Mergaitę įvaikinusi mama: man sunku ją mylėti kaip savą

 (28)
Užauginti svetimą vaiką - tai galbūt išgelbėti jo gyvenimą. Daugelis nusilenkiame tokiems tėvams ir nuoširdžiai žavimės, bet retai kuris pagalvojame apie galimybę patiems žengti šį žingsnį. Tai, žinoma, kilnu, didinga, bet ar lengva? Ar mes sugebėsime būti gerais tėvais svetimam vaikui, jei nebuvome tobuli net savam? O kas bus, jei nesugebėsime?
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Straipsnio autorė - Nijolė KOSKIENĖ

Mamos laiškas:

„Laba diena, kreipiuosi, prašydama pagalbos, nes pati nesugebu jos rasti. Su vyru esame užauginę dvi dukras ir sūnų, kurie jau gyvena savarankiškai. Visada laikiau save gera mama ir maniau, kad būti mama - mano pašaukimas. O kai susilaukėme pagranduko, pajutau norą įsivaikinti dar vieną vaiką. Taip į mūsų šeimą atėjo sesutė, miela mergytė iš vaikų namų.

Pamenu, kaip supykau, kai vaikų namų vadovas nusistebėjo: nesuprantu, ir kam jums tas vargas... Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau pirmą kartą pajutau pyktį, kai įdukra nuskriaudė mano sūnų. Ir vėliau jos elgesys, darymas tai, ką draudžiu, varė mane iš proto, dažnai iš nevilties verkdavau.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Darželio auklėtoja: į mus žiūri kaip į nosių ir užpakalių šluostytojus
Agnė savo nėštumą įamžino originaliai: pamatykite patys

Pajutau, kad man sunku kaip savą mylėti šį vaiką. Man net mergytės kvapas yra nepriimtinas... Ir nuo tokio suvokimo darosi dar blogiau, pradėjau kaltinti save, kad esu bloga mama.

Jei pabandydavau apie savo jausmus užsiminti mamų forumuose, būdavau tuoj pat pasmerkiama. Atrodo, lyg visi kiti įtėviai nesusidurtų su panašiomis problemomis.

Gyvenu mažame miestelyje, kur vieni kitus pažįsta, tad kreiptis pagalbos neturiu kur, visos įvaikinimo tarnybos specialistės tapo mano draugėmis, kurioms gėda prisipažinti apie savo jausmus. Suvokiu, kad tai tik maža mergytė ir privalau ją mylėti, bet man sunku. Prašau, patarkite, ką daryti, kur ieškoti pagalbos".

Mergaitę įvaikinusi mama: man sunku ją mylėti kaip savą
© DELFI / Kiril Čachovskij

Su VšĮ Paramos vaikams centro vadove, psichologe psichoterapeute Aušra KURIENE kalbame apie tėvus, kurie jau turi savo vaikų ir ryžtasi įsivaikinti dar vieną žmogutį ne todėl, kad patenkintų neišpildytus tėvystės lūkesčius, bet kad suteiktų dar vienam žmogui galimybę augti šeimoje. Ir apie iššūkius bei išbandymus, su kuriais jie gali susidurti.

Ką galėtumėte atsakyti tokiai susirūpinusiai mamai? Ar dažnas atvejis, kai įtėviai taip jaučiasi?

Tėvų ir vaikų santykiuose nėra vieno vardiklio - sutinku daug tėvų, kurie nemėgsta savo tikrų vaikų, tačiau yra tokių, kurie įvaikintus myli kaip savus. Taigi, „mylėti kaip savo" yra santykinė sąvoka, nes visi mes vaikus mylime skirtingai. Netgi tikra mama ne visus savo vaikus myli vienodai - vienus gali mylėti, kitų nekęsti ar nuolatos griežti dantį.

Yra terminas „pakankamai gera mama". Vaikui nereikia kažkokios tobulybės, jam reikia pakankamai geros mamos.
Aušra KURIENĖ

Matau šioje situacijoje didesnę problemą - kad akivaizdžiai susirūpinusi mama neranda pagalbos. Tokiu atveju būtina specialisto konsultacija, ji tikrai yra pasiekiama kiek didesniame mieste. Ir nereikia baimintis pasmerkimo ar problemos paviešinimo - psichologai yra įpareigoti saugoti konfidencialumą. Galbūt yra jos pačios vidinių dalykų, taip pat ir vaiko sunkumų, kurie neleidžia jiems sukurti gerus santykius, svarbu tai išsiaiškinti ir suprasti.

Kodėl taip nutinka?

Net gyvūnų bendruomenėje pasitaiko atvejų, kai jaunikliai yra atstumiami mamos, kai jie išmetami ar jų neprisileidžiama. Juo labiau tai gali pasireikšti sudėtinguose žmonių santykiuose. Tačiau dirbant jautriai, atidžiai ir nuosekliai, įmanoma atkurti ryšį. Nepamirškime, kad tie vaikai dažniausiai yra patyrę sudėtingą vaikystę, galbūt skriausti, atmesti, jie jau turi patirtį, kad suaugusiaisiais pasitikėti ir juos arti prisileisti yra labai pavojinga.

Ar tai dėsninga?

Daugumai globojamų vaikų būtina psichologo, psichoterapeuto pagalba ir daugeliu atvejų santykiams sukurti prireikia papildomų pastangų. Tačiau tai nėra nenormalu. Juk yra biologinių mamų, kurias kamuoja pogimdyminė depresija, nemeilė vaikui, tad santykis tikrai nėra duotybė, visada tai - kasdienis darbas. O traumuoto vaiko dygumas - dar sunkesnis iššūkis.

Ne iš vienos mamos esu girdėjusi, kad kartais jas atstumia įvaikio kvapas, nors jos ir nenori sau to pripažinti, juo labiau - kitiems. Kaip būtų galima tai paaiškinti?

Vieni vaikai kvepia pienu ir medumi, kiti - baime ir siaubu bei kitomis įtampomis, kurios gali išsiskirti nemaloniu kvapu. Tačiau ir prie to kvapo galima priprasti. Juk kai mylime, mums būna patrauklūs ir mūsų knarkiantys vyrai, ir jų kojinių kvapas gali būti neatgrasus. Tai - sudėtingesni dalykai, todėl tokiu atveju tikrai praverstų psichologo pagalba.

Ar dažnai įtėvius aplanko nusivylimas? Ir dėl kokios pagrindinės priežasties?

Pagrindinė priežastis, kaip ir daugeliu kitų gyvenimiškų situacijų, - nepateisinti lūkesčiai. Tai yra kad mūsų įsivaizduojami ir realūs dalykai labai skiriasi. Įtėviai galvoja - labai mylėsiu, investuosiu daug laiko ir pastangų į tą vaiką, jis mokysis aukštojoje mokykloje, o paaiškėja, kad to niekada nebus, nes įvaikio nerimo lygis per didelis, jis traumuotas ir išgąsdintas, ir galbūt esminė įtėvių misija - pasiekti, kad tas vaikas, sulaukęs 18 metų, dar būtų gyvas, nesėdęs ant adatos ar nepakliuvęs į kalėjimą. Galbūt didžiausia misija ir dovana - matyti, kad jis gali gyventi savo gyvenimą.

O ką daryti su nuolatine savigrauža, kad gal esu bloga mama tam vaikui?

Yra terminas „pakankamai gera mama". Vaikui nereikia kažkokios tobulybės, jam reikia pakankamai geros mamos. Manau, kad laiško autorė gali tokia būti. Tik būtinai reikia pasikalbėti su psichologu. Ir ne tik apie vaiką, tačiau ir apie jos pačios jausmus, kas jai kelia nerimą, kas gąsdina.

Nėra bėgimo iš namų ar paleistuvystės geno, yra skausminga vaikų patirtis, kaip juos augino, ką su jais darė, kuri ilgam palieka pėdsaką ir daro juos jautresnius.
Aušra KURIENĖ

Dar vienas subtilus klausimas, kuris gąsdina potencialius ar esamus įtėvius, globėjus - tai baimė, kad prasimuš genai. Pažįstu moterį, kurios nepilnametė įdukra, nors ir labai mylima, nuolat bėga iš namų.

Paauglystė - apskritai ypatingai sunkus amžius, vaikai ieško savo tapatybės, tikrinasi, ar jiems priklauso tas gražus gyvenimas, kas jie yra, kuo taps, ar seks padorių įtėvių, o gal blogos šeimos takais?

