Psichologas Vytis Valantinas: kokie tėvai iš tiesų yra geri

 (1)
Visais laikais mama norėjo būti gera mama, o tėtis pavadintas geru tėčiu. Kažkada „geri tėvai" buvo tie, kurie augino vaikus pagal griežtas Spoko rekomendacijas, šiandien gerais tėvais vadiname tuos, kurie teigia vaikus auginantys intuityviai, pagal nuojautą.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Gali būti, netrukus vieni apie kitus spręsime pagal tai, skaitome ar ne vaikiškas knygas... savo malonumui. Pokalbis su psichologu Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus nariu Vyčiu Valantinu.

Įdomu, kodėl visų laikų tėvams taip svarbu sulaukti atsakymo į klausimą, o kas gi yra gera mama ir geras tėtis. Koks būtų „gerų tėvų" apibrėžimas pagal Vytį Valantiną?

Visi tėvai negali būti geri vienodai. Taip pat nėra ir idealių tėvų. Todėl šis klausimas labai sunkus ir ne vienas ar kitas psichologas turi į jį atsakyti, o patys tėvai turėtų rasti atsakymą, kokie tėvai jie norėtų būti savo vaikui ir kokius prisiminimus kelti jam užaugus. Ar jie taps tokiais tėvais, kurių vaikas teiraujasi patarimo ir trumpam grįžta pasiguosti, ar tokiais, kurių vengia, slepia nuo jų savo rūpesčius ir aplanko tik „iš padorumo"?

Aš tikrai simpatizuoju tėvams, kurie savo vaikams skaito knygas. Tačiau net ir vaikų literatūros negalima idealizuoti, nes svarbi ne konkreti veikla, o buvimas su vaiku ir artimas ryšys su juo. Šito reikia, kad vaikas jaustųsi saugus ir mylimas. Vaikai nėra sukurti gyventi tarp šiuolaikinių labai užsiėmusių suaugusiųjų, kurie visai nebeturi laiko savo atžaloms.

Skaitymas yra tik vienas būdų būti su vaiku. Gražus būdas, šiltas, jaukus, vertingas daugeliu atžvilgiu. Bet yra ir kitų būdų, pačių įvairiausių. Mažiems vaikams svarbu ne tik „ką veikti", bet ir „su kuo" veikti.

Dauguma tėvų (tikiuosi) skaito vaikams vaikiškas knygeles prieš miegą, bet jūs teigiate, kad būtų puiku, jei vaikiškas knygas tėvai skaitytų ir sau, savo malonumui.

Vaikų literatūra biblioterapiniu požiūriu turi tokią pat galią kaip ir suaugusiųjų literatūra. Skaitydami vaikų literatūrą patiriame įžvalgų apie savo pačių santykius su vaikais, knygos primena apie svarbius, bet kartais pamirštamus vaikų poreikius ir teises.

Esate užsiminęs, kad vaikiškas knygas skaitantys suaugusieji yra kitokie, mažiausiai atitrūkę nuo vaikų. Kokie jie dar?

O kiek jūs pažįstate tokių suaugusiųjų? Kad nedaug jų tokių! Lietuvoje suaugusiems dar yra sunku pripažinti, kad vaikų literatūra ir kultūra turi vertę, ji dažnai nepelnytai laikoma primityvia ir paviršutiniška, antraeile. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje vaikai nesijaučia saugūs, laimingi, tai rodo, kad daugelis suaugusiųjų tiesiog nesupranta savo vaikų ir jų poreikių, nesidomi vaikyste, nesistengia jos apsaugoti. O kai vaikystės nesupranti, tai kaip apie ją parašysi? Yra požymių, kad mums nelengva rašyti knygas vaikams, ne tik jas skaityti. Didžiulį vaikų literatūros lobyną yra sukaupusios Skandinavų šalys. Ten vaikų literatūrai skirti ištisi parkai-miestai, kuriuose vyksta vaidinimai. Tiek gėrio sukurta dėl vaikų! Ar jums teko girdėti, kaip šių šalių pagalbos profesionalai kalba apie vaikus ir jų poreikius? Kartais man atrodo, kad jie apie tai kalba visiškai kitaip, nei visas pasaulis.

Ar atpažįstate tuos mamas ir tėčius, kurie neskaito nieko iš vaikų lentynų?

Atpažinti galima. Kartais žmonės patys netyčia išsiduoda, pavyzdžiui, Pepę Ilgakojinę pavadindami „Pepe Ilgakoje". O ilgiau pasikalbėjus galima pasakyti konkrečiau, ar žmogus žiūri į vaikų literatūrą geranoriškai, ar yra patyręs, kad šios knygos gali būti aukšto meninio lygio, gerai parašytos, daugiasluoksnės, kad iš jų galima daug išmokti, patirti svarbių įžvalgų. Man taip atsitinka nuolat. Paskaitykime knygą? Štai guli ant mano stalo. Šią knygą, apie mergaitę vardu Rugsėjė, parašė amerikiečių rašytoja Catherynne M.Valente. Štai ką ji rašo:

„Moteris taip plačiai ir šiltai šypsojosi, kad Rugsėjė pajuto, jog galėtų mylėti ją visą gyvenimą. <...> Atrodė, net pats paveikslas skleidžia šilumą. „Štai kokie turi būti suaugę žmonės, – pagalvojo Rugsėjė. – Ne tokie, kaip mano pasaulyje, ten jie amžinai liūdni, nusivylę, nesiprausę ir nusidirbę, viskuo nepatenkinti."

Štai taip jaučiasi ir galvoja knygos herojė. O dabar prisiminkite savo vaikystę. Šalia kokių suaugusiųjų norėjote būti jūs ir kokiais buvote nusivylę, kokių bijojote? Ar patys dabar kartais elgiatės kaip jie? Manau, kad vaikų literatūra svarbi ne tik tuo, kad perduoda vertybes. Ji gaivina atmintį! Ji padeda prisiminti, kas mums buvo svarbu, kai patys buvome vaikai. O tai savitai išbudina, padeda suprasti, kad gyvenimas yra toks pat tikras ir vaikui, ir suaugusiajam. Tada imame rimtai žiūrėti į vaikus, jų gyvenimo įvykius, bendravimą su jais.

Ar padės man būti geresne mama savo vaikams, jei paskaičiusi šį straipsnį vakarais skaitysiu vaikų literatūrą?

Padės. Tik pradėti reikėtų įsisąmoninant, ką kaip tik jūs skaitote sau ir savo vaikams. Daugybė žmonių sako, kad jie nevertina klasikinės muzikos ir taip gali būti dėl to, kad jiems neteko klausytis didžiausių meistrų. Lygiai taip yra su vaikų literatūra. Tėvai gali sakyti, kad vaikams skirtos knygos menkai įdomios, nes jie „užkliuvo" už atsainiai parašytų knygų. Tuo tarpu tikra vaikų literatūra kalba apie tūkstančius būdų džiaugtis ir mylėti, moko atskirti gėrį nuo blogio, „atrasti" ir apginti draugą ir save, atpažinti kuriančias ir griaunančias jėgas, su kuriomis vaikas kasdien susiduria pasaulyje. Kai skaitome tokias knygas savo vaikams, jie klausosi pastatę ausis, iš jų mokosi gyventi.

Suaugusiesiems – ne tik vaikams reikia pagalbos „atrasti" geras knygas. Jei suaugusieji nepadeda vaikui pasirinkti knygyne, jam tenka suktis pačiam. Vaikas dažniausiai renkasi pagal viršelio iliustraciją ar keletą kitų paprastų požymių ir kartais pataiko, bet dažniau suklysta. Paskui tokie vaikai sako, kad jiems nepatinka skaityti, o kai pasiteirauji, ką jau yra skaitę... supranti, kodėl nemėgsta knygų.

Tėvai tėvais, tačiau esate užsiminęs ir apie tai, kad žmonės, kurie ruošiasi dirbti su vaikais (auklėtojai, mokytojai), turėtų „išeiti" vaikų literatūros kursą. Kaip tai jiems padėtų?

