Tėvų klaidos, apie kurias garsiai nekalbame, bet jas dar galima ištaisyti

 (3)
Noriu pakalbėti apie tai, ką priimta nutylėti. O kaipgi kitaip? Argi galima viso pasaulio akivaizdoje pripažinti savo klaidas? Galima ir reikia, mano manymu.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tėvai nori matyti savo vaiką linkusiu bendrauti ir draugišku. Idealiu atveju – dar ir savarankišku. Tačiau visos šios savybės neatsiranda savaime ir labai smarkiai priklauso nuo auklėjimo stiliaus. Ir čia daug suaugusiųjų daro tipiškas klaidas. Tiesa, ne visi ryžtasi prisipažinti. Lengviau apkaltinti patį vaiką: toks jau jo charakteris.

Bet jeigu surizikuosime pažvelgti į save iš šalies, galima padėti vaikui patikėti savo jėgomis. Taip padarė dviejų vaikų mama, kuri pasidalino savo klaidų patirtimi šiame straipsnyje.

***

Padariau viską, kad mano vaikas blogai socializuotųsi

Kai sūnui buvo vieneri metai ir keturi mėnesiai, išėjau dirbti. Tai buvo išties aktualu – reikėjo pinigų. Vaikas nuo 9 ryto iki 23 vakaro buvo su močiute. Jis, beje, be manęs vakarais niekaip negalėjo užmigti. Visada laukė.

Ar paaiškinau savo mažyliui, kad man reikia eiti uždirbti pinigų?

„Ne, jis kol kas vis tiek nesupras", – samprotavau. Į darbą išeiti stengiausi nepastebimai, kad netraumuočiau (!) vaiko. Kai ateidavo savaitgaliai, nepamenu, kad smarkiai rūpinčiausi sūnumi. Formaliai, žinoma, buvo viskas, kaip priklauso: ir pasakos nakčiai, ir bendri pasivaikščiojimai, tačiau realiai mano visos mintys buvo apie darbą pakaitomis su kaltės prieš vaiką jausmu.

Sūnaus nerimas kaupėsi, nors ne iš karto pasireiškė. Nepasitikėjimas suaugusiais reiškėsi tiesiog kiekviename žingsnyje: vaikas nesitraukdavo nuo manęs nė per žingsnį, vos tik atsirasdavo tam proga, vaikščiojo įsikibęs man į sijoną.

Dabar sūnui 5 metai ir jis ramiai išleidžia mane tvarkyti reikalų. Aš jam kaip ir anksčiau labai reikalinga, jis prašo, kad pabūčiau su juo. Jei tik randu laisvo laiko, būtinai skiriu jį vaikui. Kai neįmanoma, paaiškinu, kuo konkrečiai aš dabar užsiėmusi, pažadu, kad kai tik atsilaisvinsiu – iškart su juo pažaisiu. Ir, savaime, aišku, visada laikausi duoto žodžio.

Sugalvokite savotišką ritualą, kai ruošiatės išeiti iš namų ir niekada neišnykite nepastebėti. Jeigu vaikas labai mažas, paimkite jį ant rankų, pabučiuokite ir pasakykite, kur einate ir kada grįšite. Tegu jis padeda jums susiruošti: pasižiūri, kaip darotės makiažą ir šukuoseną, tegu paduoda jums rankinuką ir atneša raktus, o atsisveikindamas pamojuoja ranka. Kai sugrįšite namo, skirkite vaikui bent 20 minučių, tačiau maksimaliai įsitraukite į šį trumpą pabendravimą.

***

Likdamas su močiute, mano vaikas turiningai leido laiką: jie ėjo pasivaikščioti, žaidė, skaitė knygeles ir mokėsi raidžių. Tačiau! Jie visą laiką buvo tik dviese ir netgi pasivaikščiojimo metu rinkosi tuščias aikšteles – sūnus apskritai neturėjo draugų. Aš per savo kvailumą ir naivumą nekreipiau į tai dėmesio (kokie gali būti draugai jo amžiuje!?), kol kartą neišvydau problemos visu gražumu: sūnus visiškai nesugeba susipažinti ir bendrauti su bendraamžiais. Sulaukęs 2 metų jis jau mokėjo visą abėcėlę, tačiau visiškai nežaidė su vaikais, nors labai to norėjo (kaip vėliau paaiškėjo).

Susipažinti su bendraamžiai mokiau jį asmeniniu pavyzdžiu: pirmoji užkalbindavau nepažįstamas mamas parkuose ar žaidimų aikštelėse. Sužaisdavome atitinkamas situacijas ir namuose, su žaislais. Dabar jis turi pakankamai daug draugų, paaiškėjo, kad jis labai komunikabilus vyrukas.

Pasirūpinkite, kad mažylio aplinkoje būtų ne tik mylinčių suaugusiųjų, bet ir kaip galima daugiau bendraamžių – pačių įvairiausių. Kvaila atitverti vaiką nuo bendravimo su naujais bičiuliais. Jums gali pasirodyti, kad kai kurie iš jų pernelyg grubūs ar netinkami jūsų gležnai atžalai, tačiau neskubėkite daryti išvadų. Leiskite vaikams priprasti vienas prie kito, galbūt jūsų sūnui ar dukrai su tais nutrūktgalviais bus įdomu, o jūs būsite šalia ir bet kuriuo momentu ateisite į pagalbą.

***

Hipergloba – tikra mūsų dienų nelaimė

Rengiam, prausiam, maitinam, tvarkome žaislus ir absoliučiai jokių pareigų. Miglotai prisimenu, kada mano galvoje tarsi griaustinis sudundėjo mintis: „Ką mes auginame, vaiką ar lėlę?" Paskui įsivaizdavau savo sūnų suaugusiu vaikinu, kuris gyvena su mylima mergina, išmėtęs po visą butą kojines ir laukdamas kai mylimoji jam viską atneš ir paduos. Pasidarė baisu.

Kiekvienas vaikas, sulaukęs maždaug metų amžiaus, jau turi šiek tiek nepriklausomybės poreikio. Tai auksinis laikas, kurį reikia maksimaliai išnaudoti. Ir tegu išsilaistys sriuba, ir kelnytės bus užsimautos atvirkščiai, bet užtat savarankiškai. Paskirstykite atsakomybės sferas, tegu vaikas gauna savas pareigas namuose: sudėlioti į vietą žaislus, išsiplauti savo puoduką ir lėkštutę – vaikui tai bus puiki patirtis. Atitverdami nuo visų namų reikalų, mes tarsi signalizuojame vaikui, kad nepasitikime juo, išstumiame iš aktyvaus šeimos gyvenimo.

***

Buvo laikotarpis, kai planšetė labai daug ką vaikui atstojo: sūnus pasinerdavo į žaidimus ir filmukus, o mes, suaugusieji, tegu ir supratome tokios „draugystės" žalą, bet nelabai priešinomės. Taip, tai labai patogu: vaikas sėdi ir nesipainioja po kojomis, poliklinikoje ar transporte sėdi tyliai, kadangi visą dėmesį prikaustė ekranas.

Sulig kiekviena diena ši priklausomybė tik stiprės. Vaikas nebenorės nei valgyti, nei į lauką. Knygos bus užmirštos kaip archaizmas. Ištraukti vaiką iš virtualios realybės ir perjungti gyvam bendravimui bus labai sunku.

Kuo vėliau vaikas susipažins su tokiais technikos stebuklais, tuo geriau. Išvengti pažinties nepavyks, tačiau atitolinti tą momentą tėvai pajėgūs. Mano patirtis tokia: pradėjau griežtai reglamentuoti žaidimų laiką ir pamažu jį mažinau. Iškart neatėmiau, nors ir bandžiau – sūnus labai skausmingai reagavo.

Suteikite alternatyvą: jeigu atimate planšetę, kažką pasiūlykite mainais. Mes su sūnumi rengiame pagalvių mūšius, lipdome, einame pasivaikščioti, visko neišvardinsi.

Tėvams belieka palinkėti nebijoti daryti klaidų. Visi mes jas darome, toks gyvenimas. Bendravimas su artimaisiais ir draugais suteiks vaikams pasitikėjimo savo jėgomis ir jis įveiks visus sunkumus.

Dažniau keiskite aplinką ir plėskite komforto zoną – savo ir mažylio. Ir, žinoma, būkite arti vaiko, taip jūs būtinai suprasite, jeigu ims klotis ne taip.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kuris geriau vaikui – valstybinis ar privatus darželis: mamų diskusija

Kaip rinktis vaikų darželį? Kokius privalumus, palyginti su valstybiniais darželiais, turi privatūs?

Ką turi mokėti 5-6 metų vaikai: psichologės komentaras

Penkerių metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pažintinių gebėjimų ir klausia specialisto patarimo.

Psichologė: technologijos vaikus atitraukė nuo gyvo žaidimo

Liūdna ir pikta darosi, kai girdi vaiką sakant: „Jis blogas. Jis tik žaidžia per dienas. Labai negražu būti tinginiu“.

Kaip užauginti pasitikintį savimi vaiką: patarimai tėvams

Savigarba ir pasitikėjimas – labai svarbios savybės ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenime. Kaip galime padėti išmintingai ugdyti savo vaiko savimonę ir savivertę?

Psichologė J.Baltuškienė: patenkinus vaiko poreikius, krizių galima išvengti

Skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais formuojasi vis kitos savybės, atsiranda naujų poreikių, daugėja norų. Kaip jų neužslopinti, kad vaikas augtų pasitikintis savimi ir kitais, iniciatyvus ir savarankiškas, mokėtų atpažinti savo jausmus ir juos reikšti?

Teo ir Ieva pristato: nerealiai smagūs žaidimai su ledukais

Šilti orai lepina mus saulės šiluma ir malonia akims žaluma. Vis daugiau laiko praleidžiame lauke.

Kaip susikalbėti su vaikais? Knygų TOP 5

Kaip susikalbėti su vaikais? Ar svarbu tenkinti visus jų pageidavimus, kad mažieji galėtų jaustis laimingi ? Kokie iššūkiai kyla auginant paauglį ir kaip juos įveikti? Kaip išugdyti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą?

Psichologė – apie vaikus ir nuogumą: ko turi nepamiršti tėvai

Augant mažyliui, tėvai susiduria su vis įvairesniais klausimais – vaikui ima rūpėti, kaip jis atrodo, kaip atrodo kiti, kaip jis rengiasi ir kas slepiasi po skirtingų lyčių rūbais.

Taisyklės, kurias privalo žinoti tėvai prieš gimstant antram vaikui (2)

Dvejų metų berniukui mama ir tėtis dažnai pasakojo, kad greitai turės sesę. O mažylis džiugiai glostė ir bučiavo vis didėjantį mamos pilvą. Laukė sesės. Tačiau nuo pirmų jos gyvenimo dienų prasidėjo didysis maištas ir bėdos: nemiga, nervinis kosulys...

5 patarimai, kaip užauginti genijų

Kiekvieno vaiko tėvai norėtų, kad užaugęs jis būtų protingas ir sumanus, kad jį lydėtų sėkmė asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Kaip padėti vaikui tai pasiekti.

Kuriant gerus santykius su vaiku tėvams svarbu laikytis trijų pagrindinių taisyklių

Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime.

Ar tikrai paklusnus vaikas geriau už neklausantį tėvų: psichologės komentaras

Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vieno elgesiu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kito – nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti (1)

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Teo ir Ieva pristato: lavinantys užsiėmimai, kurie išmokys vaiką raidžių

Raidės - tai neatsiejama mūsų pasaulio dalis. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir vaikai. Nors vieningos nuomonės, kada pradėti savo vaiką mokyti raidžių nėra, manau, yra labai svarbu nepraleisti momento, kai vaikas pradeda jomis domėtis.

Skatindami vaikus domėtis įvairiomis veiklomis, padėsime atsiskleisti jų gabumams

Šiandien, kai virtuali realybė taip vilioja, vaikų interesų spektras dažnai tik ja ir apsiriboja.