Mano vaikas muša ir skriaudžia kitus: ką man daryti?

4 metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo elgesio: pastabų, kad berniukas netinkamai elgiasi ir skriaudžia kitus, ji girdi kone kasdien. Ką mamai patars specialistas?

Vaida klausia:


„Auginu 4 metų sūnų. Turime bėdą - labai mušasi, darželyje skriaudžia vaikus. Auklėtojos kiekvieną dieną skundžiasi. Jau tikrai nebeišmanau, kaip kalbėti su juo. Sūnus yra aktyvus vaikas, dar nekalba gerai, jam yra emocijų sutrikimas. Kai būna pervargęs, pradeda ir save žaloti - daužo galvą kur papuola. Jei labiau subari, pradeda muštis. Gal kažkiek įtakos tam turi tai, kad tėtis mažai dalyvauja auklėjant vaiką. Jis dirba užsienyje ir grįžta namo kas 2 mėnesius. Tada, aišku, jis labiau lepina vaiką, leidžia jam viską ir nedrausmina.


Su sūnumi daug laiko leidžiame kartu, niekur jo kitur nepalieku, tik darželyje. Kur yra toji mano auklėjimo klaida, kad jo elgesys toks agresyvus? Šiuo metu laukiam eiles pas psichologę, jau greit turėtume gauti."


Atsako Gediminas Tumėnas, psichologijos studentas, Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvis (www.ipi.lt).


Laba diena, Vaida. Matau, kad esate tikrai sudėtingoje situacijoje ir iš Jūsų rašymo matyti, jog jaučiatės pasimetusi. Jūs esate pavyzdys visoms mamoms tuo aspektu, kad tokioje sunkioje padėtyje drąsiai kreipiatės profesionalios pagalbos pas psichologę. Šiuo atsakymu ir norėtųsi Jus ir kitas, skaitančias mamas, paraginti nebijoti ir kreiptis pagalbos tuomet, kai yra sunku, o norisi padėti tiek vaikui, tiek sau.


Jūs teisingai mąstote sakydama, jog retas tėčio buvimas namuose turi įtakos šiai situacijai. Sūnui tėtis, ypač šiame amžiaus tarpsnyje, yra reikalingas ir vaikas gali dėl to jausti neigiamas emocijas. Be to, tėčiui grįžus pasikeičia šeimoje vyraujančios taisyklės ir ribos, kas leistina, o kas ne. Tai vaikui gali įnešti neaiškumo, vidinės sumaišties jausmą, į kurį sūnus jautriai sureaguoja.


Iš Jūsų klausimo matau, kad ir Jūs pati esate pavargusi ir suirzusi. Norėtųsi šiek tiek dėmesio skirti ir Jums. Šiuo metu visas vaiko emocijas tenka atlaikyti Jums. Jūs su vaiku būnate, leidžiate kartu laiką, rūpinatės juo, stengiatės jam padėti, nustatyti aiškias taisykles ir tai Jums kainuoja nemažai emocinių ir laiko resursų. Nepamirškite laiko sau: atsikvėpti, kurį laiką pabūti ne su vaiku, pabendrauti su drauge ar užsiimti mėgstama veikla. Jūsų pačios meilė sau gali persiduoti vaikui. Dabartinis nuovargis ir suirzimas taipogi gali būti situaciją apsunkinantis veiksnys. Pasirūpinkite savimi.


Sunku pasakyti, ar Jūsų vaikas turi emocinių ar elgesio sutrikimų, ar tai yra daugiau reakcija į situaciją, pykčio išraiška, sunkumai santykiuose. Šioje vietoje galėčiau kalbėti tik bendrybėmis, kaip antai: skirkite laiko sau, skirkite tikro laiko vaikui, nustatykite aiškias taisykles ir jų laikykitės; ne bauskite, o susitarkite, parodykite. Matau, kad esate išbandžiusi įvairius vaiko elgesio suvaldymo būdus. Noriu tik priminti vieną taisyklę: fizinės bausmės skatina smurto išraišką ir didiną vidinį konfliktą, o ne mažina. Nepaklusnus elgesys tam momentui gali ir sumažėti, tačiau problema taip neišsprendžiama (maža to, vaikas išmoksta, kad smurtas padeda suvaldyti situaciją).


Tam, kad įvertinti tiksliau tai, kas vyksta su Jumis ir Jūsų vaiku, reikalingas tiesioginis darbas su psichologu, detalesnis situacijos pamatymas, atsakymas į kai kuriuos specifinius klausimus, padedančius susidaryti aiškesnį paveikslą bei apčiuopti kertinius probleminės situacijos aspektus. Matau, kad Jums rūpi ir ieškote sprendimo būdų, nepasididžiuojate ieškoti pagalbos. Tai yra Jūsų stiprybė, kuri, neabejoju, padės pamažu tvarkytis su šia situacija.

Taip pat norėtųsi pridurti, jog jeigu nusivilsite pirmuoju susitikimu su psichologe, leiskite sau pabandyti nueiti antrą kartą. Jeigu nusivilsite dar kartą, raginu Jus nebijoti pabandyti kreiptis į kitą specialistą. Darbe su psichologu labai svarbus yra tarpusavio santykis, užtikrinantis bendradarbiavimą. Ne su kiekvienu žmogumi įmanoma užmegzti santykį ir neturėtumėte to iš savęs reikalauti. Atraskite tinkamą pagalbininką.


Jaučiuosi dėkingas už Jūsų pasidalinimą ir tikiuosi, kad Jūsų pavyzdys padrąsins daugiau mamų pasiryžti kreiptis pagalbos tada, kai sunku. Linkiu Jums kantrybės ir vilties.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis