Psichologės įžvalgos apie vaikų mitybą, kurias rekomenduojame perskaityti visiems tėvams

 (7)
Psichologės Ramunės Narkevičiūtės parengtas straipsnis yra aktualus visiems tėvams. Su vienomis ar kitomis vaiko valgymo problemomis susiduria daugelis šeimų.
© Fotolia

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Psichologės įžvalgos apie vaikų mitybą, kurias rekomenduojame perskaityti visiems tėvams
Psichologė Ramunė Narkevičiūtė. Rasuolės Baliukonytės nuotr.

Konsultuoja darželių „Šilagėlė“ psichologė Ramunė Narkevičiūtė.

Vaiko maitinimas yra daugialypis ir sudėtingas procesas, kuris apima kur kas daugiau negu tik mažylio aprūpinimą maistu. Ką tik gimęs naujagimis pradedamas maitinti krūtimi. Šis momentas yra be galo svarbus ne tik mažylio fizinei sveikatai maisto kokybės prasme, tačiau taip pat artimo santykio su mama kūrimui. Maitinimas krūtimi apima fizinį vaiko ir mamos tarpusavio ryšį, kurio metu stiprinamas jų emocinis ryšys. Mamos žindomas kūdikis jaučia meilę, šilumą, saugumą ir ramybę.

Psichoanalitikė ir mokslininkė Sylvia Brody nurodo dar vieną vaikui reikšmingą maitinimo (krūtimi, buteliuku ar šaukšteliu) aspektą – atsižvelgimą į kūdikio poreikius, suteikiant jam galimybę kontroliuoti valgymo procesą.

Mažylis pats nustato valgymo tempą, o pasijutęs sotus gali nutraukti maitinimo procesą (nebežįsti, patraukti buteliuką, nustumti šaukštelį). Taigi mitybos įpročiai formuojasi jau kūdikystėje, kuriant artimą ir patikimą santykį su vaiku bei leidžiant jam savarankiškai nuspręsti, kada nutraukti maitinimo procesą.

Kai vaikas paauga

Vaikas auga, įgyja naujų įgūdžių, tobulėja jo turimi gebėjimai, kartu evoliucionuoja jo mitybos procesas. Kaip jau aptarėme, kūdikiui svarbu suteikti laisvės nuspręsti, kiek jis nori valgyti. Šis klausimas aktualus ir vyresnio amžiaus vaikams.

Ne kartą teko girdėti, kaip tėveliai, auklėtojos trimetį ir vyresnio amžiaus vaiką įkalbinėja papildomai suvalgyti dar vieną, du ar tris kąsnelius. Dar blogiau yra tai, kad mėginame padaryti vaiką atsakingą už kitų žmonių savijautą. Pavyzdžiui, prašome suvalgyti „už mamytę, tėvelį, auklėtojas...“. Mano kolegė, turinti ilgametę patirtį ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo srityje, pasakė auksinę mintį: „Kiekvienas valgome už save. Jeigu tėvelis ir mamytė norės, patys pavalgys.“

Mitybos specialistė ir šeimos terapeutė Ellyn Satter nurodo, kad tėvai yra atsakingi už vaiko valgymo režimą (ką, kada ir kur jis valgys), o vaikas - už tai, ar jis valgys ir kiek suvalgys. Vaikai puikiai jaučia alkio ir sotumo jausmus – suvalgo tiek, kiek reikia jų organizmui. Mes, suaugusieji, neretai prisivalgome dėl kitų, dažnai su alkiu nesusijusių priežasčių – gailime maisto, būdami svečiuose, nenorime įžeisti namų šeimininkų ir kitų dalykų.

Panašu, jog mums nerūpi, kiek maisto liko vaiko lėkštėje – svarbiausia, kad jis suvalgytų būtent tiek, kiek mes norime. Ar keli papildomi kąsneliai kažką pakeis? Galbūt ir ne, tačiau vis tiek primygtinai reikalaujame. Atkakliai laikomės savo principų, tarsi norėdami, kad mums paklustų? Stengiamės visur ir visada viską kontroliuoti, kad patys jaustumėmės saugesni?

Vaikų darželyje

Vaikų maitinimo klausimas labai aktualus vaikų darželyje. Jau beveik stereotipu tapęs pavyzdys – pradėjęs lankyti darželį vaikas nieko nevalgo. Tėveliai, auklėtojos kaip įmanydami stengiasi, kad tik jis neliktų alkanas. Tačiau darželio lankymo pradžioje vaikas neišvengiamai patiria didesnį arba mažesnį stresą, todėl, natūralu, kad adaptacijos laikotarpiu jis gali atsisakyti valgyti. Nepamirškime, kad namuose jis buvo įpratęs valgyti tam tikros rūšies maistą, kuris galbūt skiriasi nuo darželyje teikiamo maisto. Vaikams reikalingas pastovumas, aiškumas, išankstinis numatymas, kad jie jaustųsi ramūs ir saugūs. Todėl, normalu, kad mažylis gali neragauti pirmą kartą matomo maisto, nes jis nežino, ko gali iš jo tikėtis. Neseniai kolegė pasidalijo patirtimi, kai penkerių metų berniukas kategoriškai atsisakydavo valgyti trintą sriubą ne tik darželyje, bet ir namuose, sakydamas mamai, kad nežino, kas ten yra įdėta, nes viskas sutrinta.

