Neįkainojamas žmogaus bruožas, kurį išugdyti reikia vaikystėje

 (3)
Pastaruoju metu daug kalbama apie empatiją kaip apie neįkainojamą žmogaus bruožą. Empatiškas žmogus sugeba atjausti, suprasti kitą ir dėl šios savybės yra kitų mylimas. Pasak psichologų, empatija yra sėkmingo bendravimo pagrindas, tačiau ją reikia ugdyti ankstyvoje vaikystėje.
© Shutterstock nuotr.

Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas.

Apie empatiją kalbama kaip apie vieną geriausių žmogaus savybių. Kodėl ji tokia svarbi?

„Empatijos" sąvoka atsirado neseniai ir ji sudaryta iš kitų dviejų sąvokų: „simpatijos" ir „antipatijos". Tai reiškia, kad empatija yra tarsi šių dviejų jausmų aukso vidurys. Kitaip tariant, empatija - tai gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, gebėjimas pasijusti kito vietoje, įsijausti į jo jausmus.

Ji ugdo užuojautą, altruizmą ir gailestį ir yra daugelio moralinių sprendimų bei poelgių pamatas. Ši savybė yra be galo vertinga bendraujant. Labiau mėgstami tie suaugusieji ir vaikai, kurie yra empatiški - tai reiškia, sugeba suvokti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Bendrauti vaikui yra gyvybiškai svarbu, nes be kitų žmonių jis neišgyventų. Mokėjimas bendrauti padeda sutarti su kitais, o šių įgūdžių stoka trukdo pritapti, yra nesėkmių priežastis.

Empatija yra įgimta, o gal ją reikia išugdyti, nes visi maži vaikai yra savitai egoistai...

Nėra duomenų, kad empatija yra įgimta žmogaus savybė. Šiuo metu populiari nuomonė, kad būti empatiškas žmogus išmoksta - šią savybę vaikas perima iš tėvų, aplinkos - žmonių, kurie kasdien jį supa. Empatiją, kaip ir kitas savybes, tėvai gali formuoti vaikui iki paauglystės, nes paauglys jau pats vysto savo asmenybę ir tėvai jam įtakos nebeturi.

Nėra duomenų, kad empatija yra įgimta žmogaus savybė. Šiuo metu populiari nuomonė, kad būti empatiškas žmogus išmoksta - šią savybę vaikas perima iš tėvų, aplinkos.
Viktoras Šapurovas

Mažas vaikas yra ne egoistas, o egocentrikas. Ir tai natūralu, jis pats negali savimi pasirūpinti, todėl reikalauja itin daug dėmesio. Jis nesupranta, kad reikia paisyti kitų žmonių. Tarkim, mažylis gali ramiai žaisti atsisėdęs ant durų slenksčio ir nesuprasti, kad trukdo mamai ir tėčiui praeiti. Tačiau kai mama jam paaiškina, kad reikia pasitraukti, nes negerai trukdyti, po truputį mokosi atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, suprasti jų jausmus, išgyvenimus.

Empatijos ugdymo procesas šiek tiek panašus į kalbų mokymąsi. Vos gimęs kūdikis kalbėti nemoka, tačiau girdėdamas kitus kalbančius nesunkiai įvaldo šį meną. Panašiai yra ir su empatija. Iš dalies tai, kiek esame empatiški, lemta genetinių veiksnių, tačiau empatijos mes ir mokomės. Ir išmokstame to, ką matome aplink, panašiai kaip ir kalbėti, įprantame taip, kaip girdime kalbant aplinkinius.

Ikimokykliniame amžiuje bręsta socialinės emocijos, tarkim, nesaugumo jausmas ir kuklumas, įtarumas ir pavydas, išdidumas ir pasitikėjimas savimi. Visoms joms patirti reikia sugebėjimo lyginti save su kitais. Šio amžiaus vaikams empatija labai svarbi derinant sumanymus, bendraujant ir bendradarbiaujant, ji skatina padėti draugui, ieškoti tinkamo sprendimo, įveikti neigiamą savijautą, derinti savo veiksmus ir sumanymus su suaugusiaisiais: auklėtoja, jos padėjėja. Vadinasi, vaikai mokosi tolerancijos, būti paslaugūs, pratinasi elgtis dorai ir sąžiningai kitų atžvilgiu.

Visi tėvai norėtų išmokyti savo vaiką būti empatišką jau vien dėl to, kad ateityje puikiai sutartų su kitais žmonėmis. Kaip tai padaryti, galbūt empatijos mes mokome nesąmoningai, apie tai nesusimąstydami?

Daugiausiai įtakos ugdant empatiją turi mama, nes vaikas atkartoja tą elgesį, kaip su juo elgėsi mama. Jeigu priglaudė, kai jam skaudėjo, paguodė, jis taip elgsis ir su savo bendraamžiais. Yra vaikų, kurie jau darželyje puikiai sugeba atjausti tarkim, parklupusį ir susižeidusį draugą. Jie moka pribėgti, apsikabinti ir paguosti. Tai reiškia, kad namuose buvo tinkamai auklėjami ir mylimi. Mama ir tėtis formuodami vaiko asmenybę daro tai pasąmoningai, net nesusimąstydami, kad štai dabar mes formuojame empatijos jausmą savo vaikui. Tiesiog savo pavyzdžiu moko atjausti, kai skauda, suprasti, kodėl liūdna, pajausti kito žmogaus nuotaikas.

Mes esame linkę manyti, kad atjauta susijusi su empatija. Ar tai vienas ir tas pats?

Daugiausiai įtakos ugdant empatiją turi mama, nes vaikas atkartoja tą elgesį, kaip su juo elgėsi mama. Jeigu priglaudė, kai jam skaudėjo, paguodė, jis taip elgsis ir su savo bendraamžiais.
Viktoras Šapurovas

Empatijai yra būdinga atjauta, tačiau tokia, kuri baigiasi tada, kai yra nebereikalinga arba, kitaip tariant, „sveika" atjauta. Empatiškas žmogus suteiks tik tiek pagalbos kitam, kiek reikia, ir nesiims guosti, gailėti „per daug". Perdėtai kitus linkęs globoti žmogus gerai jaučiasi tik tada, kai kam nors padeda, nors pagalbos ir nereikia.

Gailestingumo ribą peržengti labai lengva, tačiau empatiškas žmogus to nepadaro, nes jaučia, kada atsitraukti ir nebesiūlyti pagalbos. Vaikas, kad užaugtų empatiškas, nuo kūdikystės neturėtų būti per daug globojamas, tačiau kai kurios mamos nesąmoningai taip elgiasi. Kad mažylis užaugtų laimingas ir visavertis žmogus, mama turėtų kūdikystėje jam suteikti kaip įmanoma daugiau globos, o vėliau leisti skleistis jo savarankiškumui.

Vaikas, kurį mama globoja taip, tarsi jis vis dar būtų kūdikis, neleidžia jam pačiam priimti sprendimų, jaučiasi mažas ir nieko nesugebantis. Taip elgiasi tos mamos, kurios stengiasi „pabėgti" nuo savo menkavertiškumo, vidinio savęs nuvertinimo. Jos jaučiasi reikalingos tik tada, kai viską daro už savo vaiką, nepalikdamos jam jokios erdvės.

Galbūt yra tam tikri empatijos formavimosi etapai? Iš kur žinoti, kad tinkamai vystome šią savybę?

Aš siūlyčiau auginant vaiką prisiminti empatiją ir parodyti jam, kad galima užjausti kitą, džiaugtis kartu su kitu žmogumi, neatstumti draugo tik dėl to, kad jis „kitoks". Empatija nesiformuoja etapais, tad ir išskirti jų neįmanoma. Nėra sunku pastebėti, ar vaikui išugdytas empatijos jausmas, pakanka stebėti jį ir įvertinti, kiek priartėjo prie suaugusio žmogaus, ar pajėgus suvokti, kad kitam skauda, ar sugeba atjausti kitą, padėti jam ir kartu daryti tai neįkyriai.

Galima stebėti, ar vaikas sugeba bendrauti su bendraamžiais, nes jeigu nemokės bendrauti, negalės ateityje įgyvendinti savo tikslų ir nieko nepasieks. Empatiškas, sugebantis suprasti kitus vaikas bus laimingas su kitais vaikais, turės draugų, ateityje sugebės susikurti sėkmingą šeimą. Visa tai, ką išvardijau, ir yra laimė.

Ką daryti tiems tėvams, kurie nežino, kaip vaikui formuoti empatiją?

Manau, pirmiausia patys tėvai turėtų mokytis būti empatiški. Tai gali kiekvienas žmogus. Galima pradėti nuo paprasčiausio kitų asmenų stebėjimo, mėginimo suprasti, apie ką jie galvoja ar ką jaučia. Svarbu mokytis matyti žmones kaip atskirus individus, kurie neprivalo kažką duoti. Jie gyvena savo gyvenimą, turi savo tikslus, jausmus, mintis. Gebėjimas taip žvelgti į kitus - būtina „sveikos" laimės sąlyga. Todėl lavindami empatiją kartu tiesiame savo kelią į tikrąją laimę.

Ugdant empatiją svarbu:

Suformuoti vaikui teigiamą savivertę, mokyti suprasti kitų jausmus, išaiškinti bendravimo su kitais žmonėmis taisykles. Didžiausią poveikį ugdant empatiją turi tėvai, kurių elgesį vaikas kopijuoja.

Išmokyti vaiką įvardyti savo jausmus. Tėvai turėtų dalytis su vaikais savo emocijomis, aiškinti, kaip jaučiasi, kai pyksta, skauda, linksma ir pan. Galima pažaisti žaidimą: stebėti žmonių nuotraukas žurnale ir pagal jų veido išraiškas bandyti nuspėti, kaip jie jaučiasi. Taip pat galima susėsti su vaiku ant grindų ir ridenti kubą, ant kurio sienelių yra užrašyti jausmai (liūdnas, piktas, linksmas ir t. t.), ir paprašyti mažojo, kad juos apibūdintų, parodytų.

Nepamirškime meno, ypač dailės ir muzikos, nes mažas vaikas į meną reaguoja jausmingai. Tad galite pažaisti su juo ir paprašyti „sugroti", pavyzdžiui, šaukštu pyktį arba liūdesį ir džiaugsmą. Galima šiuos jausmus nupiešti. Skirkite dėmesio vaiko piešiniams - pabandykite išsiaiškinti, ką jis jautė piešdamas vieną ar kitą piešinį.

Empatiją ugdo demokratiški tėvai, tokie, kurie leidžia vaikams būti savarankiškiems, juos gerbia, šiltai bendrauja ir dažnai jiems leidžia patiems spręsti, kaip elgtis. Jie išauklėja lengvai pritampančius visuomenėje, nepriklausomus, kūrybiškus vaikus, galinčius bendradarbiauti su bendraamžiais ar kitais vaikais. Tokiose šeimose vyrauja santarvė, o tėvų ir vaikų santykiai pagrįsti abipuse pagarba bei supratimu. Bendradarbiaujančioje šeimoje sudaromos sąlygos ugdytis empatijai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

9 idėjos, kaip su vaikais atšvęsti Vasario 16-ąją

Kaip sudominti vaikus valstybinėmis šventėmis?

A. Kurienė. Skyrybos ir vaikai

Skyrybų statistika negailestinga: 2015 m. duomenimis, skyrybų procentas Lietuvoje siekė 42,6 proc.

Su vaikais gaminame lesyklą: 3 skirtingi būdai

Besitęsiant šalčiams, nepamirškime ir mūsų plunksnuotųjų draugų, kurie liko žiemoti Lietuvoje.

4 tėvų sakomos frazės, kurių vaikui reikia kaip oro (4)

Vaikų auklėjimo ekspertė iš JAV Jim Taylor savo knygoje „Your Childrean are Listening“ kalba apie tai, kaip svarbu efektyviai ir pozityviai kalbėtis su vaikais. Šiuos 4 sakinius specialistė išskiria kaip ypač reikalingus vaikams.

Psichologės įžvalgos apie vaikų mitybą, kurias rekomenduojame perskaityti visiems tėvams (7)

Psichologės Ramunės Narkevičiūtės parengtas straipsnis yra aktualus visiems tėvams. Su vienomis ar kitomis vaiko valgymo problemomis susiduria daugelis šeimų.

J. Tertelis: kaip užauginti kūrybingą vaiką (1)

„Dėl kūrybiškumo nuslopinimo galite padėkoti tiems, kurie kažkada jums pasakė „užteks žaisti, eik mokytis", – sako aktorius, režisierius, dramaturgas Justas Tertelis.

Psichologė: koks vaikų darželis yra geras (12)

Keletas pastebėjimų, rekomendacijų tiems, kurie ieško savo vaikams darželio.

Skriaudžia vaiką: ką daryti pirmiausia (23)

Ką darote, darėte ar darytumėte pamačiusi, kad nepažįstamasis skriaudžia jums nepažįstamą vaiką? Praeitumėte pro šalį, nes svetimas vaikas – ne jūsų reikalas, bandytumėte įrodyti, kad reikalas – vis dėlto ir jūsų, o gal kviestumėte pagalbą? Kokią?

P. Skruibis. Kaip vaikas išgyvena netektį, priklauso nuo suaugusiųjų

Nors ir kaip tėvai norėtų apsaugoti savo vaikus nuo tokio didžiulio skausmo kaip artimojo netektis, to užtikrinti, deja, nė vienas negali.

Kodėl svarbu lavinti įvairias vaiko raidos sritis

Tėvai, auginantys negalią turinčius vaikučius, susiduria su daugybe įvairaus pobūdžio gydymo ir ugdymo problemų. Priklausomai nuo to, koks vaiko negalios pobūdis, tėvai atitinkamai renkasi vienos srities specialisto pagalbą.

4 Montessori metodo ypatumai, kuriuos verta žinoti kiekvienai mamai ir tėčiui (5)

Kuo Montessori metodas skiriasi nuo kitų ir kaip šios pedagogikos elementus galima taikyti namuose, šeimoje? Jūsų dėmesiui – 4 esminiai Montessori pedagogikos dalykai, kurie padeda atskleisti vaiko potencialą.

11 vaiko auklėjimo taisyklių, kurias pravartu įsidėmėti visiems laikams (6)

Jei būsite nelaimingi, nesukursite su vaiku tokių santykių, kad jis būtų laimingas.

6 svarbios klaidos, kurias tėvai daro netyčia (6)

Tėvai – pirmieji ir svarbiausi mokytojai vaiko gyvenime.

Muziejai, kuriuose būtina apsilankyti su vaikais dar šią žiemą (2)

Žiemai persiritus į antrąją pusę, vis labiau imame ilgėtis seniai matytos žalumos ir saulės. Tai lengva matyti ir stebint vaikus – jie vis dažniau atsisako eiti laukan, verkšlena, kai reikia autis sunkius šiltus batus, kandančią kepurę ir storas pirštines.

I. Dapšauskė: kaip užauginti sveiką ir kūrybingą vaiką gamtoje (1)

Tikriausiai visi tėvai stengiasi, kad jų vaikai nesirgtų, būtų laimingi, tačiau situacija tokia, kad ypač mažamečių vaikų tėvai dažnai turi rūpesčių dėl vaikų sezoninių ligų, tėvams sutrikdomas darbo grafikas.