Prie auklėtojų ir pedagogų dar pridėčiau gydytojus ir kitus pagalbos vaikams profesionalus. Mokslinėje literatūroje gana dažnai aptiksime kalbant apie tai, kad ne tik profesinė, bet ir grožinė literatūra, kurioje rašoma apie vaikus ir jų gyvenimą, padeda profesionalams geriau suprasti vaikų savijautą, jų pasaulio suvokimą, kantriai išklausyti vaikiškų samprotavimų, rimtai žiūrėti į mažųjų nuogąstavimus, baimes, sunkumus, ryšio poreikį, taip pat – svajones, norus, fantazijas. Vaikų literatūra mus moko žiūrėti į vaikų gyvenimą rimtai.

Antra vertus, vaikų literatūra ne tik mažuosius skaitytojus, bet ir suaugusiuosius nepaliaudama kviečia ilsėtis, džiaugtis ir mylėti gyvenimą. Vaikams rašantys autoriai stebi mūsų gyvenimo rūpesčius su atlaidžia šypsena. Vaikų knygos, pilnos pašėlusiai linksmų ir jaukių pasakojimų, „atima" iš gydytojo laiką, kuris naktį ar vakare būtų skirtas nerimui dėl paciento. Tai gyvybiškai svarbi alternatyva, ji tarsi išlaisvina profesionalą, neleidžia jam įstrigti vienoje tikrovėje. Kaip sakė Danielis Pennacas, „Gera knyga gali apsaugoti nuo visko, net nuo paties savęs."

Vis pabrėžiate, kaip svarbu neužmiršti savo vaikystės. Ar tai ir esminė geros mamos, gero tėvo, gero pedagogo sąlyga?

Kelti klausimus apie tėvystę (ir „mokytojystę") vartojant formuluotes „geri tėvai" ar „blogi tėvai" yra šiek tiek pavojinga. Tai žodžiai - „vaiduokliai". Daugybė vaikų kenčia dėl etikečių „blogas vaikas", „pavyzdingas vaikas", kurios nieko tikro apie juos nepasako. Daugybė ugdymo įstaigų turi bėdų kaip tik dėl to, kad kartais grumiasi su „vaiduokliais" ir juos vaikosi.

Tėvams ir kitiems suaugusiesiems svarbiausia yra suprasti, kad vaikas turi psichologinių poreikių ir nuo to, kaip jie patenkinami, priklauso jo raida ir kad vienas pats – savarankiškai vaikas negali tų savo poreikių patenkinti. Mažam vaikui reikia juo besirūpinančio suaugusiojo. Tuo tarpu paaugliui jau reikia suaugusiųjų, kurie suteikia galimybę mokytis gyventi įgyjant vis daugiau savarankiškumo. Tėvų ir mokytojų vaidmuo vaikams augant ne mažėja, bet keičiasi.

Žinoma, savo vaikystę prisiminti yra svarbu. Augant ir virstant suaugusiuoju negalima prarasti širdies. Rašytojas Erichas Kästneris rašė, kad suaugęs žmogus, užmiršęs savo jaunystės metus, nebeįsivaizduoja, „koks kartais nelaimingas gali būti vaikas." Toks suaugęs žmogus negali padėti vaikui, kai šis turi rūpesčių, net nesužino apie tuos rūpesčius. Tačiau svarbu suvokti, kad suprasti vaiką ir prisiminti, kaip pats jauteisi būdamas vaikas, yra du skirtingi dalykai. Jūsų vaikas tikrai yra kitoks nei jūs, jis – atskira būtybė ir gyvenimas jam bus daug kartų paprastesnis, kai artimiausi žmonės tai pripažins ir stengsis jį suprasti.

Birželio mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Tėčio dienai. Simonas Bendžius: „Man 28-eri – ir turiu jau tris vaikus!“
Mūsų namų istorijos. Guoda Pečiulytė-Špokienė: „Motinystė - adrenalino fanatikams“
Daugiavaikė mama: „Vieną auginti sunkiau“
9 mėnesiai. Kur nuneša sapnai
Tėvų darželis. „Išsitaškę“ - kodėl skubiname vaikus
„Ožiai“? Pamirškite tai!
Ugdymas. Vaikas pamišęs dėl lipdukų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kuris geriau vaikui – valstybinis ar privatus darželis: mamų diskusija

Kaip rinktis vaikų darželį? Kokius privalumus, palyginti su valstybiniais darželiais, turi privatūs?

Psichologė: technologijos vaikus atitraukė nuo gyvo žaidimo

Liūdna ir pikta darosi, kai girdi vaiką sakant: „Jis blogas. Jis tik žaidžia per dienas. Labai negražu būti tinginiu“.

Kaip užauginti pasitikintį savimi vaiką: patarimai tėvams

Savigarba ir pasitikėjimas – labai svarbios savybės ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenime. Kaip galime padėti išmintingai ugdyti savo vaiko savimonę ir savivertę?

Psichologė J.Baltuškienė: patenkinus vaiko poreikius, krizių galima išvengti

Skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais formuojasi vis kitos savybės, atsiranda naujų poreikių, daugėja norų. Kaip jų neužslopinti, kad vaikas augtų pasitikintis savimi ir kitais, iniciatyvus ir savarankiškas, mokėtų atpažinti savo jausmus ir juos reikšti?

Teo ir Ieva pristato: nerealiai smagūs žaidimai su ledukais

Šilti orai lepina mus saulės šiluma ir malonia akims žaluma. Vis daugiau laiko praleidžiame lauke.

Kaip susikalbėti su vaikais? Knygų TOP 5

Kaip susikalbėti su vaikais? Ar svarbu tenkinti visus jų pageidavimus, kad mažieji galėtų jaustis laimingi ? Kokie iššūkiai kyla auginant paauglį ir kaip juos įveikti? Kaip išugdyti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą?

Psichologė – apie vaikus ir nuogumą: ko turi nepamiršti tėvai

Augant mažyliui, tėvai susiduria su vis įvairesniais klausimais – vaikui ima rūpėti, kaip jis atrodo, kaip atrodo kiti, kaip jis rengiasi ir kas slepiasi po skirtingų lyčių rūbais.

Taisyklės, kurias privalo žinoti tėvai prieš gimstant antram vaikui (1)

Dvejų metų berniukui mama ir tėtis dažnai pasakojo, kad greitai turės sesę. O mažylis džiugiai glostė ir bučiavo vis didėjantį mamos pilvą. Laukė sesės. Tačiau nuo pirmų jos gyvenimo dienų prasidėjo didysis maištas ir bėdos: nemiga, nervinis kosulys...

5 patarimai, kaip užauginti genijų

Kiekvieno vaiko tėvai norėtų, kad užaugęs jis būtų protingas ir sumanus, kad jį lydėtų sėkmė asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Kaip padėti vaikui tai pasiekti.

Kuriant gerus santykius su vaiku tėvams svarbu laikytis trijų pagrindinių taisyklių

Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime.

Ar tikrai paklusnus vaikas geriau už neklausantį tėvų: psichologės komentaras

Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vieno elgesiu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kito – nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti (1)

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Teo ir Ieva pristato: lavinantys užsiėmimai, kurie išmokys vaiką raidžių

Raidės - tai neatsiejama mūsų pasaulio dalis. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir vaikai. Nors vieningos nuomonės, kada pradėti savo vaiką mokyti raidžių nėra, manau, yra labai svarbu nepraleisti momento, kai vaikas pradeda jomis domėtis.

Skatindami vaikus domėtis įvairiomis veiklomis, padėsime atsiskleisti jų gabumams

Šiandien, kai virtuali realybė taip vilioja, vaikų interesų spektras dažnai tik ja ir apsiriboja.

Neringa Čereškevičienė: visi vaikai iš prigimties talentingi

Daugeliui Lietuvos žmonių charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės pristatinėti nereikia: ji jau daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančio projekto vaikams ir ne vaikams „Telebimbam" įkūrėja ir siela.