Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti

 (3)
Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė iš VšĮ Psichologinės sveikatos centro savo straipsnyje apžvelgia, kodėl mums, tėvams, neretai būna sunku susitvardyti vaikų akivaizdoje. Ir ką daryti, kad kantrybės užtektų ilgam.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Kantrybė – dorybė", – turbūt daugeliui būtent ši mintis ateina į galvą, kai kalbame apie susivaldymo ir ramaus nusiteikimo reikalaujančias situacijas. Lengvai įsimenanti, gražiai besirimuojanti ši vos dviejų žodžių sąjunga skleidžia žinią, dėl kurios turbūt nė vienas nedrįstume ginčytis: susitvardymas išties yra labai svarbu. Bet kodėl tai padaryti būna taip sunku? Kodėl kartais paskutinis kantrybės lašas ne tik perpildo stiklinę, bet ir grėsmingai ją įskelia: tada net suaugęs žmogus pradeda rėkti, stumdytis, grasinti? Mamoms, rodos, nieko nėra neįmanoma, tačiau net ir joms kantriai ir susivaldančiai būti greta vaiko šiam rėkiant, krentant, draskant – nemažas iššūkis. Kodėl? Ką daryti? Iš kur tos kantrybės semtis?

Pasirodo, atsakymas yra. Negana to, jis daug paprastesnis nei gali atrodyti. Kantrybė – nėra sunkiai paaiškinamas konstruktas. Tai viso labo mūsų nuostata ir mūsų pasiryžimas išbūti taip, kaip sau įsakau. Jeigu apie tai su savimi nesikalbu, vadinasi, palieku viską savieigai. Tokiu atveju nereiktų stebėtis, kodėl mūsų veiksmai tampa chaotiški, pavyzdžiui, kodėl mama, supykusi ant vaiko, kad šis neklauso, tai rėkia ant jo, tai grasina skambinsianti policijai, tai galiausiai pati apsiverkia apimta nevilties. Visiškai normalu, kad veiksmai, kuriems niekas nevadovauja, būna padriki. Visai kitaip būna antru atveju: jeigu aš vadovauju sau ir netgi pasižadu, kad šiandien namuose net ir žemei su dangumi maišantis išliksiu rami, didelė tikimybė, kad taip ir bus. Kantrybė – tai viso labo mūsų vidinis nusiteikimas. Paradoksas, bet ruošimasis būti kantresniam dažniausiai užtrunka ilgiau nei tapti kantresniu. Pabandom ūgtelti? Nuo šiandien!

Jeigu mama į įtampą keliančias situacijas yra linkusi reaguoti rėkimu, pirmas žingsnis nuo viso to tolstant būtų pasižadėti sau ne rėkti, o šiandien pabandyti kitaip. Gal dešimt sekundžių pagalvoti, ar tą daryti tikrai verta? Galbūt išgerti stiklinę vandens? Nusiplauti veidą šaltu vandeniu? Pažiūrėti pro langą? Čia tinka viskas, kas padėtų bent akimirkai nukreipti dėmesį nuo įtampą keliančios situacijos.
Psichologė Milda Lukašonokienė

Tam, kad sektųsi kaip įmanoma sklandžiau, štai dar keli orientyrai, kuriais galima sekti netgi tada, kai pasiryžimas būti kantriam išsibarsto iššūkių pilnoje mūsų kasdienybėje.

1. Prisiimkime atsakomybę už savo elgesį. Tol, kol galvosime, kad vaikas čia kaltas, mat, jis mane suerzino, ir dėl to aš nesusivaldžiau, situacija nesikeis. Būkime atviri: ne vaikas erzina, o mes patys dėl netinkamo vaiko elgesio susierziname. Kai atsakomybę už savo elgesį prisiimame patys, daug lengviau kitą kartą mums patiems pasielgti kitaip. Taip, bus atvejų, kai ir vėl vaikas elgsis netinkamai, bet kam tomis akimirkomis netinkamai elgtis dar ir mamai, tėčiui?

2. Pasitraukime iš situacijos. Jeigu mama į įtampą keliančias situacijas yra linkusi reaguoti rėkimu, pirmas žingsnis nuo viso to tolstant būtų pasižadėti sau ne rėkti, o šiandien pabandyti kitaip. Gal dešimt sekundžių pagalvoti, ar tą daryti tikrai verta? Galbūt vaikui pasielgus netinkamai ne iš karto sureaguoti, o pirmiau nueiti ir išgerti stiklinę vandens? Nusiplauti veidą šaltu vandeniu? Pažiūrėti pro langą? Čia tinka viskas, kas padėtų bent akimirkai nukreipti dėmesį nuo įtampą keliančios situacijos. Tai svarbu, nes kai esame sudirgę, veiksmui kyla noras aplenkti mintį. Būkime sąmoningi, neleiskime, kad šioje situacijoje finišuotų veiksmas: pirmiau juk turi eiti mintis, kaip tinkamai sureaguoti, o ne veiksmas, verčiantis žūtbūt reaguoti kažkaip. Stiprioms emocijoms atslūgus ir grįžus prie tos pačios situacijos, žiūrėk, gal ji jau nebeatrodys tokia beviltiškai prasta. O jeigu vis dar taip atrodys, priimti reikiamą sprendimą šiuo momentu bus nepalyginamai lengviau: ramūs tėvai dažniausiai priima sprendimus, dėl kurių vėliau nesigaili ir sąžinės negraužia.

3. Ilgalaikį auklėjimo tikslą kelkime aukščiau trumpalaikio. Visi mes norime užauginti laimingą, savimi pasitikintį, save ir kitus gerbiantį vaiką. Tomis akimirkomis, kai mama susierzinusi rėkia ant vaiko sakydama: „Pažiūrėk, visi vaikai kaip vaikai. Tu vienas čia toks", - tolstame nuo tikslo matyti vaiką savimi pasitikintį. Pasakymai „Juk sakiau tau jau šimtą kartų", „Ir vėl eilinį kartą tas pats", - taip pat turi savo neigiamas pasekmes, net jei vaikas tai girdi retkarčiais. Dažnai klauskime savęs, ar ta kalba, kuria aš kalbu pykčio apimtas, dera su tuo, kokį vaiką noriu matyti po 10 metų?

4. Mažinkime lūkesčius vaiko atžvilgiu. Vaikai yra vaikai. Taip, jie, būna, kartais elgiasi nederamai. Kitaip nebus. Galima su tuo susitaikyti, galima nesusitaikyti. Visgi tie, kurie susitaiko su mintimi, kad auginant trimetinuką dažnai gali kilti įvairių netikėtumų tiek parduotuvėje, tiek svečiuose, tampa kantresni vaikui, kai šis vėl pasielgia netinkamai.

Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti
Kantrybė – nėra sunkiai paaiškinamas konstruktas. Tai viso labo mūsų nuostata ir mūsų pasiryžimas išbūti taip, kaip sau įsakau. Jeigu apie tai su savimi nesikalbu, vadinasi, palieku viską savieigai. Tokiu atveju nereiktų stebėtis, kodėl mūsų veiksmai tampa chaotiški, pavyzdžiui, kodėl mama, supykusi ant vaiko, kad šis neklauso, tai rėkia ant jo, tai grasina skambinsianti policijai, tai galiausiai pati apsiverkia apimta nevilties.
© Adobe Stock

5. „O kaip atrodys rytoj?" Jeigu tai bus dar viena smulkmena, apie kurią pamirštame papasakoti iš darbo grįžusiam vyrui, gal jau dabar verta užuot stipriai reagavus į tai, kas vyksta, nereaguoti taip stipriai? Pagalvokime, kiek daug dalykų, kurie mums nepatinka, vyksta aplink mus: darbe, parduotuvėje, grožio salone. Vieną akimirką susivaldome, sekančią – jau užmirštame. Kodėl to paties nepadarius ir namie, kai vaikas, rodos, rėkte rėkia „Aš aš, aš pats! Ne, ne, duok man!"

6. Nepridauginkime problemų. Tėvai dažnai klausia, ar ramus požiūris į netinkamą vaiko elgesį nereikš jam, kad tėvai palaiko tokį prastą elgesį? Anaiptol. Problemos mes juk nepaliekame augti, priešingai, dažniausiai visada tenka prie to grįžti, bet šioje vietoje tėvai savo pavyzdžiu parodo, kad svarbūs klausimai turi būti sprendžiami ramiai. Kitas dalykas: kai tėvai ramiai reaguoja į vaiko netinkamą elgesį, vaikui nurimus reikia galvoti, kaip išspręsti vieną problemą – vaiko netinkamo elgesio, o ne dvi, kaip būtų tuo atveju, jeigu iš orbitos kartu su vaiku išskrietų ir mama.

7. Jauskime save. Būkime atviri: kantrybės taurė netampa sklidina per akimirką. Jeigu jaučiame, kad trūksta tik vieno lašo iki taurės perpildymo, - užbėkime įvykiui už akių. Dabar iškart išgerkime arbatos, nusiplaukime rankas, giliai įkvėpkime ir ramiai iškvėpkime. Augindami vaikus visada privalome jausti, kad mūsų kantrybės taurėje yra vietos net ir nenumatytiems vaiko elgesio iššūkiams. Jeigu to nejaučiame, tai ženklas, kad nedelsiant reiktų stiprinti savo psichologinę sveikatą bent akimirkai užsiimant mėgstama veikla, kūno raumenų atpalaidavimu, ramiu kvėpavimu ar bent jau savęs padrąsinimu mintimi, jog tai, kas dabar atrodo nepakeliama, dažniausiai it rūkas išsisklaido vaikams ūgtelėjus. Taip pat mūsų kasdienis rūpinimasis savo psichologine sveikata ir minčių higiena turėtų tapti įprasta savęs priežiūros dalimi. Kai esame pailsėję, ramiai nusiteikę, mūsų kantrybės taurė pildosi lėčiau.

Taigi, susivaldyti – misija tikrai įmanoma. Kas bandė, tas žino: tai nėra lengva, bet rezultatas yra to vertas. Mamos ir tėčiai, besileisdami į kantrybės paieškas, atranda daugybę naujų dalykų: jų ryšys su vaiku dar labiau sustiprėja, sumažėja tėvų savigrauža, jog ką tik savo reakcija išgąsdino vaiką, kai šis pasielgė kažkaip ne taip, kaip tikėtasi, pagerėja visos šeimos klimatas. Greta viso to yra dar vienas labai svarbus dalykas: mama ir tėtis, patys būdami kantrūs, moko vaiką vienos labai svarbios gyvenimo pamokos: „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama". Vaikas, augdamas tokioje šeimoje, žino, kad kantrybę dorybę galima visam laikui apgyvendinti pas save ir, kas svarbiausia, moka, kaip tai padaryti. Juk vaikui nėra nieko paprasčiau, kaip atkartoti tai, ką daro mylima mama ir mylimas tėtis.

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Tomas Lagūnavičius: už kaprizų slepiasi nepatenkinti vaiko troškimai

Jei jūsų vaikas neklauso, rodo „ožius", iš principo tai yra gerai. Normalu, nes jis bręsta. Formuojasi jo vidinis „aš". Tačiau vaiko noras tapti kuo greičiau savarankišku, sukelia labai daug nepatogumų tėvams.

Pirmojo nevalstybinio darželio Kaune įkūrėja neieškojo pedagogų su diplomais

Šiandien Kaune skaičiuojama 20 privataus ugdymo erdvių darželinukams, bet 2010 m. tokios vietos nebuvo, ir Rasa Tamašauskaitė įkūrė pirmą privatų darželį mieste, kurį ir pavadino Kauno privačiu darželiu.

Tomas Lagūnavičius: kaip išmokyti vaiką elgtis garbingai (8)

Ar mokote savo vaiką elgtis garbingai? Ar kalbėjote apie sukčiavimo pasekmes? Pranešime spaudai Tomas Lagūnavičius pataria tėvams, kaip išmokyti vaiką garbingo elgesio.

Stilingas vaiko kambarys – natūralumo pojūtį sustiprina ekologiški tapetai

Geriausiai savo kambaryje vaikas jaučiasi tada, kai jį supantis pasaulis atitinka jo interesus.

Vaikų joga lauke – kūno ir emocijų mankšta, kuri vyksta net ir per lietų

Vaikų joga baloje. Ekstremaliausia ne jiems, o suaugusiems. Taip juokais galima pavadinti užsiėmimus, vykusius Lauko darželio Kauno Ąžuolyno parko pievoje.

Vedamas į darželį vaikas klykia ir priešinasi kaip tik gali: psichologės patarimai (25)

Klausimą parašiusi mama išgyvena labai sunkų laikotarpį: pradėjęs eiti į darželį sūnus sunkiai jame pripranta, o kasdienės ašaros ir riksmai verčia mamą abejoti - vesti jį į darželį bet kokia kaina ar dar palūkėti metus?

Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti (3)

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė iš VšĮ Psichologinės sveikatos centro savo straipsnyje apžvelgia, kodėl mums, tėvams, neretai būna sunku susitvardyti vaikų akivaizdoje. Ir ką daryti, kad kantrybės užtektų ilgam.

9 dalykai, kurių tėvai neturėtų daryti savo vaikams

Suaugusiems tokie dalykai atrodo visiškas menkniekis, tačiau pipirą jie dali rimtai įžeisti. Ko nereiktų daryti, jeigu nenorite sugadinti santykių su savo vaiku.

Mano vaikas muša ir skriaudžia kitus: ką man daryti?

4 metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo elgesio: pastabų, kad berniukas netinkamai elgiasi ir skriaudžia kitus, ji girdi kone kasdien. Ką mamai patars specialistas?

Kyla klausimų apie vaikų auginimą? Užduok juos jau dabar ir gauk profesionalų atsakymą

Portalas TAVOVAIKAS.lt drauge su VšĮ Psichologinės sveikatos centru suteikia savo skaitytojams unikalią progą nemokamai pasikonsultuoti su vaikų auklėjimo specialistu. Klausimą galite pateikti anonimiškai, o atsakymą į jį publikuosime portale TAVOVAIKAS.lt.

30 frazių, kurios žemina ir gniuždo vaikus (11)

Kartais tai sakome, nes esame pernelyg pavargę. Kartais - nuliūdę ar įskaudinti. Tačiau nuo šių trisdešimt frazių reiktų susilaikyti ir jų niekada nesakyti saviškiams. Jei norime, kad jie augtų sveiki ir laimingi.

Tėvų klaidos, apie kurias garsiai nekalbame, bet jas dar galima ištaisyti (3)

Noriu pakalbėti apie tai, ką priimta nutylėti. O kaipgi kitaip? Argi galima viso pasaulio akivaizdoje pripažinti savo klaidas? Galima ir reikia, mano manymu.

Kas jums svarbiau: kad vaikas mokėtų skaičiuoti ar kad turėtų draugų? (1)

Įprastai neužduodame sau tokių klausimų. Bet psichologė Giedrė Sujetaitė – Volungevičienė būtent tokį uždavė. Ji svarstė, kokius užsiėmimus svarbiau lankyti ikimokyklinukui: lavinančius skaičiavimo, robotikos ar logikos įgūdžius – ar tuos, kurie ugdo emocinį intelektą.

5 frazės, kurias vaikams sako Montessori pedagogai: išbandykite jas savo namuose (1)

Keliais žodžiais apibendrinti, kas yra Montessori ugdymo sistema, gana sudėtinga. Tai gilaus poveikio švietimo ir vaiko ugdymo filosofija. Tai požiūris į pasaulį.

Nebyli vaikystės tragedija, apie kurią niekas nekalba (6)

Tiesiog dabar, mūsų namuose, vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis – vaikais. Štai kokia yra paskutinių 15 metų vaikų emocinės sveikatos statistika.