Psichologė – apie vieną skausmingiausių šiuolaikinių tėvų klaidų

 (25)
Nežinau, kaip jums, bet man vienas nemaloniausių patyrimų, kai manęs žmogus „negirdi". Mažas jis ar didelis. Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Prisimenu, kartą, kai dar neturėjau vaikų, teko atostogauti su viena šeima. Tai buvo vienos garsiausių mano atostogų. Tos šeimos nariai vienas su kitu kalbėjosi rėkdami! „Lipk iš automobilio!", „Gersi arbatos?!", „Eikit gulti!", „Jūs ką, negirdit manęs?!" Ta šeima augino dvi mergaites ir jos, atrodo, niekada negirdėdavo savo mamos. Būdavo, ji kviečia gerti arbatos, o jos net galvos nepasukdamos toliau atlieka savo darbus. Mamą neretai ištikdavo isterija.

Kartu tai buvo ir baisiausios mano atostogos. Pamenu, jau tada galvojau, kad toje šeimoje nieko gera nebus. Taip ir buvo. Bet apie viską iš eilės.

Negirdėjimo" kultūra

Skaudu, kai tavęs negirdi artimas žmogus. Nesvarbu, ar kalbi jam siūlydama arbatos, ar plačiau atverdama širdį. Psichologė Dovilė Jankauskienė sako, kad tai viena skausmingiausių šiuolaikinės visuomenės temų. „Manau, kad apie 80 proc. lietuvių yra užaugę esant „pakelto tono" kultūrai. Dauguma mūsų negirdime, kad kalbame labai garsiai, pakeltu, „papiktintu" tonu, lyg šaukdami. Kai taip kalbančio žmogaus klausiu, ar tu dabar pyksti, rėki, jo tonas dar labiau pakyla ir man atsakoma: „Ne, aš nei pykstu, nei rėkiu, tiesiog taip kalbu." Netgi kai būna malonūs, gerai nusiteikę, tie žmonės kalba įtemptu balsu, atrodo sutrikę arba suirzę.

Vaikas, kuris auga tokioje aplinkoje, pakeltą toną, įtemptą balsą priima labai natūraliai, tiesiog taip yra. Kaip yra jūra, žemė, dangus. Pakeltas tonas tampa bendras, įprastas. Tai veiksnys, kuris dar labiau sustiprina „negirdėjimo" kultūrą. Jei žmogus negirdi, kad kalbėdamas rėkia, ilgainiui ir kiti pradeda jo negirdėti, – sako psichologė. – Tačiau net jei garsiakalbis negirdi, kad taip kalba, ir jei negirdi tie, kurie jo klauso, emocija, kurią perduoda pakeltas tonas, šalia esantį žmogų vis tiek pasiekia ir veikia. Pakeltas tonas „neša" didelę įtampą. Tie žmonės gyvena įsitempę".

Bendravimas pakeltu tonu paprastai perduodams iš kartos į kartą. Jei jūs taip kalbate su vaikais, jiems taip pat bus nenatūralu kalbėti kitaip. Jiems bus natūralu rėkti ir negirdėti.

Agresyvūs santykiai

Nuo garsiųjų mano atostogų praėjo bemaž dešimt metų. Kartą sutikau tą garsiakalbę mamą ir ji man pasiguodė apie tai, kad nieko gera jų šeimoje nėra. „Aš visai nesusitvarkau su savo dukterimis", – guodėsi ji man ir aš, deja, neatrodžiau nustebusi.

Rėkiame, keliame balsą dažniausiai iš beviltiškumo. Rėkimas yra pagalbos šauksmas. Žmogui, ant kurio rėkiame, tarsi sakome: „Tu mane įveikei, aš pasiduodu, daugiau nežinau, ką daryti."
Psichologė Dovilė JANKAUSKIENĖ

Išgirdusi istoriją nenustebo ir psichologė D.Jankauskienė: „Šis pavyzdys atskleidžia tiesą. Rėkimas, pakeltas balsas sukelia įtampą ir baimę. Nors ir kiek mums metų, nė vienas nenorime, kad ant mūsų rėktų. Kai žmogus rėkia, norisi „nusipurtyti", pasakyti jam „baik", atsiriboti. Rėkimas yra pažeminimas.

Nenuostabu, kad mergaitės, su kuriomis buvo taip bendraujama, nesugebėjo užmegzti jokio ryšio su mama. Kai nėra pamatinio ryšio su pačiais artimiausiais, labai sunku užmegzti ryšį ir su kitais žmonėmis.

Rėkiame, keliame balsą dažniausiai iš beviltiškumo. Rėkimas yra pagalbos šauksmas. Žmogui, ant kurio rėkiame, tarsi sakome: „Tu mane įveikei, aš pasiduodu, daugiau nežinau, ką daryti." Mes, suaugę žmonės, atėję iš „negirdėjimo" kultūros, patys ir sukame tą „rėkiu, nes kitaip negirdi" ratą. Rėkimas rodo, kad nemokame palaikyti normalaus, šilto santykio, mezgame jį agresyvų, diktatūrišką, t. y. reikalaujame greitai paklusti, iškart reaguoti, o jei taip nenutinka, akimirksniu susinerviname."

Rėkiančiam gali atrodyti, kad taip jis parodo, kas yra viršesnis, kieno čia tvarka, tačiau autoritetas, „išplėštas" su riksmu, yra beviltiškas, nes... netrukus ir vėl reikės rėkti. Deja, vis garsiau.

Dešimtą kartą kartoju!

Net jei užaugote įprastai kalbančių žmonių šeimoje, paprastai balsas pradeda kilti, kai tą patį liepiamąjį sakinį tenka pakartoti penktą kartą. „Šimtą kartų sakiau: „Eik praustis!"", – suklykia mama ir vaikas pagaliau (!) išgirdęs mauna į vonią.

Kai kurie psichologai tą patį pataria kartoti tris kartus, jei nesuveikia, kažką keisti. Psichologė D.Jankauskienė sako, kad jokių trijų kartų nereikia, nes tai neturi prasmės. Jei išmokysite, vaikas girdės girdės ir tą patį pirmąjį kartą.

„Kartais tėvai nusprendžia švelniai auklėti savo vaikus ir jau metinukui ramiu balsu sako: „Neliesk televizijos pultelio", „Nusiplauk rankytes, tik tada imk obuolį" ir pan. Tačiau tokio amžiaus vaikui jo noras yra šimtąkart stipresnis už švelnų toną. Todėl kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau turi būti žodžių kažko jo prašant, liepiant, tuo daugiau veiksmo.

Kaip mama elgiasi su primaitinamu kūdikiu? Ogi paima šaukštelį, prideda vaikui prie lūpų ir sako: „Išsižiok, dabar valgysime." Mama įvardija, ką daro. Kiekvieną jos veiksmą lydi žodis – ne priešingai. Vaikui augant po truputį reikia mokyti keisti tvarką, t. y. mama pirma pasako žodį ir tada jį palydi veiksmas, pavyzdžiui, pasako: „Išsižiok, valgysime", o jau tada prideda šaukštelį prie lūpų. Vaikas ilgainiui supranta, kad kitaip nebus: pirma – žodis, tada – veiksmas, tai tampa įpročiu.

„Ateik valgyti!" – mama gali kartoti kad ir šimtą kartų, deja, taip tik gaišinamas laikas ir „tampomi" nervai. Bet jei mama visada, kai ateina metas valgyti, pasakytų: „Dabar metas baigti žaisti ir plautis rankas", ir nusivestų vaikutį jų plautis, jis išmoktų persiorientuoti į kitą veiklą. Toks ritualas tinkamas ne tik dvimečiui, bet ir septynmečiui."

Ne turgus

Jei prašote eiti valgyti ir vaikas tai išgirsta, bet priešinasi, tai normalu. Tėvų užduotis – išsaugoti ramybę ir į vaiko pasipriešinimą reaguoti normaliai, pasakyti: „Suprantu, tu dabar to nenori, bet reikia" arba „Dar penkis kartus pasisupsime ir turėsi nulipti." Nubrėžti ribą padeda ir smėlio laikrodukas: „Kai išbyrės paskutinė smiltelė, turėsime eiti."

Jei prašote eiti valgyti ir vaikas tai išgirsta, bet priešinasi, tai normalu. Tėvų užduotis – išsaugoti ramybę ir į vaiko pasipriešinimą reaguoti normaliai, pasakyti: „Suprantu, tu dabar to nenori, bet reikia" arba „Dar penkis kartus pasisupsime ir turėsi nulipti."
Psichologė Dovilė JANKAUSKIENĖ

Psichologė D.Jankauskienė: „Tėvai neturėtų pataikauti vaikui, neva jei „negirdi" ar nenori, tai tegul dar pasisupa (pažaidžia). Tėvai turi mokyti vaiką sklandžiai „pereiti" iš vienos būsenos į kitą. Jei žinote, kad nenori (nemėgsta) praustis, valytis dantų, vis tiek tai reikia pasakyti vienintelį kartą. Jei „neišgirdo", antrą kartą žodžius turi lydėti veiksmas, t. y. sakote, „Dabar eisime valytis dantukų", ir draugiškai imate mažylį už rankos. Toks tėvų elgesys yra natūralus, iš vaiko nieko daugiau nereikalaujantis, tačiau nubrėžiantis aiškią ribą – rinktis negali. Prašymų ar paliepimų kartojimas, ilgi įkalbinėjimai tėvų ir vaikų bendravimą paverčia turgumi, lyg ir suteikia galimybę deryboms, diskusijai. Tai pajutęs vaikas, žinoma, ja pasinaudos ir tai beveik neišvengiamai baigsis konfliktu.

Labai svarbu, kad net ir vaikui ūgtelėjus tam tikri veiksmai būtų atliekami kartu su tėvais. Štai dėl kūdikio nekyla bėdų – mama jį ir nuprausia, ir pamaitina, ir aprengia, nes jis dar nesugeba pats. Kai tik vaikas pradeda sugebėti pats, tampa bent šiek tiek savarankiškesnis, mama ir tėtis pradeda tikėtis ir reikalauti iš jo daugiau, nei jis galbūt geba. Reikia skatinti vaiką būti savarankišką, tačiau būtina jam padėti. Tėvams atrodo, kad tai atima daug laiko. Anaiptol. Jei skiriate laiko vaikui, jo sutaupote. Jei rėkiante, ginčijatės, kartojate, konfliktuojate, laiką švaistote."

Negirdi tyčia

Štai guli šešiametis savo kambaryje ant grindų, varto knygą. Mama prašo apsirengti, nes reikia važiuoti į svečius. Tyla. „Ar girdi, ką sakau?" – sušunka mama. Tyla. Smalsumo ir irzulio vedama mama užeina į sūnaus kambarį. „Prašiau apsirengti, ar girdėjai?" Vaikas linkteli galvą: „Girdėjau." – „Ar tu taip tyčia elgiesi?"

„Viską, ką daro žmogus, daro tyčia, specialiai, tik kartais tai daro sąmoningai, o kartais – nesąmoningai. Kiekvienas veiksmas, judesys, žodis turi savo priežastį (vidinę ar išorinę) ir tikslą. Tie, kurie tarsi tyčia negirdi, ką kiti jiems sako, dažniausiai negirdi dėl kelių priežasčių. Pirma, ant jų yra nuolat šaukiama, rėkiama. Antra, jiems labai daug kontroliuojant, reikalaujant kalbama. Trečia, gali būti, kad vaikas taip prašo dėmesio. Kai mama nuolat į jį kreipiasi, kartoja tą patį klausimą ar sakinį, vaikas dėmesio gauna labai daug.

Kaip elgtis mamai? Kartą paklausus, ar apsirengė, prieiti prie vaiko ir pasakyti, ką matote: „O, matau, tu dar neapsirengęs? Ar reikia pagalbos?" „Negirdėjimo" aplinkybėmis labai padeda akių konktaktas. Prieikite prie vaiko, pažiūrėkite jam į akis ir pakartokite klausimą. Paprastai, kai akys mato, ausys girdi, – sako psichologė D.Jankauskienė. – Kaip susigrąžinti „negirdintį" vaiką? Nusisukti nuo savo pykčio, susierzinimo ar kito savo jausmo ir „atsisukti" į vaiką. Pabandykite rasti priežastį, kodėl negirdi".

Kai negirdi... mama

Iškart pastebime ir „pasikeliame" kraujo spaudimą, kai mūsų negirdi vaikai. Deja, niekada neatkreipiame dėmesio, kaip dažnai mes jų negirdime. „Palauk truputį, pašausiu pyragą į orkaitę ir išklausysiu tos istorijos", „Ką sakai? Aukseli, vėliau, aš labai užsiėmusi", „Netrukdyk dabar , juk kalbu telefonu..."

„Mes, suaugusieji, dažnai „nusipurtome" savo vaikų. Todėl liūdna, bet neturėtume labai stebėtis, kai ir jie „įjungia" tą patį bendravimo mechanizmą, – sako psichologė. – Vaikas, kurio atidžiai išklausoma, iš kurio reikalaujama jo amžių atitinkančių gebėjimų ir jam nereikia kaip kareiviui viską padaryti tuojau pat, turės mažiau priežasčių „negirdėti" tyčia. Kitas kraštutinumas – kai mama prašo ir prašo, pavyzdžiui, susidėti mašinėles į lentyną, bet neapsikentusi pati ima ir sudeda. Vaikas nieko nepradės daryti, jei viską už jį darys mama. Taip pat nepradės girdėti, atsiliepti, jei nebus to išmokytas. Labai svarbu yra mokyti vaiką girdėti ir išgirsti kitą. Nes jei aš negirdžiu, ką sako kiti, o kiti negirdi, ką aš sakau, ir kiekvienas yra užsiėmęs savimi, nesivysto nei empatijos jausmas, nei atjauta. Tuomet klesti patyčios, nes mes nebejaučiamo žodžio svorio, nežinome jo galios".

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Šiuolaikinių tėvų klaida, dėl kurios užaugę vaikai nemoka kurti savo šeimų (33)

Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio, ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas? Liūdi? Neturi ką veikti?

Esminė klaida, kurią daro tėvai, pasiryžę nuo šiol būti geresni ir dažniau girti savo vaikus

Prisiskaitę protingų patarimų, kad Lietuvoje vaikus per dažnai peikiame ir per retai giriame, daugelis iš mūsų puola „šaunuolis“ ar „gudruolis“ dalinti į kairę ir į dešinę.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: mūsų šeimoje madas diktuoja šešiametė Uršulė (2)

Septynių vaikų mama, „7 taškai“ tinklaraščio autorė, 2016 metų veikliausia moteris Sabina Daukantaitė pastebi, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, nuo 2–3 metų amžiaus jau reiškia savo nuomonę dėl aprangos. Ypač ilgos diskusijos prasideda, kai mergaitės ruošiasi keliauti į darželį.

Kad pirmosios vaiko dienos darželyje būtų lengvos – patarimai tėvams (1)

Mažus vaikus auginantys tėvai susiduria su naujais iššūkiais, kai ateina metas vaikui lankyti darželį.

10 klausimų, kurie padės suprasti, ar tinkamai auklėjate vaikus

Kai kurie vaikus auginantys tėvai negali nuspręsti, ar jiems reikia keisti auklėjimo būdą. Tad pasitikrinkite.

Kodėl reikia nebijoti drausminti vaikų (3)

Egzistuoja įvairių auklėjimo būdų ir metodų, tad kaip išsirinkti veiksmingiausią?

Koks vaikų auklėjimo būdas yra geriausias

Visus mus augino kokie nors ypač gerbiami žmonės – tėvai, įtėviai, globėjai, internato darbuotojai ar seneliai – taigi visi galėjome savo kailiu patirti bent vieną auklėjimo būdą.

Ką daryti supykus ant vaiko: psichologės patarimai

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.

Praktiškas sprendimas vaiko erdvei – ir ramiems žaidimams, ir naujiems startams

Vaikui labai svarbu turėti asmeninę erdvę, kurioje jis galėtų pažinti save, mokytis, žaisti ir kurti.

Ko turime išmokyti savo dukteris (1)

Maža mergaitė ima pavyzdį iš mamos. Ji žvelgia į mamą savo įžvalgiomis akutėmis ir mokosi.

9 senoviniai (mūsų vaikystės) žaidimai, kuriuos smagu prisiminti

Šeimos laisvalaikio specialistė ir seimosgidas.lt įkūrėja Goda Leo prisimena savo vaikystės žaidimus, kuriuos siūlo tėvams išbandyti su savo mažais vaikais.

Kaip išvengti vaiko isterijų parduotuvėje

Kuo vaikas mažesnis, tuo sudėtingiau jam pavyksta suvaldyti staiga kylančius troškimus ir užplūstančias stiprias emocijas.

Pasakykite, kokia jūsų vaiko mėgstamiausia spalva, ir mes kai ką apie jį atskleisime

Spalvų poveikį žmogui nagrinėjantys specialistai pastebi, kad egzistuoja ryšys tarp vaiko charakterio ir mėgstamiausios spalvos.