Tėvų klaidos, apie kurias garsiai nekalbame, bet jas dar galima ištaisyti

 (3)
Noriu pakalbėti apie tai, ką priimta nutylėti. O kaipgi kitaip? Argi galima viso pasaulio akivaizdoje pripažinti savo klaidas? Galima ir reikia, mano manymu.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tėvai nori matyti savo vaiką linkusiu bendrauti ir draugišku. Idealiu atveju – dar ir savarankišku. Tačiau visos šios savybės neatsiranda savaime ir labai smarkiai priklauso nuo auklėjimo stiliaus. Ir čia daug suaugusiųjų daro tipiškas klaidas. Tiesa, ne visi ryžtasi prisipažinti. Lengviau apkaltinti patį vaiką: toks jau jo charakteris.

Bet jeigu surizikuosime pažvelgti į save iš šalies, galima padėti vaikui patikėti savo jėgomis. Taip padarė dviejų vaikų mama, kuri pasidalino savo klaidų patirtimi šiame straipsnyje.

***

Padariau viską, kad mano vaikas blogai socializuotųsi

Kai sūnui buvo vieneri metai ir keturi mėnesiai, išėjau dirbti. Tai buvo išties aktualu – reikėjo pinigų. Vaikas nuo 9 ryto iki 23 vakaro buvo su močiute. Jis, beje, be manęs vakarais niekaip negalėjo užmigti. Visada laukė.

Ar paaiškinau savo mažyliui, kad man reikia eiti uždirbti pinigų?

„Ne, jis kol kas vis tiek nesupras", – samprotavau. Į darbą išeiti stengiausi nepastebimai, kad netraumuočiau (!) vaiko. Kai ateidavo savaitgaliai, nepamenu, kad smarkiai rūpinčiausi sūnumi. Formaliai, žinoma, buvo viskas, kaip priklauso: ir pasakos nakčiai, ir bendri pasivaikščiojimai, tačiau realiai mano visos mintys buvo apie darbą pakaitomis su kaltės prieš vaiką jausmu.

Sūnaus nerimas kaupėsi, nors ne iš karto pasireiškė. Nepasitikėjimas suaugusiais reiškėsi tiesiog kiekviename žingsnyje: vaikas nesitraukdavo nuo manęs nė per žingsnį, vos tik atsirasdavo tam proga, vaikščiojo įsikibęs man į sijoną.

Dabar sūnui 5 metai ir jis ramiai išleidžia mane tvarkyti reikalų. Aš jam kaip ir anksčiau labai reikalinga, jis prašo, kad pabūčiau su juo. Jei tik randu laisvo laiko, būtinai skiriu jį vaikui. Kai neįmanoma, paaiškinu, kuo konkrečiai aš dabar užsiėmusi, pažadu, kad kai tik atsilaisvinsiu – iškart su juo pažaisiu. Ir, savaime, aišku, visada laikausi duoto žodžio.

Sugalvokite savotišką ritualą, kai ruošiatės išeiti iš namų ir niekada neišnykite nepastebėti. Jeigu vaikas labai mažas, paimkite jį ant rankų, pabučiuokite ir pasakykite, kur einate ir kada grįšite. Tegu jis padeda jums susiruošti: pasižiūri, kaip darotės makiažą ir šukuoseną, tegu paduoda jums rankinuką ir atneša raktus, o atsisveikindamas pamojuoja ranka. Kai sugrįšite namo, skirkite vaikui bent 20 minučių, tačiau maksimaliai įsitraukite į šį trumpą pabendravimą.

***

Likdamas su močiute, mano vaikas turiningai leido laiką: jie ėjo pasivaikščioti, žaidė, skaitė knygeles ir mokėsi raidžių. Tačiau! Jie visą laiką buvo tik dviese ir netgi pasivaikščiojimo metu rinkosi tuščias aikšteles – sūnus apskritai neturėjo draugų. Aš per savo kvailumą ir naivumą nekreipiau į tai dėmesio (kokie gali būti draugai jo amžiuje!?), kol kartą neišvydau problemos visu gražumu: sūnus visiškai nesugeba susipažinti ir bendrauti su bendraamžiais. Sulaukęs 2 metų jis jau mokėjo visą abėcėlę, tačiau visiškai nežaidė su vaikais, nors labai to norėjo (kaip vėliau paaiškėjo).

Susipažinti su bendraamžiai mokiau jį asmeniniu pavyzdžiu: pirmoji užkalbindavau nepažįstamas mamas parkuose ar žaidimų aikštelėse. Sužaisdavome atitinkamas situacijas ir namuose, su žaislais. Dabar jis turi pakankamai daug draugų, paaiškėjo, kad jis labai komunikabilus vyrukas.

Pasirūpinkite, kad mažylio aplinkoje būtų ne tik mylinčių suaugusiųjų, bet ir kaip galima daugiau bendraamžių – pačių įvairiausių. Kvaila atitverti vaiką nuo bendravimo su naujais bičiuliais. Jums gali pasirodyti, kad kai kurie iš jų pernelyg grubūs ar netinkami jūsų gležnai atžalai, tačiau neskubėkite daryti išvadų. Leiskite vaikams priprasti vienas prie kito, galbūt jūsų sūnui ar dukrai su tais nutrūktgalviais bus įdomu, o jūs būsite šalia ir bet kuriuo momentu ateisite į pagalbą.

***

Hipergloba – tikra mūsų dienų nelaimė

Rengiam, prausiam, maitinam, tvarkome žaislus ir absoliučiai jokių pareigų. Miglotai prisimenu, kada mano galvoje tarsi griaustinis sudundėjo mintis: „Ką mes auginame, vaiką ar lėlę?" Paskui įsivaizdavau savo sūnų suaugusiu vaikinu, kuris gyvena su mylima mergina, išmėtęs po visą butą kojines ir laukdamas kai mylimoji jam viską atneš ir paduos. Pasidarė baisu.

Kiekvienas vaikas, sulaukęs maždaug metų amžiaus, jau turi šiek tiek nepriklausomybės poreikio. Tai auksinis laikas, kurį reikia maksimaliai išnaudoti. Ir tegu išsilaistys sriuba, ir kelnytės bus užsimautos atvirkščiai, bet užtat savarankiškai. Paskirstykite atsakomybės sferas, tegu vaikas gauna savas pareigas namuose: sudėlioti į vietą žaislus, išsiplauti savo puoduką ir lėkštutę – vaikui tai bus puiki patirtis. Atitverdami nuo visų namų reikalų, mes tarsi signalizuojame vaikui, kad nepasitikime juo, išstumiame iš aktyvaus šeimos gyvenimo.

***

Buvo laikotarpis, kai planšetė labai daug ką vaikui atstojo: sūnus pasinerdavo į žaidimus ir filmukus, o mes, suaugusieji, tegu ir supratome tokios „draugystės" žalą, bet nelabai priešinomės. Taip, tai labai patogu: vaikas sėdi ir nesipainioja po kojomis, poliklinikoje ar transporte sėdi tyliai, kadangi visą dėmesį prikaustė ekranas.

Sulig kiekviena diena ši priklausomybė tik stiprės. Vaikas nebenorės nei valgyti, nei į lauką. Knygos bus užmirštos kaip archaizmas. Ištraukti vaiką iš virtualios realybės ir perjungti gyvam bendravimui bus labai sunku.

Kuo vėliau vaikas susipažins su tokiais technikos stebuklais, tuo geriau. Išvengti pažinties nepavyks, tačiau atitolinti tą momentą tėvai pajėgūs. Mano patirtis tokia: pradėjau griežtai reglamentuoti žaidimų laiką ir pamažu jį mažinau. Iškart neatėmiau, nors ir bandžiau – sūnus labai skausmingai reagavo.

Suteikite alternatyvą: jeigu atimate planšetę, kažką pasiūlykite mainais. Mes su sūnumi rengiame pagalvių mūšius, lipdome, einame pasivaikščioti, visko neišvardinsi.

Tėvams belieka palinkėti nebijoti daryti klaidų. Visi mes jas darome, toks gyvenimas. Bendravimas su artimaisiais ir draugais suteiks vaikams pasitikėjimo savo jėgomis ir jis įveiks visus sunkumus.

Dažniau keiskite aplinką ir plėskite komforto zoną – savo ir mažylio. Ir, žinoma, būkite arti vaiko, taip jūs būtinai suprasite, jeigu ims klotis ne taip.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Teo ir Ieva pristato: netradicinė tapyba patiks įvairaus amžiaus vaikams

Vaikui kūryba – ne šiaip žaidimas ar pramoga, bet ir svarbus mokomasis procesas.

