Psichologė – apie dažną tėvų klaidą, kuri vaikui padaro meškos paslaugą

 (16)
Sakoma, kad vaikas visada nori laimėti ir būti pirmas, bet ar tai tiesa, net nesusimąstome. Taip nutinka, pasak specialistų, todėl, kad pirmauti norime mes, tėvai, ir užprogramuojame savo vaikus.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Rūta Bačiulytė
Rūta Bačiulytė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Konsultuoja psichologė Rūta Bačiulytė.

Vaikas nebūtinai nori būti pirmas, jis tiesiog trokšta būti pripažintas. Mažylis nori žinoti, kad tai, ką jis daro, yra gerai, kad tai bus pripažinta.

Vaikams reikia ribų, kitaip tariant, aiškumo, kas yra gerai ir kas yra blogai, koks elgesys priimtinas, o koks – ne. Vaikams svarbu, jeigu jie kažką daro – nupiešė piešinį, padainavo dainelę ar pašokinėjo ant vienos kojos, žinoti, kad tai geras elgesys, o už jį jie bus pripažinti. Mat taip formuojasi jų savivertė. Taip būti pripažintas nori kiekvienas vaikas.

Lyderiauti, išsiskirti iš kitų trokšta tam tikro tipo vaikai – tie, kuriems norisi ypatingo dėmesio. Jie visada veršis pirmi padeklamuoti eilėraštį, per spektaklius norės būti princesėmis ir karžygiais ir niekaip nesutiks atlikti varlės ar kiškučio vaidmens. Bet tokią charakterio savybę, be jokios abejonės, paskatina tėvai. Juk dauguma tėvų nori, kad jų vaikas būtų pats geriausias, pats gražiausias, pats protingiausias ir visoks „pats pats" bei būtinai išsiskirtų iš kitų vaikų.

Dažniausiai mama, o kartais ir tėtis pradeda aiškinti savo darželinukui: „Kodėl vaidini tik zuikį, o ne princesę? Kodėl tavo eilėraštis trumpesnis negu Petriuko?" Vaikas pradeda suprasti, jog tam, kad tėtis ar mama būtų patenkinti, jis turi būti geriausias, visur pirmauti, išsiskirti ir būti ypatingas. Taip formuojasi toks pirmaujantis, perdėto dėmesio reikalaujantis, išskirti trokštantis vaikas, kuris dėl savo tikslų gali pradėti kovoti ir ne visai tinkamais, ne itin garbingais būdais. Jis gali savo konkurentą nustumti, užgauti, paskųsti, pameluoti ir pan."

Pirmagimis žino geriausiai?

„Kita norinčių lyderiauti vaikų grupė yra tie, kurie turi jaunesnių brolių ar seserų. Ir vėl tėvai jiems priskiria tokių funkcijų, kad jie protingesni, didesni, atsakingesni, tuomet toks vaikas savo bendravimo modelį, išmoktą šeimoje, perkels bendraudamas su bendraamžiais. Jie norės organizuoti, kontroliuoti, prisiimti daugiau atsakomybės, jie visada viską žino geriausiai, kaip reikia daryti.

Toks vaikas – jau užprogramuotas vadovas, yra atlikta rimtų studijų, kad tokie vaikai užaugę turi didelių galimybių tapti rimtais lyderiais, dirbančiais vadovaujamą darbą, siekiančiais tobulumo, bet kartu jis bus ir labai nerimaujantis, labiau išgyvenantis."

Varlytė ar princesė

„Vaikas pats iš prigimties nesiekia visur pirmauti, todėl verta įsiklausyti į jo poreikius. Gal jūsų duktė jaučiasi laiminga vaidindama varlytę ir nenori ji būti ta princese. Vaikas nori būti pripažintas aplinkos – tėvų, pedagogų, kitų suaugusiųjų ir jeigu tą gauna vaidindamas varlytę ar zuikį, jam to pakanka. Vaikui pakanka, kad jis pagiriamas ir už smulkmeną, tarkime, kad gražiai nusiplauna rankas. Kitas dalykas, kad vaikai iki tam tikro amžiaus, panašiai iki trejų metukų, yra labai egocentriški, t. y. nori visko sau. Tėvų ir visos ugdančios aplinkos tikslas – išmokyti vaiką suprasti, kad jis nėra „pasaulio bamba", kad viskas, kas vyksta, nėra tik dėl jo ir jam.

Mažylis turi suvokti, kad yra kitų vaikų, kitų suaugusiųjų, kurie irgi turi savo norų ir poreikių. Jeigu tėvai nesugeba savo mažyliui to įdiegti, tai jis visada visko norės sau – ir geriausio vaidmens spektakliuke, ir pirmos vietos kokiam nors konkurse, ir gabalo geriausio pyrago, visų torto rožyčių, gražiausio suknelės, visų prizų ir pan. Ar tai lyderis, siekiantis laimėti? Greičiausiai ne, jis tiesiog egocentriškas vaikas, kuris taip ir nesupranta, kad, be jo, šiame pasaulyje dar yra ir kitų."

Žavingas ir pirmas iš prigimties

„Dar yra grupė vaikų, kurie tiesiog labai charizmatiški, iš prigimties apdovanoti didesne energija ir žavesiu. Jie smalsūs, energingi, aktyvūs, kūrybingi, norom nenorom, tampa pirmaujantys, nes tiesiog nori, moka ir geba visko daug. Toks vaikas paskui save patraukia kitus, tai jo prigimtinės savybės, jam tėvai nepadaro įtakos. Jis tiesiog toks gimė.

Vaikas pats iš prigimties nesiekia visur pirmauti, todėl verta įsiklausyti į jo poreikius. Gal jūsų duktė jaučiasi laiminga vaidindama varlytę ir nenori ji būti ta princese.
Psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė

Bet čia pavojus toks, kad suaugusieji jam skiria daugiau dėmesio, užkrauna daug pareigų ir užduočių, iš jo daugiau tikimasi. Tas vaikas toks ryškus, kad negali į jį nekreipti dėmesio. Rezultatas gali būti liūdnas, gali užaugti egocentriška asmenybė, kuri norės būti liaupsinama vien dėl to, kad tokia yra, tokia „faina" savaime, tik įžengusi į kambarį ji jau lauks ovacijų.

Tokie vaikai patiria didelę įtampą, kai, tarkime, iš darželio ateina į mokyklą, nes tėvai tokioms savo atžaloms paprastai parenka kokią nors labai gerą mokyklą, o ten tokių – ypatingųjų daug... Net mažiukai, jeigu nesugeba persidėlioti savo vertybių, persiorientuoti naujoje aplinkoje, gali susirgti depresija. Norint apsaugoti, reikėtų mokyti tokį iš prigimties apdovanotą vaiką neužgožti kitų, dalytis, leisti pasakyti jaunesniam broliukui ar sesutei žodį."

Nuimti vaikui karūną

„Tėvams nereikėtų skatinti vaiko noro būti visur pirmam, svarbu, kad jis mokėtų bendradarbiauti. Vaiko egocentrizmas, kaip normali raidos dalis, turėtų praeiti. Jis turi žinoti, kad nėra „pasaulio bamba", tėvų užduotis – nuimti vaikui karūną, o ją nuėmus išmokyti bendradarbiauti. Reikėtų paaiškinti ir parodyti, kad bendradarbiaudamas ir išmokęs dalytis, jis taps vertingesnis pasauliui, jam bus daug lengviau gyventi. Nereikia skatinti vaiko visur būti pirmą, jeigu jis jau turi tokių prigimtinių savybių, jos vis tiek pasireikš.

Tėvai tik turi skatinti prigimtinius gebėjimus, tarkime, jeigu vaikas piešia, dainuoja, šoka, tą savybę ir puoselėkite, o ne savo susigalvotą. Vaikas turi žinoti, tarkime, „Taip, aš moku piešti, bet nemoku dainuoti, bet dėl to aš nesu blogas." Nestumkite vaiko į sceną atlikti pagrindinio vadmens, jeigu to nenori. Labai daug vaikų yra tiesiog drovūs, jie ir nesiveržia būti pirmi, bet bijodami nuvilti tėvus visur eina, lenda iš paskutiniųjų, verkdami, isterikuodami, naktimis nemiegodami... Tėvai turėtų paklausti savęs: „Ar aš nespaudžiu savo vaiko sąmoningai ar nesąmoningai, kad jis būtų pirmas – gautų tik gerus pažymius, laimėtų pirmąsias vietas konkursuose. Ar aš pats per vaiką nebandau įveikti savo paties kompleksų?" Atminkite, tai jūsų kompleksai, o ne vaiko."

Mamų varžytuvės ir vertės nustatymas

„Mamos dažnai taip įgyvendina savo neišsipildžiusius troškimus: „Aš nebuvau gražiausia darželyje, aš nelaimėjau skaitovų konkursų, bet jau mano duktė tai jau tikrai bus kitokia, ji bus gražiausia, protingiausia ir pan." Mamos (tėčiai – rečiau) pagal vaikų laimėjimus matuoja savo vertę, kiek ji „gera mama".

Mamytės retai pagalvoja, kad jų, mamų, tikroji vertė atsiranda tada, kai jų vaikas tiesiog laimingas. Jos vertina kitaip: „Esu gera mama tada, kai mano vaikas gauna aukščiausius įvertinimus, kai laimi konkursuose, kai yra gražiausiai apsirengęs ir t. t.", ir daro klaidą. Mamos vertė nuo to nepriklauso, jos tiesiog varžosi tarpusavyje dėl geriausios mamos titulo ir verčia konkuruoti vaikus, jų atžalos tampa varžytuvių įrankiais ir įkaitais. Kartoju: vaikai savo tėvus besąlygiškai myli ir nori įtikti bet kuria kaina."

„Tu šaunus ir be konkursų"

„Tėvai skatina savo atžalas būti pirmus ar nugalėti nebūtinai sąmoningai. Mama, pavyzdžiui, sako: „O tai gal tau, dukryte, reikėjo paprašyti kito eilėraštuko, gražesnio, ilgesnio"; „O gal tau geriau būtų vaidinti princesę, o ne zuikį..." ir pan. „Mes dabar išmoksime dainelę ir tu padainuosi geriausiai." Taip ir vyksta toks netiesioginis sakymas, kad vaikas turi būti geriausias, turi būti pirmas. Didžiausia tėvų užduotis – ugdyti laimingą, savimi pasitikintį vaiką. Jeigu tėvų paklausiame, ko jie linki savo vaikui, tai beveik visi atsako: „Laimės", bet mes kiekvienas kitaip suprantame laimę. Kažkam tai materialinė gerovė, kažkam vis nauji laimėjimai ir iššūkiai. O juk laimingi mes būname tik tada, kai pasitikime savimi. Jeigu vaikas visada nori tik pergalių – vadinasi, jis nepasitiki savimi. Tėvai nesugebėjo to įskiepyti, laiku nepasakė: „Tu esi šauni ir be visų konkursų ir pergalių. Mums tu pati gražiausia ir protingiausia ir tau to nereikia įrodinėti jokiuose konkursuose."

Mamytės retai pagalvoja, kad jų, mamų, tikroji vertė atsiranda tada, kai jų vaikas tiesiog laimingas. Jos vertina kitaip: „Esu gera mama tada, kai mano vaikas gauna aukščiausius įvertinimus, kai laimi konkursuose, kai yra gražiausiai apsirengęs ir t. t.", ir daro klaidą.
Psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė

Psichologas gali padėti tokiam vaikui, kuris nemoka pralaimėti, jeigu sugebės jį priversti atsiverti. Bet ir geriausio specialisto konsultacija mažai duos naudos, jeigu tėvai nepalaikys vaiko. Beje, pastebėjau, kad pirmauti labai nori 10-11 m. vaikai, jie išgyvena savitą krizę greičiausiai dėl to, kad jau žengia į dar sudėtingesnį laikotarpį – paauglystę. Iš tiesų pagalbos reikėtų ne tokiam vaikui, o jo tėvams. Reikėtų pakeisti santykius šeimoje, požiūrį į tokį vaiką, perdėlioti savo, tėvų, prioritetus. Viską gali pataisyti tik geras, ramus ir pasitikintis ryšys su tėvais. Vaikui, kuris namuose vertinamas, ir darželyje ar mokykloje nereikia įrodinėti savo pirmumo."

Mergaitės, neturinčios tėčio, užprogramuotos pirmauti

„Konkuruoti ir pirmauti dar labai linkusios mergaitės, kurios neturi tėčio šeimoje. Tėčio funkcija – užtikrinti dukters saugumą pasaulyje, o kai jo nėra, mergaitė suvokia esanti nesaugi, nesąmoningai siekia būti pirma ir taip užsitikrinti vietą šioje žemėje. Ji supranta, kad visko turi siekti pati, ir pirmauti jai gyvybiškai svarbu. Tokios mergaitės veržiasi į priekį, nes žino, kad už nugaros nieko nėra. Jokia mama negali atstoti tėčio funkcijos – apsaugoti nuo grėsmingo išorės pasaulio. Bet koks tėtis, kad ir kaip žiauriai nuskambėtų, vien savo buvimu suteikia mergaitei saugumo jausmą."

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kaip užauginti pasitikintį savimi vaiką: patarimai tėvams

Savigarba ir pasitikėjimas – labai svarbios savybės ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenime. Kaip galime padėti išmintingai ugdyti savo vaiko savimonę ir savivertę?

Psichologė J.Baltuškienė: patenkinus vaiko poreikius, krizių galima išvengti

Skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais formuojasi vis kitos savybės, atsiranda naujų poreikių, daugėja norų. Kaip jų neužslopinti, kad vaikas augtų pasitikintis savimi ir kitais, iniciatyvus ir savarankiškas, mokėtų atpažinti savo jausmus ir juos reikšti?

Teo ir Ieva pristato: nerealiai smagūs žaidimai su ledukais

Šilti orai lepina mus saulės šiluma ir malonia akims žaluma. Vis daugiau laiko praleidžiame lauke.

Kaip susikalbėti su vaikais? Knygų TOP 5

Kaip susikalbėti su vaikais? Ar svarbu tenkinti visus jų pageidavimus, kad mažieji galėtų jaustis laimingi ? Kokie iššūkiai kyla auginant paauglį ir kaip juos įveikti? Kaip išugdyti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą?

Psichologė – apie vaikus ir nuogumą: ko turi nepamiršti tėvai

Augant mažyliui, tėvai susiduria su vis įvairesniais klausimais – vaikui ima rūpėti, kaip jis atrodo, kaip atrodo kiti, kaip jis rengiasi ir kas slepiasi po skirtingų lyčių rūbais.

5 patarimai, kaip užauginti genijų

Kiekvieno vaiko tėvai norėtų, kad užaugęs jis būtų protingas ir sumanus, kad jį lydėtų sėkmė asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Kaip padėti vaikui tai pasiekti.

Kuriant gerus santykius su vaiku tėvams svarbu laikytis trijų pagrindinių taisyklių

Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime.

Ar tikrai paklusnus vaikas geriau už neklausantį tėvų: psichologės komentaras

Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vieno elgesiu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kito – nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti (1)

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Teo ir Ieva pristato: lavinantys užsiėmimai, kurie išmokys vaiką raidžių

Raidės - tai neatsiejama mūsų pasaulio dalis. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir vaikai. Nors vieningos nuomonės, kada pradėti savo vaiką mokyti raidžių nėra, manau, yra labai svarbu nepraleisti momento, kai vaikas pradeda jomis domėtis.

Skatindami vaikus domėtis įvairiomis veiklomis, padėsime atsiskleisti jų gabumams

Šiandien, kai virtuali realybė taip vilioja, vaikų interesų spektras dažnai tik ja ir apsiriboja.

Neringa Čereškevičienė: visi vaikai iš prigimties talentingi

Daugeliui Lietuvos žmonių charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės pristatinėti nereikia: ji jau daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančio projekto vaikams ir ne vaikams „Telebimbam" įkūrėja ir siela.

Kodėl aš mokysiu savo dukrą drąsos, o ne tobulumo

Moteris nuo mažens moko būti geromis, mylinčiomis, kantriomis, dėmesingomis, mandagiomis, rūpestingomis, švelniomis ir mielomis.

Gabija Vitkevičiūtė: vaikams skaitome kiekvieną dieną

Mama, žurnalistė, komunikacijos specialistė, rašytoja Gabija Vitkevičiūtė yra iš tų moterų, kurias taip ir norisi apibūdinti: veikli. Ar veiklios moters dienoje užtenka laiko paskaityti knygą, skaityti su vaikais?

Kodėl mes taip dažnai supykstame ant savo vaikų

Pakalbėkime apie tai, kaip nepykti ant vaiko. Šis klausimas labai aktualus daugumai tėvų.