Neįkainojamas žmogaus bruožas, kurį išugdyti reikia vaikystėje

 (3)
Pastaruoju metu daug kalbama apie empatiją kaip apie neįkainojamą žmogaus bruožą. Empatiškas žmogus sugeba atjausti, suprasti kitą ir dėl šios savybės yra kitų mylimas. Pasak psichologų, empatija yra sėkmingo bendravimo pagrindas, tačiau ją reikia ugdyti ankstyvoje vaikystėje.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas.

Apie empatiją kalbama kaip apie vieną geriausių žmogaus savybių. Kodėl ji tokia svarbi?

„Empatijos" sąvoka atsirado neseniai ir ji sudaryta iš kitų dviejų sąvokų: „simpatijos" ir „antipatijos". Tai reiškia, kad empatija yra tarsi šių dviejų jausmų aukso vidurys. Kitaip tariant, empatija - tai gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, gebėjimas pasijusti kito vietoje, įsijausti į jo jausmus.

Ji ugdo užuojautą, altruizmą ir gailestį ir yra daugelio moralinių sprendimų bei poelgių pamatas. Ši savybė yra be galo vertinga bendraujant. Labiau mėgstami tie suaugusieji ir vaikai, kurie yra empatiški - tai reiškia, sugeba suvokti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Bendrauti vaikui yra gyvybiškai svarbu, nes be kitų žmonių jis neišgyventų. Mokėjimas bendrauti padeda sutarti su kitais, o šių įgūdžių stoka trukdo pritapti, yra nesėkmių priežastis.

Empatija yra įgimta, o gal ją reikia išugdyti, nes visi maži vaikai yra savitai egoistai...

Nėra duomenų, kad empatija yra įgimta žmogaus savybė. Šiuo metu populiari nuomonė, kad būti empatiškas žmogus išmoksta - šią savybę vaikas perima iš tėvų, aplinkos - žmonių, kurie kasdien jį supa. Empatiją, kaip ir kitas savybes, tėvai gali formuoti vaikui iki paauglystės, nes paauglys jau pats vysto savo asmenybę ir tėvai jam įtakos nebeturi.

Nėra duomenų, kad empatija yra įgimta žmogaus savybė. Šiuo metu populiari nuomonė, kad būti empatiškas žmogus išmoksta - šią savybę vaikas perima iš tėvų, aplinkos.
Viktoras Šapurovas

Mažas vaikas yra ne egoistas, o egocentrikas. Ir tai natūralu, jis pats negali savimi pasirūpinti, todėl reikalauja itin daug dėmesio. Jis nesupranta, kad reikia paisyti kitų žmonių. Tarkim, mažylis gali ramiai žaisti atsisėdęs ant durų slenksčio ir nesuprasti, kad trukdo mamai ir tėčiui praeiti. Tačiau kai mama jam paaiškina, kad reikia pasitraukti, nes negerai trukdyti, po truputį mokosi atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, suprasti jų jausmus, išgyvenimus.

Empatijos ugdymo procesas šiek tiek panašus į kalbų mokymąsi. Vos gimęs kūdikis kalbėti nemoka, tačiau girdėdamas kitus kalbančius nesunkiai įvaldo šį meną. Panašiai yra ir su empatija. Iš dalies tai, kiek esame empatiški, lemta genetinių veiksnių, tačiau empatijos mes ir mokomės. Ir išmokstame to, ką matome aplink, panašiai kaip ir kalbėti, įprantame taip, kaip girdime kalbant aplinkinius.

Ikimokykliniame amžiuje bręsta socialinės emocijos, tarkim, nesaugumo jausmas ir kuklumas, įtarumas ir pavydas, išdidumas ir pasitikėjimas savimi. Visoms joms patirti reikia sugebėjimo lyginti save su kitais. Šio amžiaus vaikams empatija labai svarbi derinant sumanymus, bendraujant ir bendradarbiaujant, ji skatina padėti draugui, ieškoti tinkamo sprendimo, įveikti neigiamą savijautą, derinti savo veiksmus ir sumanymus su suaugusiaisiais: auklėtoja, jos padėjėja. Vadinasi, vaikai mokosi tolerancijos, būti paslaugūs, pratinasi elgtis dorai ir sąžiningai kitų atžvilgiu.

Visi tėvai norėtų išmokyti savo vaiką būti empatišką jau vien dėl to, kad ateityje puikiai sutartų su kitais žmonėmis. Kaip tai padaryti, galbūt empatijos mes mokome nesąmoningai, apie tai nesusimąstydami?

Daugiausiai įtakos ugdant empatiją turi mama, nes vaikas atkartoja tą elgesį, kaip su juo elgėsi mama. Jeigu priglaudė, kai jam skaudėjo, paguodė, jis taip elgsis ir su savo bendraamžiais. Yra vaikų, kurie jau darželyje puikiai sugeba atjausti tarkim, parklupusį ir susižeidusį draugą. Jie moka pribėgti, apsikabinti ir paguosti. Tai reiškia, kad namuose buvo tinkamai auklėjami ir mylimi. Mama ir tėtis formuodami vaiko asmenybę daro tai pasąmoningai, net nesusimąstydami, kad štai dabar mes formuojame empatijos jausmą savo vaikui. Tiesiog savo pavyzdžiu moko atjausti, kai skauda, suprasti, kodėl liūdna, pajausti kito žmogaus nuotaikas.

Mes esame linkę manyti, kad atjauta susijusi su empatija. Ar tai vienas ir tas pats?

Daugiausiai įtakos ugdant empatiją turi mama, nes vaikas atkartoja tą elgesį, kaip su juo elgėsi mama. Jeigu priglaudė, kai jam skaudėjo, paguodė, jis taip elgsis ir su savo bendraamžiais.
Viktoras Šapurovas

Empatijai yra būdinga atjauta, tačiau tokia, kuri baigiasi tada, kai yra nebereikalinga arba, kitaip tariant, „sveika" atjauta. Empatiškas žmogus suteiks tik tiek pagalbos kitam, kiek reikia, ir nesiims guosti, gailėti „per daug". Perdėtai kitus linkęs globoti žmogus gerai jaučiasi tik tada, kai kam nors padeda, nors pagalbos ir nereikia.

Gailestingumo ribą peržengti labai lengva, tačiau empatiškas žmogus to nepadaro, nes jaučia, kada atsitraukti ir nebesiūlyti pagalbos. Vaikas, kad užaugtų empatiškas, nuo kūdikystės neturėtų būti per daug globojamas, tačiau kai kurios mamos nesąmoningai taip elgiasi. Kad mažylis užaugtų laimingas ir visavertis žmogus, mama turėtų kūdikystėje jam suteikti kaip įmanoma daugiau globos, o vėliau leisti skleistis jo savarankiškumui.

Vaikas, kurį mama globoja taip, tarsi jis vis dar būtų kūdikis, neleidžia jam pačiam priimti sprendimų, jaučiasi mažas ir nieko nesugebantis. Taip elgiasi tos mamos, kurios stengiasi „pabėgti" nuo savo menkavertiškumo, vidinio savęs nuvertinimo. Jos jaučiasi reikalingos tik tada, kai viską daro už savo vaiką, nepalikdamos jam jokios erdvės.

Galbūt yra tam tikri empatijos formavimosi etapai? Iš kur žinoti, kad tinkamai vystome šią savybę?

Aš siūlyčiau auginant vaiką prisiminti empatiją ir parodyti jam, kad galima užjausti kitą, džiaugtis kartu su kitu žmogumi, neatstumti draugo tik dėl to, kad jis „kitoks". Empatija nesiformuoja etapais, tad ir išskirti jų neįmanoma. Nėra sunku pastebėti, ar vaikui išugdytas empatijos jausmas, pakanka stebėti jį ir įvertinti, kiek priartėjo prie suaugusio žmogaus, ar pajėgus suvokti, kad kitam skauda, ar sugeba atjausti kitą, padėti jam ir kartu daryti tai neįkyriai.

Galima stebėti, ar vaikas sugeba bendrauti su bendraamžiais, nes jeigu nemokės bendrauti, negalės ateityje įgyvendinti savo tikslų ir nieko nepasieks. Empatiškas, sugebantis suprasti kitus vaikas bus laimingas su kitais vaikais, turės draugų, ateityje sugebės susikurti sėkmingą šeimą. Visa tai, ką išvardijau, ir yra laimė.

Ką daryti tiems tėvams, kurie nežino, kaip vaikui formuoti empatiją?

Manau, pirmiausia patys tėvai turėtų mokytis būti empatiški. Tai gali kiekvienas žmogus. Galima pradėti nuo paprasčiausio kitų asmenų stebėjimo, mėginimo suprasti, apie ką jie galvoja ar ką jaučia. Svarbu mokytis matyti žmones kaip atskirus individus, kurie neprivalo kažką duoti. Jie gyvena savo gyvenimą, turi savo tikslus, jausmus, mintis. Gebėjimas taip žvelgti į kitus - būtina „sveikos" laimės sąlyga. Todėl lavindami empatiją kartu tiesiame savo kelią į tikrąją laimę.

Ugdant empatiją svarbu:

Suformuoti vaikui teigiamą savivertę, mokyti suprasti kitų jausmus, išaiškinti bendravimo su kitais žmonėmis taisykles. Didžiausią poveikį ugdant empatiją turi tėvai, kurių elgesį vaikas kopijuoja.

Išmokyti vaiką įvardyti savo jausmus. Tėvai turėtų dalytis su vaikais savo emocijomis, aiškinti, kaip jaučiasi, kai pyksta, skauda, linksma ir pan. Galima pažaisti žaidimą: stebėti žmonių nuotraukas žurnale ir pagal jų veido išraiškas bandyti nuspėti, kaip jie jaučiasi. Taip pat galima susėsti su vaiku ant grindų ir ridenti kubą, ant kurio sienelių yra užrašyti jausmai (liūdnas, piktas, linksmas ir t. t.), ir paprašyti mažojo, kad juos apibūdintų, parodytų.

Nepamirškime meno, ypač dailės ir muzikos, nes mažas vaikas į meną reaguoja jausmingai. Tad galite pažaisti su juo ir paprašyti „sugroti", pavyzdžiui, šaukštu pyktį arba liūdesį ir džiaugsmą. Galima šiuos jausmus nupiešti. Skirkite dėmesio vaiko piešiniams - pabandykite išsiaiškinti, ką jis jautė piešdamas vieną ar kitą piešinį.

Empatiją ugdo demokratiški tėvai, tokie, kurie leidžia vaikams būti savarankiškiems, juos gerbia, šiltai bendrauja ir dažnai jiems leidžia patiems spręsti, kaip elgtis. Jie išauklėja lengvai pritampančius visuomenėje, nepriklausomus, kūrybiškus vaikus, galinčius bendradarbiauti su bendraamžiais ar kitais vaikais. Tokiose šeimose vyrauja santarvė, o tėvų ir vaikų santykiai pagrįsti abipuse pagarba bei supratimu. Bendradarbiaujančioje šeimoje sudaromos sąlygos ugdytis empatijai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Nebyli vaikystės tragedija, apie kurią niekas nekalba (6)

Tiesiog dabar, mūsų namuose, vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis – vaikais. Štai kokia yra paskutinių 15 metų vaikų emocinės sveikatos statistika.

Ugnė: gimus sesei, į blogą pusę pasikeitė vyresnėlės elgesys

Skaitytojos klausimas apie vyresniosios mergaitės elgesio pasikeitimus gimus sesei aktualus visiems, kas neseniai susilaukė ar dar tik laukiasi vaikučio.

10 požymių, kad vaikas patiria stresą

Išgyvenimus ir didelius krūvius patiria ne tik tėvai, bet ir vaikai. Net suaugusieji ne visada teisingai atpažįsta organizmo signalus ir nesupranta, kas su jais vyksta. Tai ką jau kalbėti apie vaiką, kuris net žodžio „stresas" gerai nesupranta.

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Šiuolaikinių tėvų klaida, dėl kurios užaugę vaikai nemoka kurti savo šeimų (33)

Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio, ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas? Liūdi? Neturi ką veikti?

Esminė klaida, kurią daro tėvai, pasiryžę nuo šiol būti geresni ir dažniau girti savo vaikus

Prisiskaitę protingų patarimų, kad Lietuvoje vaikus per dažnai peikiame ir per retai giriame, daugelis iš mūsų puola „šaunuolis“ ar „gudruolis“ dalinti į kairę ir į dešinę.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: mūsų šeimoje madas diktuoja šešiametė Uršulė (2)

Septynių vaikų mama, „7 taškai“ tinklaraščio autorė, 2016 metų veikliausia moteris Sabina Daukantaitė pastebi, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, nuo 2–3 metų amžiaus jau reiškia savo nuomonę dėl aprangos. Ypač ilgos diskusijos prasideda, kai mergaitės ruošiasi keliauti į darželį.

Kad pirmosios vaiko dienos darželyje būtų lengvos – patarimai tėvams (1)

Mažus vaikus auginantys tėvai susiduria su naujais iššūkiais, kai ateina metas vaikui lankyti darželį.

10 klausimų, kurie padės suprasti, ar tinkamai auklėjate vaikus

Kai kurie vaikus auginantys tėvai negali nuspręsti, ar jiems reikia keisti auklėjimo būdą. Tad pasitikrinkite.

Kodėl reikia nebijoti drausminti vaikų (3)

Egzistuoja įvairių auklėjimo būdų ir metodų, tad kaip išsirinkti veiksmingiausią?

Koks vaikų auklėjimo būdas yra geriausias

Visus mus augino kokie nors ypač gerbiami žmonės – tėvai, įtėviai, globėjai, internato darbuotojai ar seneliai – taigi visi galėjome savo kailiu patirti bent vieną auklėjimo būdą.

Ką daryti supykus ant vaiko: psichologės patarimai

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.

Praktiškas sprendimas vaiko erdvei – ir ramiems žaidimams, ir naujiems startams

Vaikui labai svarbu turėti asmeninę erdvę, kurioje jis galėtų pažinti save, mokytis, žaisti ir kurti.

Ko turime išmokyti savo dukteris (1)

Maža mergaitė ima pavyzdį iš mamos. Ji žvelgia į mamą savo įžvalgiomis akutėmis ir mokosi.