Psichologė: balso pakėlimas nėra tinkamas būdas drausminti vaikus

 (7)
Kam reikalingos ribos, bendraujant su vaikais ir, kaip jas tinkamai nustatyti? Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp per didelio griežtumo ir nuolankumo? Galiausiai, kaip susikalbėti su vaiku įvairiose situacijose ir išlaikyti gerus santykius?
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Subtilūs klausimai, į kuriuos atsakymai, ačiū Dievui, yra. Nepasiklysti bendravimo labirintuose ir rasti kelią iš jų padeda individualiosios psichologijos konsultantė Nerilė Norkūnė. N. Norkūnė taip pat veda Vilniaus visuomenės sveikatos biuro organizuojamas „Tėvų grupes", skirtas tėvystės įgūdžiams lavinti. Jos susilaukia itin didelio tėvų susidomėjimo.

Kam reikalingos ribos, bendraujant su vaikais?

Elgesio ribos parodo vaikui, koks elgesys yra priimtinas. Jos padeda susiorientuoti jį supančiame pasaulyje, apsaugo nuo pavojų ir nemalonių situacijų už šeimos ribų, platesnėje visuomenėje. Ribų nežinantiems vaikams gali būti sunku bendrauti su aplinkiniais, suprasti kitų žmonių jausmus, prisitaikyti ir tinkamai elgtis viešoje vietoje, būti pagarbiais partneriais ir išlaikyti ilgalaikius santykius. Tėvams reikėtų žinoti, kad netgi tada, kai vaikai nepatenkinti nustatytomis ribomis, jie jaučiasi daug saugiau negu be jų.

Kas turi diktuoti taisykles: tėvai ar vaikai? Kiek čia turi būti lankstumo?

Ribas nustato tėvai, nes juk jie išmano daug geriau, kas tinka ir kas netinka bendraujant su žmonėmis, ką reiškia gerbti kitą žmogų, jo nuomonę, pasirinkimus ir nuosavybę. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog vaikai neturi būti visuomet paklusnūs ir kaskart elgtis taip, kaip jiems liepiama. Vaikai visuomet išbando nustatytą ribą ir tai yra visiškai normalu. Bandydamas tėvų nustatytas ribas vaikas mokosi suprasti, kaip pasaulyje veikia ribos ir taisyklės. Tai yra pasaulio pažinimo proceso dalis.

Kaip žinoti, kada ta riba?

Kuomet kalbame apie ribas, iš esmės kalbame apie vaiko elgesį. Jei iškyla klausimas, kaip žinoti kada ta riba, galima užduoti sau klausimą: „Jei mano vaikas taip elgsis ir ne namuose, ar man toks elgesys tiks? O gal vaikas susidurs su problemomis? Ar į tokį jo elgesį kiti atsakys su pagarba, ar su pykčiu, agresija, atstūmimu?" Riba – kuomet mokome gerbti kitą žmogų, kito žmogaus nuosavybę, jausmus ir poreikius. Tačiau tai nėra mokymas pataikauti. Savo elgesiu vaikai dažnai siekia, kad kiti tenkintų jų norus. Jei tėvai tokiems reikalavimams pasiduos, vaikas neišmoks suprasti kitų žmonių jausmų, jam bus sunku paisyti visuomenėje galiojančių taisyklių ar kitų žmonių poreikių.

Ar nustatydami ribas neribojame vaiko kūrybiškumo, laisvės?

Vaiko kūrybiškumas reiškiasi gana plačiai: per svajones, žaidimą, kūrybinę veiklą. Žaidimas vaikui yra jo darbas. Žaisdami vaikai pažįsta pasaulį, ieško savo vietos jame, bandydami ir klysdami stengiasi suprasti, kaip veikia pasaulio dėsniai.

Į ką, tuomet, reikėtų atsižvelgti, kad vaikas nesijaustų pernelyg suvaržytas, kad jam vis dar liktų pakankamai laisvės?

Kuomet nustatome vaikui ribą, reikėtų atkreipti dėmesį, kad ji būtų reali, tikroviška. Neturime būti per daug griežti, kad vaikas vis dar turėtų galimybę ir pakankamai erdvės žaisti, eksperimentuoti, tyrinėti jį supantį pasaulį. Jei jis nuolat girdės: „Neimk", „Neliesk, čia brolio", „Nedaryk taip", „Neik ten", „Negalima sausainio, pirmiausiai – sriuba", „Tu dar per mažas", – jam gali atsirasti jausmas, kad jis yra nevykėlis ir nieko savarankiškai negali padaryti. Tai žlugdo vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Taip vaikui gali atsirasti nesėkmės baimė, kuri gali išlikti ir vėliau, jau vaikui suaugus. O tai nemenkas trukdis, siekiant išmokti naujų dalykų, tobulėti. Jei tėvai nuolat draus vaikui tyrinėti ir eksperimentuoti, jis gali apskritai prarasti žingeidumą, nebenorėti mokytis.

Kaip gi tėvai galėtų nubrėžti ribą be šių gąsdinančių „ne"?

Galima tiesiog pasakyti, pvz.: „Jau turime eiti, dviratuku galėsi pasivažinėti, kai grįšime", „Viryklė karšta, gali nudegti rankytę" (tai galima pasakyti paimant vaiką ir nukreipiant jį kitai veiklai), „Matau, kad tau labai patinka brolio žaislas, visgi tai jo žaislas, eime paieškosime tau kito, su kuriuo galėtum pažaisti". Be abejo, vaikas ne visuomet bus patenkintas ir tą nepasitenkinimą jis gali parodyti, tačiau girdėdamas draugišką mamos kalbėjimą, jis bus daug labiau linkęs bendradarbiauti, nei išgirdęs gąsdinantį „ne". Svarbiausia suprasti, kad ir ribos, ir kūrybinė saviraiška yra vaiko vystymosi poreikiai. Vienas be kito jie neatneš naudos.

Kartais tėveliai tiesiog pakelia balsą ar, dar liūdniau, griebiasi jėgos. Ką Jūs galvojate apie tokius metodus? Koks jų poveikis?

Manau, kad visi sutinkame ir žinome, kad balso pakėlimas nėra tinkamas būdas drausminti vaikus. Labai dažnai tėvai nesusilaiko, apšaukia vaiką, o vėliau išgyvena sąžinės graužatį ir kaltės jausmus. Vaikas, baudžiamas už netinkamą elgesį, gali ant tėvų supykti ar jų bijoti. Kuomet vaikas pyksta ar bijo suaugusiojo, labai maža tikimybė, kad jis svarstys, kaip jam išmokti elgtis geriau. Mažai tikėtina ir tai, kad galvos, kaip padėti tėvams atlikti, ko jie prašo. Greičiausiai toks vaikas atsiribos ar net pradės kurti keršto planus, kaip jus įskaudinti.

Įdomu, su kuo gali būti susijęs kitas kraštutinumas – tėvų vengimas ar negebėjimas nustatyti ribų?

Suvokimą apie ribas atsinešame iš savo vaikystės. Paprastai tai susiję su tuo, kaip patys tėvai buvo auklėjami. Jei tėvams sunku nustatyti ribas savo vaikams, greičiausiai jie patys buvo auklėjami labai griežtai ir patyrė didelę kontrolę iš savo tėvų. Tuomet jiems norisi suteikti kuo daugiau laisvės savo vaikams. Čia slypi pavojus nepersistengti ir nepalikti vaikų visai be nustatytų ribų. Tie tėvai, kuriems jų vaikystėje ribos nebuvo labai griežtai nubrėžtos, paprastai linkę brėžti griežtas ribas savo vaikams.

Kaip, tuomet, elgesio ribas nustatyti tinkamai?

Vienas iš būdų – leisti vaikui rinktis. Kai kurie tėvai mano, kad jie turi visiškai kontroliuoti vaikus. Jie bijo, kad jei patys to nedarys, vaikai gali pradėti kontroliuoti juos. Tačiau vaikai taip pat nori turėti šiek tiek kontrolės. Truputis pozityvios kontrolės jiems leidžia išmokti būti atsakingais. To galima pasiekti ne įsakinėjant, o leidžiant vaikams rinktis nustatytose ribose. Ribų nustatymas suteikia šiek tiek kontrolės tėvams, o leidimas rinktis suteikia šiek tiek kontrolės vaikui, pvz.: „Norėtum apsirengti geltoną suknelę ar mėlyną?". „Kol kalbu telefonu gali šalia tyliai pažaisti arba pažaisti kitame kambaryje".

Kiek svarbus tėvų nuoseklumas ar kitos sąlygos brėžiant ribas?

Svarbus dalykas yra tas, kad nustatę ribą vaikui, turime patys tvirtai jos laikytis. Tėvų tvirtumas rodo pagarbą tiek jiems patiems, tiek vaikui. Jei vieną dieną tą patį veiksmą vaikui leisime, nes esame puikios nuotaikos, o kitą dieną – drausime, nes esame pavargę ir susierzinę, vaikas nesupras, kur yra riba. Taip pat jis gali pradėti abejoti savo tėvais, jų autoritetu.

Kita būtina sąlyga, nustatant ribas – draugiškas tonas. Tėvų draugiškas tonas taip pat rodo pagarbą vaikui. Jei būsime pikti ir susierzinę, greičiausiai tokią emociją ir perduosime vaikui. Tuomet mūsų brėžiama riba gali pavirsti bausme ar grąsinimu. Kai kuriems tėvams atrodo, kad būdami draugiškais jie bandys įtikti savo vaikams ar apsaugos juos nuo nusivylimų. Tačiau tai nėra draugiškas, o greičiau nuolaidžiaujantis ar kontroliuojantis elgesys. Draugiškas ir pagarbus elgesys su vaiku išreiškia pasitikėjimą vaiko sugebėjimu pačiam įveikti sunkumus ir padrąsina elgtis savarankiškai. Deja, nei nuolaidžiavimas, nei kontrolė pagarbos vaikui nerodo ir savarankiškumo nesuteikia.

Ar užtenka pasakyti „ne", ar reikia paaiškinti ir „kodėl"?

Elgesio taisyklės turi būti aiškios, vaikui suprantamos ir žinomos. Vaikas turi žinoti kodėl jis negali daryti vieno ar kito dalyko. Jei mes uždrausime vaikui tam tikrą veiklą ir negalėsime jam paaiškinti, kodėl, vaikui tokia riba nebus aiški ir, tikėtina, jis nebus linkęs jos laikytis. Tuomet vaikas visiškai teisėtai įsivaizduos, kad ne nustatote ribas, o demonstruojate savo galią prieš silpnesnius.

Auginant šiek tiek vyresnius vaikus, nustatant ribas ar taisykles namuose naudinga būtų įtraukti ir juos. Paprastai vaikai labiau linkę paisyti taisyklių, kurias kuriant dalyvavo ir jie patys. Mokyklinukas jau gali prisiimti atsakomybę ir pasekmes už savo elgesį. Jis gali pats nuspręsti, kada ruoš namų darbus, kiek laiko tam skirs, gali pats priimti sprendimą, kiek laiko žais kieme, kad suspėtų grįžti vakarienės ir pan.

Kaip tėveliams elgtis, jeigu vaikas nesilaiko sutartų taisyklių, pažeidžia nustatytas ribas?

Iš anksto turėtume aptarti su vaiku, kas nutiks jei nesilaikys aptartos ribos. Vaikas turi žinoti, kokios bus pasekmės. Jeigu trimetis naktį pabudęs vis dar kviečia jus ateiti į jo kambarį, galima jam pasakyti: „Naktį mama su tėčiu miega. Jei tu mus kviesi, mes neateisime". Tikėtina, kad vaikas būtinai išbandys, ar mama laikysis to, ką ji pasakė. Tad tėvai turi išlikti tvirti dėl savo sprendimo. Jei keletą kartų išbandęs ribą vaikas nesulauks tikėto rezultato, naktinės klajonės greitai pasibaigs.

Kalbant apie jaunesnio amžiaus vaikus, svarbu sukurti jiems tinkamą aplinką. Reikėtų pašalinti iš pasiekiamos erdvės visus daiktus, kurie gali išprovokuoti konfliktą su mažyliu. Juk žinome, kad dvimetis norės užsiropšti ant stalo, tad nedėkime ant jo šventinių dekoracijų. Suprantame, kad vaikas matydamas ant spintelės sausainius tikrai jų užsimanys, tad patraukime juos iš jo regėjimo lauko.

Vilniaus visuomenės sveikatos biuras

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikų joga lauke – kūno ir emocijų mankšta, kuri vyksta net ir per lietų

Vaikų joga baloje. Ekstremaliausia ne jiems, o suaugusiems. Taip juokais galima pavadinti užsiėmimus, vykusius Lauko darželio Kauno Ąžuolyno parko pievoje.

Vedamas į darželį vaikas klykia ir priešinasi kaip tik gali: psichologės patarimai (25)

Klausimą parašiusi mama išgyvena labai sunkų laikotarpį: pradėjęs eiti į darželį sūnus sunkiai jame pripranta, o kasdienės ašaros ir riksmai verčia mamą abejoti - vesti jį į darželį bet kokia kaina ar dar palūkėti metus?

Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti (3)

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė iš VšĮ Psichologinės sveikatos centro savo straipsnyje apžvelgia, kodėl mums, tėvams, neretai būna sunku susitvardyti vaikų akivaizdoje. Ir ką daryti, kad kantrybės užtektų ilgam.

Mano vaikas muša ir skriaudžia kitus: ką man daryti?

4 metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo elgesio: pastabų, kad berniukas netinkamai elgiasi ir skriaudžia kitus, ji girdi kone kasdien. Ką mamai patars specialistas?

Kyla klausimų apie vaikų auginimą? Užduok juos jau dabar ir gauk profesionalų atsakymą

Portalas TAVOVAIKAS.lt drauge su VšĮ Psichologinės sveikatos centru suteikia savo skaitytojams unikalią progą nemokamai pasikonsultuoti su vaikų auklėjimo specialistu. Klausimą galite pateikti anonimiškai, o atsakymą į jį publikuosime portale TAVOVAIKAS.lt.

30 frazių, kurios žemina ir gniuždo vaikus (11)

Kartais tai sakome, nes esame pernelyg pavargę. Kartais - nuliūdę ar įskaudinti. Tačiau nuo šių trisdešimt frazių reiktų susilaikyti ir jų niekada nesakyti saviškiams. Jei norime, kad jie augtų sveiki ir laimingi.

Tėvų klaidos, apie kurias garsiai nekalbame, bet jas dar galima ištaisyti (3)

Noriu pakalbėti apie tai, ką priimta nutylėti. O kaipgi kitaip? Argi galima viso pasaulio akivaizdoje pripažinti savo klaidas? Galima ir reikia, mano manymu.

Kas jums svarbiau: kad vaikas mokėtų skaičiuoti ar kad turėtų draugų? (1)

Įprastai neužduodame sau tokių klausimų. Bet psichologė Giedrė Sujetaitė – Volungevičienė būtent tokį uždavė. Ji svarstė, kokius užsiėmimus svarbiau lankyti ikimokyklinukui: lavinančius skaičiavimo, robotikos ar logikos įgūdžius – ar tuos, kurie ugdo emocinį intelektą.

5 frazės, kurias vaikams sako Montessori pedagogai: išbandykite jas savo namuose (1)

Keliais žodžiais apibendrinti, kas yra Montessori ugdymo sistema, gana sudėtinga. Tai gilaus poveikio švietimo ir vaiko ugdymo filosofija. Tai požiūris į pasaulį.

Nebyli vaikystės tragedija, apie kurią niekas nekalba (6)

Tiesiog dabar, mūsų namuose, vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis – vaikais. Štai kokia yra paskutinių 15 metų vaikų emocinės sveikatos statistika.

Ugnė: gimus sesei, į blogą pusę pasikeitė vyresnėlės elgesys (2)

Skaitytojos klausimas apie vyresniosios mergaitės elgesio pasikeitimus gimus sesei aktualus visiems, kas neseniai susilaukė ar dar tik laukiasi vaikučio.

10 požymių, kad vaikas patiria stresą

Išgyvenimus ir didelius krūvius patiria ne tik tėvai, bet ir vaikai. Net suaugusieji ne visada teisingai atpažįsta organizmo signalus ir nesupranta, kas su jais vyksta. Tai ką jau kalbėti apie vaiką, kuris net žodžio „stresas" gerai nesupranta.

Kodėl vidurinieji vaikai daugiau pasiekia už savo brolius ir seseris (3)

Apie tai, kad gimimo eiliškumas šeimoje turi įtakos vaiko charakteriui ir elgesiui, pastebėta jau labai seniai.

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Perkate šunį ar katę dėl vaiko? – Įsiklausykite, ką sako specialistė (1)

Turėti šuniuką ar kačiuką yra turbūt kiekvieno vaiko svajonė. Vieni teigia, kad taip yra dėl to, jog vis daugiau vaikų jaučiasi vieniši, kiti – jog šis noras yra užprogramuotas.