Psichologė: balso pakėlimas nėra tinkamas būdas drausminti vaikus

 (7)
Kam reikalingos ribos, bendraujant su vaikais ir, kaip jas tinkamai nustatyti? Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp per didelio griežtumo ir nuolankumo? Galiausiai, kaip susikalbėti su vaiku įvairiose situacijose ir išlaikyti gerus santykius?
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Subtilūs klausimai, į kuriuos atsakymai, ačiū Dievui, yra. Nepasiklysti bendravimo labirintuose ir rasti kelią iš jų padeda individualiosios psichologijos konsultantė Nerilė Norkūnė. N. Norkūnė taip pat veda Vilniaus visuomenės sveikatos biuro organizuojamas „Tėvų grupes", skirtas tėvystės įgūdžiams lavinti. Jos susilaukia itin didelio tėvų susidomėjimo.

Kam reikalingos ribos, bendraujant su vaikais?

Elgesio ribos parodo vaikui, koks elgesys yra priimtinas. Jos padeda susiorientuoti jį supančiame pasaulyje, apsaugo nuo pavojų ir nemalonių situacijų už šeimos ribų, platesnėje visuomenėje. Ribų nežinantiems vaikams gali būti sunku bendrauti su aplinkiniais, suprasti kitų žmonių jausmus, prisitaikyti ir tinkamai elgtis viešoje vietoje, būti pagarbiais partneriais ir išlaikyti ilgalaikius santykius. Tėvams reikėtų žinoti, kad netgi tada, kai vaikai nepatenkinti nustatytomis ribomis, jie jaučiasi daug saugiau negu be jų.

Kas turi diktuoti taisykles: tėvai ar vaikai? Kiek čia turi būti lankstumo?

Ribas nustato tėvai, nes juk jie išmano daug geriau, kas tinka ir kas netinka bendraujant su žmonėmis, ką reiškia gerbti kitą žmogų, jo nuomonę, pasirinkimus ir nuosavybę. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog vaikai neturi būti visuomet paklusnūs ir kaskart elgtis taip, kaip jiems liepiama. Vaikai visuomet išbando nustatytą ribą ir tai yra visiškai normalu. Bandydamas tėvų nustatytas ribas vaikas mokosi suprasti, kaip pasaulyje veikia ribos ir taisyklės. Tai yra pasaulio pažinimo proceso dalis.

Kaip žinoti, kada ta riba?

Kuomet kalbame apie ribas, iš esmės kalbame apie vaiko elgesį. Jei iškyla klausimas, kaip žinoti kada ta riba, galima užduoti sau klausimą: „Jei mano vaikas taip elgsis ir ne namuose, ar man toks elgesys tiks? O gal vaikas susidurs su problemomis? Ar į tokį jo elgesį kiti atsakys su pagarba, ar su pykčiu, agresija, atstūmimu?" Riba – kuomet mokome gerbti kitą žmogų, kito žmogaus nuosavybę, jausmus ir poreikius. Tačiau tai nėra mokymas pataikauti. Savo elgesiu vaikai dažnai siekia, kad kiti tenkintų jų norus. Jei tėvai tokiems reikalavimams pasiduos, vaikas neišmoks suprasti kitų žmonių jausmų, jam bus sunku paisyti visuomenėje galiojančių taisyklių ar kitų žmonių poreikių.

Ar nustatydami ribas neribojame vaiko kūrybiškumo, laisvės?

Vaiko kūrybiškumas reiškiasi gana plačiai: per svajones, žaidimą, kūrybinę veiklą. Žaidimas vaikui yra jo darbas. Žaisdami vaikai pažįsta pasaulį, ieško savo vietos jame, bandydami ir klysdami stengiasi suprasti, kaip veikia pasaulio dėsniai.

Į ką, tuomet, reikėtų atsižvelgti, kad vaikas nesijaustų pernelyg suvaržytas, kad jam vis dar liktų pakankamai laisvės?

Kuomet nustatome vaikui ribą, reikėtų atkreipti dėmesį, kad ji būtų reali, tikroviška. Neturime būti per daug griežti, kad vaikas vis dar turėtų galimybę ir pakankamai erdvės žaisti, eksperimentuoti, tyrinėti jį supantį pasaulį. Jei jis nuolat girdės: „Neimk", „Neliesk, čia brolio", „Nedaryk taip", „Neik ten", „Negalima sausainio, pirmiausiai – sriuba", „Tu dar per mažas", – jam gali atsirasti jausmas, kad jis yra nevykėlis ir nieko savarankiškai negali padaryti. Tai žlugdo vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Taip vaikui gali atsirasti nesėkmės baimė, kuri gali išlikti ir vėliau, jau vaikui suaugus. O tai nemenkas trukdis, siekiant išmokti naujų dalykų, tobulėti. Jei tėvai nuolat draus vaikui tyrinėti ir eksperimentuoti, jis gali apskritai prarasti žingeidumą, nebenorėti mokytis.

Kaip gi tėvai galėtų nubrėžti ribą be šių gąsdinančių „ne"?

Galima tiesiog pasakyti, pvz.: „Jau turime eiti, dviratuku galėsi pasivažinėti, kai grįšime", „Viryklė karšta, gali nudegti rankytę" (tai galima pasakyti paimant vaiką ir nukreipiant jį kitai veiklai), „Matau, kad tau labai patinka brolio žaislas, visgi tai jo žaislas, eime paieškosime tau kito, su kuriuo galėtum pažaisti". Be abejo, vaikas ne visuomet bus patenkintas ir tą nepasitenkinimą jis gali parodyti, tačiau girdėdamas draugišką mamos kalbėjimą, jis bus daug labiau linkęs bendradarbiauti, nei išgirdęs gąsdinantį „ne". Svarbiausia suprasti, kad ir ribos, ir kūrybinė saviraiška yra vaiko vystymosi poreikiai. Vienas be kito jie neatneš naudos.

Kartais tėveliai tiesiog pakelia balsą ar, dar liūdniau, griebiasi jėgos. Ką Jūs galvojate apie tokius metodus? Koks jų poveikis?

Manau, kad visi sutinkame ir žinome, kad balso pakėlimas nėra tinkamas būdas drausminti vaikus. Labai dažnai tėvai nesusilaiko, apšaukia vaiką, o vėliau išgyvena sąžinės graužatį ir kaltės jausmus. Vaikas, baudžiamas už netinkamą elgesį, gali ant tėvų supykti ar jų bijoti. Kuomet vaikas pyksta ar bijo suaugusiojo, labai maža tikimybė, kad jis svarstys, kaip jam išmokti elgtis geriau. Mažai tikėtina ir tai, kad galvos, kaip padėti tėvams atlikti, ko jie prašo. Greičiausiai toks vaikas atsiribos ar net pradės kurti keršto planus, kaip jus įskaudinti.

Įdomu, su kuo gali būti susijęs kitas kraštutinumas – tėvų vengimas ar negebėjimas nustatyti ribų?

Suvokimą apie ribas atsinešame iš savo vaikystės. Paprastai tai susiję su tuo, kaip patys tėvai buvo auklėjami. Jei tėvams sunku nustatyti ribas savo vaikams, greičiausiai jie patys buvo auklėjami labai griežtai ir patyrė didelę kontrolę iš savo tėvų. Tuomet jiems norisi suteikti kuo daugiau laisvės savo vaikams. Čia slypi pavojus nepersistengti ir nepalikti vaikų visai be nustatytų ribų. Tie tėvai, kuriems jų vaikystėje ribos nebuvo labai griežtai nubrėžtos, paprastai linkę brėžti griežtas ribas savo vaikams.

Kaip, tuomet, elgesio ribas nustatyti tinkamai?

