Skausminga šeimos patirtis: iki 3 metų vaikas naktimis kėlėsi po 10 kartų

Publikavę TavoVaikas.lt portale straipsnį apie neramų kūdikių miegą („Padėkite, auginu neramų vaiką, kuris niekada neužmiega pats"), sulaukėme tėčio Martyno laiško. Jis norėjo pasidalinti savo šeimos neeiline patirtimi.

Ačiū tėčiui Martynui už parodytą iniciatyvą ir pasidalijimą tikrai nekasdiene savo šeimos istorija. Jūsų dėmesiui - abiejų - tėčio ir mamos pasakojimai apie tai, kaip jiems sekėsi kovoti su vaikų miego sunkumais.

Pasakoja TĖTIS

„Deja, neįmanoma atpasakoti visko – kai kurių detalių nebepamenu ir konkrečios sekos, bet pabandysiu prisiminti, kas kaip buvo.

Labai lauktas pirmasis sūnus gimė natūraliai Antakalnio ligoninėje. Kaip dabar pamenu - suvystė jį slaugės, įdavė naujai keptam tėčiui į drebančias rankas. Sėdžiu, žiūriu aš į vaiką, o jis į mane - ir abu nežinome, kaip reaguoti, ir kas čia ką tik įvyko. Bet istorija ne apie šią gražią pradžią...

Problemos su mažyliu prasidėjo dar jo neatsiėmus iš bendros vaikų palatos (tuo metu dar neatiduodavo vaikučio iš karto mamai - po pirmo maitinimo paimdavo į atskirą patalpą ir atiduodavo per kelias valandas). Jau tada sesutės pareiškė, kad mama, matyt, kažko neleistino privalgė - nes vaikas išsipūtęs, teko dujas „nuleisti“ (tik vėliau supratom, kas tai per procedūra, ir patys išmokome daryti).

Tiesą sakant, gal jos ir teisios buvo – pasirodo, razinos, kaip ir vynuogės, gali alergizuoti ir pūsti pilvą. Bet iš kur mums šviežiai iškeptiems tėveliams tokius dalykus žinoti... Taigi, išmetėm jas ir pirmąją parą „nurašėm“ joms.

Pirmos dienos buvo sunkios: atsibunda sūnelis verkdamas, panešiojam, pamaitinam – ir užminga pavargęs. Bet praeina 15 minučių – ir jis vėl keliasi. Ir taip visą laiką, kol buvome ligoninėj. Klausėm daktarų, sesučių – visi gūžčioja pečiais, sakydami, kad gal neprivalgo, mažai pieno. O ir šiaip esą normalu - gi vaikai verkia.

Vieną dieną išprašėm, kad sesutės paimtų vaiką ir vėl dujas „nuleistų“ – tada jis pamiega bent valandą ar dvi. Tada ir pamatėm „aparatą“ – tuščiaviduris silikoninis vamzdelis, vienu buku galu, skylė kitame ir su skylutėmis šonuose. Ir šitas baisus reikalas lenda į vaikučio užpakaliuką, kad išleistų susikaupusias dujas. O kiek tokių vamzdelių mes vėliau sunaudojom... Bet apie tai vėliau.

Taigi, grįžom namo. Daktarai ir pažįstami mums sakė - tai laikina. Kelios dienos. Na, kelios savaitės – ir miegos jis, viskas bus gerai, pakentėkit. Na, ką – kenčiam. Gal trečią dieną dėl nuolatinio budėjimo kiaurą parą jau nebevaikštom, o šliaužiojam namie iš nuovargio. Per pirmą mėnesį numečiau daugiau svorio nei mama – tiksliai nepamenu, bet gal 9-10 kg. (Nors vienas pozityvus reikalas iš šio projekto).

Ir taip ėjo dienos, savaitės, mėnesiai... Gal po mėnesio, padedami pažįstamų, radome privačiai dirbančią vaikų daktarę. Ji buvo pirmoji, kuri mamai parekomendavo imtis dietų, riboti maistą, parūpino mums tų „zondų“ į užpakaliuką (kurie šiaip vaistinėje neparduodami), užtikrino psichologinę pagalbą ir dar daug visko. Jei galėčiau įvertinti, kas mus labiausiai gelbėjo – tai tikrai ši nuostabi gydytoja. Taigi, su daktarės pagalba gyvenimas šiek tiek pradėjo lengvėti – miego fazės pakito iš 15 minučių į 20, kartais į 25-30 minutes, o tai jau buvo ohoho! Verta atkimšt net šampaną – tik jėgų nėra, o ir gerti mamai negalima.

Migdydavom sūnų ant rankų. Tūpčiodami, šokinėdami po butą. Net bandžiau greitai lakstyti iš vieno kambario į kitą, nepatikėsit – padėjo. Arba šokuodavau kaip kengūra. Tik nežinau, ar tai patiko vaikui, nes atrodė labiau išsigandęs nei patenkintas.

