Taisyklės, kurias privalo žinoti tėvai prieš gimstant antram vaikui

Dvejų metų berniukui mama ir tėtis dažnai pasakojo, kad greitai turės sesę. O mažylis džiugiai glostė ir bučiavo vis didėjantį mamos pilvą. Laukė sesės. Tačiau nuo pirmų jos gyvenimo dienų prasidėjo didysis maištas ir bėdos: nemiga, nervinis kosulys...

Pasakodami apie sesę ar brolį tėveliai bando mažylį psichologiškai paruošti, pripratinti prie minties apie naują šeimos narį. Sąmonė informaciją priima. Tačiau dar yra ir pasąmonė. Jos niekas, net ir suaugęs žmogus, negali kontroliuoti. Juolab vaikas. Jis laukia sesės, supranta, kad bus smagu kartu žaisti, bet pasąmonė kužda: „Į namus įsibraus konkurentė, reikės viskuo dalytis." Žaislais, skanėstais ir, be abejo, mama. Mažo vaiko gyvenime ji pati svarbiausia.

Nė vienas mūsų iš prigimties nenorime dalytis tuo, kas brangiausia - mylimu žmogumi ir santykiais su juo. Ar mes, moterys, pakęstume, jei vyras parsivestų kitą moterį ir pasakytų: „Žinai, brangioji, pagalvojau, kad tau labai sunku. Suradau gerą, patrauklią, jauną pagalbininkę. Ji padės tvarkyti namus, šeimininkaus ir palengvins buitį." Nė viena nesidžiaugtume.


Dvilypis jausmas


Sulaukęs sesės ar brolio, vaikas išgyvena dvilypius jausmus: ja džiaugiasi, myli (pasak psichologų, tik nesveika asmenybė gali nemylėti artimo žmogaus), bet tuo pačiu metu ir nekenčia. Būdamas dvejų penkerių vaikas dar nesugeba žodžiais išsakyti jausmų, tad juos parodo elgesiu. Tampa piktas, dirglus, kai niekas nemato, gnybia lėliukui, norėdamas nutildyti, prispaudžia pagalvę prie veiduko, mėto žaislus.


Dažnas mažylis pradeda daryti, tai, ko niekada nedarė, arba „grįžta" į kūdikystę: čiulpia pirštą, nevalingai tuštinasi į kelnytes ar jas tik „pateplioja", naktį verkia, šlapinasi į lovą, šaukia mamą ar tėtį. Vaikas taip pat gali dažniau sirgti peršalimo ligomis, skųstis pilvo skausmu, nes liga - nesąmoningas noras atkreipti dėmesį.

Ne visi tėvai žino, kad tokia pirmagimio vaiko reakcija yra normali, jie nesupranta, kas vyksta, todėl išsigąsta ir pradeda klysti.


Kova dėl meilės ir dėmesio


Šeimoje atsiradus naujagimiui buvęs vienturtis kartais tiesiog pašėlsta: kai kūdikis miega, garsiai rėkauja, o tildomas įsismarkauja dar labiau. Matydamas trijulę - tėtį, mamą ir sesę vienoje lovoje, pagalvoja: „Esu mažiau mylimas, sesę myli labiau." Norėdamas pasitikrinti, ar tai tikrai tiesa, bando meilę „išprovokuoti": nors jau senokai miega savo kambaryje, prabudęs naktį atšlepsi į tėvų kambarį ir ropščiasi į lovą, naktį užsiprašo košės, blynų ar šilto pienuko. Kodėl negalima jam, jei galima lėliukui? Tokiu elgesiu mažylis bando pasakyti: „Noriu dėmesio ir meilės!"

Nemažai tėvų laukia, kad viskas savaime susitvarkytų. Mėnesį, antrą, pusmetį ar net metus, kol sesė ar brolis pradės vaikščioti ir vaikai ims kartu žaisti. Tačiau pavydas ir konkurencija - ne kelnės, iš kurių išaugama, niekur neišnyksta, tik padidėja.


Konkurenciniai santykiai egzistuoja kiekvienoje šeimoje. Tačiau, būna, broliai ir seserys vieni kitiems jaučia didžiulę neapykantą, nebendrauja ar net pakelia ranką, nors turėtų būti geriausi draugai. Didžiausia atsakomybė už tokius vaikų santykius gula tėvams ant pečių. Jie turi savęs paklausti, ką padarė blogai, kad susiklostė tokia priešprieša.


Į pagalbą pirmagimiui


1. Derybų menas, šilti žodžiai ir glamonės.


Pirmomis savaitėmis pirmagimis jaučiasi atstumtas. Tėveliai dėmesį sutelkia į naujagimį, nors kol kas reikia patenkinti tik pačius paprasčiausius poreikius: kad būtų sotus, švarus ir sausas, nejaustų šalčio. Mamai nebūtina prie jo nuolat sėdėti ir žiūrėti, kaip miega, o vyresnėliui kartoti: „Nelįsk, nerėk, neprikelk."


Dabar kaip tik didžiajam reikia daugiau dėmesio, jo poreikiai didesni. Apkabinkite, pamyluokite, dažniau nei iki tol sakykite, kad mylite. Kai rūpinatės kūdikiu, pažadėkite: „Kai užmigdysiu, eisime piešti, paskaitysime knygutę. O kai lėliukas atsikels, tu man padėsi virti košytę, atneši sauskelnes."


Vaikas įsitikins, kad yra mylimas, supras, kad taip elgtis naudingiau, pats ieškos veiklos, kol mama yra užsiėmusi, ir net pasisiūlys padėti. Kad tik lėliukas nepabustų ir kad galėtų ilgiau pabūti su mama, vaikščios pirštų galiukais.

Naujagimį patikėkite iš darbo grįžusiam tėčiui, o jūs su vyresnėliu eikite į kiemą ar mokyklėlę.


2. Nepraraskite kantrybės, stenkitės išlaikyt vidinę pusiausvyrą ir nusistovėjusią šeimos tvarką.


Supraskite, kad pirmagimio maištas - įprastas reiškinys. Apgalvokite, kaip elgsitės, jei didžiojo vaiko maištas nesiliautų. Gali padėti bausmės, skatinančios gražiai elgtis. Pasakykite: „Norėjau su tavimi pažaisti, bet pažadinai brolį, todėl negalėsiu. Mat turėsiu vėl migdyti." Ilgainiui vaikas suvoks: užmigus kūdikiui mama eis su juo žaisti, o ne kuopti namų ar žiūrėti televizorių, todėl bus kantresnis.


3. Jei vaiko įtampa peraugo į neurozę, reikia psichologo ar gydytojo pagalbos.


Dvejų metukų mažyliui jau gali padėti meno, žaidimų terapiją pasitelkiantis psichologas. Deja, Lietuvoje psichologinės pagalbos sistema neišplėtota, todėl tėvams tenka ieškoti mokamos pagalbos. Jei tėveliai paiso psichologo patarimų, terapija būna sėkmingesnė. Juk nepakantumas broliui - ne vaiko, o tėvų bėda. Jie turi padėti vaikui ir keisti šeimos santykius.


Kreipkitės į gydytoją ar psichologą, jei atsirado nervinis tikas (vaikas nevalingai mirkčioja, mikčioja arba kosčioja, nors nėra peršalęs), pradėjo šlapintis ar tuštintis į kelnes, lovą, nors buvo jau atpratintas nuo sauskelnių, pasikeitė vaiko elgesys (tapo piktas, rėkia, mėto daiktus) ar prasidėjo nemiga.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis