Sunkiausias išbandymas tėvams, kai šeimoje auga daugiau kaip vienas vaikas

 (7)
Tėvai paprastai tikisi, kad broliai ir seserys bus žaidimų ir laisvalaikio draugai, tačiau dažnai vaikų tarpusavio peštynės šeimoje tampa įprastu reiškiniu. Kai gimsta antras mažylis, santykiai tarp šeimos narių smarkiai pasikeičia, vaikų auginimo džiaugsmai ir atsakomybė įgauna kitokį atspalvį. Vienas iš sunkiausių išbandymų tėvams yra matyti, kaip pešasi ir nesutaria jų vaikai. Tačiau labai svarbu žinoti, kada ir kokiais būdais reikia nutraukti vaikų tarpusavio konfliktą, o kada - nesikišti.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Rasa Pilkauskaitė Valickienė, Renata Garckija, Mykolo Romerio universitetas.

Kodėl gi vaikai nesutaria?

Viena pagrindinių tokių nesutarimų priežasčių yra vaikų pavydas ir konkurencija dėl tėvų dėmesio. Kova dėl tėvų dėmesio atsiranda dar iki kito vaiko šeimoje gimimo. Maži vaikai labai skausmingai reaguoja, kai jų mama užkalbina ar priglaudžia kitą - draugų ar kaimynų - vaiką. Ikimokyklinio amžiaus vaikas nenori dalintis savo tėvų rūpesčiu su kitais. Kiekvieną kartą, kai jis nubaudžiamas ar subaramas, arba kai kitas vaikas jo akivaizdoje pagiriamas, jis ar ji jaučia didelį nerimą.

O kai šeimoje atsiranda antras vaikas, pirmagimis gali pagalvoti, kad buvo nepakankamai geras, paklusnus, pareigingas ir pan., todėl tėveliai rado kitą, geresnį. Pirmagimio pasaulyje tai, kad tėvai daug dėmesio skiria naujagimiui yra ne natūralus ir logiškas reiškinys, o įrodymas, kad jaunesnis vaikas yra „geresnis" - štai dėl ko jam skiriama tiek daug laiko. Galima tik įsivaizduoti, kaip nelengva yra pirmagimiui ir kokius jausmus jis ar ji jaučia.

Vienas pirmųjų apie brolių ir seserų tarpusavio santykius dar XX amžiaus pradžioje pradėjo kalbėti austrų psichoterapeutas A. Adleris. Savo teorijoje Adleris teigė, kad vaikų gimimo eiliškumas reikšmingai veikia vaiko patirtį jam augant. Pagal Adlerį, pirmagimiai patiria dvi būsenas. Iš pradžių jie jaučia visišką ir „neišdalintą" savo tėvų meilę ir rūpestį. Vėliau, gimus antram vaikui, pirmagimis netenka savo „sosto". Staiga jis turi dalintis tėvų meile su jaunėliu. Konkurencija tarp vaikų atsiranda, kai vyresnis vaikas bando „atsikovoti" mamos dėmesį.

Šios kovos baigtis gali būti skirtinga. Labai dažnai motina priverčia vyresnį vaiką paklusti ir gražiai elgtis su jaunėliu. Šis priverstinis paklusnumas lemia bendravimą tarp mamos ir vyresnio vaiko. Kitas santykių variantas, kurį nurodė Adleris, susiformuoja, kuomet pirmasis vaikas pradeda tapatintis su tėčiu ir susidraugauja su juo, taip kompensuodamas mamos dėmesio sumažėjimą.

Adleris manė, kad yra didesnė rizika, jog pirmagimiiai dėl sosto praradimo turės elgesio sunkumų. Labiausiai tikėtinomis problemomis Adleris įvardino nesaugumo jausmą ir agresyvumą, kurie pasireiškia bendraujant su jaunesniu broliu ar sese. Tačiau autorius taip pat pažymėjo, kad tokių problemų įmanoma išvengti, jeigu skatinsime vaiko saugumo jausmo formavimąsi nuo pat ansktyvo amžiaus, o artėjant antro vaiko gimimui, tinkamai ruošime pirmagimį šiam svarbiam įvykiui ir būsimiems pokyčiams. Kai vaikas jaučiasi saugus dėl tėvų meilės jam, jis ar ji perima globėjo poziciją gimus jaunėliui, todėl padeda tėvams rūpintis ir prižiūrėti mažąją sesutę ar broliuką.

Antro vaiko šeimoje padėtis yra visiškai kitokia, nei pirmagimio. Visų pirma jis niekada nepatirs, ką reiškia būti vieninteliu vaiku ir turėti visą tėvų meilę bei rūpestį vien tik sau. Dėl šių aplinkybių Adleris manė, kad antras vaikas šeimoje nuo pat ankstyvo amžiaus išmoksta bendradarbiauti. Stebėdamas vyriausią vaiką ir jo bendravimą su tėvais, antrasis vaikas perpranta bendrus tėvų lūkesčius vaikams ir tam tikrus standartus. Šie standartai dažai formuoja tokius bruožus kaip polinkis rungtyniauti ir ambicingumas. Adleris teigia, kad antri vaikai taip pat netenka „sosto", kai gimsta trečias ir vėlesni vaikai, tačiau ši patirtis nėra tokia traumuojanti, kaip pirmagimio atveju, kadangi atsiradę šeimoje vėliau vaikai nežino, kas yra būti vieninteliais.

Sunkiausias išbandymas tėvams, kai šeimoje auga daugiau kaip vienas vaikas
Antro vaiko šeimoje padėtis yra visiškai kitokia, nei pirmagimio. Visų pirma jis niekada nepatirs, ką reiškia būti vieninteliu vaiku ir turėti visą tėvų meilę bei rūpestį vien tik sau.
© Shutterstock nuotr.

Jauniausi vaikai niekada nepatiria, ką reiškia netekti „sosto". Dėl savo padėties gimimo eilėje jauniausi vaikai yra „amžini" mažiukai, ir todėl dažnai būna lepinami. Jauniausių vaikų prisitaikymas gali skirtis. Viena vertus, dėl to, kad ateina į šeimą kur jau yra keli vaikai, jie priversti konkuruoti ir vytis vyresniuosius - taip susiformuoja sąlygos aukštesniems pasiekimams. Kitą vertus, pernelyg lepinami jie linkę netinkamai elgtis, yra nesavarankiški, kenčia nuo menkavertiškumo jausmo.

Adleris taip pat aptarė ir vienintelio vaiko situaciją. Jis manė, kad, neturėdamas brolių ar seserų, vaikas pradeda rungtyniauti su tėčiu, nes vieninteliai vaikai pernelyg prisiriša prie motinų ir siekia atskirti tėčius nuo šeimos sistemos. Vieninteliai vaikai dažnai nori būti dėmesio centre ir mano, kad turi į tai teisę.

Nors daugiausiai dėmesio savo teorijoje Adleris skyrė gimimo eiliškumui, jis taip pat nurodė keletą veiksnių, kurie gali pakoreguoti eiliškumo įtaką. Jis teigė, kad didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų suteikia galimybes kiekvienam vaikui patirti, ką reiškia būti vieninteliu šeimoje. Adleris taip pat nurodė, kad lyčių skirtumai gali paveikti vaikų prisitaikymą. Vienintelis berniukas šeimoje, augantis tarp keleto sesių, gali pasijusti vienišas arba labai išsiskiriantis aplinkoje, kur yra daugiausiai moterų. Taip pat ir mergaitei, augančiai tarp berniukų, gali išsivystyti nesaugumo ir bejėgiškumo jausmas. Tokia mergaitė gali tapti arba pernelyg moteriška, arba priešingai - perimti vyrišką elgesio būdą.

Daugelis mokslininkų nustatė, kad pirmagimiai gauna daugiau dėmesio ir rūpesčio kūdikystėje ir iki 3 metų amžiaus, nei vėliau šeimos susilaukti vaikai. Šie skirtumai ypač ryškūs, kai tarp vaikų yra 18-30 mėnesių skirtumas.

Kai kurie šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad amžiaus skirtumas iš tikrųjų yra svarbus, kalbant apie brolių-seserų santykius. Kai amžiaus skirtumas mažas (iki 3 metų) - pirmagimio raidos ypatumai gali sukelti nemažai įtampos šeimoje. Iki 3 metų amžiaus vaikai yra savininkiškumo stadijoje. Pavyzdžiui, jaunėliui paėmus, arba dar blogiau, sulaužus vyresnėlio žaislą, namie gali prasidėti tikras karas. Pirmus tris gyvenimo metus ryšys tarp vaiko ir motinos yra labai glaudus, todėl jaunesnio vaiko atsiradimą vyresnėliui gali būti ypač sunku išgyventi.

Adlerio teorija yra labai populiari ir susilaukė nemažai pasekėjų, tačiau šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad šeimos struktūra ir gimimo eiliškumas nėra pagrindiniai veiksniai, lemiantys vaiko vystymąsi ir prisitaikymą. Tyrimais nustatyta, kad vaikų tarpusavio santykiai yra pagrįsti tėvų-vaikų santykiais ir auklėjimo būdais. Kita vertus, egzistuoja abipusė sąveika - vaikų tarpusavio santykiai, jų elgesys taip pat lemia tai, kokius auklėjimo būdus parinks tėvai.

Šiuolaikinių tyrimų metu bandoma išsiaiškinti, kaip antro vaiko gimimas keičia bendravimo būdus šeimoje. Rezultatai rodo, kad į santykį tarp dviejų vaikų negalima žiūrėti kaip į vieną santykį. Abu vaikai tuos pačius santykius supranta skirtingai. Vaikai, gimę tiems patiems tėvams, gali labai skirtis savo charakteriu ir elgesiu. Mokslininkai nustatė, kad vaikų, augančių vienoje šeimoje, panašumus daugiausiai nulemia bendri genai. Tyrimų rezultatai rodo, kad be šių genetinių veiksnių poveikio, vaikai gimę tiems patiems tėvams, yra tiek pat nepanašūs, kaip ir skirtingų tėvų vaikai.

Kitais žodžiais tariant, mokslininkai nerado bendros vaikų patirties, kuri atsiranda augant toje pačioje aplinkoje. Anksčiau minėtas A. Adleris teigė, kad tuos pačius įvykius skirtingi žmonės suvokia skirtingai dėl savo skirtingos patirties. Todėl teiginys „gimę tiems patiems tėvams, o tokie skirtingi" neturėtų kelti nuostabos.

Sunkiausias išbandymas tėvams, kai šeimoje auga daugiau kaip vienas vaikas
Nustatyta, kad pirmagimių tėvai reiškia daugiau pozityvių emocijų ir dažniau reaguoja į tokias emocijas, nei tėvai, susilaukę antro vaiko.
© Shutterstock nuotr.

Kaip skiriasi tėvų elgesys su vaikais?

Daugelis mokslininkų nustatė, kad pirmagimiai gauna daugiau dėmesio ir rūpesčio kūdikystėje ir iki 3 metų amžiaus, nei vėliau šeimos susilaukti vaikai. Šie skirtumai ypač ryškūs, kai tarp vaikų yra 18-30 mėnesių skirtumas. Antram ir vėlesniems vaikams rodoma mažiau dėmesio (tačiau tai nereiškia, kad nepakankamai), nei tuo pačiu amžiaus periodu buvo suteikiama pirmagimiui.

Taip pat nustatyta, kad pirmagimių tėvai reiškia daugiau pozityvių emocijų ir dažniau reaguoja į tokias emocijas, nei tėvai, susilaukę antro vaiko. Skirtumai tarp to, kaip tėvai rūpinasi savo pirmagimiais ir vėlesniais vaikais, dažniau pastebimi tarp mamų, nei tarp tėčių. Tikriausiai tai galima paaiškinti tuo, kad motinos daugiausiai praleidžia laiko su naujagimiais ir mažais vaikais, todėl jų elgesio pokyčiai geriausiai pastebimi. O štai tėčiai pradeda daugiau rūpintis vyresniu vaiku.

Kiti tyrėjai nustatė, kad tėvai skiria daugiau dėmesio pirmagimiais nei vėlesniems vaikams pirmaisiais 2 gyvenimo metais, tačiau su 3-4 metų amžiaus pirmagimiais elgiamasi ne taip šiltai ir rūpestingai, kaip su to paties amžiaus antru vaiku. Tai galėtų reikšti tik tai, kad antras vaikas šeimoje paprastai atsiranda, kuomet pirmagimiui sueina 3-4 metai. Natūralu, kad naujagimiui skiriama daugiau dėmesio, dėl to vyresnysis gauna jo mažiau.

