Netinkamas vaikų elgesys: kas yra tos ribos ir kaip jas nubrėžti?

Pripažinkime – kartais vaikai, net ir patys švelniausi bei atsargiausi, ima elgtis nesuvaldomai. Tuo metu tėvams gali atrodyti, kad vaikas lyg tyčia bando jų kantrybę, nepaisydamas jau daugybę kartų kartoto draudimo. „Taigi prašiau tavęs nelįsti prie sesės žaislų, kodėl tu ir vėl juos išmėtei?" – klausia įpykusi mama.

Ką daryti, kad gyvenimas su vaikais nepavirstų nuolatiniu karo stoviu, kad pavyktų nesusipykus susitarti dėl to, kada eisime miegoti, kada kelsimės ir kiek laiko žaisime kompiuteriu?


Nuoseklios taisyklės suteikia saugumo


Pasak „Vaikystės sodo" psichologių Kotrynos Brundzaitės ir Vaidos Mažonaitės, taikiam šeimos gyvenimui reikalingos ribos – aiškios taisyklės, kas tinkama, leistina, o kas – ne. Šis susitarimas reikalingas tam, kad vaikai žinotų, ko iš jų tikimasi, o suaugusieji galėtų organizuoti šeimos gyvenimą be pykčių ir prievartos.

Ribos vaikams suteikia saugumo, tuomet jie gali žinoti, kad tėtis ar mama yra prognozuojami, jų elgesį galima numatyti. Be to, tada vaikai yra tikri, jog tėvai prireikus sustabdys nesaugią veiklą ir nukreips juos tinkama linkme. Net jei sudrausmintas vaikas tuo metu nuliūsta ar supyksta, ilgainiui nuosekliai taikomos taisyklės padeda jam pačiam toje aplinkoje jaustis saugiai.


Taigi raktas į sėkmingą drausminimą yra mūsų nuoseklumas. Suaugusiųjų žodžiai bei šeimos susitarimai įgija svorio tada, kai jie kaskart įgyvendinami. Jei vieną vakarą leidžiame mažiesiems padūkti ilgiau po sutarto laiko, negalime tikėtis, jog kitą vakarą jie pavyzdingai gulsis į lovą vos tik paprašius. Vieną kartą leisdami, o kitą drausdami tuos pačius dalykus, patys pakišame sau koją. Todėl, jei jau nusprendėme, kad kompiuteriu galima žaisti 30 minučių, turėtume į šią taisyklę žiūrėti rimtai. O jei mus galima įtikinti, kad toks laikas yra per trumpas, pagailime vaiko, įsitraukusio į žaidimą, ir kompiuterio laikas prasitęsia – verčiau iškart tarkimės dėl valandos, užuot leidę laužyti susitarimą dėl pusvalandžio.


Lūkesčiai ir pasekmės


Kad vaikai mus suprastų ir paklustų, turime jiems aiškiai įvardinti, kokio elgesio tikimės. Nors ir kaip norėtume, kad mūsų mažoji vien iš griežto žvilgsnio suprastų, kad metas baigti juokauti, deja, ji tikriausiai dar nemoka skaityti minčių. O jei ramiai ir tvirtai pasakysime „Prašau dabar surimtėti ir sėsti valgyti pusryčių", tikėtina, kad ji taip ir padarys.

Suaugusiesiems dažnai sunku įsivaizduoti, kiek daug yra „savaime suprantamų" dalykų, apie kuriuos vaikai dar nieko nenutuokia! Štai jeigu vaikas vakare ilgai neina miegoti, o mama iš ryto jam priekaištauja, kad neišsimiegojo, vaikui gaila mamos, tačiau jis nieko nebegali pakeisti. Suteikime mažiesiems šansą elgtis tinkamai, išsakydami, ko iš jų tikimės: "Jau vėlu, metas ruoštis į lovą. Užbaik žaidimą, po dešimties minučių reikės eiti praustis."


Jei vis tik susiduriame su pavojingu, nepagarbiu ar kitaip netinkamu elgesiu, turime iš anksto įspėti, kokios bus jo pasekmės. Pavyzdžiui, jei vaikas triukšmauja, galime sakyti „Prašau kalbėti ramiu balsu arba turėsiu nutraukti šitą žaidimą", jei sesės mušasi - „Arba žaiskite draugiškai, arba teks žaisti atskirai", jei broliai nepasidalina knygos - „Turite dalintis šia knygele, arba padėsiu ją atgal į lentyną". Tuomet svarbu duoti vaikui progą pasitaisyti, ir pasidžiaugti, jei jis ar ji įvykdė prašymą. Na, o jei visgi vaikui tai nepavyksta – reikia įgyvendinti įvardintą pasekmę, nesileidžiant į derybas.


Būtent dėl to turime atsakingai rinktis žodžius ir nesigriebti neįgyvendinamų grasinimų ar gąsdinimų, tokių kaip „ateis policininkas ir uždės tau antrankius", „daugiau niekada negausi saldumynų", arba „niekas nenorės su tavimi tokiu draugauti". Panašūs pasikarščiavimai tuo metu gal ir nuramina išdykėlį, tačiau ilgainiui išmoko, kad suaugusiųjų žodžiais negalima tikėti, tad ir jų prašymų klausyti neverta.


Link tikslo – leidžiant pasirinkti


Dar viena naudinga idėja: dažnai lengviau susitarti padeda vaikui duodamas pasirinkimas. Galime pateikti kelis mums priimtinus variantus, kurie vestų prie norimo tikslo. Tarkime, norime, kad mažasis eitų miegoti, o šis prieštarauja, nori dar pažaisti. Užuot įtikinėję ir pasakoję apie miego naudą organizmui, galime ištarti: „Metas eiti miegoti. Gali pasirinkti, kurį žaisliuką šiandien migdysi drauge – Furbį ar Meškį?" Juk kartais tikrai pamirštame, kad vaikams svarbu išmokti priimti sprendimus, o jie savo ruožtu ima priešintis vien siekdami įrodyti savo savarankiškumą.


Kai tėveliai perpranta, kaip brėžiamos leistino elgesio ribos, jie dažnai pajunta palengvėjimą, nes tampa lengviau suvaldyti daugybę situacijų, kurios anksčiau galėdavo virsti tikru košmaru. Tai mokymosi kelias, kai apsisprendžiame, kad darnus šeimos bendravimas yra mums svarbus ir esame pasiryžę išbandyti kitokius drausminimo būdus nei buvome įpratę. Tai taip pat yra bandymų bei klaidų kelias, kuriame teks atleisti tiek sau, tiek ir vaikams už nesėkmes ir netobulumą. O kai ilgainiui ribos bei taisyklės įsitvirtina, tampa įprasta gyvenimo dalimi, mažieji jas priima kaip natūralią tvarką ir nukreipia savo energiją tinkama linkme.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis