvengti vaiko isterijų parduotuvėje

Kuo vaikas mažesnis, tuo sudėtingiau jam pavyksta suvaldyti staiga kylančius troškimus ir užplūstančias stiprias emocijas.

Pasakykite, kokia jūsų vaiko mėgstamiausia spalva, ir mes kai ką apie jį atskleisime

Spalvų poveikį žmogui nagrinėjantys specialistai pastebi, kad egzistuoja ryšys tarp vaiko charakterio ir mėgstamiausios spalvos.