Dalis vaikų vengia ragauti „neaiškiai“ atrodantį maistą, kuriame „nemato“ jo sudedamųjų dalių. Nebent to patiekalo jie yra ragavę namuose ar kažkur kitur ir žino, kad jis tikrai yra skanus ir jį „saugu valgyti“. Skamba juokingai? Galbūt. Tačiau ar mes, suaugusieji, apsilankę naujoje kavinėje ar restorane, visada užsisakome naujus patiekalus? Dalis mūsų taip, tačiau tikrai yra tokių, kurie, vartydami valgiaraštį, ieško „kažko pažįstamo“.

Dalis vaikų vengia ragauti „neaiškiai“ atrodantį maistą, kuriame „nemato“ jo sudedamųjų dalių.
Psichologė Ramunė NARKEVIČIŪTĖ

Tokiose situacijose kartais verta patyrinėti savo kaip tėvelių arba auklėtojų elgesį. Dirbant darželyje ne kartą teko matyti, kaip prieštaraudami auklėtojų perspėjimams tėveliai neša savo vaikui namuose pagamintus pusryčius, pietus, pridėdami kokį nors vaiko mėgstamą skanėstą. Tokiais atvejais naivu tikėtis, kad vaikas valgys dėl mažiausiai dviejų dalykų. Pirma – paprastai tėveliai yra vaikui autoritetingi asmenys. Nesudėtinga perprasti vaiko vidinę logiką: „Jeigu tėveliai neša maistą, tai tikrai geriau žino, ko man reikia. Galbūt darželio maistas yra „negeras“?

Antra – vaikas pasisotina tėvelių atneštu maistu, nejaučia alkio, todėl jam nėra reikalo valgyti darželyje. Prisiminkime, kad kažkada namų maistas vaikui taip pat buvo labai naujas ir nepažįstamas. Prireikė laiko, kol jis pradėjo valgyti ar bent jau ragauti. Nesistenkime „užpildyti vaiko maisto spragų“ užkandžiais - jeigu nenori, jis turi teisę nevalgyti, tačiau kito maisto jam nereiktų siūlyti.

Lyginant su namų aplinka, valgymo procese darželis turi vieną didelį privalumą – kitus vaikus. Vaikai daugybę dalykų išmoksta per pavyzdį. Atėjęs valgyti, vaikas mato, ką ir kaip valgo jo grupės draugai. Iš pradžių tai gali nepadaryti didelio poveikio, tačiau po kurio laiko paprastai įvyksta tam tikri pokyčiai. Pastebėkime, kaip neseniai pradėjęs lankyti darželį vaikas stebi kitus vaikus – bendraujančius, žaidžiančius, valgančius.

Pamatęs, kad jo draugai ramiai, pasiskanaudami valgo darželio maistą, kurią nors dieną, jis pats pamėgins jo paragauti. Iš pradžių galbūt tai bus tik vienas patiekalas, o gal tik jo dalis (pvz., garnyras, duonos riekė). Tačiau apsišarvuokime kantrybe ir palaukime. Žingsnelis po žingsnelio vaikas susipažins su darželio virtuve ir tikrai atras tai, kas jam skanu.

Darželyje valgo, o namuose – ne

Neretai nutinka dar vienas įdomus dalykas - darželyje vaikas pradeda valgyti tai, ko namuose kategoriškai atsisakydavo arba darželyje valgo viską, o namuose - nieko. Viena iš tokio elgesio priežasčių gali būti anksčiau minėtas darželio draugų rodomas pavyzdys. Taip pat vaikui gera ir smagu valgyti kartu su savo grupės draugais. Tačiau valgymas namuose turi privalumą - tėveliai gali įtraukti vaiką į maisto ruošimo procesą. Tokiu būdu vaikui suteikiama atsakomybė, jis jaučiasi svarbus ir reikalingas. Daug skaniau valgyti tai, ką pasigaminame patys. Be to, gamindami matome, kokios yra patiekalo sudedamosios dalys, kas vaikui suteikia aiškumo ir saugumo.

Kaip ir darželio aplinkoje, namuose taip pat būtų gerai vengti numalšinti vaiko alkį papildomais užkandžiais, gerbiant vaiko atsisakymą valgyti.
Psichologė Ramunė NARKEVIČIŪTĖ

Vienas iš ryškesnių skirtumų tarp maitinimo darželyje ir namuose – valgymo režimas. Darželyje yra nustatytas tikslus laikas, kada vaikas eina valgyti, namuose nutinka įvairiai. Tai nereiškia, kad namuose valgymas būtinai turi būti suplanuotas sekundžių tikslumu. Tačiau reguliarus maitinimas svarbus vaikui alkio ir sotumo jausmų atpažinimui. Be to, galėdamas numatyti, kas bus, mažylis jaučiasi ramiau.

Kaip ir darželio aplinkoje, namuose taip pat būtų gerai vengti numalšinti vaiko alkį papildomais užkandžiais, gerbiant vaiko atsisakymą valgyti. Žinoma, nėra „vieno recepto“ visoms situacijoms. Jeigu matome, kad vaikas yra labai nevalgus, galbūt naudinga būtų patikrinti jo sveikatos būklę ir pasikonsultuoti su gydytoju. Valgymas nėra prievolė, principų kova ar mūšio laukas. Tai turėtų būti džiaugsmingas susitikimas pabūti kartu, pabendrauti ir maloniai praleisti laiką.

Tikėkime ir pasitikėkime vaikais. Jie tikrai gali priimti sprendimus, taip pat ir valgymo procese. Leisdami vaikams savarankiškai nuspręsti dėl savo mitybos, suteikiame atsakomybę, vertiname jų nuomonę, skatiname pagarbiai reaguoti į kūno poreikius, atpažinti alkio bei sotumo jausmus ir geriau save suprasti. Visi norime būti suprasti, gerbiami ir įvertinti. Tačiau nepamirškime, kad maitinimo procesas yra vaikų ir suaugusiųjų arba vaikų tarpusavio santykis, kuris visiems turėtų teikti džiaugsmą bei malonumą.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Nebyli vaikystės tragedija, apie kurią niekas nekalba (6)

Tiesiog dabar, mūsų namuose, vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis – vaikais. Štai kokia yra paskutinių 15 metų vaikų emocinės sveikatos statistika.

Ugnė: gimus sesei, į blogą pusę pasikeitė vyresnėlės elgesys

Skaitytojos klausimas apie vyresniosios mergaitės elgesio pasikeitimus gimus sesei aktualus visiems, kas neseniai susilaukė ar dar tik laukiasi vaikučio.

10 požymių, kad vaikas patiria stresą

Išgyvenimus ir didelius krūvius patiria ne tik tėvai, bet ir vaikai. Net suaugusieji ne visada teisingai atpažįsta organizmo signalus ir nesupranta, kas su jais vyksta. Tai ką jau kalbėti apie vaiką, kuris net žodžio „stresas" gerai nesupranta.

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Šiuolaikinių tėvų klaida, dėl kurios užaugę vaikai nemoka kurti savo šeimų (33)

Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio, ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas? Liūdi? Neturi ką veikti?

Esminė klaida, kurią daro tėvai, pasiryžę nuo šiol būti geresni ir dažniau girti savo vaikus

Prisiskaitę protingų patarimų, kad Lietuvoje vaikus per dažnai peikiame ir per retai giriame, daugelis iš mūsų puola „šaunuolis“ ar „gudruolis“ dalinti į kairę ir į dešinę.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: mūsų šeimoje madas diktuoja šešiametė Uršulė (2)

Septynių vaikų mama, „7 taškai“ tinklaraščio autorė, 2016 metų veikliausia moteris Sabina Daukantaitė pastebi, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, nuo 2–3 metų amžiaus jau reiškia savo nuomonę dėl aprangos. Ypač ilgos diskusijos prasideda, kai mergaitės ruošiasi keliauti į darželį.

Kad pirmosios vaiko dienos darželyje būtų lengvos – patarimai tėvams (1)

Mažus vaikus auginantys tėvai susiduria su naujais iššūkiais, kai ateina metas vaikui lankyti darželį.

10 klausimų, kurie padės suprasti, ar tinkamai auklėjate vaikus

Kai kurie vaikus auginantys tėvai negali nuspręsti, ar jiems reikia keisti auklėjimo būdą. Tad pasitikrinkite.

Kodėl reikia nebijoti drausminti vaikų (3)

Egzistuoja įvairių auklėjimo būdų ir metodų, tad kaip išsirinkti veiksmingiausią?

Koks vaikų auklėjimo būdas yra geriausias

Visus mus augino kokie nors ypač gerbiami žmonės – tėvai, įtėviai, globėjai, internato darbuotojai ar seneliai – taigi visi galėjome savo kailiu patirti bent vieną auklėjimo būdą.

Ką daryti supykus ant vaiko: psichologės patarimai

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.

Praktiškas sprendimas vaiko erdvei – ir ramiems žaidimams, ir naujiems startams

Vaikui labai svarbu turėti asmeninę erdvę, kurioje jis galėtų pažinti save, mokytis, žaisti ir kurti.

Ko turime išmokyti savo dukteris (1)

Maža mergaitė ima pavyzdį iš mamos. Ji žvelgia į mamą savo įžvalgiomis akutėmis ir mokosi.