V. Arvasevičius: neatimkime iš vaikų vaikystės

 (3)
Šeimos santykių lektorius, vedinis psichologas, dirbęs Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro karjeros konsultantu, trijų vaikų tėtis Vaidas Arvasevičius nagrinėja „vaikų karų“ temą ir pasakoja apie konkurenciją, kuri, tinkamai reaguojant, virsta bendradarbiavimu.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Konkurencija ar natūrali vaiko raida?

Gyvendami konkurencinėje visuomenėje net nepastebime, kaip įsitraukiame į konkurencinius santykius. Žiniasklaidoje nuolat matome vykstančius geriausiųjų rinkimus, organizuojamus konkursus. Vaikai konkurencinius santykius įtraukiami nuo pat darželio. Galbūt dėl to karas tarp vaikų niekada nesibaigia. Apie tai, kad konkurencija – tai mūsų, suaugusiųjų, sugalvotas žodis, kai vaikas lyginamas su kitu, t.y., nematytu „geru vaiku“, pasakoja lektorius, vedinis psichologas, šeimos santykių mokovas Vaidas Arvasevičius.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kodėl paaugliai panašūs į kūdikius: interviu su psichologe
Psichologė E.Čekuolienė: senelių paskirtis – lepinti vaikus

Kartais tik atrodo, kad vaikai tarpusavyje konkuruoja. Iš tiesų kelerių metukų mažylis, kuris atima žaislą iš tokio paties, visai nenutuokia apie konkurenciją. Jo savimonė sukoncentruota tik į jį patį. Ir jis tai daro egoistiškai bei gaivališkai natūraliai. Tai švarusis egoizmas. Suprasti kitą jam teks išmokti. O konkuruoti su kitu dėl šiltos vietos po saule, išmokys gyvenimas. Tik ar to labai reikia? Ar tikrai turime visur kovoti, konkuruoti? Ar trūksta vietos?

Gaivališkas natūralumas

Vaikai nėra aktoriai. Jie reiškia emocijas nuoširdžiai – tiesiog verkia, tiesiog juokiasi, džiaugiasi. Kai jų emocijas imame vertinti, jie ima suvokti, kokios vertės yra jų norai ir jausmai. Jei tai, ko jie nori, yra ne laiku ir ne vietoje, priverčiame pasijusti kaltais. Mes per daug viską vertiname. Ir tie vertinimai dažniausiai susiję su mūsų, suaugusiųjų, komfortu. Mums svarbu, kad vaikas nekeltų rūpesčių, todėl neįsigilinę sakome: galima, negalima, gerai, blogai. Po truputėlį vaikų psichikoje suformuojame tam tikrą vertybių schemą – kuo reikia būti, ką reikia daryti ir ko reikia norėti. Mažyliai ima suprasti, kad būdami gaivališkai natūralūs, tokie, kokius sukūrė gamta, be stabdžių, smalsūs, ieškantys, ne visada patogūs, jie gali negauti pripažinimo iš tėvų.

Trimetis renkasi, kokiais drabužiais apsirengti. Argi taip sudėtinga atrasti savyje jėgų ir leisti mažajam apsimauti kitas kelnes, nei buvo numatę tėvai? Daug kartų praleidžiame progą leisti vaikams rinktis. Pasijusti vertingais, savitais, reikšmingais. Juk tai, ką jie sugalvoja, irgi yra gerai.
Šeimos santykių lektorius Vaidas Arvasevičius

Vaikai išmoksta elgtis kitaip, taip, kaip reikia suaugusiesiems. Jie pradeda matyti, kas tėvams tinka ir patinka. Kaip jie vertina vieną ar kitą poelgį, ir blogiausia, lygina vaiką su kitais vaikais. Štai čia ir atsiranda kova. Jonas turi būti geresnis už Matą, t. y. nekrapštyti nosies ir nestūgauti, kai eina į lauką. Priverčiame vaikus būti ,„kaip visi“ ir trokštame, kad mūsiškis būtų dar truputį geresnis už kitą. Mes mokome vaiką ne pažinti save, o matyti santykyje su kitu. Tai nėra blogis, jei mokome jį bendrauti su kitais. Tačiau per anksti ir netinkamu būdu verčiame mažylį kovoti už savo poziciją. Tik ar to reikia?

Ką lemia vaikystės istorija

„Kai pasakau, kad konkurencija neegzistuoja, visi nuščiūva, – prisipažįsta lektorius. – Konkurencija egzistuoja tik ten, kur žmonės pamiršę savo unikalumą, savastį, autentiškumą, kur bando kopijuoti kitus. Kai mes matome kažką, kas yra sėkmingesnis už mus ir būdamas toks gauna tai, ko norime mes, imame šį žmogų kopijuoti. Netinkama tai, kad pamirštame, jog galime būti sėkmingi savaip. Kuo daugiau kopijuojame kitus, tuo labiau pakliūname į konkurencinę mėsmalę. Mes neturime nei laiko, nei noro kapstytis savyje. Turime viziją, tiesa, ne savo, o kažkieno primestą, ir bandome jos siekti. Vargu ar sėkmingai. Juk į tą viziją einame ne po vieną, po penkis, dešimt, o gal ir šimtais... Sveikiausias būdas – išdrįsti pripažinti ir pamilti save tokį, koks esu. Sustoti. Žmogus turi būti ramus, žinodamas, kad yra unikalus. Vaikystės istorija lemia, ar mes tą gebėjimą turėsime, ar ne."

Kas yra geras vaikas?

Dažniausiai to, ko patys nepasiekėme ir būtinai nupiešiame, mūsų požiūriu, laimingą vaiko gyvenimo scenarijų, kurio jis turi laikytis ir siekti mūsų užbrėžtų tikslų. Tiesa, lygindami savo mažylį iš pradžių tai darome žvalgydamiesi į kaimynų, giminaičių mažylius. Po to mūsų lūkesčiai auga - imame lyginti su kažkuo tokiu, ko nėra. Kažkokiu mistiniu ir nematytu GERU VAIKU, kultūringu ir netgi jau dideliu. Tikru berniuku, tikra mergaite. Bėda ta, kad niekas tokių nėra akyse matęs. O vaikui liepiame tokiu būti, maža to, verčiame stengtis būti.

Atžala turi žinoti, kad tėvai – tai ta stiprioji atrama, kuria visada galima pasitikėti. Nepriklausomai nuo veiksmų: „Ar tu man paklusi, ar ryšėsi raudoną, o ne mėlyną šaliką, mes tave vis vien mylime. Tau nereikia dėl to kovoti.“
Šeimos santykių lektorius Vaidas Arvasevičius

Atžala myli tėvus ir stengsis pasiekti etalonui numatytas gaires. Juokinga, bet tai konkurencija su fantomu. Tam prilygti neįmanoma. Nes fantomas yra nematomas. Maža to, jis nuolat pasipildo naujomis savybėmis, naujais reikalavimais. Begalinis tobulėjimo procesas, kuriame vaikai savaime, natūraliai galėtų atrasti save, stabdomas. