Tai jus nustebins: kas iš tiesų vyksta vaiko smegenyse?

 (1)
Šiuolaikiniai smegenų tyrimai pakeitė mūsų požiūrį į vaikus ir jų ugdymą. Šiandien mes žinome, kad patirtis keičia ir formuoja smegenų struktūras. Šiame straipsnyje neurobiologas Geraldas Hutheris iš Getingeno universiteto (Vokietija) kalba apie naujausius atradimus šioje srityje ir aiškina, kokią įtaką jie turės mūsų vaikų ugdymui. Ankstyvos patirtys gali palikti pėdsakus, kurie gali turėti naudos arba žalos visam likusiam jų gyvenimui.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vaikų smegenys yra imlesnės formavimui nei ilgą laiką buvo manyta

Nuo tada, kai atsirado techninės galimybės pasitelkus medicininę vizualizaciją atidžiau pažvelgti į smegenis jų veikimo metu, galima suprasti, kaip patirtis paveikia smegenų struktūrą. Pavyzdžiui, gebėjimas susikaupti gali atsirasti tik tada, kai vaikas turi galimybę ramiai kažkuo pats vienas užsiimti. O kalbos pojūtį vaikai lavina tada, kai su jais daug kalbama.

TAIP PAT SKAITYKITE:
7 mamų išpažintis: juodžiausia akimirka tapus mama
Gimus vaikui, nebemyliu vyro, erzina viskas, ką jis sako ar daro

Kodėl taip yra? „Smegenys primena svogūną", - sako Geraldas Huetheris. Viduje yra smegenų kamienas, kontroliuojantis gyvybiškai svarbius organizmo procesus, pavyzdžiui, kvėpavimą ar virškinimą. Aplink jį esantys „svogūno sluoksniai" yra limbinė sistema. Čia kaupiama iš smegenų kamieno gaunama informacija ir ji suvokiama kaip jausmai. Visiems pažįstama situacija: širdis daužosi, ant kaktos atsiranda prakaito lašeliai - mes bijome, jaučiamės tarsi suparalyžiuoti.

Išoriniame svogūno sluoksnyje slypi sąmonė

Toliau eina paskutinis, išorinis svogūno sluoksnis. Jis vadinasi smegenų žieve ir joje slypi sąmonė. Jam mes turime būti dėkingi už tai, jog, pavyzdžiui, sukontroliuojame baimę ar nerimą, kadangi iš patirties žinome, kad su tam tikra situacija susidorosime. Tada smegenų žievė siunčia signalą, kuris per emocinį lygmenį pasiekia net smegenų kamieną. Dėl to širdies plakimas sulėtėja, o nuo kaktos dingsta prakaito lašeliai.

Kalbant apie vaiko smegenų vystymąsi, svarbiausias yra sąmonės lygmuo. „Naujagimiai turi tik du vidinius svogūno sluoksnius. Trečiasis sluoksnis - sąmonė - dar turės būti suformuotas, - aiškina Geraldas Huetheris. - Čia kalbame apie informacijos kanalus, kurie priklausomai nuo aktyvavimo iš takelio virsta greitkeliu arba kažkada visiškai išnyksta, nes nėra naudojami".

Būtent dėl šios priežasties ne tas pats, ar ketverių metų vaikas sėdi visą popietę prie televizoriaus, ar su bendraamžiais žaidžia žaidimų aikštelėje. Žaidimų aikštelėje dienas leidžiančio vaiko smegenys bus kitokie nei to, kuris kiauras dienas sėdi prie televizoriaus. Kitokias smegenis turintis vaikas yra kitoks žmogus.

Vaikų smegenys šiandien atrodo kitaip nei anksčiau

Ši žinia sukrėtė daugumą mokslininkų: nervinių ląstelių jungčių įvairovė ir sudėtingumas kalbos centre pastaruoju metu sumenko. Akivaizdu, jog to priežastis slypi štai kame - dauguma jaunų žmonių šiandien bendraudami vartoja ganėtinai paprastą kalbą.

O štai už nykščio valdymą atsakinga vaikų ir paauglių smegenų zona nuo tada, kai atsirado žaidimų konsolės ir trumpųjų žinučių technologija, priešingai, darosi vis didesnė.

Bet ar iš tikrųjų priklauso kas nors gyvenime nuo nykščio judėjimo? Kas yra svarbu penkiamečiui, dešimties ar dvylikos metų vaikui? Pirmiausia mes, tėvai, turime savęs paklausti, ar kartais ne per daug iš savo vaikų reikalaujame. Ar tikrai dukra privalo lankyti baleto pamokas, anglų kalbos būrelį ir muzikos mokyklą vienu metu?

Kur dingo gebėjimas atsipalaiduoti?

Kas nukenčia, kai vienu metu lavinama tiek daug „gabumų"? Ar tik ne gebėjimas atsipalaiduoti? Gebėjimas kažkuo tikrai susidomėti? Tiesą sakant, daug tyrimų rodo, kad vaikai džiaugiasi kai ką nors pasiekia, tačiau čia kalba eina ne apie ypatingus pasiekimus ir geriausius pažymius. Ilgainiui laimingais ir patenkintais tampa tie žmonės, kurie turi fantaziją bei savimonę bei disponuoja empatija.

Kad visa tai susiformuotų, smegenims reikia ne tik intensyvios veiklos, bet ir ramybės fazių. „Neramių ir tų vaikų, iš kurių pernelyg daug reikalaujama, smegenyse aptinkami pokyčiai daugelyje zonų. Šie pokyčiai veikiausiai apsunkina perėjimą į taip svarbų ramybės laikotarpį", - samprotauja mokslininkas Geraldas Huetheris. Panašius pokyčius mokslininkai pastebi ir tų berniukų bei mergaičių smegenyse, kurie kasdien ilgas valandas sėdi priešais kompiuterį.

Vaikų smegenims reikia išsprendžiamų problemų

Kamilė galvoja: „Niekas manęs nemėgsta". Mat Silvija nepakvietė jos į gimtadienį. Visi kiti, su kuo Kamilė ir Silvija paprastai žaidžia, į šventę pakviesti.

O štai Elena negali apsispręsti. Jaunimo grupės vadovas paklausė, ar ji nenorėtų kartu vykti į iškylą su palapinėmis. Skamba viliojančiai, bet tuo tačiau Elena bijo. Jai neramu, kad naktį reiks miegoti su svetimais žmonėmis toje pačioje palapinėje.

Jeigu Kamilės ir Elenos smegenis stebėtume magnetinio rezonanso būdu, abiem atvejais pastebėtume panašius procesus. Dėl susijaudinimo, baimės ir streso limbinėje sistemoje suaktyvėja neuromediatoriai.

Tik šio vidinio nerimo ilgai kentėti netenka nei Kamilei, nei Elenai, mat jų mamos imasi veiksmų. Kamilės mama paskambina Silvijos mamai ir pagaliau Kamilė taip pat pakviečiama į gimtadienį. O štai Elenos mama nusprendžia, kad jos dukrai vykti į išvyką su palapinėmis dar kiek per anksti.

Pernelyg globojami vaikai vėliau patiria sunkumus

„Gyvename tokiu metu, kai dauguma žmonių įsitikinę, jog reikia kaip įmanoma vengti nemalonių dalykų", - tvirtina Geraldas Huetheris. Tačiau berniukai ir mergaitės, užaugę tokiose „šiltnamio sąlygose", vėliau dažnai susiduria su sunkumais. Taip yra todėl, kad jie nelabai pasitiki savo jėgomis. Arba, kalbant mokslininkų terminais, kadangi jų smegenyse trūksta jungčių, padedančių išspręsti problemas.

Pasinaudojusi šiomis jungtimis Kamilė, nepaisant savo nusivylimo, būtų galėjusi prisiminti, kad šiemet ją visi draugai kvietė į gimtadienius. Tada ji suprastų, kad netiesa, jog jos niekas nemėgsta.

O Elena turėtų galimybę susikurti strategiją, kaip jaustis gerai neįprastoje aplinkoje. Pavyzdžiui, ji apie savo nerimą papasakotų kitoms mergaitėms. Ir pastebėtų, kad baimė iškart dėl to sumažėtų. Geraldas Huetheris kalba apie „aktyvų sprendimą“, kurio dėka susiformuoja „nauji nerviniai takai“. Kad tai įvyktų, vaikams reikia įvairių ir vis naujų bei labai skirtingais būdais išsprendžiamų užduočių. Tik taip auga suvokimas: „Aš buvau susidūręs su sunkumais, tačiau pats išsikapsčiau“.

Juk ne tėtis surinko automobilio modeliuką, o man pačiam tai pavyko padaryti tėčio padedamam. Ir ne mama apibarė tuos berniukus, kurie pakeliui iš mokyklos atėmė iš manęs kepurę, o mes kartu pasitarėme, kaip turėčiau elgtis, jeigu kitą kartą tai pasikartotų.

Baimė slopina vaikų smegenų vystymąsi

Penkiametė Joana po dviejų savaičių kartu su močiute turėjo važiuoti atostogauti, kad jos mama ramiai galėtų užbaigti labai svarbų projektą. Dabar Joana su aukšta temperatūra guli lovoje, atostogauti nepavyks. Jos mama laksto po namus samprotaudama: „Kaip dabar man reikės baigti projektą? Teks dirbti naktimis? Kas bus, jeigu man nepavyks? Kaip tada mes susimokėsime už naują skalbimo mašiną?".

Visi šie klausimai turi mažai ką bendro su protu, jie labiau susiję su jausmais. Jeigu tuo metu pasektume Joanos mamos smegenų veiklą, pastebėtume padidėjusį aktyvumą limbinėje sistemoje (pamenate, tai antrasis „svogūno sluoksnis"). O tuo metu priekinės smegenys, sąmonės sluoksnis, kaip tik yra blokuojamas. Žinoma, tai netrunka ilgai, kadangi Joanos mama profesinio gyvenimo eigoje patyrė jau ne vieną kritinę situaciją, jas jai pavyko išspręsti, todėl po kurio laiko jos smegenys persijungia į „normalią būseną" ir ji pakankamai racionaliai sugalvoja išeitį iš susiklosčiusios situacijos.

Suaugusieji atslūgus jausmų bangai gali sugrįžti prie įprastų sudėtingų priekinių smegenų jungčių, - tvirtina neurobiologas Geraldas Huetheris. - Vaikas to dar negali. Vaikams reikia šias jungtis pirmiausia susikurti. Esant baimei ar spaudimui to padaryti nepavyksta".

Būtent čia ir slypi Joanos problema. Jos motinos panika persiduoda ir jai. Ji mergaitę kankina ir tada, kai mama jau seniai iš šios būsenos išėjusi.

Svarbu: aiškiai pasakyti, kad reakcija buvo pernelyg jautri

Tokia panika panašiose situacijose kaskart atsiras. Būtų gerai, kad motina tam aktyviai priešintųsi. Pavyzdžiui, meiliai apkabindama savo dukrą. Arba atvirai prisipažindama: „Aš reagavau kiek per jautriai".

Jeigu to nebus, nerviniai pluoštai, kuriais perduodama baimė limbinėje sistemoje, vis labiau platės ir vargu ar susiformuos jungtys į sąmonės lygį, kurios yra būtinos norint suvaldyti baimę. Taip panika ir abejonės savimi gali pernelyg įsitvirtinti. Kartais tai trunka visą likusį gyvenimą.

Tai, ką psichologai ir pedagogai jau seniai nujautė, dabar gali įrodyti smegenų tyrimai, atliekami pasitelkus magnetinio rezonanso tyrimus. Nauja mokymosi patirtis esant palankioms ir pagarbioms aplinkybėms ypač gerai susiejama su jau turimomis žiniomis ir geriau įsitvirtina atmintyje.

Tad koks turėtų būti teisingas auklėjimas? Turbūt arčiausia idealo būtų toks, kai su vaiku nuo pat pradžių elgiamasi kaip su maža asmenybe ir jam padedama susitvarkyti su savo jausmais ir patirtimis. Todėl labai svarbu, kad tėvai padėtų vaikui susiorientuoti. Taip pat ne mažiau svarbu orientuotis į patį vaiką.

„Esmė ne tame, kad vaikai turėtų tapti tėvų troškimų atvaizdais. Vaikus mylintys tėvai leidžia jiems patiems nustatyti mokomąją medžiagą", - įsitikinęs Geraldas Huetheris. Tokie tėvai netaiko nuolatinio spaudimo savo vaikams, o kaip tik laukia, kol jie patys norės veikti. Tokie tėvai atsakinėja kantriai ir jautriai į klausimus, tačiau baigia kalbėti, kai tik vaikas nustoja klausinėjęs.

Kiekvienas vaikas turi savo tempą, savo individualų kelią link pasitikėjimo tam tikrais dalykais ir domėjimosi tam tikromis temomis. Indai turi puikų šiam atvejui tinkamą posakį: „Tampoma žolė greičiau neauga".

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Nebyli vaikystės tragedija, apie kurią niekas nekalba (6)

Tiesiog dabar, mūsų namuose, vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis – vaikais. Štai kokia yra paskutinių 15 metų vaikų emocinės sveikatos statistika.

10 požymių, kad vaikas patiria stresą

Išgyvenimus ir didelius krūvius patiria ne tik tėvai, bet ir vaikai. Net suaugusieji ne visada teisingai atpažįsta organizmo signalus ir nesupranta, kas su jais vyksta. Tai ką jau kalbėti apie vaiką, kuris net žodžio „stresas" gerai nesupranta.

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Šiuolaikinių tėvų klaida, dėl kurios užaugę vaikai nemoka kurti savo šeimų (33)

Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio, ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas? Liūdi? Neturi ką veikti?

Esminė klaida, kurią daro tėvai, pasiryžę nuo šiol būti geresni ir dažniau girti savo vaikus

Prisiskaitę protingų patarimų, kad Lietuvoje vaikus per dažnai peikiame ir per retai giriame, daugelis iš mūsų puola „šaunuolis“ ar „gudruolis“ dalinti į kairę ir į dešinę.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: mūsų šeimoje madas diktuoja šešiametė Uršulė (2)

Septynių vaikų mama, „7 taškai“ tinklaraščio autorė, 2016 metų veikliausia moteris Sabina Daukantaitė pastebi, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, nuo 2–3 metų amžiaus jau reiškia savo nuomonę dėl aprangos. Ypač ilgos diskusijos prasideda, kai mergaitės ruošiasi keliauti į darželį.

Kad pirmosios vaiko dienos darželyje būtų lengvos – patarimai tėvams (1)

Mažus vaikus auginantys tėvai susiduria su naujais iššūkiais, kai ateina metas vaikui lankyti darželį.

10 klausimų, kurie padės suprasti, ar tinkamai auklėjate vaikus

Kai kurie vaikus auginantys tėvai negali nuspręsti, ar jiems reikia keisti auklėjimo būdą. Tad pasitikrinkite.

Kodėl reikia nebijoti drausminti vaikų (3)

Egzistuoja įvairių auklėjimo būdų ir metodų, tad kaip išsirinkti veiksmingiausią?

Koks vaikų auklėjimo būdas yra geriausias

Visus mus augino kokie nors ypač gerbiami žmonės – tėvai, įtėviai, globėjai, internato darbuotojai ar seneliai – taigi visi galėjome savo kailiu patirti bent vieną auklėjimo būdą.

Ką daryti supykus ant vaiko: psichologės patarimai

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.

Praktiškas sprendimas vaiko erdvei – ir ramiems žaidimams, ir naujiems startams

Vaikui labai svarbu turėti asmeninę erdvę, kurioje jis galėtų pažinti save, mokytis, žaisti ir kurti.

Ko turime išmokyti savo dukteris (1)

Maža mergaitė ima pavyzdį iš mamos. Ji žvelgia į mamą savo įžvalgiomis akutėmis ir mokosi.

9 senoviniai (mūsų vaikystės) žaidimai, kuriuos smagu prisiminti

Šeimos laisvalaikio specialistė ir seimosgidas.lt įkūrėja Goda Leo prisimena savo vaikystės žaidimus, kuriuos siūlo tėvams išbandyti su savo mažais vaikais.