Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti

 (3)
Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė iš VšĮ Psichologinės sveikatos centro savo straipsnyje apžvelgia, kodėl mums, tėvams, neretai būna sunku susitvardyti vaikų akivaizdoje. Ir ką daryti, kad kantrybės užtektų ilgam.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Kantrybė – dorybė", – turbūt daugeliui būtent ši mintis ateina į galvą, kai kalbame apie susivaldymo ir ramaus nusiteikimo reikalaujančias situacijas. Lengvai įsimenanti, gražiai besirimuojanti ši vos dviejų žodžių sąjunga skleidžia žinią, dėl kurios turbūt nė vienas nedrįstume ginčytis: susitvardymas išties yra labai svarbu. Bet kodėl tai padaryti būna taip sunku? Kodėl kartais paskutinis kantrybės lašas ne tik perpildo stiklinę, bet ir grėsmingai ją įskelia: tada net suaugęs žmogus pradeda rėkti, stumdytis, grasinti? Mamoms, rodos, nieko nėra neįmanoma, tačiau net ir joms kantriai ir susivaldančiai būti greta vaiko šiam rėkiant, krentant, draskant – nemažas iššūkis. Kodėl? Ką daryti? Iš kur tos kantrybės semtis?

Pasirodo, atsakymas yra. Negana to, jis daug paprastesnis nei gali atrodyti. Kantrybė – nėra sunkiai paaiškinamas konstruktas. Tai viso labo mūsų nuostata ir mūsų pasiryžimas išbūti taip, kaip sau įsakau. Jeigu apie tai su savimi nesikalbu, vadinasi, palieku viską savieigai. Tokiu atveju nereiktų stebėtis, kodėl mūsų veiksmai tampa chaotiški, pavyzdžiui, kodėl mama, supykusi ant vaiko, kad šis neklauso, tai rėkia ant jo, tai grasina skambinsianti policijai, tai galiausiai pati apsiverkia apimta nevilties. Visiškai normalu, kad veiksmai, kuriems niekas nevadovauja, būna padriki. Visai kitaip būna antru atveju: jeigu aš vadovauju sau ir netgi pasižadu, kad šiandien namuose net ir žemei su dangumi maišantis išliksiu rami, didelė tikimybė, kad taip ir bus. Kantrybė – tai viso labo mūsų vidinis nusiteikimas. Paradoksas, bet ruošimasis būti kantresniam dažniausiai užtrunka ilgiau nei tapti kantresniu. Pabandom ūgtelti? Nuo šiandien!

Jeigu mama į įtampą keliančias situacijas yra linkusi reaguoti rėkimu, pirmas žingsnis nuo viso to tolstant būtų pasižadėti sau ne rėkti, o šiandien pabandyti kitaip. Gal dešimt sekundžių pagalvoti, ar tą daryti tikrai verta? Galbūt išgerti stiklinę vandens? Nusiplauti veidą šaltu vandeniu? Pažiūrėti pro langą? Čia tinka viskas, kas padėtų bent akimirkai nukreipti dėmesį nuo įtampą keliančios situacijos.
Psichologė Milda Lukašonokienė

Tam, kad sektųsi kaip įmanoma sklandžiau, štai dar keli orientyrai, kuriais galima sekti netgi tada, kai pasiryžimas būti kantriam išsibarsto iššūkių pilnoje mūsų kasdienybėje.

1. Prisiimkime atsakomybę už savo elgesį. Tol, kol galvosime, kad vaikas čia kaltas, mat, jis mane suerzino, ir dėl to aš nesusivaldžiau, situacija nesikeis. Būkime atviri: ne vaikas erzina, o mes patys dėl netinkamo vaiko elgesio susierziname. Kai atsakomybę už savo elgesį prisiimame patys, daug lengviau kitą kartą mums patiems pasielgti kitaip. Taip, bus atvejų, kai ir vėl vaikas elgsis netinkamai, bet kam tomis akimirkomis netinkamai elgtis dar ir mamai, tėčiui?

2. Pasitraukime iš situacijos. Jeigu mama į įtampą keliančias situacijas yra linkusi reaguoti rėkimu, pirmas žingsnis nuo viso to tolstant būtų pasižadėti sau ne rėkti, o šiandien pabandyti kitaip. Gal dešimt sekundžių pagalvoti, ar tą daryti tikrai verta? Galbūt vaikui pasielgus netinkamai ne iš karto sureaguoti, o pirmiau nueiti ir išgerti stiklinę vandens? Nusiplauti veidą šaltu vandeniu? Pažiūrėti pro langą? Čia tinka viskas, kas padėtų bent akimirkai nukreipti dėmesį nuo įtampą keliančios situacijos. Tai svarbu, nes kai esame sudirgę, veiksmui kyla noras aplenkti mintį. Būkime sąmoningi, neleiskime, kad šioje situacijoje finišuotų veiksmas: pirmiau juk turi eiti mintis, kaip tinkamai sureaguoti, o ne veiksmas, verčiantis žūtbūt reaguoti kažkaip. Stiprioms emocijoms atslūgus ir grįžus prie tos pačios situacijos, žiūrėk, gal ji jau nebeatrodys tokia beviltiškai prasta. O jeigu vis dar taip atrodys, priimti reikiamą sprendimą šiuo momentu bus nepalyginamai lengviau: ramūs tėvai dažniausiai priima sprendimus, dėl kurių vėliau nesigaili ir sąžinės negraužia.

3. Ilgalaikį auklėjimo tikslą kelkime aukščiau trumpalaikio. Visi mes norime užauginti laimingą, savimi pasitikintį, save ir kitus gerbiantį vaiką. Tomis akimirkomis, kai mama susierzinusi rėkia ant vaiko sakydama: „Pažiūrėk, visi vaikai kaip vaikai. Tu vienas čia toks", - tolstame nuo tikslo matyti vaiką savimi pasitikintį. Pasakymai „Juk sakiau tau jau šimtą kartų", „Ir vėl eilinį kartą tas pats", - taip pat turi savo neigiamas pasekmes, net jei vaikas tai girdi retkarčiais. Dažnai klauskime savęs, ar ta kalba, kuria aš kalbu pykčio apimtas, dera su tuo, kokį vaiką noriu matyti po 10 metų?

4. Mažinkime lūkesčius vaiko atžvilgiu. Vaikai yra vaikai. Taip, jie, būna, kartais elgiasi nederamai. Kitaip nebus. Galima su tuo susitaikyti, galima nesusitaikyti. Visgi tie, kurie susitaiko su mintimi, kad auginant trimetinuką dažnai gali kilti įvairių netikėtumų tiek parduotuvėje, tiek svečiuose, tampa kantresni vaikui, kai šis vėl pasielgia netinkamai.

Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti
Kantrybė – nėra sunkiai paaiškinamas konstruktas. Tai viso labo mūsų nuostata ir mūsų pasiryžimas išbūti taip, kaip sau įsakau. Jeigu apie tai su savimi nesikalbu, vadinasi, palieku viską savieigai. Tokiu atveju nereiktų stebėtis, kodėl mūsų veiksmai tampa chaotiški, pavyzdžiui, kodėl mama, supykusi ant vaiko, kad šis neklauso, tai rėkia ant jo, tai grasina skambinsianti policijai, tai galiausiai pati apsiverkia apimta nevilties.
© Adobe Stock

5. „O kaip atrodys rytoj?" Jeigu tai bus dar viena smulkmena, apie kurią pamirštame papasakoti iš darbo grįžusiam vyrui, gal jau dabar verta užuot stipriai reagavus į tai, kas vyksta, nereaguoti taip stipriai? Pagalvokime, kiek daug dalykų, kurie mums nepatinka, vyksta aplink mus: darbe, parduotuvėje, grožio salone. Vieną akimirką susivaldome, sekančią – jau užmirštame. Kodėl to paties nepadarius ir namie, kai vaikas, rodos, rėkte rėkia „Aš aš, aš pats! Ne, ne, duok man!"

6. Nepridauginkime problemų. Tėvai dažnai klausia, ar ramus požiūris į netinkamą vaiko elgesį nereikš jam, kad tėvai palaiko tokį prastą elgesį? Anaiptol. Problemos mes juk nepaliekame augti, priešingai, dažniausiai visada tenka prie to grįžti, bet šioje vietoje tėvai savo pavyzdžiu parodo, kad svarbūs klausimai turi būti sprendžiami ramiai. Kitas dalykas: kai tėvai ramiai reaguoja į vaiko netinkamą elgesį, vaikui nurimus reikia galvoti, kaip išspręsti vieną problemą – vaiko netinkamo elgesio, o ne dvi, kaip būtų tuo atveju, jeigu iš orbitos kartu su vaiku išskrietų ir mama.

7. Jauskime save. Būkime atviri: kantrybės taurė netampa sklidina per akimirką. Jeigu jaučiame, kad trūksta tik vieno lašo iki taurės perpildymo, - užbėkime įvykiui už akių. Dabar iškart išgerkime arbatos, nusiplaukime rankas, giliai įkvėpkime ir ramiai iškvėpkime. Augindami vaikus visada privalome jausti, kad mūsų kantrybės taurėje yra vietos net ir nenumatytiems vaiko elgesio iššūkiams. Jeigu to nejaučiame, tai ženklas, kad nedelsiant reiktų stiprinti savo psichologinę sveikatą bent akimirkai užsiimant mėgstama veikla, kūno raumenų atpalaidavimu, ramiu kvėpavimu ar bent jau savęs padrąsinimu mintimi, jog tai, kas dabar atrodo nepakeliama, dažniausiai it rūkas išsisklaido vaikams ūgtelėjus. Taip pat mūsų kasdienis rūpinimasis savo psichologine sveikata ir minčių higiena turėtų tapti įprasta savęs priežiūros dalimi. Kai esame pailsėję, ramiai nusiteikę, mūsų kantrybės taurė pildosi lėčiau.

Taigi, susivaldyti – misija tikrai įmanoma. Kas bandė, tas žino: tai nėra lengva, bet rezultatas yra to vertas. Mamos ir tėčiai, besileisdami į kantrybės paieškas, atranda daugybę naujų dalykų: jų ryšys su vaiku dar labiau sustiprėja, sumažėja tėvų savigrauža, jog ką tik savo reakcija išgąsdino vaiką, kai šis pasielgė kažkaip ne taip, kaip tikėtasi, pagerėja visos šeimos klimatas. Greta viso to yra dar vienas labai svarbus dalykas: mama ir tėtis, patys būdami kantrūs, moko vaiką vienos labai svarbios gyvenimo pamokos: „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama". Vaikas, augdamas tokioje šeimoje, žino, kad kantrybę dorybę galima visam laikui apgyvendinti pas save ir, kas svarbiausia, moka, kaip tai padaryti. Juk vaikui nėra nieko paprasčiau, kaip atkartoti tai, ką daro mylima mama ir mylimas tėtis.

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Teo ir Ieva pristato: netradicinė tapyba patiks įvairaus amžiaus vaikams

Vaikui kūryba – ne šiaip žaidimas ar pramoga, bet ir svarbus mokomasis procesas.

Stebuklingi žodžiai, kurių vaikui reikia kaip oro

Kasdienėje rutinoje kartais užmirštame sakyti savo vaikams paprastus, bet jiems labai svarbius, kone stebuklingus, žodžius.

