Tai jus nustebins: kas iš tiesų vyksta vaiko smegenyse?

 (1)
Šiuolaikiniai smegenų tyrimai pakeitė mūsų požiūrį į vaikus ir jų ugdymą. Šiandien mes žinome, kad patirtis keičia ir formuoja smegenų struktūras. Šiame straipsnyje neurobiologas Geraldas Hutheris iš Getingeno universiteto (Vokietija) kalba apie naujausius atradimus šioje srityje ir aiškina, kokią įtaką jie turės mūsų vaikų ugdymui. Ankstyvos patirtys gali palikti pėdsakus, kurie gali turėti naudos arba žalos visam likusiam jų gyvenimui.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vaikų smegenys yra imlesnės formavimui nei ilgą laiką buvo manyta

Nuo tada, kai atsirado techninės galimybės pasitelkus medicininę vizualizaciją atidžiau pažvelgti į smegenis jų veikimo metu, galima suprasti, kaip patirtis paveikia smegenų struktūrą. Pavyzdžiui, gebėjimas susikaupti gali atsirasti tik tada, kai vaikas turi galimybę ramiai kažkuo pats vienas užsiimti. O kalbos pojūtį vaikai lavina tada, kai su jais daug kalbama.

TAIP PAT SKAITYKITE:
7 mamų išpažintis: juodžiausia akimirka tapus mama
Gimus vaikui, nebemyliu vyro, erzina viskas, ką jis sako ar daro

Kodėl taip yra? „Smegenys primena svogūną", - sako Geraldas Huetheris. Viduje yra smegenų kamienas, kontroliuojantis gyvybiškai svarbius organizmo procesus, pavyzdžiui, kvėpavimą ar virškinimą. Aplink jį esantys „svogūno sluoksniai" yra limbinė sistema. Čia kaupiama iš smegenų kamieno gaunama informacija ir ji suvokiama kaip jausmai. Visiems pažįstama situacija: širdis daužosi, ant kaktos atsiranda prakaito lašeliai - mes bijome, jaučiamės tarsi suparalyžiuoti.

Išoriniame svogūno sluoksnyje slypi sąmonė

Toliau eina paskutinis, išorinis svogūno sluoksnis. Jis vadinasi smegenų žieve ir joje slypi sąmonė. Jam mes turime būti dėkingi už tai, jog, pavyzdžiui, sukontroliuojame baimę ar nerimą, kadangi iš patirties žinome, kad su tam tikra situacija susidorosime. Tada smegenų žievė siunčia signalą, kuris per emocinį lygmenį pasiekia net smegenų kamieną. Dėl to širdies plakimas sulėtėja, o nuo kaktos dingsta prakaito lašeliai.

Kalbant apie vaiko smegenų vystymąsi, svarbiausias yra sąmonės lygmuo. „Naujagimiai turi tik du vidinius svogūno sluoksnius. Trečiasis sluoksnis - sąmonė - dar turės būti suformuotas, - aiškina Geraldas Huetheris. - Čia kalbame apie informacijos kanalus, kurie priklausomai nuo aktyvavimo iš takelio virsta greitkeliu arba kažkada visiškai išnyksta, nes nėra naudojami".

Būtent dėl šios priežasties ne tas pats, ar ketverių metų vaikas sėdi visą popietę prie televizoriaus, ar su bendraamžiais žaidžia žaidimų aikštelėje. Žaidimų aikštelėje dienas leidžiančio vaiko smegenys bus kitokie nei to, kuris kiauras dienas sėdi prie televizoriaus. Kitokias smegenis turintis vaikas yra kitoks žmogus.

Vaikų smegenys šiandien atrodo kitaip nei anksčiau

Ši žinia sukrėtė daugumą mokslininkų: nervinių ląstelių jungčių įvairovė ir sudėtingumas kalbos centre pastaruoju metu sumenko. Akivaizdu, jog to priežastis slypi štai kame - dauguma jaunų žmonių šiandien bendraudami vartoja ganėtinai paprastą kalbą.

O štai už nykščio valdymą atsakinga vaikų ir paauglių smegenų zona nuo tada, kai atsirado žaidimų konsolės ir trumpųjų žinučių technologija, priešingai, darosi vis didesnė.

Bet ar iš tikrųjų priklauso kas nors gyvenime nuo nykščio judėjimo? Kas yra svarbu penkiamečiui, dešimties ar dvylikos metų vaikui? Pirmiausia mes, tėvai, turime savęs paklausti, ar kartais ne per daug iš savo vaikų reikalaujame. Ar tikrai dukra privalo lankyti baleto pamokas, anglų kalbos būrelį ir muzikos mokyklą vienu metu?

Kur dingo gebėjimas atsipalaiduoti?

Kas nukenčia, kai vienu metu lavinama tiek daug „gabumų"? Ar tik ne gebėjimas atsipalaiduoti? Gebėjimas kažkuo tikrai susidomėti? Tiesą sakant, daug tyrimų rodo, kad vaikai džiaugiasi kai ką nors pasiekia, tačiau čia kalba eina ne apie ypatingus pasiekimus ir geriausius pažymius. Ilgainiui laimingais ir patenkintais tampa tie žmonės, kurie turi fantaziją bei savimonę bei disponuoja empatija.

Kad visa tai susiformuotų, smegenims reikia ne tik intensyvios veiklos, bet ir ramybės fazių. „Neramių ir tų vaikų, iš kurių pernelyg daug reikalaujama, smegenyse aptinkami pokyčiai daugelyje zonų. Šie pokyčiai veikiausiai apsunkina perėjimą į taip svarbų ramybės laikotarpį", - samprotauja mokslininkas Geraldas Huetheris. Panašius pokyčius mokslininkai pastebi ir tų berniukų bei mergaičių smegenyse, kurie kasdien ilgas valandas sėdi priešais kompiuterį.

Vaikų smegenims reikia išsprendžiamų problemų

Kamilė galvoja: „Niekas manęs nemėgsta". Mat Silvija nepakvietė jos į gimtadienį. Visi kiti, su kuo Kamilė ir Silvija paprastai žaidžia, į šventę pakviesti.

O štai Elena negali apsispręsti. Jaunimo grupės vadovas paklausė, ar ji nenorėtų kartu vykti į iškylą su palapinėmis. Skamba viliojančiai, bet tuo tačiau Elena bijo. Jai neramu, kad naktį reiks miegoti su svetimais žmonėmis toje pačioje palapinėje.

Jeigu Kamilės ir Elenos smegenis stebėtume magnetinio rezonanso būdu, abiem atvejais pastebėtume panašius procesus. Dėl susijaudinimo, baimės ir streso limbinėje sistemoje suaktyvėja neuromediatoriai.

Tik šio vidinio nerimo ilgai kentėti netenka nei Kamilei, nei Elenai, mat jų mamos imasi veiksmų. Kamilės mama paskambina Silvijos mamai ir pagaliau Kamilė taip pat pakviečiama į gimtadienį. O štai Elenos mama nusprendžia, kad jos dukrai vykti į išvyką su palapinėmis dar kiek per anksti.

Pernelyg globojami vaikai vėliau patiria sunkumus

„Gyvename tokiu metu, kai dauguma žmonių įsitikinę, jog reikia kaip įmanoma vengti nemalonių dalykų", - tvirtina Geraldas Huetheris. Tačiau berniukai ir mergaitės, užaugę tokiose „šiltnamio sąlygose", vėliau dažnai susiduria su sunkumais. Taip yra todėl, kad jie nelabai pasitiki savo jėgomis. Arba, kalbant mokslininkų terminais, kadangi jų smegenyse trūksta jungčių, padedančių išspręsti problemas.

Pasinaudojusi šiomis jungtimis Kamilė, nepaisant savo nusivylimo, būtų galėjusi prisiminti, kad šiemet ją visi draugai kvietė į gimtadienius. Tada ji suprastų, kad netiesa, jog jos niekas nemėgsta.

O Elena turėtų galimybę susikurti strategiją, kaip jaustis gerai neįprastoje aplinkoje. Pavyzdžiui, ji apie savo nerimą papasakotų kitoms mergaitėms. Ir pastebėtų, kad baimė iškart dėl to sumažėtų. Geraldas Huetheris kalba apie „aktyvų sprendimą“, kurio dėka susiformuoja „nauji nerviniai takai“. Kad tai įvyktų, vaikams reikia įvairių ir vis naujų bei labai skirtingais būdais išsprendžiamų užduočių. Tik taip auga suvokimas: „Aš buvau susidūręs su sunkumais, tačiau pats išsikapsčiau“.

Juk ne tėtis surinko automobilio modeliuką, o man pačiam tai pavyko padaryti tėčio padedamam. Ir ne mama apibarė tuos berniukus, kurie pakeliui iš mokyklos atėmė iš manęs kepurę, o mes kartu pasitarėme, kaip turėčiau elgtis, jeigu kitą kartą tai pasikartotų.

Baimė slopina vaikų smegenų vystymąsi

Penkiametė Joana po dviejų savaičių kartu su močiute turėjo važiuoti atostogauti, kad jos mama ramiai galėtų užbaigti labai svarbų projektą. Dabar Joana su aukšta temperatūra guli lovoje, atostogauti nepavyks. Jos mama laksto po namus samprotaudama: „Kaip dabar man reikės baigti projektą? Teks dirbti naktimis? Kas bus, jeigu man nepavyks? Kaip tada mes susimokėsime už naują skalbimo mašiną?".

Visi šie klausimai turi mažai ką bendro su protu, jie labiau susiję su jausmais. Jeigu tuo metu pasektume Joanos mamos smegenų veiklą, pastebėtume padidėjusį aktyvumą limbinėje sistemoje (pamenate, tai antrasis „svogūno sluoksnis"). O tuo metu priekinės smegenys, sąmonės sluoksnis, kaip tik yra blokuojamas. Žinoma, tai netrunka ilgai, kadangi Joanos mama profesinio gyvenimo eigoje patyrė jau ne vieną kritinę situaciją, jas jai pavyko išspręsti, todėl po kurio laiko jos smegenys persijungia į „normalią būseną" ir ji pakankamai racionaliai sugalvoja išeitį iš susiklosčiusios situacijos.

Suaugusieji atslūgus jausmų bangai gali sugrįžti prie įprastų sudėtingų priekinių smegenų jungčių, - tvirtina neurobiologas Geraldas Huetheris. - Vaikas to dar negali. Vaikams reikia šias jungtis pirmiausia susikurti. Esant baimei ar spaudimui to padaryti nepavyksta".

Būtent čia ir slypi Joanos problema. Jos motinos panika persiduoda ir jai. Ji mergaitę kankina ir tada, kai mama jau seniai iš šios būsenos išėjusi.

Svarbu: aiškiai pasakyti, kad reakcija buvo pernelyg jautri

Tokia panika panašiose situacijose kaskart atsiras. Būtų gerai, kad motina tam aktyviai priešintųsi. Pavyzdžiui, meiliai apkabindama savo dukrą. Arba atvirai prisipažindama: „Aš reagavau kiek per jautriai".

Jeigu to nebus, nerviniai pluoštai, kuriais perduodama baimė limbinėje sistemoje, vis labiau platės ir vargu ar susiformuos jungtys į sąmonės lygį, kurios yra būtinos norint suvaldyti baimę. Taip panika ir abejonės savimi gali pernelyg įsitvirtinti. Kartais tai trunka visą likusį gyvenimą.

Tai, ką psichologai ir pedagogai jau seniai nujautė, dabar gali įrodyti smegenų tyrimai, atliekami pasitelkus magnetinio rezonanso tyrimus. Nauja mokymosi patirtis esant palankioms ir pagarbioms aplinkybėms ypač gerai susiejama su jau turimomis žiniomis ir geriau įsitvirtina atmintyje.

Tad koks turėtų būti teisingas auklėjimas? Turbūt arčiausia idealo būtų toks, kai su vaiku nuo pat pradžių elgiamasi kaip su maža asmenybe ir jam padedama susitvarkyti su savo jausmais ir patirtimis. Todėl labai svarbu, kad tėvai padėtų vaikui susiorientuoti. Taip pat ne mažiau svarbu orientuotis į patį vaiką.

„Esmė ne tame, kad vaikai turėtų tapti tėvų troškimų atvaizdais. Vaikus mylintys tėvai leidžia jiems patiems nustatyti mokomąją medžiagą", - įsitikinęs Geraldas Huetheris. Tokie tėvai netaiko nuolatinio spaudimo savo vaikams, o kaip tik laukia, kol jie patys norės veikti. Tokie tėvai atsakinėja kantriai ir jautriai į klausimus, tačiau baigia kalbėti, kai tik vaikas nustoja klausinėjęs.

Kiekvienas vaikas turi savo tempą, savo individualų kelią link pasitikėjimo tam tikrais dalykais ir domėjimosi tam tikromis temomis. Indai turi puikų šiam atvejui tinkamą posakį: „Tampoma žolė greičiau neauga".

