Psichologė – apie vieną skausmingiausių šiuolaikinių tėvų klaidų

 (25)
Nežinau, kaip jums, bet man vienas nemaloniausių patyrimų, kai manęs žmogus „negirdi". Mažas jis ar didelis. Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Prisimenu, kartą, kai dar neturėjau vaikų, teko atostogauti su viena šeima. Tai buvo vienos garsiausių mano atostogų. Tos šeimos nariai vienas su kitu kalbėjosi rėkdami! „Lipk iš automobilio!", „Gersi arbatos?!", „Eikit gulti!", „Jūs ką, negirdit manęs?!" Ta šeima augino dvi mergaites ir jos, atrodo, niekada negirdėdavo savo mamos. Būdavo, ji kviečia gerti arbatos, o jos net galvos nepasukdamos toliau atlieka savo darbus. Mamą neretai ištikdavo isterija.

Kartu tai buvo ir baisiausios mano atostogos. Pamenu, jau tada galvojau, kad toje šeimoje nieko gera nebus. Taip ir buvo. Bet apie viską iš eilės.

Negirdėjimo" kultūra

Skaudu, kai tavęs negirdi artimas žmogus. Nesvarbu, ar kalbi jam siūlydama arbatos, ar plačiau atverdama širdį. Psichologė Dovilė Jankauskienė sako, kad tai viena skausmingiausių šiuolaikinės visuomenės temų. „Manau, kad apie 80 proc. lietuvių yra užaugę esant „pakelto tono" kultūrai. Dauguma mūsų negirdime, kad kalbame labai garsiai, pakeltu, „papiktintu" tonu, lyg šaukdami. Kai taip kalbančio žmogaus klausiu, ar tu dabar pyksti, rėki, jo tonas dar labiau pakyla ir man atsakoma: „Ne, aš nei pykstu, nei rėkiu, tiesiog taip kalbu." Netgi kai būna malonūs, gerai nusiteikę, tie žmonės kalba įtemptu balsu, atrodo sutrikę arba suirzę.

Vaikas, kuris auga tokioje aplinkoje, pakeltą toną, įtemptą balsą priima labai natūraliai, tiesiog taip yra. Kaip yra jūra, žemė, dangus. Pakeltas tonas tampa bendras, įprastas. Tai veiksnys, kuris dar labiau sustiprina „negirdėjimo" kultūrą. Jei žmogus negirdi, kad kalbėdamas rėkia, ilgainiui ir kiti pradeda jo negirdėti, – sako psichologė. – Tačiau net jei garsiakalbis negirdi, kad taip kalba, ir jei negirdi tie, kurie jo klauso, emocija, kurią perduoda pakeltas tonas, šalia esantį žmogų vis tiek pasiekia ir veikia. Pakeltas tonas „neša" didelę įtampą. Tie žmonės gyvena įsitempę".

Bendravimas pakeltu tonu paprastai perduodams iš kartos į kartą. Jei jūs taip kalbate su vaikais, jiems taip pat bus nenatūralu kalbėti kitaip. Jiems bus natūralu rėkti ir negirdėti.

Agresyvūs santykiai

Nuo garsiųjų mano atostogų praėjo bemaž dešimt metų. Kartą sutikau tą garsiakalbę mamą ir ji man pasiguodė apie tai, kad nieko gera jų šeimoje nėra. „Aš visai nesusitvarkau su savo dukterimis", – guodėsi ji man ir aš, deja, neatrodžiau nustebusi.

Rėkiame, keliame balsą dažniausiai iš beviltiškumo. Rėkimas yra pagalbos šauksmas. Žmogui, ant kurio rėkiame, tarsi sakome: „Tu mane įveikei, aš pasiduodu, daugiau nežinau, ką daryti."
Psichologė Dovilė JANKAUSKIENĖ

Išgirdusi istoriją nenustebo ir psichologė D.Jankauskienė: „Šis pavyzdys atskleidžia tiesą. Rėkimas, pakeltas balsas sukelia įtampą ir baimę. Nors ir kiek mums metų, nė vienas nenorime, kad ant mūsų rėktų. Kai žmogus rėkia, norisi „nusipurtyti", pasakyti jam „baik", atsiriboti. Rėkimas yra pažeminimas.

Nenuostabu, kad mergaitės, su kuriomis buvo taip bendraujama, nesugebėjo užmegzti jokio ryšio su mama. Kai nėra pamatinio ryšio su pačiais artimiausiais, labai sunku užmegzti ryšį ir su kitais žmonėmis.

Rėkiame, keliame balsą dažniausiai iš beviltiškumo. Rėkimas yra pagalbos šauksmas. Žmogui, ant kurio rėkiame, tarsi sakome: „Tu mane įveikei, aš pasiduodu, daugiau nežinau, ką daryti." Mes, suaugę žmonės, atėję iš „negirdėjimo" kultūros, patys ir sukame tą „rėkiu, nes kitaip negirdi" ratą. Rėkimas rodo, kad nemokame palaikyti normalaus, šilto santykio, mezgame jį agresyvų, diktatūrišką, t. y. reikalaujame greitai paklusti, iškart reaguoti, o jei taip nenutinka, akimirksniu susinerviname."

Rėkiančiam gali atrodyti, kad taip jis parodo, kas yra viršesnis, kieno čia tvarka, tačiau autoritetas, „išplėštas" su riksmu, yra beviltiškas, nes... netrukus ir vėl reikės rėkti. Deja, vis garsiau.

Dešimtą kartą kartoju!

Net jei užaugote įprastai kalbančių žmonių šeimoje, paprastai balsas pradeda kilti, kai tą patį liepiamąjį sakinį tenka pakartoti penktą kartą. „Šimtą kartų sakiau: „Eik praustis!"", – suklykia mama ir vaikas pagaliau (!) išgirdęs mauna į vonią.

Kai kurie psichologai tą patį pataria kartoti tris kartus, jei nesuveikia, kažką keisti. Psichologė D.Jankauskienė sako, kad jokių trijų kartų nereikia, nes tai neturi prasmės. Jei išmokysite, vaikas girdės girdės ir tą patį pirmąjį kartą.

„Kartais tėvai nusprendžia švelniai auklėti savo vaikus ir jau metinukui ramiu balsu sako: „Neliesk televizijos pultelio", „Nusiplauk rankytes, tik tada imk obuolį" ir pan. Tačiau tokio amžiaus vaikui jo noras yra šimtąkart stipresnis už švelnų toną. Todėl kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau turi būti žodžių kažko jo prašant, liepiant, tuo daugiau veiksmo.

Kaip mama elgiasi su primaitinamu kūdikiu? Ogi paima šaukštelį, prideda vaikui prie lūpų ir sako: „Išsižiok, dabar valgysime." Mama įvardija, ką daro. Kiekvieną jos veiksmą lydi žodis – ne priešingai. Vaikui augant po truputį reikia mokyti keisti tvarką, t. y. mama pirma pasako žodį ir tada jį palydi veiksmas, pavyzdžiui, pasako: „Išsižiok, valgysime", o jau tada prideda šaukštelį prie lūpų. Vaikas ilgainiui supranta, kad kitaip nebus: pirma – žodis, tada – veiksmas, tai tampa įpročiu.

„Ateik valgyti!" – mama gali kartoti kad ir šimtą kartų, deja, taip tik gaišinamas laikas ir „tampomi" nervai. Bet jei mama visada, kai ateina metas valgyti, pasakytų: „Dabar metas baigti žaisti ir plautis rankas", ir nusivestų vaikutį jų plautis, jis išmoktų persiorientuoti į kitą veiklą. Toks ritualas tinkamas ne tik dvimečiui, bet ir septynmečiui."

Ne turgus

Jei prašote eiti valgyti ir vaikas tai išgirsta, bet priešinasi, tai normalu. Tėvų užduotis – išsaugoti ramybę ir į vaiko pasipriešinimą reaguoti normaliai, pasakyti: „Suprantu, tu dabar to nenori, bet reikia" arba „Dar penkis kartus pasisupsime ir turėsi nulipti." Nubrėžti ribą padeda ir smėlio laikrodukas: „Kai išbyrės paskutinė smiltelė, turėsime eiti."

