Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti

 (3)
Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė iš VšĮ Psichologinės sveikatos centro savo straipsnyje apžvelgia, kodėl mums, tėvams, neretai būna sunku susitvardyti vaikų akivaizdoje. Ir ką daryti, kad kantrybės užtektų ilgam.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Kantrybė – dorybė", – turbūt daugeliui būtent ši mintis ateina į galvą, kai kalbame apie susivaldymo ir ramaus nusiteikimo reikalaujančias situacijas. Lengvai įsimenanti, gražiai besirimuojanti ši vos dviejų žodžių sąjunga skleidžia žinią, dėl kurios turbūt nė vienas nedrįstume ginčytis: susitvardymas išties yra labai svarbu. Bet kodėl tai padaryti būna taip sunku? Kodėl kartais paskutinis kantrybės lašas ne tik perpildo stiklinę, bet ir grėsmingai ją įskelia: tada net suaugęs žmogus pradeda rėkti, stumdytis, grasinti? Mamoms, rodos, nieko nėra neįmanoma, tačiau net ir joms kantriai ir susivaldančiai būti greta vaiko šiam rėkiant, krentant, draskant – nemažas iššūkis. Kodėl? Ką daryti? Iš kur tos kantrybės semtis?

Pasirodo, atsakymas yra. Negana to, jis daug paprastesnis nei gali atrodyti. Kantrybė – nėra sunkiai paaiškinamas konstruktas. Tai viso labo mūsų nuostata ir mūsų pasiryžimas išbūti taip, kaip sau įsakau. Jeigu apie tai su savimi nesikalbu, vadinasi, palieku viską savieigai. Tokiu atveju nereiktų stebėtis, kodėl mūsų veiksmai tampa chaotiški, pavyzdžiui, kodėl mama, supykusi ant vaiko, kad šis neklauso, tai rėkia ant jo, tai grasina skambinsianti policijai, tai galiausiai pati apsiverkia apimta nevilties. Visiškai normalu, kad veiksmai, kuriems niekas nevadovauja, būna padriki. Visai kitaip būna antru atveju: jeigu aš vadovauju sau ir netgi pasižadu, kad šiandien namuose net ir žemei su dangumi maišantis išliksiu rami, didelė tikimybė, kad taip ir bus. Kantrybė – tai viso labo mūsų vidinis nusiteikimas. Paradoksas, bet ruošimasis būti kantresniam dažniausiai užtrunka ilgiau nei tapti kantresniu. Pabandom ūgtelti? Nuo šiandien!

Jeigu mama į įtampą keliančias situacijas yra linkusi reaguoti rėkimu, pirmas žingsnis nuo viso to tolstant būtų pasižadėti sau ne rėkti, o šiandien pabandyti kitaip. Gal dešimt sekundžių pagalvoti, ar tą daryti tikrai verta? Galbūt išgerti stiklinę vandens? Nusiplauti veidą šaltu vandeniu? Pažiūrėti pro langą? Čia tinka viskas, kas padėtų bent akimirkai nukreipti dėmesį nuo įtampą keliančios situacijos.
Psichologė Milda Lukašonokienė

Tam, kad sektųsi kaip įmanoma sklandžiau, štai dar keli orientyrai, kuriais galima sekti netgi tada, kai pasiryžimas būti kantriam išsibarsto iššūkių pilnoje mūsų kasdienybėje.

1. Prisiimkime atsakomybę už savo elgesį. Tol, kol galvosime, kad vaikas čia kaltas, mat, jis mane suerzino, ir dėl to aš nesusivaldžiau, situacija nesikeis. Būkime atviri: ne vaikas erzina, o mes patys dėl netinkamo vaiko elgesio susierziname. Kai atsakomybę už savo elgesį prisiimame patys, daug lengviau kitą kartą mums patiems pasielgti kitaip. Taip, bus atvejų, kai ir vėl vaikas elgsis netinkamai, bet kam tomis akimirkomis netinkamai elgtis dar ir mamai, tėčiui?

2. Pasitraukime iš situacijos. Jeigu mama į įtampą keliančias situacijas yra linkusi reaguoti rėkimu, pirmas žingsnis nuo viso to tolstant būtų pasižadėti sau ne rėkti, o šiandien pabandyti kitaip. Gal dešimt sekundžių pagalvoti, ar tą daryti tikrai verta? Galbūt vaikui pasielgus netinkamai ne iš karto sureaguoti, o pirmiau nueiti ir išgerti stiklinę vandens? Nusiplauti veidą šaltu vandeniu? Pažiūrėti pro langą? Čia tinka viskas, kas padėtų bent akimirkai nukreipti dėmesį nuo įtampą keliančios situacijos. Tai svarbu, nes kai esame sudirgę, veiksmui kyla noras aplenkti mintį. Būkime sąmoningi, neleiskime, kad šioje situacijoje finišuotų veiksmas: pirmiau juk turi eiti mintis, kaip tinkamai sureaguoti, o ne veiksmas, verčiantis žūtbūt reaguoti kažkaip. Stiprioms emocijoms atslūgus ir grįžus prie tos pačios situacijos, žiūrėk, gal ji jau nebeatrodys tokia beviltiškai prasta. O jeigu vis dar taip atrodys, priimti reikiamą sprendimą šiuo momentu bus nepalyginamai lengviau: ramūs tėvai dažniausiai priima sprendimus, dėl kurių vėliau nesigaili ir sąžinės negraužia.

3. Ilgalaikį auklėjimo tikslą kelkime aukščiau trumpalaikio. Visi mes norime užauginti laimingą, savimi pasitikintį, save ir kitus gerbiantį vaiką. Tomis akimirkomis, kai mama susierzinusi rėkia ant vaiko sakydama: „Pažiūrėk, visi vaikai kaip vaikai. Tu vienas čia toks", - tolstame nuo tikslo matyti vaiką savimi pasitikintį. Pasakymai „Juk sakiau tau jau šimtą kartų", „Ir vėl eilinį kartą tas pats", - taip pat turi savo neigiamas pasekmes, net jei vaikas tai girdi retkarčiais. Dažnai klauskime savęs, ar ta kalba, kuria aš kalbu pykčio apimtas, dera su tuo, kokį vaiką noriu matyti po 10 metų?

4. Mažinkime lūkesčius vaiko atžvilgiu. Vaikai yra vaikai. Taip, jie, būna, kartais elgiasi nederamai. Kitaip nebus. Galima su tuo susitaikyti, galima nesusitaikyti. Visgi tie, kurie susitaiko su mintimi, kad auginant trimetinuką dažnai gali kilti įvairių netikėtumų tiek parduotuvėje, tiek svečiuose, tampa kantresni vaikui, kai šis vėl pasielgia netinkamai.

Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti
Kantrybė – nėra sunkiai paaiškinamas konstruktas. Tai viso labo mūsų nuostata ir mūsų pasiryžimas išbūti taip, kaip sau įsakau. Jeigu apie tai su savimi nesikalbu, vadinasi, palieku viską savieigai. Tokiu atveju nereiktų stebėtis, kodėl mūsų veiksmai tampa chaotiški, pavyzdžiui, kodėl mama, supykusi ant vaiko, kad šis neklauso, tai rėkia ant jo, tai grasina skambinsianti policijai, tai galiausiai pati apsiverkia apimta nevilties.
© Adobe Stock

5. „O kaip atrodys rytoj?" Jeigu tai bus dar viena smulkmena, apie kurią pamirštame papasakoti iš darbo grįžusiam vyrui, gal jau dabar verta užuot stipriai reagavus į tai, kas vyksta, nereaguoti taip stipriai? Pagalvokime, kiek daug dalykų, kurie mums nepatinka, vyksta aplink mus: darbe, parduotuvėje, grožio salone. Vieną akimirką susivaldome, sekančią – jau užmirštame. Kodėl to paties nepadarius ir namie, kai vaikas, rodos, rėkte rėkia „Aš aš, aš pats! Ne, ne, duok man!"

6. Nepridauginkime problemų. Tėvai dažnai klausia, ar ramus požiūris į netinkamą vaiko elgesį nereikš jam, kad tėvai palaiko tokį prastą elgesį? Anaiptol. Problemos mes juk nepaliekame augti, priešingai, dažniausiai visada tenka prie to grįžti, bet šioje vietoje tėvai savo pavyzdžiu parodo, kad svarbūs klausimai turi būti sprendžiami ramiai. Kitas dalykas: kai tėvai ramiai reaguoja į vaiko netinkamą elgesį, vaikui nurimus reikia galvoti, kaip išspręsti vieną problemą – vaiko netinkamo elgesio, o ne dvi, kaip būtų tuo atveju, jeigu iš orbitos kartu su vaiku išskrietų ir mama.

7. Jauskime save. Būkime atviri: kantrybės taurė netampa sklidina per akimirką. Jeigu jaučiame, kad trūksta tik vieno lašo iki taurės perpildymo, - užbėkime įvykiui už akių. Dabar iškart išgerkime arbatos, nusiplaukime rankas, giliai įkvėpkime ir ramiai iškvėpkime. Augindami vaikus visada privalome jausti, kad mūsų kantrybės taurėje yra vietos net ir nenumatytiems vaiko elgesio iššūkiams. Jeigu to nejaučiame, tai ženklas, kad nedelsiant reiktų stiprinti savo psichologinę sveikatą bent akimirkai užsiimant mėgstama veikla, kūno raumenų atpalaidavimu, ramiu kvėpavimu ar bent jau savęs padrąsinimu mintimi, jog tai, kas dabar atrodo nepakeliama, dažniausiai it rūkas išsisklaido vaikams ūgtelėjus. Taip pat mūsų kasdienis rūpinimasis savo psichologine sveikata ir minčių higiena turėtų tapti įprasta savęs priežiūros dalimi. Kai esame pailsėję, ramiai nusiteikę, mūsų kantrybės taurė pildosi lėčiau.

Taigi, susivaldyti – misija tikrai įmanoma. Kas bandė, tas žino: tai nėra lengva, bet rezultatas yra to vertas. Mamos ir tėčiai, besileisdami į kantrybės paieškas, atranda daugybę naujų dalykų: jų ryšys su vaiku dar labiau sustiprėja, sumažėja tėvų savigrauža, jog ką tik savo reakcija išgąsdino vaiką, kai šis pasielgė kažkaip ne taip, kaip tikėtasi, pagerėja visos šeimos klimatas. Greta viso to yra dar vienas labai svarbus dalykas: mama ir tėtis, patys būdami kantrūs, moko vaiką vienos labai svarbios gyvenimo pamokos: „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama". Vaikas, augdamas tokioje šeimoje, žino, kad kantrybę dorybę galima visam laikui apgyvendinti pas save ir, kas svarbiausia, moka, kaip tai padaryti. Juk vaikui nėra nieko paprasčiau, kaip atkartoti tai, ką daro mylima mama ir mylimas tėtis.

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Teo ir Ieva pristato: nerealiai smagūs žaidimai su ledukais

Šilti orai lepina mus saulės šiluma ir malonia akims žaluma. Vis daugiau laiko praleidžiame lauke.

Kaip susikalbėti su vaikais? Knygų TOP 5

Kaip susikalbėti su vaikais? Ar svarbu tenkinti visus jų pageidavimus, kad mažieji galėtų jaustis laimingi ? Kokie iššūkiai kyla auginant paauglį ir kaip juos įveikti? Kaip išugdyti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą?

Psichologė – apie vaikus ir nuogumą: ko turi nepamiršti tėvai

Augant mažyliui, tėvai susiduria su vis įvairesniais klausimais – vaikui ima rūpėti, kaip jis atrodo, kaip atrodo kiti, kaip jis rengiasi ir kas slepiasi po skirtingų lyčių rūbais.

5 patarimai, kaip užauginti genijų

Kiekvieno vaiko tėvai norėtų, kad užaugęs jis būtų protingas ir sumanus, kad jį lydėtų sėkmė asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Kaip padėti vaikui tai pasiekti.

Kuriant gerus santykius su vaiku tėvams svarbu laikytis trijų pagrindinių taisyklių

Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime.

Ar tikrai paklusnus vaikas geriau už neklausantį tėvų: psichologės komentaras

Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vieno elgesiu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kito – nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti (1)

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Teo ir Ieva pristato: lavinantys užsiėmimai, kurie išmokys vaiką raidžių

Raidės - tai neatsiejama mūsų pasaulio dalis. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir vaikai. Nors vieningos nuomonės, kada pradėti savo vaiką mokyti raidžių nėra, manau, yra labai svarbu nepraleisti momento, kai vaikas pradeda jomis domėtis.

Skatindami vaikus domėtis įvairiomis veiklomis, padėsime atsiskleisti jų gabumams

Šiandien, kai virtuali realybė taip vilioja, vaikų interesų spektras dažnai tik ja ir apsiriboja.

Neringa Čereškevičienė: visi vaikai iš prigimties talentingi

Daugeliui Lietuvos žmonių charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės pristatinėti nereikia: ji jau daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančio projekto vaikams ir ne vaikams „Telebimbam" įkūrėja ir siela.

Kodėl aš mokysiu savo dukrą drąsos, o ne tobulumo

Moteris nuo mažens moko būti geromis, mylinčiomis, kantriomis, dėmesingomis, mandagiomis, rūpestingomis, švelniomis ir mielomis.

Gabija Vitkevičiūtė: vaikams skaitome kiekvieną dieną

Mama, žurnalistė, komunikacijos specialistė, rašytoja Gabija Vitkevičiūtė yra iš tų moterų, kurias taip ir norisi apibūdinti: veikli. Ar veiklios moters dienoje užtenka laiko paskaityti knygą, skaityti su vaikais?

Kodėl mes taip dažnai supykstame ant savo vaikų

Pakalbėkime apie tai, kaip nepykti ant vaiko. Šis klausimas labai aktualus daugumai tėvų.

Siūloma mamadienius bei tėvadienius skirti ir vieno vaiko tėvams (3)

Ir vieną vaiką auginantiems tėvams siūlomas papildomas laisvadienis.

Iš pirmų lūpų – apie lietuvės gyvenimą ir vaikų auginimą Prancūzijoje (3)

Žurnalistė Goda jau 12 metų gyvena ir dirba Paryžiuje. Ten gimė ir jos Ieva (6 m.). Apie prancūzišką gyvenimo būdą, vaikų auklėjimą prirašyta begalė knygų ir straipsnių, o kaip jaučiasi besilaukianti, o vėliau viena auginanti vaikelį lietuvė? Pasakojimas – iš pirmų lūpų.