Nes nėra bėgimo iš namų ar paleistuvystės geno, yra skausminga patirtis, kaip juos augino, ką su jais darė, kuri ilgam palieka pėdsaką ir daro juos jautresnius. Žinau, kad ištverti nelengva, tačiau reikia išlaikyti vaikus kiek įmanoma saugesnėje aplinkoje. Dar po trejų metų ji bučiuos mamą apsikabinusi ir dėkos jai, kad ištvėrė.

Kokią esminę klaidą dažniausiai daro įtėviai?

Gal esminė klaida ir yra ta, kad norime „mylėti kaip savo", o galime tik mylėti kaip jį (ją) kaip kitą, atėjusį(-ią) iš vaikų namų, priglaustą, mylėti kaip išeina. Yra terminas „psichoterapinė tėvystė": t. y. kai esi ne šiaip mama ir tėtis, bet gydanti mama ir gydantis tėtis. Jei vaikas gyveno landynėje, kur jį mušė ar tvirkino, tai visada bus dalis jo istorijos, bet tik dalis. Ir ji jau yra praeityje. Kai vaikai atranda namus ir šeimą, prasideda nauja istorija.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (10)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.

Skausminga šeimos patirtis: iki 3 metų vaikas naktimis kėlėsi po 10 kartų (48)

Publikavę TavoVaikas.lt portale straipsnį apie neramų kūdikių miegą („Padėkite, auginu neramų vaiką, kuris niekada neužmiega pats"), sulaukėme tėčio Martyno laiško. Jis norėjo pasidalinti savo šeimos neeiline patirtimi.

„Pypliukas“: kaip išvengti vaikų isterijų parduotuvėje

Televizijos laida „Pypliukas“ pradeda naują sezoną ir pirmoje savo laidoje aptaria kelias vaikus auginantiems tėvams rūpimas temas.

Psichologė – apie vieną tėvų daromą klaidą, kuri skaudžiai atsiliepia vaikui (3)

Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame atlikti nedidelį, bet įdomų tyrimą: suskaičiuokite, kiek kartų per dieną meluojate.

Kas yra išmintinga tėvų meilė ir kodėl mes užauginame nelaimingus vaikus (1)

Esu sutikusi ne vieną suaugusį žmogų, kuris yra laimingas, kai jaučiasi nelaimingas.

Būkite žmonės, neverskite to daryti vaikų (11)

„Lenk medį, kol jaunas“. Taip, yra tokia lietuvių liaudies patarlė, tačiau nesupraskite jos paraidžiui, kai kalbame apie vaikų auklėjimą. Vaikų nereikia nei „perlaužti“, nei versti kažką daryti. Su jais reikia kalbėtis ir tartis.

6 frazės, kurių mūsų vaikams reikia kaip duonos kasdienės (2)

Kaip dažnai sakote vaikui, kad jį mylite? Ar parodote tą ir veiksmais? Jūsų dėmesiui - dar šešios frazės, kurių vaikui reikia ne mažiau, kaip „Aš tave myliu“.

Vienas populiarus auklėjimo metodas kenkia vaikams labiau už viską (5)

Egzistuoja vienas auklėjimo metodas, kuris labai paplitęs. Ir tik nedaugelis tėvų žino, ką jie daro savo vaikui.

7 skirtumai tarp įprastų ir išmintingų tėvų

Vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia išmintingų tėvų.

Psichologė: trokšdamas tėvų dėmesio, vaikas gali elgtis netinkamai

Gimus naujagimiui, pasikeitė vyresniojo vaiko elgesys. Mama sako, kad nebesusitvarko su šešiamečiu ir klausia patarimo specialisto.

Tomas Lagūnavičius: už kaprizų slepiasi nepatenkinti vaiko troškimai

Jei jūsų vaikas neklauso, rodo „ožius", iš principo tai yra gerai. Normalu, nes jis bręsta. Formuojasi jo vidinis „aš". Tačiau vaiko noras tapti kuo greičiau savarankišku, sukelia labai daug nepatogumų tėvams.

Pirmojo nevalstybinio darželio Kaune įkūrėja neieškojo pedagogų su diplomais

Šiandien Kaune skaičiuojama 20 privataus ugdymo erdvių darželinukams, bet 2010 m. tokios vietos nebuvo, ir Rasa Tamašauskaitė įkūrė pirmą privatų darželį mieste, kurį ir pavadino Kauno privačiu darželiu.