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kaip auginti savimi pasitikintį vaiką: patarimai, kuriuos verta įsidėmėti visiems laikams (7)

Penkerių metų sūnų auginančiai mamai atrodo, kad jos sūnus auga pernelyg nedrąsus. Tačiau jos išbandyti būdai, kaip padrąsinti vaiką, neveikia.

„Pypliukas“: ko darželio auklėtojos neišdrįsta pasakyti tėveliams?

Laida „Pypliukas“ atsako tėvams rūpimus klausimus ir duoda naudingų patarimų.

5 situacijos, kada tiesiog būtina pasakyti savo vaikui TAIP

Ar kada mėginote suskaičiuoti, kiek kartų per dieną savo vaikui pasakote „Ne"?

Auginu nedrąsų vaiką: kaip jam padėti (9)

Nedrąsią penkiametę dukrytę auginanti mama uždavė klausimą specialistui – kokiais būdais galima būtų padrąsinti vaiką?

Psichologė – apie vieną skausmingiausių šiuolaikinių tėvų klaidų (26)

Nežinau, kaip jums, bet man vienas nemaloniausių patyrimų, kai manęs žmogus „negirdi". Mažas jis ar didelis. Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė.

Skyrybos: kaip apie tai pranešti skirtingo amžiaus vaikams (2)

„Su žmona nutarėme, kad mums – nepakeliui. Ir nors apie skyrybas pastaruoju metu namuose kalbėdavom dažniau nei reikėtų, taip vaikams tiesiai ir nepasakėme, kad po vasaros atostogų nebebūsim kartu“, - sakė dviejų vaikų tėtis, vilnietis Simonas.

Veiksmingiausi vaikų auklėjimo metodai (4)

Devynios vaikų auginimo gairės padės jums susigaudyti auginant vaikus. Tai tarsi ta instrukcija, kurios nepridėjo prie vaiko, kai šis gimė.

Viešas mamos atsakas jos vaiką parduotuvėje įžeidusiam žmogui (22)

Berniukams - tik mašinytės, o mergaitėms - lėlės? Šį stereotipą žaislų parduotuvėje patyrusi mama parašė viešą atsaką jos sūnų išjuokusiam žmogui.

Kūrybiškas ir smagus darbelis su vaikais: gaminame Oliziuką

Oliziuko gaminimas kartu su vaiku - tai ne tik smagus, bet ir prasmingas laisvalaikio praleidimo būdas

Kad vaikiškos pasakos nevirstų košmarais

Kaip atsirinkti tinkamas pasakas vaikui? Apie tai pasakoja VšĮ „Pilni namai“ edukologė Greta Kacinauskaitė - Ivanauskienė.

Darželis, kuriame vaikai žygio metu įveikia po 6 km (8)

Po kilometrą ar tris dvimečiams ir trimečiams, po keturis – šešis kilometrus vyresniems. Tokį atstumą nueina į žygius parke, miške ar palei upę išsiruošę lauko darželių Vilniuje ir Kaune vaikai.

Apklausa: tėvai įvardino, kas svarbiausia geram vaikų darželiui

Lietuvoje darželinukų tėvai vis didesnį dėmesį skiria vaikų ugdymo procesui, o ne savo patogumui ar žaislams.

Zodiako ženklas, kuris anksčiausiai tėvams pareiškia, kad Kalėdų senelio nėra (4)

Šio Zodiako ženklo vaikas savo tėvams yra didelė mįslė - artimuosius jis stebina nuo mažų dienų.

Tyčiotis vaikai pradeda jau darželyje: kaip užbėgti tam už akių (3)

Pastaraisiais metais apie patyčias kalbama vis daugiau. Žiniasklaida ir visuomenė šiai problemai skiria labai daug dėmesio, vykdomos įvairios prevencinės akcijos ir programos. Ironiška, tačiau pagal vaikų patyčių rodiklius mūsų šalis ir toliau yra viena pirmaujančių valstybių.

Kodėl vaikus užsienio kalbų būtina mokyti dar iki mokyklos

Nors vyresnio amžiaus žmonės ir nustebs, nes jų laikais manyta, kad pirma vaikui reikia gerai išmokti gimtąją kalbą, o tik vėliau gilintis į užsienio, tačiau šiomis dienomis tėvams pateikiamos kitos teorijos. Mokslininkai pabrėžia, kad užsienio kalbų mokymuisi ypač imlūs yra vaikai iki šešerių metų (iki mokyklos).