Vienas iš būdų – leisti vaikui rinktis. Kai kurie tėvai mano, kad jie turi visiškai kontroliuoti vaikus. Jie bijo, kad jei patys to nedarys, vaikai gali pradėti kontroliuoti juos. Tačiau vaikai taip pat nori turėti šiek tiek kontrolės. Truputis pozityvios kontrolės jiems leidžia išmokti būti atsakingais. To galima pasiekti ne įsakinėjant, o leidžiant vaikams rinktis nustatytose ribose. Ribų nustatymas suteikia šiek tiek kontrolės tėvams, o leidimas rinktis suteikia šiek tiek kontrolės vaikui, pvz.: „Norėtum apsirengti geltoną suknelę ar mėlyną?". „Kol kalbu telefonu gali šalia tyliai pažaisti arba pažaisti kitame kambaryje".

Kiek svarbus tėvų nuoseklumas ar kitos sąlygos brėžiant ribas?

Svarbus dalykas yra tas, kad nustatę ribą vaikui, turime patys tvirtai jos laikytis. Tėvų tvirtumas rodo pagarbą tiek jiems patiems, tiek vaikui. Jei vieną dieną tą patį veiksmą vaikui leisime, nes esame puikios nuotaikos, o kitą dieną – drausime, nes esame pavargę ir susierzinę, vaikas nesupras, kur yra riba. Taip pat jis gali pradėti abejoti savo tėvais, jų autoritetu.

Kita būtina sąlyga, nustatant ribas – draugiškas tonas. Tėvų draugiškas tonas taip pat rodo pagarbą vaikui. Jei būsime pikti ir susierzinę, greičiausiai tokią emociją ir perduosime vaikui. Tuomet mūsų brėžiama riba gali pavirsti bausme ar grąsinimu. Kai kuriems tėvams atrodo, kad būdami draugiškais jie bandys įtikti savo vaikams ar apsaugos juos nuo nusivylimų. Tačiau tai nėra draugiškas, o greičiau nuolaidžiaujantis ar kontroliuojantis elgesys. Draugiškas ir pagarbus elgesys su vaiku išreiškia pasitikėjimą vaiko sugebėjimu pačiam įveikti sunkumus ir padrąsina elgtis savarankiškai. Deja, nei nuolaidžiavimas, nei kontrolė pagarbos vaikui nerodo ir savarankiškumo nesuteikia.

Ar užtenka pasakyti „ne", ar reikia paaiškinti ir „kodėl"?

Elgesio taisyklės turi būti aiškios, vaikui suprantamos ir žinomos. Vaikas turi žinoti kodėl jis negali daryti vieno ar kito dalyko. Jei mes uždrausime vaikui tam tikrą veiklą ir negalėsime jam paaiškinti, kodėl, vaikui tokia riba nebus aiški ir, tikėtina, jis nebus linkęs jos laikytis. Tuomet vaikas visiškai teisėtai įsivaizduos, kad ne nustatote ribas, o demonstruojate savo galią prieš silpnesnius.

Auginant šiek tiek vyresnius vaikus, nustatant ribas ar taisykles namuose naudinga būtų įtraukti ir juos. Paprastai vaikai labiau linkę paisyti taisyklių, kurias kuriant dalyvavo ir jie patys. Mokyklinukas jau gali prisiimti atsakomybę ir pasekmes už savo elgesį. Jis gali pats nuspręsti, kada ruoš namų darbus, kiek laiko tam skirs, gali pats priimti sprendimą, kiek laiko žais kieme, kad suspėtų grįžti vakarienės ir pan.

Kaip tėveliams elgtis, jeigu vaikas nesilaiko sutartų taisyklių, pažeidžia nustatytas ribas?

Iš anksto turėtume aptarti su vaiku, kas nutiks jei nesilaikys aptartos ribos. Vaikas turi žinoti, kokios bus pasekmės. Jeigu trimetis naktį pabudęs vis dar kviečia jus ateiti į jo kambarį, galima jam pasakyti: „Naktį mama su tėčiu miega. Jei tu mus kviesi, mes neateisime". Tikėtina, kad vaikas būtinai išbandys, ar mama laikysis to, ką ji pasakė. Tad tėvai turi išlikti tvirti dėl savo sprendimo. Jei keletą kartų išbandęs ribą vaikas nesulauks tikėto rezultato, naktinės klajonės greitai pasibaigs.

Kalbant apie jaunesnio amžiaus vaikus, svarbu sukurti jiems tinkamą aplinką. Reikėtų pašalinti iš pasiekiamos erdvės visus daiktus, kurie gali išprovokuoti konfliktą su mažyliu. Juk žinome, kad dvimetis norės užsiropšti ant stalo, tad nedėkime ant jo šventinių dekoracijų. Suprantame, kad vaikas matydamas ant spintelės sausainius tikrai jų užsimanys, tad patraukime juos iš jo regėjimo lauko.

Vilniaus visuomenės sveikatos biuras

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikas čiulpia pirštą: psichologės komentaras

Šešerių metų dukterį auginanti mama išbandė įvairius būdus, kad jos mergaitė nebečiulptų piršto, tačiau iki šiol nei vienas nepadėjo. Ką susirūpinusiai mamai patars psichologė?

Kiek vaikui reikia žaislų: naujojo tyrimo rezultatai pribloškia

Tėvai seniai tai įtarė – per daug žaislų turintys vaikai sunkiau susikaupia, jie mažiau džiaugiasi žaisdami. Tai patvirtino ir tyrimai.

Vaikas nenori eiti į darželį: pataria specialistas (1)

Dvejus metus mergaitė negali priprasti darželyje, o jos elgesį mama apibūdina kaip „nuolatines ašaras ir ožius“. Ką patars specialistas?

Psichologė: kaip spręsti vaikų tarpusavio konfliktus

Du sūnus auginanti mama jaučiasi patekusi į aklavietę: jos berniukai tarpusavyje tiesiog „pjaunasi“, o bandymai pakeisti elgesį ir santykius iki šiol buvo be rezultatų.

7 klaidos, kurias daro supykę tėvai ir viena auksinė taisyklė, kaip jų vengti

Konflikto su vaiku metu neretai suaugusieji dažnai elgiasi ne tik neracionaliai, bet ir žeidžiančiai. Kokios dažniausios klaidos?

TOP 10 žaislų po eglute 2017

Kalėdinės dovanos vaikams – tai kažkas, apie ką jau tikrai galvoja ne tik tėvai, seneliai, bet taip pat krikštatėviai, dėdės ir tetos. Nors šiandien žaislų pasiūla išties yra didžiulė, labai dažnai pritrūkstame idėjų ir minčių, ką padovanoti mažiesiems ir kaip juos nustebinti.

Vaikas klauso tėvų tik pakėlus balsą: kodėl nesiseka susitarti gražiuoju

Pastebėjusi, kad vaikas reaguoja tik į pakeltą toną, mama klausia – ką daryti, kad būtų galima to išvengti ir susitarti su keturmete pavyktų ramiai?

Vaikas išveda iš kantrybės: 10 greičiausių būdų nusiraminti (7)

Auginant vaikus nuobodu niekada nebūna. Gali būti linksma, gali būti lyg įtempto siužeto filme, tačiau nuobodu - niekada. Šiame straipsnyje sužinosime, kaip elgtis mums, tėvams, kai vaikai išveda iš kantrybės. Rėkti ir plūstis - ne išeitis. Pasimokykime tinkamai reaguoti drauge.

Psichologė, muzikantė Eglė Sirvydytė – apie mokymąsi gamtoje be sienų ir lubų

„Kodėl mus gąsdina vaikas lauke? Gal nuskambės labai poetiškai, bet aš savo praktikoje esu pastebėjusi, kad gamta ir buvimas joje daro stebuklus vidiniame pasaulyje", – įsitikinusi psichologė, skautė ir muzikantė Eglė Sirvydytė.

Vaikų darželio auklėtojos turi patarimų tėvams (2)

Nors tėvai yra pagrindiniai vaiko ugdytojai, ugdymo įstaigą lankantys mažyliai didelę dienos dalį praleidžia su pedagogais - mokytojais ar vaikų darželio auklėtojais.

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (11)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.

Nelengva, bet įmanoma: kaip užauginti atsakingą vaiką

Nors ši užduotis ganėtinai sudėtinga, vis tik galima būtų išskirti kelias svarbiausias taisykles, kurių vertėtų laikytis tėvams.