Jei prašote eiti valgyti ir vaikas tai išgirsta, bet priešinasi, tai normalu. Tėvų užduotis – išsaugoti ramybę ir į vaiko pasipriešinimą reaguoti normaliai, pasakyti: „Suprantu, tu dabar to nenori, bet reikia" arba „Dar penkis kartus pasisupsime ir turėsi nulipti."
Psichologė Dovilė JANKAUSKIENĖ

Psichologė D.Jankauskienė: „Tėvai neturėtų pataikauti vaikui, neva jei „negirdi" ar nenori, tai tegul dar pasisupa (pažaidžia). Tėvai turi mokyti vaiką sklandžiai „pereiti" iš vienos būsenos į kitą. Jei žinote, kad nenori (nemėgsta) praustis, valytis dantų, vis tiek tai reikia pasakyti vienintelį kartą. Jei „neišgirdo", antrą kartą žodžius turi lydėti veiksmas, t. y. sakote, „Dabar eisime valytis dantukų", ir draugiškai imate mažylį už rankos. Toks tėvų elgesys yra natūralus, iš vaiko nieko daugiau nereikalaujantis, tačiau nubrėžiantis aiškią ribą – rinktis negali. Prašymų ar paliepimų kartojimas, ilgi įkalbinėjimai tėvų ir vaikų bendravimą paverčia turgumi, lyg ir suteikia galimybę deryboms, diskusijai. Tai pajutęs vaikas, žinoma, ja pasinaudos ir tai beveik neišvengiamai baigsis konfliktu.

Labai svarbu, kad net ir vaikui ūgtelėjus tam tikri veiksmai būtų atliekami kartu su tėvais. Štai dėl kūdikio nekyla bėdų – mama jį ir nuprausia, ir pamaitina, ir aprengia, nes jis dar nesugeba pats. Kai tik vaikas pradeda sugebėti pats, tampa bent šiek tiek savarankiškesnis, mama ir tėtis pradeda tikėtis ir reikalauti iš jo daugiau, nei jis galbūt geba. Reikia skatinti vaiką būti savarankišką, tačiau būtina jam padėti. Tėvams atrodo, kad tai atima daug laiko. Anaiptol. Jei skiriate laiko vaikui, jo sutaupote. Jei rėkiante, ginčijatės, kartojate, konfliktuojate, laiką švaistote."

Negirdi tyčia

Štai guli šešiametis savo kambaryje ant grindų, varto knygą. Mama prašo apsirengti, nes reikia važiuoti į svečius. Tyla. „Ar girdi, ką sakau?" – sušunka mama. Tyla. Smalsumo ir irzulio vedama mama užeina į sūnaus kambarį. „Prašiau apsirengti, ar girdėjai?" Vaikas linkteli galvą: „Girdėjau." – „Ar tu taip tyčia elgiesi?"

„Viską, ką daro žmogus, daro tyčia, specialiai, tik kartais tai daro sąmoningai, o kartais – nesąmoningai. Kiekvienas veiksmas, judesys, žodis turi savo priežastį (vidinę ar išorinę) ir tikslą. Tie, kurie tarsi tyčia negirdi, ką kiti jiems sako, dažniausiai negirdi dėl kelių priežasčių. Pirma, ant jų yra nuolat šaukiama, rėkiama. Antra, jiems labai daug kontroliuojant, reikalaujant kalbama. Trečia, gali būti, kad vaikas taip prašo dėmesio. Kai mama nuolat į jį kreipiasi, kartoja tą patį klausimą ar sakinį, vaikas dėmesio gauna labai daug.

Kaip elgtis mamai? Kartą paklausus, ar apsirengė, prieiti prie vaiko ir pasakyti, ką matote: „O, matau, tu dar neapsirengęs? Ar reikia pagalbos?" „Negirdėjimo" aplinkybėmis labai padeda akių konktaktas. Prieikite prie vaiko, pažiūrėkite jam į akis ir pakartokite klausimą. Paprastai, kai akys mato, ausys girdi, – sako psichologė D.Jankauskienė. – Kaip susigrąžinti „negirdintį" vaiką? Nusisukti nuo savo pykčio, susierzinimo ar kito savo jausmo ir „atsisukti" į vaiką. Pabandykite rasti priežastį, kodėl negirdi".

Kai negirdi... mama

Iškart pastebime ir „pasikeliame" kraujo spaudimą, kai mūsų negirdi vaikai. Deja, niekada neatkreipiame dėmesio, kaip dažnai mes jų negirdime. „Palauk truputį, pašausiu pyragą į orkaitę ir išklausysiu tos istorijos", „Ką sakai? Aukseli, vėliau, aš labai užsiėmusi", „Netrukdyk dabar , juk kalbu telefonu..."

„Mes, suaugusieji, dažnai „nusipurtome" savo vaikų. Todėl liūdna, bet neturėtume labai stebėtis, kai ir jie „įjungia" tą patį bendravimo mechanizmą, – sako psichologė. – Vaikas, kurio atidžiai išklausoma, iš kurio reikalaujama jo amžių atitinkančių gebėjimų ir jam nereikia kaip kareiviui viską padaryti tuojau pat, turės mažiau priežasčių „negirdėti" tyčia. Kitas kraštutinumas – kai mama prašo ir prašo, pavyzdžiui, susidėti mašinėles į lentyną, bet neapsikentusi pati ima ir sudeda. Vaikas nieko nepradės daryti, jei viską už jį darys mama. Taip pat nepradės girdėti, atsiliepti, jei nebus to išmokytas. Labai svarbu yra mokyti vaiką girdėti ir išgirsti kitą. Nes jei aš negirdžiu, ką sako kiti, o kiti negirdi, ką aš sakau, ir kiekvienas yra užsiėmęs savimi, nesivysto nei empatijos jausmas, nei atjauta. Tuomet klesti patyčios, nes mes nebejaučiamo žodžio svorio, nežinome jo galios".

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikas išveda iš kantrybės: 10 greičiausių būdų nusiraminti

Auginant vaikus nuobodu niekada nebūna. Gali būti linksma, gali būti lyg įtempto siužeto filme, tačiau nuobodu - niekada. Šiame straipsnyje sužinosime, kaip elgtis mums, tėvams, kai vaikai išveda iš kantrybės. Rėkti ir plūstis - ne išeitis. Pasimokykime tinkamai reaguoti drauge.

Psichologė, muzikantė Eglė Sirvydytė – apie mokymąsi gamtoje be sienų ir lubų

„Kodėl mus gąsdina vaikas lauke? Gal nuskambės labai poetiškai, bet aš savo praktikoje esu pastebėjusi, kad gamta ir buvimas joje daro stebuklus vidiniame pasaulyje", – įsitikinusi psichologė, skautė ir muzikantė Eglė Sirvydytė.

Vaikų darželio auklėtojos turi patarimų tėvams (2)

Nors tėvai yra pagrindiniai vaiko ugdytojai, ugdymo įstaigą lankantys mažyliai didelę dienos dalį praleidžia su pedagogais - mokytojais ar vaikų darželio auklėtojais.

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (10)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.

Nelengva, bet įmanoma: kaip užauginti atsakingą vaiką

Nors ši užduotis ganėtinai sudėtinga, vis tik galima būtų išskirti kelias svarbiausias taisykles, kurių vertėtų laikytis tėvams.

Skausminga šeimos patirtis: iki 3 metų vaikas naktimis kėlėsi po 10 kartų (48)

Publikavę TavoVaikas.lt portale straipsnį apie neramų kūdikių miegą („Padėkite, auginu neramų vaiką, kuris niekada neužmiega pats"), sulaukėme tėčio Martyno laiško. Jis norėjo pasidalinti savo šeimos neeiline patirtimi.

„Pypliukas“: kaip išvengti vaikų isterijų parduotuvėje

Televizijos laida „Pypliukas“ pradeda naują sezoną ir pirmoje savo laidoje aptaria kelias vaikus auginantiems tėvams rūpimas temas.

Psichologė – apie vieną tėvų daromą klaidą, kuri skaudžiai atsiliepia vaikui (3)

Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame atlikti nedidelį, bet įdomų tyrimą: suskaičiuokite, kiek kartų per dieną meluojate.

Kas yra išmintinga tėvų meilė ir kodėl mes užauginame nelaimingus vaikus (2)

Esu sutikusi ne vieną suaugusį žmogų, kuris yra laimingas, kai jaučiasi nelaimingas.

Būkite žmonės, neverskite to daryti vaikų (11)

„Lenk medį, kol jaunas“. Taip, yra tokia lietuvių liaudies patarlė, tačiau nesupraskite jos paraidžiui, kai kalbame apie vaikų auklėjimą. Vaikų nereikia nei „perlaužti“, nei versti kažką daryti. Su jais reikia kalbėtis ir tartis.

6 frazės, kurių mūsų vaikams reikia kaip duonos kasdienės (2)

Kaip dažnai sakote vaikui, kad jį mylite? Ar parodote tą ir veiksmais? Jūsų dėmesiui - dar šešios frazės, kurių vaikui reikia ne mažiau, kaip „Aš tave myliu“.

Vienas populiarus auklėjimo metodas kenkia vaikams labiau už viską (5)

Egzistuoja vienas auklėjimo metodas, kuris labai paplitęs. Ir tik nedaugelis tėvų žino, ką jie daro savo vaikui.