Stebuklingi žodžiai, kurių vaikui reikia kaip oro

Kasdienėje rutinoje kartais užmirštame sakyti savo vaikams paprastus, bet jiems labai svarbius, kone stebuklingus, žodžius.

Vaikas turi nematomą draugą: psichologės patarimai tėvams

Vaikas užsidaro kambaryje ir su kažkuo kalbasi. Pradeda verkti, kai automobilyje prisėdate šalia, nes... prispaudėte draugą. Kodėl vaikas susikūrė nematomą bičiulį? Kaip reaguoti? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Kaimo vaikai „įlindę“ į kompiuterius, nes jiems trūksta gyvo bendravimo

Kad miesto vaikai vasaromis vyksta stovyklauti į kaimą, rodos, yra įprasta, tačiau, kad kaimo vaikams tai pasirodys neįprasta, to nesitikėjome, – taip pasakoja penktus metus iš eilės į stovyklas kaimo vaikus kviečianti teatro „Teatriukas“ įkūrėja ir stovyklos vadovė Dalia Mikoliūnaitė.

Teo ir Ieva pristato: 3 smagūs žaidimai su tualetinio popieriaus ritinėliais

Orui pasitaisius ne į gerąją pusę, skubame su jumis pasidalinti itin paprastais užsiėmimais su vaikais namuose. Juk antradienis gali būti ir linksmadienis!

Teo ir Ieva pristato: citrinų ugnikalnis, kuris nustebins net visko mačiusius (1)

Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų mažylis tyrinėja jį supantį pasaulį. Jam viskas nauja, nepažinta, viskas domina ir vilioja, o kartais gal ir baugina.

Kaip pagirti vaiką, kad tai duotų naudos, o nebūtų tušti žodžiai

Mes vis dar per dažnai kritikuojame savo vaikus ir per retai juos giriame. Tokias išvadas daro šiuolaikinių tėvų auklėjimo metodus nagrinėjantys psichologai. Tačiau girti irgi reikia mokėti, antraip tai tebus tušti žodžiai.

Privačius darželius Vilniuje lankančioms šeimoms – svarbi naujiena

100 eurų kompensacija už privačius darželius Vilniuje bus mokama visus metus, praneša Vilniaus miesto savivaldybė.

Reta liga sergančiai Rusnei padėti kviečia kitokių vaikų ir jų tėvų diskriminavimą mažinanti akcija „NeKiti“

Šalia Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos esančiame parke įvyko Gyvybės šventė 2018, subūrusi per anksti gimusius vaikus auginančias šeimas iš įvairių Lietuvos miestų ir Kauno klinikų darbuotojus, kurie kasdien kovoja už per anksti gimusių naujagimių gyvybes ir jų sveikatą.

Jei vaikas sako mamai ar tėčiui „Nemyliu tavęs!“, jis iš tiesų nori pasakyti visai ką kitą

„Aš tavęs nekenčiu", „Tu bloga", „Aš tavęs nemyliu" – turbūt tokius žodžius išgirdus kiekvienai mamai širdis apsilietų krauju. Minčių kyla įvairių – „Kas negerai vaikui ar man?"

Lietuvio sukurtas stalo žaidimas vaikams atsidūrė pasaulio geriausiųjų trejetuke

Lietuvoje sukurtas stalo žaidimas „Emojito" - geriausių pasaulio stalo žaidimų vaikams trejetuke!

Trys smagūs žaidimai vaikams lauke

Kad pasivaikščiojimas lauke nebūtų nuobodus, galima pažaisti. Vaikutis čiupinėdamas, vartydamas rankytėse įvairių formų daiktus lavina smulkiąją motoriką, o dėliodamas miško radinius į krūveles - dar ir mąstymą.

8 žingsniai, kaip surengti geriausią gimtadienį vaikui

Koks yra geras vaiko gimtadienis? Toks, iš kurio svečiai nenori išeiti, ilgai prisimena ir tėvų paklausti, kaip norėtų švęsti savąjį sako: „Taip, kaip draugas“. Taigi, kokie yra gero gimtadienio komponentai?

Psichologė prašo tėvų: leiskite vaikui pykti, liūdėti ir bijoti

Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta, sakome: „nepyk". Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?

Visą dieną būnu su vaiku ir jis nemoka nė trupučio pabūti vienas: pataria psichologė

Visą dieną su vaiku praleidžianti mama klausia, kaip rasti nors minutėlę laiko sau? Vaikas neleidžia jai nė dešimt minučių ramiai pabūti.