Vaikas turi nematomą draugą: psichologės patarimai tėvams

Vaikas užsidaro kambaryje ir su kažkuo kalbasi. Pradeda verkti, kai automobilyje prisėdate šalia, nes... prispaudėte draugą. Kodėl vaikas susikūrė nematomą bičiulį? Kaip reaguoti? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Kaimo vaikai „įlindę“ į kompiuterius, nes jiems trūksta gyvo bendravimo

Kad miesto vaikai vasaromis vyksta stovyklauti į kaimą, rodos, yra įprasta, tačiau, kad kaimo vaikams tai pasirodys neįprasta, to nesitikėjome, – taip pasakoja penktus metus iš eilės į stovyklas kaimo vaikus kviečianti teatro „Teatriukas“ įkūrėja ir stovyklos vadovė Dalia Mikoliūnaitė.

Teo ir Ieva pristato: 3 smagūs žaidimai su tualetinio popieriaus ritinėliais

Orui pasitaisius ne į gerąją pusę, skubame su jumis pasidalinti itin paprastais užsiėmimais su vaikais namuose. Juk antradienis gali būti ir linksmadienis!

Teo ir Ieva pristato: citrinų ugnikalnis, kuris nustebins net visko mačiusius (1)

Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų mažylis tyrinėja jį supantį pasaulį. Jam viskas nauja, nepažinta, viskas domina ir vilioja, o kartais gal ir baugina.

Kaip pagirti vaiką, kad tai duotų naudos, o nebūtų tušti žodžiai

Mes vis dar per dažnai kritikuojame savo vaikus ir per retai juos giriame. Tokias išvadas daro šiuolaikinių tėvų auklėjimo metodus nagrinėjantys psichologai. Tačiau girti irgi reikia mokėti, antraip tai tebus tušti žodžiai.

Privačius darželius Vilniuje lankančioms šeimoms – svarbi naujiena

100 eurų kompensacija už privačius darželius Vilniuje bus mokama visus metus, praneša Vilniaus miesto savivaldybė.

Reta liga sergančiai Rusnei padėti kviečia kitokių vaikų ir jų tėvų diskriminavimą mažinanti akcija „NeKiti“

Šalia Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos esančiame parke įvyko Gyvybės šventė 2018, subūrusi per anksti gimusius vaikus auginančias šeimas iš įvairių Lietuvos miestų ir Kauno klinikų darbuotojus, kurie kasdien kovoja už per anksti gimusių naujagimių gyvybes ir jų sveikatą.

Jei vaikas sako mamai ar tėčiui „Nemyliu tavęs!“, jis iš tiesų nori pasakyti visai ką kitą

„Aš tavęs nekenčiu", „Tu bloga", „Aš tavęs nemyliu" – turbūt tokius žodžius išgirdus kiekvienai mamai širdis apsilietų krauju. Minčių kyla įvairių – „Kas negerai vaikui ar man?"

Lietuvio sukurtas stalo žaidimas vaikams atsidūrė pasaulio geriausiųjų trejetuke

Lietuvoje sukurtas stalo žaidimas „Emojito" - geriausių pasaulio stalo žaidimų vaikams trejetuke!

Trys smagūs žaidimai vaikams lauke

Kad pasivaikščiojimas lauke nebūtų nuobodus, galima pažaisti. Vaikutis čiupinėdamas, vartydamas rankytėse įvairių formų daiktus lavina smulkiąją motoriką, o dėliodamas miško radinius į krūveles - dar ir mąstymą.

8 žingsniai, kaip surengti geriausią gimtadienį vaikui

Koks yra geras vaiko gimtadienis? Toks, iš kurio svečiai nenori išeiti, ilgai prisimena ir tėvų paklausti, kaip norėtų švęsti savąjį sako: „Taip, kaip draugas“. Taigi, kokie yra gero gimtadienio komponentai?

Psichologė prašo tėvų: leiskite vaikui pykti, liūdėti ir bijoti

Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta, sakome: „nepyk". Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?

Visą dieną būnu su vaiku ir jis nemoka nė trupučio pabūti vienas: pataria psichologė

Visą dieną su vaiku praleidžianti mama klausia, kaip rasti nors minutėlę laiko sau? Vaikas neleidžia jai nė dešimt minučių ramiai pabūti.