Mieli tėvai, palikite savo vaikus ramybėje!

 (4)
Vaiko raidą tyrinėjantys specialistai pastebi, kad kasdieniame gyvenime mes iš įpročio kišamės į vaikų veiklą pernelyg dažnai.
© Vida Press

Vincentas verkia iš nusivylimo. Jam nepavyksta užsirišti savo batukų. Jo mama netrukus puola padėti savo vaikui.

Austėja visu savo kūnu remiasi į žemą tvorelę. Jos tėtis šaukia: „Saugokis, kad nenugriūtum“.

Matas žaidimų aikštelėje pagaliuku bando pragręžti žemę. „Eik į smėlio dėžę, ten yra kibirėlių ir kastuvėlių“. „Ne“. „Gal nori pasisupti? Žiūrėk, supynės kaip tik laisvos“. Vaikas vėl purto galvą. „Tada bent jau pačiuožinėk. Juk mėgsti tai“.

Kas šiuose pavyzdžiuose svarbu?

Pavyzdžiuose minimi vaikai susiduria su svarbia patirtimi. Tam jiems visiškai nereikia mamų. Jiems reikia laiko ir ramybės, kad galėtų sutelkti dėmesį į savo užduotį. Taip pat jiems reikia žinojimo, kad kai prireiks tėvų, jie bus šalia. Jie padės man užsirišti batus, paglostys užgautą galvą ir eis su manimi prie supynių, jeigu man pabos.

Sutrikdyta raida

Turime suprasti, kad kiekvieną kartą siūlydami neprašytą pagalbą, nutraukdami atžalos žaidimą, įspėdami dėl būtinybės saugotis, mes sutrikdome vaiko natūralią raidą. Natūralus smalsumas, jo patenkinimas savo jėgomis yra viena svarbiausių mūsų vaikų raidos varomųjų jėgų. Tik todėl, kad mažieji moka visa esybe įsitraukti į kažkokią veiklą, jie gali taip greitai mokytis ir augti.

Kiekvieną kartą įsikišdami, mes vaikams tarsi sakome, kad jų užsiėmimas nėra pakankamai svarbus, kad jo nebūtų galima pertraukti. Kaip dažnai jie girdi sakinius, kaip „Aš šiuo metu kalbu telefonu. Tai svarbu, netrukdyk man“?

Taigi, tai ne šiaip sau erzina, kai tėtis ar mama nuolat kiša savo trigrašį, bet ir kenkia – vaiko vystymuisi ir mūsų tarpusavio santykiams su juo.

Bandymai ir klaidos – tai neatsiejama mokymosi dalis. Mažasis Vincentas iš aukščiau pateikto pavyzdžio sužinos, kaip atrodo, kai jo batus užriša mama. Ir, galbūt, taip pat sužinos, kad jo mama netiki, kad jis pats galėtų tai padaryti. O kiek džiaugsmo būtų buvę, jeigu jis po kelių mėginimų pagaliau būtų visgi užsirišęs batukus?

Natūralus ėjimas į savarankiškumą

Kasdieniniame gyvenime motinos ir tėvai susiduria su didžiuliu iššūkiu atpažinti, kada jų vaikams reikia jų pagalbos ir kada ne. Kaip mums pavyksta surasti pusiausvyrą tarp vaikui suteikiamos paramos ir laisvės veikti?

Budrus buvimas

Būkite šalia ir įsikiškite į tai, ką veikia jūsų vaikas, tik tuomet, kai jis to paprašo! Šiuo atveju sąvokų „būti šalia“, „veikia“ ir „prašo“ reikšmė, žinoma, priklauso nuo jūsų vaiko amžiaus.

Jeigu kalbame apie mažus vaikus, kurie dar nemoka naudotis telefonu, „būti šalia“ reiškia būti fiziškai pasiekiamu.

Paaugliams tai reiškia būti pasiekiamu žodžiu.

Būti pasiekiamais mums, suaugusiems, neatrodo tokia svarbi veikla. Tačiau vaikams tai yra esminė vystymosi sąlyga. Vaikas nori pats galėti padaryti. O kai jam nepavyksta ir jis nori pagalbos, mes tą tikrai pastebime. Naujagimis negali „paprašyti“ ir vis tiek mes gebame pastebėti, kada jis yra patenkintas ir kada nori būti paimtas ant rankų.

Mažo vaiko niurnėjimas dar nėra pagalbos prašymas. Jis gali pats sau kažką bambėti, tačiau kai jam reikės pagalbos, jis tikrai pašauks „Mama!“

Kartais kitaip nesigauna

Yra tik trys išimtys, kai tėvų įsikišimas būtinas net vaikams to neprašant.

Pirmoji išimtis, žinoma, kai vaikas atsiduria rimtame pavojuje. Tokiu atveju nereikia laukti jokių prašymų, būtina iškart veikti. Bendrieji įspėjimai elgtis atsargiai VISADA duoda priešingus rezultatus, nes jie sutrikdo susitelkimą. Visai kas kita yra įspėjimai, tokie kaip „Ar matai, kad priekyje takelis eina staiga žemyn?“

Antroji išimtis kai vaikas peržengia asmenines tėvų ar kitų žmonių ribas. Čia mums reikia nemažai intuicijos ir gebėjimo pasverti: ar tai asmeninė riba, ar tik principas, o gal socialinė norma? Kam padaroma daugiau žalos: tam, kurio ribos peržengiamos, ar vaikui, kai įsikišama į jo veiklą?

Trečioji išimtis, kai pranokstama mūsų, kaip tėvų, kantrybė. Jeigu tėvai atsidūrė ties kantrybės išsekimo riba, mandagus ir švelnus palaikymas yra naudingas visiems situacijos dalyviams. Tačiau ir šiuo atveju galioja tas pats: atidžiau pažiūrėjus, vaikus imti raginti reikia gerokai rečiau, nei mes manome.

Išvada: mūsų vaikams taip pat reikia ramybės!

Kasdieniame gyvenime mes iš įpročio kišamės į vaikų veiklą pernelyg dažnai. Tokiose ir panašiose situacijose stenkimės būti atidesni ir dažniau patylėkime. Taip ne tik suteiksime vaikams galimybę netrikdomai vystytis, bet ir susikursime naujos erdvės savistabai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Brolių ir seserų konfliktai: ar verta dėl jų rūpintis

Idiliškame šeimos paveiksle broliai ir sesės rūpinasi vienas kitu, kartu žaidžia, elgiasi vienas su kitu lyg geriausi draugai. Bet kaip dažnai taip atrodo realybė?

Laimingi žmonės keliauja: į Ameriką su mažais vaikais (10)

Rasa Sagė pasakoja savo įspūdžius apie kelionę su mažais vaikais į Ameriką.

Kaip išmokyti vaikus tinkamai pasirūpinti savo dantimis (1)

„Nenoriu plautis rankų, nenoriu valgyti daržovių, eiti į darželį, klotis lovos ir persirengti grįžęs namo..." – sąrašas galėtų tęstis iki begalybės.

Žaidimai su vaiku: kokios ribos turėtume niekada neperžengti

Visi tėvai trokšta, kad jų vaikas kuo greičiau išmoktų įvairiausių dalykų, parodytų savo sugebėjimus, demonstruotų raidą ir gražiai žaistų. Vieni, suvokdami, kad be jų pagalbos, indėlio ir pastangų – tai beveik neįmanoma, kasdien bent valandą skiria žaidimams. Kiti, paskendę savo darbuose ir rūpesčiuose, tikisi, kad jis pats natūraliai šių dalykų išmoks.

Ar vaikai į mokyklą turi ateiti mokėdami skaityti ir rašyti (13)

Kas yra priešmokyklinis ugdymas: ko šiuos metus mokomi vaikai, ar priešmokyklinio amžiaus vaikai turi išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti?

Kas iš tiesų yra emocinis intelektas ir kaip jį ugdyti nuo mažų dienų (6)

Emocinis intelektas – populiarus terminas, tačiau apie jį kalbama dažnai iš tiesų neįsigilinus į jo esmę.

Išlepinto vaiko požymiai ir patarimai tėvams (11)

Išlepintas mažylis – tikras galvos skausmas tėvams.

Pedagogė: vaikus turime auklėti koreguodami netinkamą jų elgesį, o ne bausdami (1)

Ikimokyklinio ugdymo pedagogės parengtas komentaras apie bausmes. Kas yra bausmė ir ar ji taikoma vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose?

Kai vaikas supyksta, turite atsiminti kelis esminius dalykus

Išbandymas ne tik vaikui, bet ir tėvams – taip galima apibūdinti situacijas, kai mažylis primygtinai kažko reikalauja prekybos centre, išlipęs iš lovos „ne ta koja" verkšlena iki pietų, nepasidalinęs žaislais smėlio dėžėje ima viską mėtyti į šalis, apkumščiuoja greta sėdinčius draugus ir visais kitais būdais demonstruoja nepasitenkinimą ar nusivylimą.

3 eksperimentai su vandeniu, kurie patiks vaikams

Ne tik rašydami ar skaitydami vis daugiau galime išmokti apie mus supančią aplinką, bet ir labai svarbu kalbėti, pajusti, matyti. Todėl tam pasiekti pasitelkiami eksperimentai.

Kur dėti sugedusius elektroninius žaislus

Net penktadalis gyventojų, kurių šeimose auga nepilnamečių vaikų, teigė, jog pernai elektroninius žaislus į konteinerius išmetė kartu su buitinėmis atliekomis. Kone kas antras apklaustasis manė, jog žaisluose galėjo būti likusios panaudotos baterijos.

Psichologė: kaip auklėjant neperspausti ir užauginti laimingą vaiką (1)

Psichologė Jūratė Bortkevičienė atsako į klausimus apie ribų nubrėžimą vaikams: kaip tą padaryti nepažeidžiant vaiko laisvės ir suteikiant jam geriausias sąlygas augti.

Psichologė: ribas vaikams reikia taikyti nuo kūdikystės (18)

Jeigu paklaustume savęs, ko labiau reikia vaikams – ribų ar laisvės, greičiausiai atsakytume, kad ribų. Apie jas tiek daug prisiskaitėme ir prisiklausėme. Vis dėlto vaikui labiau reikia laisvės, o ribos turi būti nejuntamos, „įsipaišiusios" į patį gyvenimą.

Vaikas neklauso: 3 esminiai dalykai, kuriuos turite žinoti (13)

Kaip reaguoti į netinkamą vaiko elgesį? Pats pirmas žingsnis būtų pabandyti suprasti, kodėl vaikas elgiasi netinkamai.

3 vaikų auklėjimo būdai, kuriuos geriau pamirškite visiems laikams (42)

Tyrimai rodo, kad šaukimas ant vaikų turi tokių pat žalingų pasekmių jiems kaip ir fizinės bausmės.