Migdydavom sūnų ant rankų. Tūpčiodami, šokinėdami po butą. Net bandžiau greitai lakstyti iš vieno kambario į kitą, nepatikėsit – padėjo. Arba šokuodavau kaip kengūra.Tėtis
Ko tik mes neprimąstėme – prisipirkom visokių „vibro“ kėdučių, besisūpuojančių lovyčių, šildymo pagalvėlių, migdymo muzikėlių... Pūtėm fenu į pilvą, važinėjomės naktį po Vilnių, sūpavom hamake (beje, užmigdavo per 1 min)... Vystėm tiesiai, susuktą, perlenktą ir visaip kitaip pastatytą... N+1 kartą ruošėmės į sieną padaužyti, ir tikrai – TIKRAI – vos, vos išlaikydavom... BET niekas nepadėjo. Keldavosi mažylis po 15 kartų per naktį. Jei suskaičiuodavom kokius 10 – būdavo nuostabus pasiekimas.

Mama ėjo iš proto valgydama vien košes. Vaikas miega vos, vos geriau, jei mama valgo tik virtą vištą, kelių rūšių košes ir geria dviejų rūšių arbatą. Jokių prieskonių, padažų net pauostyti negalima.

Po tikriausiai kokio pusmečio atėjo pirmas „išradimas“. Na, ir kodėl mes nesugalvojome to anksčiau? Kodėl mes miegame visi kartu? Nepamenu jau kas ir kaip iškėlė šią idėją, bet gyvenimas pagerėjo.

Pradėjome miegoti su vaiku tik vienas iš tėvų – kol vienas budi, kitas ilsisi. Praėjus daugmaž pusei nakties, vyksta pasikeitimas – eina budėti mama, o tėtis eina ilsėtis prieš darbą. Ne visada tokia schema veikdavo idealiai – kartais „miegantysis“ ėjo keisti raudančio kito iš tėvų anksčiau laiko, ar atvirkščiai, „budintysis“ ateidavo pas kitą ir nutrenkdavo klykiantį vaiką tiesiai į veidą. Žinau, baisiai skamba, bet meilės tuo metu buvo mažai – tiesą sakant, stebiuosi, kad musų šeima neiširo. Nors mes gana ramūs žmonės, tiek barnių ir ašarų kaip tada nei buvo, nei, tikiuosi, bus ateityje...

Pirmasis gimtadienis buvo liūdnas. Dabar iš daktarų ir kitų girdime palinkėjimą palaukti dar kokius 6 mėnesius – tada TIKRAI susitvarkys.

Man „sugedo koja“ – gi migdžiau vaikščiodamas naktį po kambarį ir įtūpstus darydamas. Kojų raumenys geri, bet kelio sąnarys pradėjo streikuoti. Ir tik tada atėjo antrasis nušvitimas – ortopedinis kamuolys! Gi galima ant jo sėdėti ir „šokinėti“ sėdint! Užbėgant už akių pasakysiu, kad taip sudėvėjom jau tikriausiai 2-3 kamuolius.

Ir taip tęsėsi mūsų gyvenimas. Vaikui jau treji metai. Bėgioja, šneka, žaidžia – dieną viskas šauniai, o naktį vis dar keliasi kokius 10 kartų. Na, bet jau atsiranda „pauzių“: paguldžius pamiega kelias valandas, tik tada ima prabudinėti. Kai išmiegodavo 3 valandas, mūsų namuose buvo šventė.

Esame geriausi vienų žinomų lašiukų nuo pilvo pūtimo vartotojai - vaikas tikriausiai jau litrais jo suvartojo, neskaitant visokių probiotikų ir kitų priemonių. Artimiausios trys vaistinės irgi jau seniai mus pažįsta...

Esame geriausi vienų žinomų lašiukų nuo pilvo pūtimo vartotojai - vaikas tikriausiai jau litrais jo suvartojo, neskaitant visokių probiotikų ir kitų priemonių. Artimiausios trys vaistinės irgi jau seniai mus pažįstaTėtis
Per tą laiką aplankėm milijoną skirtingų daktarų – ir vis dar niekas negali padėti. Ir štai, vieną dieną perskaitėme gydytojo vaikų gastroenterologo Vaidoto Urbono straipsnį. Na, sakom, pabandysim į svečius nueiti – neturim ką prarasti.

Gydytojas mums papasakojo apie maisto netoleravimą ir panašias subtilybes. Tiesą sakant, mes tai žinojome iki tol, ir jau daug buvome išbandę. Nežinojome tik to, kad trečias pagal populiarumą netoleruojamas ingredientas – fruktozė. Taigi, po trijų savaičių dietos 3,5 metų vaikas pirmą kartą išmiegojo visą naktį.

Gimus antrajam sūnui, kai 15 minučių pamiegojęs jis pravirko, jau žinojome, ką daryti, kaip reaguoti. Buvo labai sunku – bet nepalyginimai lengviau nei su pirmuoju.

Bet kam, kas susiduria su panašiais atvejais, galime tik patarti – nenuleiskite rankų ir ieškokite sprendimo būdų. Ir būtinai tikėkite, kai visi aplink sako, kad tai laikina problema. Nuolatinė Viltis tikriausiai yra pagrindinė priežastis, kodėl mes neiššokom pro langą...“

Pasakoja MAMA:

„Auginame du berniukus – 6 ir 3 metų. Abu vaikai turėjo tą pačią „nemiegojimo" problemą. Pirmas vaikas jau antrą dieną po gimimo, dar mums būnant ligoninėje, pradėjo nemiegoti. Pamiegodavo dieną 2-3 kartus po 20-30 minučių. Kitą laiką daugiausia verkė. Naktį miegas buvo toks, kad užmigdytas pamiegodavo 20 minučių. Tada atsibusdavo, verkdavo, raitydavosi, išsilenkdavo, matėsi, kad jam skauda pilvą. Pilvas buvo labai didelis, išsipūtęs (bet kadangi tai kūdikis, išsipūtęs pilvas nuostabos niekam nekėlė). Kadangi jis pats užmigti negalėdavo, reikėdavo nešioti ant rankų. Labai padėjo migdymas ant rankų vis pritupiant. Bet tas greitai pakenkė keliams. Tada atradom ortopedinį kamuolį. Ir toks migdymas ant kamuolio tęsdavosi visą naktį – vaikas 20 minučių pamiega, atsibunda, tada migdom. Užmiega, po 20 minučių vėl tas pats.

Bandėme visokias nuraminimo priemones ir priemones pilvo pūtimui sumažinti – pirkome lašus nuo pilvo pūtimo, net siuntėmės iš užsienio, kurių pas mus tada dar nebuvo, dėjome raminamąsias žvakutes, šildomas pagalvėles, raminančius sirupus, levandų eterinį aliejų, bandėme feną, ritualus prieš miegą, garso, lietimo ritualus ir t.t.

Laikiausi griežtos dietos. Buvom pas neurologą, darėm ne kartą vidaus organų echoskopiją. Gydytojai aiškino, kad toks nemiegojimas praeis, kai vaikui sukaks metai. Kai sukako metai, pradėjo sakyti, kad išaugs iki trejų. Kai suėjo treji, sakė, kad išaugs iki mokyklos.

Taigi, atsakymą suradome tik po 3,5 metų. Labiausiai gaila, kad per tiek laiko nė vienas gydytojas net neužsiminė, kad vaikas gali netoleruoti kažkokio produkto.Mama
Galų gale, kai vaikui suėjo 3,5 metų nusprendėm apsilankyti pas dar vieną gydytoją, jau nusprendėm, kad pas paskutinį, nes pinigų gydytojams ir vaistams iki to laiko jau buvo išleista begalė. Apsilankėm pas gydytoją gastroenterologą, kuris pasakė, kad sprendžiant iš visko, vaikas negali valgyti kažkokio produkto. Tai yra, jis to produkto netoleruoja. Pasiūlė pirmiausia atsisakyti laktozės, jei rezultatų nebūtų, atsisakyti gliuteno. Jei po dviejų savaičių rezultato vėl nebūtų, atsisakyti fruktozės. Išbraukus iš raciono visą laktozę, rezultato praktiškai nebuvo, vaikas ir toliau naktimis nemiegodavo, o pilvas ir toliau buvo didžiulis. Gliuteno atsisakymas irgi nieko nepakeitė. Tada išbraukėm fruktozę – ir ne tik tą, kuri yra natūraliai vaisiuose, sultyse, bet ir dirbtinę, kurios labai daug, pvz., saldumynuose, jos gali būti ir vaistuose, dantų pastoj ir t.t. Trumpai sakant, atsisakius fruktozės, tą pačią naktį vaikas atsikėlė tik kartą ar du, o antrą naktį išmiegojo visą.

Taigi, atsakymą suradome tik po 3,5 metų. Labiausiai gaila, kad per tiek laiko nė vienas gydytojas net neužsiminė, kad vaikas gali netoleruoti kažkokio produkto. Manau, kad nedaug tėvų - ne medikų – galėtų patys prieiti tokios išvados; juo labiau tai vyko prieš 6 metus, tada maisto netoleravimas dar nebuvo tokia plačiai aptarinėjama tema, kaip dabar.

Mūsų antras vaikas irgi turėjo problemų dėl maisto. Nuo 4 mėnesių geria sojos pieną, nes kitoks dirgindavo skrandį, išpūsdavo pilvuką. O sojos pieną labai gražiai ir ramiai išgerdavo. Todėl svarbu nustatyti, ar vaikas neturi sveikatos problemų“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis