Mieli tėvai, palikite savo vaikus ramybėje!

 (4)
Vaiko raidą tyrinėjantys specialistai pastebi, kad kasdieniame gyvenime mes iš įpročio kišamės į vaikų veiklą pernelyg dažnai.
Mieli tėvai, palikite savo vaikus ramybėje!
© Vida Press

Vincentas verkia iš nusivylimo. Jam nepavyksta užsirišti savo batukų. Jo mama netrukus puola padėti savo vaikui.

Austėja visu savo kūnu remiasi į žemą tvorelę. Jos tėtis šaukia: „Saugokis, kad nenugriūtum“.

Matas žaidimų aikštelėje pagaliuku bando pragręžti žemę. „Eik į smėlio dėžę, ten yra kibirėlių ir kastuvėlių“. „Ne“. „Gal nori pasisupti? Žiūrėk, supynės kaip tik laisvos“. Vaikas vėl purto galvą. „Tada bent jau pačiuožinėk. Juk mėgsti tai“.

Kas šiuose pavyzdžiuose svarbu?

Pavyzdžiuose minimi vaikai susiduria su svarbia patirtimi. Tam jiems visiškai nereikia mamų. Jiems reikia laiko ir ramybės, kad galėtų sutelkti dėmesį į savo užduotį. Taip pat jiems reikia žinojimo, kad kai prireiks tėvų, jie bus šalia. Jie padės man užsirišti batus, paglostys užgautą galvą ir eis su manimi prie supynių, jeigu man pabos.

Sutrikdyta raida

Turime suprasti, kad kiekvieną kartą siūlydami neprašytą pagalbą, nutraukdami atžalos žaidimą, įspėdami dėl būtinybės saugotis, mes sutrikdome vaiko natūralią raidą. Natūralus smalsumas, jo patenkinimas savo jėgomis yra viena svarbiausių mūsų vaikų raidos varomųjų jėgų. Tik todėl, kad mažieji moka visa esybe įsitraukti į kažkokią veiklą, jie gali taip greitai mokytis ir augti.

Kiekvieną kartą įsikišdami, mes vaikams tarsi sakome, kad jų užsiėmimas nėra pakankamai svarbus, kad jo nebūtų galima pertraukti. Kaip dažnai jie girdi sakinius, kaip „Aš šiuo metu kalbu telefonu. Tai svarbu, netrukdyk man“?

Taigi, tai ne šiaip sau erzina, kai tėtis ar mama nuolat kiša savo trigrašį, bet ir kenkia – vaiko vystymuisi ir mūsų tarpusavio santykiams su juo.

Bandymai ir klaidos – tai neatsiejama mokymosi dalis. Mažasis Vincentas iš aukščiau pateikto pavyzdžio sužinos, kaip atrodo, kai jo batus užriša mama. Ir, galbūt, taip pat sužinos, kad jo mama netiki, kad jis pats galėtų tai padaryti. O kiek džiaugsmo būtų buvę, jeigu jis po kelių mėginimų pagaliau būtų visgi užsirišęs batukus?

Natūralus ėjimas į savarankiškumą

Kasdieniniame gyvenime motinos ir tėvai susiduria su didžiuliu iššūkiu atpažinti, kada jų vaikams reikia jų pagalbos ir kada ne. Kaip mums pavyksta surasti pusiausvyrą tarp vaikui suteikiamos paramos ir laisvės veikti?

Budrus buvimas

Būkite šalia ir įsikiškite į tai, ką veikia jūsų vaikas, tik tuomet, kai jis to paprašo! Šiuo atveju sąvokų „būti šalia“, „veikia“ ir „prašo“ reikšmė, žinoma, priklauso nuo jūsų vaiko amžiaus.

Jeigu kalbame apie mažus vaikus, kurie dar nemoka naudotis telefonu, „būti šalia“ reiškia būti fiziškai pasiekiamu.

Paaugliams tai reiškia būti pasiekiamu žodžiu.

Būti pasiekiamais mums, suaugusiems, neatrodo tokia svarbi veikla. Tačiau vaikams tai yra esminė vystymosi sąlyga. Vaikas nori pats galėti padaryti. O kai jam nepavyksta ir jis nori pagalbos, mes tą tikrai pastebime. Naujagimis negali „paprašyti“ ir vis tiek mes gebame pastebėti, kada jis yra patenkintas ir kada nori būti paimtas ant rankų.

Mažo vaiko niurnėjimas dar nėra pagalbos prašymas. Jis gali pats sau kažką bambėti, tačiau kai jam reikės pagalbos, jis tikrai pašauks „Mama!“

Kartais kitaip nesigauna

Yra tik trys išimtys, kai tėvų įsikišimas būtinas net vaikams to neprašant.

Pirmoji išimtis, žinoma, kai vaikas atsiduria rimtame pavojuje. Tokiu atveju nereikia laukti jokių prašymų, būtina iškart veikti. Bendrieji įspėjimai elgtis atsargiai VISADA duoda priešingus rezultatus, nes jie sutrikdo susitelkimą. Visai kas kita yra įspėjimai, tokie kaip „Ar matai, kad priekyje takelis eina staiga žemyn?“

Antroji išimtis kai vaikas peržengia asmenines tėvų ar kitų žmonių ribas. Čia mums reikia nemažai intuicijos ir gebėjimo pasverti: ar tai asmeninė riba, ar tik principas, o gal socialinė norma? Kam padaroma daugiau žalos: tam, kurio ribos peržengiamos, ar vaikui, kai įsikišama į jo veiklą?

Trečioji išimtis, kai pranokstama mūsų, kaip tėvų, kantrybė. Jeigu tėvai atsidūrė ties kantrybės išsekimo riba, mandagus ir švelnus palaikymas yra naudingas visiems situacijos dalyviams. Tačiau ir šiuo atveju galioja tas pats: atidžiau pažiūrėjus, vaikus imti raginti reikia gerokai rečiau, nei mes manome.

Išvada: mūsų vaikams taip pat reikia ramybės!

Kasdieniame gyvenime mes iš įpročio kišamės į vaikų veiklą pernelyg dažnai. Tokiose ir panašiose situacijose stenkimės būti atidesni ir dažniau patylėkime. Taip ne tik suteiksime vaikams galimybę netrikdomai vystytis, bet ir susikursime naujos erdvės savistabai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kūrybinis darbelis su vaikais: spalvingos moliūgų sėklos

Trijų vaikų mama Elena, rašanti tinklaraštį „Su vaikais“ pateikia smagią idėją, kaip panaudoti moliūgų sėklas, kurias paprastai nieko nepagalvodami išmetame.

Ką gali padaryti tėvai, kad technologijos vaiką ugdytų, o ne bukintų?

Viena iš šiuolaikinių tėvų dilemų – kaip teisingai supažindinti vaiką su technologijomis, kiek laiko leisti jomis naudotis, kad jos į vaiko dienotvarkę įsilietų atnešdamos naudos, o ne darydamos žalą ir atimdamos laiką, skirtą kitiems svarbiems įgūdžiams lavinti.

Lauko pedagogika Lietuvoje: ką turime šiandien ir kur judame

Mokslininkai teigia, kad šiuolaikiniai vaikai ir gyvenimo būdas taip pasikeitė, jog vaikai turi kur kas mažiau galimybių praleisti jiems taip būtino laiko dalį lauke.

Šias klaidas daro viso pasaulio tėvai, auginantys vaikus (3)

Mike‘as Leary yra psichologas, kurio pagrindinės darbo sritys yra santykiai ir tėvystė. Savo straipsnyje „Fatherly“ jis pateikia mūsų dažniausiai daromas klaidas.

Mamai nepatiko tvarka darželyje: ar protingai elgiasi pedagogai? (110)

Redakcija gavo mamos laišką apie ją nustebinusią vaikų darželio tvarką. Pradėjus lankyti darželį, čia tėvai paprašomi iš karto išeiti iš grupės ir netrukdyti kitiems vaikams. Kaip tokią pedagoginę patirtį pakomentuos psichologė?

Genialus būdas užsirišti batus daug greičiau ir paprasčiau VIDEO (1)

Mažus vaikus auginančios mamos žino, kad išmokyti mažuosius užsirišti batraiščius nėra lengva.

Vilniuje veikia mokykla, kurioje anglų kalbos moko pagal naują metodiką

Vilniuje atsidariusioje „Mortimer English Club" mokykloje anglų kalbos mokomi visi norintys: ir vaikai nuo dvejų metų, ir suaugusieji. Kuo ypatinga ši visame pasaulyje žinoma anglų kalbos mokymo programa, kalbamės su „Mortimer English Club" Vilniuje direktore Viktorija Korolkova.

Rudens istoriniai įvykiai vaikams – į ką verta atkreipti dėmesį?

Kasdienybės rutiną šeimoje išsklaidyti padeda šventės. Idėjas joms padiktuoti gali ne tik šeimos narių sukaktys, bet ir istoriniai įvykiai.

Psichologė – apie dažną tėvų klaidą, kuri vaikui padaro meškos paslaugą (16)

Sakoma, kad vaikas visada nori laimėti ir būti pirmas, bet ar tai tiesa, net nesusimąstome. Taip nutinka, pasak specialistų, todėl, kad pirmauti norime mes, tėvai, ir užprogramuojame savo vaikus.

Manęs niekas nemyli, nes esu negražus: psichologės komentaras (20)

„Manęs niekas nemyli, nes esu negražus", - kartą išgirdau mažo vaiko frazę. Susimąsčiau, iš kur pyplys tai ištraukė. Ar tikrai gražuoliai labiau mylimi? Apie „bjauriojio ančiuko“ kompleksą kalbamės su psichologe Zita Pečiulyte.

Sakykite šiuos žodžius savo vaikams kuo dažniau – jie augs laimingesni (8)

Ar kada pagavote save galvojant, kad iš jūsų burnos skamba tik paliepimai? Na, gal „ne tik“, bet dauguma tai tikrai.

Kodėl daug žmonių norėtų įsivaikinti, bet nedrįsta: psichologės komentaras (7)

Naujo žmogučio atėjimas į mūsų gyvenimą vienareikšmiškai yra sumaištį sukeliantis įvykis. Planuotas kūdikis, neplanuotas, globojamas ar įvaikintas – visais atvejais pagrindinė dvejonė būna viena: „Ar aš būsiu gera mama/tėtis?“.

Kaip ugdyti vaiko lyderio savybes: patarimai tėvams (2)

Jau ankstyvoje vaikystėje lyderiai skiriasi nuo bendraamžių – noriai dalinasi žaislais, gerbia suaugusiuosius, yra iniciatyvūs, geraširdžiai, domisi aplinkiniu pasauliu.

Psichologė – apie paprastą būdą parodyti vaikui, kad jis yra svarbus ir vertingas (23)

Ką manot apie žmogų, kuris sveikindamasis nežiūri į akis? O ką manot apie žmogų, kuris iš viso nesisveikina? Kadaise žmonės sakydavo apie tokius „praėjo kiaulė su zvaneliu“. Dabar sutinkam tiek žmonių, kad pasidarė tarsi normalu jų nematyti, nesisveikinti.

Kokie žodžiai ir frazės labiausiai žeidžia vaikus (12)

Įdomu, ar kas nors jau yra lyginęs tėvelius su veiksmo filmų herojais. Turbūt yra, bet ir aš dar kartą pasitelksiu šį vaizdingą palyginimą tėvystės iššūkiams iliustruoti.