Kaip gi reaguoja pirmagimiai į jiems skiriamo dėmesio sumažėjimą? Tikriausiai daugeliui teko stebėti, kaip vyresnis vaikas lyg „netyčia" pastumia ar kaip kitaip užgauna jaunesnį brolį ar sesę. Toks vyriausio vaiko elgesys, žinoma, susilaukia tėvų dėmesio. Tokiu būdu susiformuoja tarsi uždaras ydingo bendravimo ratas - pirmagimiai elgiasi netinkamai, taip priversdami tėvus atkreipti dėmesį, o tai tik dar labiau skatina vaikus elgtis netinkamai. Pastebėta, kad šios konfrontacijos dažniausiai vyksta, kai motina yra užsiėmusi jaunesniu vaiku ir labai retai, kai motina veika ką nors kita. Tokio bendravimo pasekmė gali būti, kad santykiuose tarp mamos ir vyriausio vaiko įsivyrauja draudimai ir barimai.

Situacija tampa dar sudėtingesnė, jeigu gimsta dvyniai. Prižiūrėti dvynius, be abejonės, reikia daugiau jėgų ir laiko, nei auginant vieną vaiką, taigi pirmagimiai gauna dar mažiau dėmesio. Be to, jau maždaug apie trečius gyvenimo metus dvyniai pradeda žaisti kartu, o pirmagimis lieka nuošalyje. Tai kartais skatina pirmojo vaiko konkurencijos jausmo suaktyvėjimą, nes jis gali jaustis atstumtas ne tik mamos, bet ir jaunesnių dvynukų. Tokiu būdu vyresnėliai tampa „sunkiais" vaikais.

Augdami jaunėliai irgi pradeda kovoti dėl tėvų dėmesio, taigi dėmesys vyresniems vaikams gali dar sumažėti. Atsiranda prielaidos susiformuoti aukščiau minėtam ydingo bendravimo ratui. Tyrimai rodo, kad šios tendencijos labiau būdingos berniukams nei mergaitėms.

Sunkiausias išbandymas tėvams, kai šeimoje auga daugiau kaip vienas vaikas
Antro vaiko gimimas vienaip ar kitaip paveikia pirmagimio elgesį.
© Vida Press

Mokslininkai nustatė, kad bendraudamos su pirmagimiais motinos yra mažiau tolerantiškos ir palaikančios, o daugiau kontroliuojančios, reikalaujančios ir nenuoseklios, nei su jaunesniais vaikais. Ypač jeigu pirmas vaikas šeimoje yra dukra. Iš vyresnių vaikų tėvai tikisi daugiau. Taip pat buvo nustatyta, kad vyresniems vaikams pateikiami sudėtingesni paaiškinimai, iš jų laukiama aukštesnių pasiekimų, nei iš tokio paties amžiaus vėlesnių vaikų.

Atrodo, kad, gimus antram vaikui, pirmagimis tėvų akyse yra ne tik vyresnis, bet ir „didelis", „suaugęs". Tėvai dažnai pamiršta, kad jų „didelis“ vyresnėlis vis dar yra vaikas su jo ar jos amžiui būdingais raidos ypatumais. Taigi, antro vaiko gimimas keičia santykių tarp motinos ir pirmagimio pobūdį, dažnumą ir kontekstą. Vyresnis vaikas gauna mažiau teigiamo motinos dėmesio, ypač kai amžiaus skirtumas tarp vaikų yra nedidelis.

Kitas svarbus veiksnys - šeimos dydis. Vaikai didelėse šeimose, be abejonės, yra mylimi, tačiau dėl jų skaičiaus tėvai turi mažiau galimybių sutelkti dėmesį į vieną kurią nors atžalą, išskyrus tuos atvejus, kai tai tikrai yra neišvengiama, pavyzdžiui, kai vaikas yra labai mažas ar rimtai serga. Kuo didesnė šeima, tuo labiau vertinamas ir skatinamas paklusnumas bei disciplina. Tikimasi, kad jaunesni vaikai turi paklusti ir bendradarbiauti su tėvais ir vyresniais broliais bei seserimis. Didesnėse šeimose rungtyniavimas dažnai slopinamas, nes jis apsunkina disciplinos palaikymą.

Mokslininkai nustatė, kad kuo šeima yra didesnė, tuo labiau tėvai perima autokratinį auklėjimo būdą (kai reikalaujama besąlyginio paklusnumo ir tėvų sprendimai yra nediskutuotini). Didesnėse šeimose tėčiai aktyviau dalyvauja vaikų auginime, jie vaidina svarbų vaidmenį palaikant discipliną. Mažesnėse šeimose tėvai yra labiau linkę skatinti savo vaikų savarankiškumą, mažiau riboja jų veiksmus, dažniau leidžia vaikams patiems priimti sprendimus.

Taip pat tyrimai rodo, kad kuo didesnė šeima, tuo daugiau bausmių taiko tėvai ir dažniau atstumia savo vaikus, rečiau išreiškia vaikams meilę ir palaikymą. Vis dėl to reikia atkreipti dėmesį, kad, kalbant apie ryšius tarp šeimos dydžio ir tėvų santykių su vaikais, labai didelę įtaką turi tėvų išsilavinimas, profesija, šeimos socioekonominis statusas, jos sudėtis (tėvai gyvena kartu ar yra išsituokę).

Ne tik antro vaiko gimimas lemia motinos ir vyresnio vaiko santykių pokyčius, tam įtakos turi ir vyresniųjų vaikų elgesys. Nustatyta, kad jeigu dar iki antro vaiko gimimo pirmagimis pasižymėjo nevaldomu temperamentu ar turėjo elgesio problemų, tai yra didelė tikimybė, kad, gimus jaunėliui, šios problemos taps dar intensyvesnės.

Mokslininkai nustatė, kad ir pačių tėvų tarpusavio santykiai lemia vaikų santykius. Geresni tėvų santykiai (retesni konfliktai, konstruktyvūs jų sprendimo būdai, pagarba ir palankumas vienas kitam) sąlygoja palankesnius ir šiltesnius vaikų tarpusavio santykius.

Padidėjusios elgesio problemos, gimus antram vaikui, yra gana dažnas reiškinys, tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad ne visi pirmagimiai reaguoja tokiu būdu. Nemažai pirmagimių tampa savarankiškesni ir elgiasi brandžiau, ypač kalbant apie mokymąsi naudotis tualetu ir savarankiškai valgyti. Taigi tvirtai galima sakyti tik tai, kad antro vaiko gimimas vienaip ar kitaip paveikia pirmagimio elgesį.

Mokslininkai nustatė, kad ir pačių tėvų tarpusavio santykiai lemia vaikų santykius. Geresni tėvų santykiai (retesni konfliktai, konstruktyvūs jų sprendimo būdai, pagarba ir palankumas vienas kitam) sąlygoja palankesnius ir šiltesnius vaikų tarpusavio santykius. Nustatyta, kad pagal tai, kokie yra tėvų tarpusavio santykiai prieš gimstant antram mažyliui, galima numatyti, kaip bendraus vaikai, kai antram vaikui sueis ketveri metai.

Apibendrindami galime pasakyti, kad antro ir kitų vaikų gimimas pakeičia visos šeimos gyvenimą. Keičiasi ne tik vaikai ir jų elgesys, bet ir tėvai. Antram ir dar vėliau šeimoje atsiradusiems vaikams negalima taikyti tokių pačių auklėjimo būdų kaip pirmagimiui. Todėl natūralu, kad tėvai skirtingai elgiasi su pirmagimiais ir vėliau gimusiais vaikais, o kelių vaikų auklėjimas skiriasi nuo vienintelio vaiko auklėjimo. Auklėjimo būdus taip pat veikia ir vaikų tarpusavio santykiai. Reiktų prisiminti, kad tėvų santykis su pirmagimiu gali pasikeisti ne tik dėl antro ir kitų vaikų gimimo. Viena iš paprasčiausių priežasčių yra tai, kad vaikas auga, bręsta, tampa vyresniu - dėl to keičiasi ir reikalavimai jam/jai bei bendravimo būdai.

Rekomendacijos tėvams

Pabaigai norėtume pateikti keletą rekomendacijų, kaip išvengti arba bent sumažinti brolių ir seserų konfliktus ir padėti jiems sutarti:

  • Suteikite vaikams individualų dėmesį. Gimus antram vaikui, raskite laiko, kurį skirsite tik pirmagimiui. Pasistenkite, kad tuo metu niekas jūsų netrukdytų. Vyresnėlis turi žinoti, kad jis ar ji turi savo išskirtinį laiką su vienu iš tėvelių.

  • Gerbkite vaiko privatumą ir asmeninę erdvę - kiekvienas iš mūsų turi teisę kurį laiką netrukdomas daryti tai, ką mėgsta. Todėl vaikams reikia laiko ir erdvės netrukdomai žaisti, broliams ir seserims į tai nesikišant. Asmeniniai daiktai yra labai svarbūs - jie skatina individualumo jausmą. Jeigu asmeninius žaislus nuolat ima arba gadina jaunėlis, vyresnysis į tai reaguoja taip, kaip ir suaugusieji reaguotų į apiplėšimą ar net prievartą. Sudarykite sąlygas apsaugoti kiekvieno vaiko asmeninius daiktus, pavyzdžiui, vyresnėlį taip galima paskatinti susitvarkyti ir paslėpti daiktus, su kuriais neturėtų žaisti mažylis.

  • Nustatykite taisykles ir nuosekliai jų laikykitės. Įvardinkite kokios yra tinkamo elgesio ribos, aiškiai pasakykite, ko tikitės iš vaikų, pvz.: negalima keiktis, šaukti ir prasivardžiuoti, muštis, gadinti daiktus ir pan. Įtraukite vaikus į diskusijas dėl taisyklių ir pasekmių už jų nesilaikymą.

  • Mokykite vaikus tinkamai reikšti savo jausmus. Tegu vaikai tiesiogiai išsako savo nepasitenkinimą vienas kitam, o ne skųsdamiesi tėvams: „Man nepatinka, kai imi mano daiktus", „Man skaudu, kai mane pravardžiuoji" ir pan.

  • Sudarykite naudojimosi grafiką daiktais, dėl kurių kyla konfliktai - kompiuteris, televizorius ir pan. Jeigu konfliktai nesiliauja - „pašalinkite" trokštamą daiktą apskritai.

  • Su kiekvienu vaiku elkitės sąžiningai. Tai nereiškia elgtis vienodai su abiem vaikais. Jeigu vyresniam broliui reikia kimono į karate treniruotes, tai nereiškia, kad ir kitam vaikui derėtų jį pirkti, nors treniruočių jis nelanko. Tačiau būtinai paaiškinkite, kad, jeigu panašaus daikto prireiks ir kitam vaikui, jis bus nupirktas.

  • Nelyginkite vaikų tarpusavyje. Gerbkite jų individualumą ir skirtumus. Tegu kiekvienas turi savo interesus ir pomėgius. Jeigu vaikai domisi skirtingais dalykais, jiems nėra pagrindo lyginti savo pasiekimų tarpusavyje.

  • Nemanykite ir neleiskite vaikams jūsų įtikinti, kad turite elgtis vienodai su visomis atžalomis. Kartais vienam šeimos nariui gali prireikti daugiau pagalbos ir dėmesio, nei kitiems.

  • Sunkiausias išbandymas tėvams, kai šeimoje auga daugiau kaip vienas vaikas
    Gimus antram vaikui, raskite laiko, kurį skirsite tik pirmagimiui. Pasistenkite, kad tuo metu niekas jūsų netrukdytų.
    © Vida Press

Kartais, nepaisant visų pastangų, vaikų konfliktai gali būti tokie stiprūs, kad susijaukia visos šeimos gyvenimas Į psichinės sveikatos specialistus reikėtų kreiptis, kai vaikų konfliktai:

  • kelia grėsmę fiziniam saugumui;

  • lemia sutuoktinių gyvenimo problemas;

  • kenkia bet kurio šeimos nario savivertei;

  • tampa susiję su kitomis problemomis ar sutrikimais - nerimu, depresija ir pan.

Vaikų auklėjimas yra vienas svarbiausių ir sunkiausių darbų, kurį turime nuveikti gyvenime. Tačiau universitetuose nėra tėvystės specialybės kursų. Todėl kartais net, pasitelkę didžiausią kantrybę ir meilę, rūpindamiesi savo vaikais patiriame nesėkmes. Tokias momentais svarbu mokėti atleisti sau. Tada pailsėję galėsime ir toliau siekti svarbiausio tikslo - kad mūsų vaikai būtų laimingi.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikas čiulpia pirštą: psichologės komentaras

Šešerių metų dukterį auginanti mama išbandė įvairius būdus, kad jos mergaitė nebečiulptų piršto, tačiau iki šiol nei vienas nepadėjo. Ką susirūpinusiai mamai patars psichologė?

Ką padovanoti vaikui, kuriam diagnozuotas autizmas

Šįkart TavoVaikas.lt redakcija sulaukė trumpo, bet, kaip paaiškėjo iš specialistės atsakymo, daugiasluoksnio klausimo.

Kiek vaikui reikia žaislų: naujojo tyrimo rezultatai pribloškia

Tėvai seniai tai įtarė – per daug žaislų turintys vaikai sunkiau susikaupia, jie mažiau džiaugiasi žaisdami. Tai patvirtino ir tyrimai.

Vaikas nenori eiti į darželį: pataria specialistas (1)

Dvejus metus mergaitė negali priprasti darželyje, o jos elgesį mama apibūdina kaip „nuolatines ašaras ir ožius“. Ką patars specialistas?

Psichologė: kaip spręsti vaikų tarpusavio konfliktus

Du sūnus auginanti mama jaučiasi patekusi į aklavietę: jos berniukai tarpusavyje tiesiog „pjaunasi“, o bandymai pakeisti elgesį ir santykius iki šiol buvo be rezultatų.

7 klaidos, kurias daro supykę tėvai ir viena auksinė taisyklė, kaip jų vengti

Konflikto su vaiku metu neretai suaugusieji dažnai elgiasi ne tik neracionaliai, bet ir žeidžiančiai. Kokios dažniausios klaidos?

TOP 10 žaislų po eglute 2017

Kalėdinės dovanos vaikams – tai kažkas, apie ką jau tikrai galvoja ne tik tėvai, seneliai, bet taip pat krikštatėviai, dėdės ir tetos. Nors šiandien žaislų pasiūla išties yra didžiulė, labai dažnai pritrūkstame idėjų ir minčių, ką padovanoti mažiesiems ir kaip juos nustebinti.

Vaikas klauso tėvų tik pakėlus balsą: kodėl nesiseka susitarti gražiuoju

Pastebėjusi, kad vaikas reaguoja tik į pakeltą toną, mama klausia – ką daryti, kad būtų galima to išvengti ir susitarti su keturmete pavyktų ramiai?

Vaikas išveda iš kantrybės: 10 greičiausių būdų nusiraminti (7)

Auginant vaikus nuobodu niekada nebūna. Gali būti linksma, gali būti lyg įtempto siužeto filme, tačiau nuobodu - niekada. Šiame straipsnyje sužinosime, kaip elgtis mums, tėvams, kai vaikai išveda iš kantrybės. Rėkti ir plūstis - ne išeitis. Pasimokykime tinkamai reaguoti drauge.

Psichologė, muzikantė Eglė Sirvydytė – apie mokymąsi gamtoje be sienų ir lubų

„Kodėl mus gąsdina vaikas lauke? Gal nuskambės labai poetiškai, bet aš savo praktikoje esu pastebėjusi, kad gamta ir buvimas joje daro stebuklus vidiniame pasaulyje", – įsitikinusi psichologė, skautė ir muzikantė Eglė Sirvydytė.

Vaikų darželio auklėtojos turi patarimų tėvams (2)

Nors tėvai yra pagrindiniai vaiko ugdytojai, ugdymo įstaigą lankantys mažyliai didelę dienos dalį praleidžia su pedagogais - mokytojais ar vaikų darželio auklėtojais.

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (11)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.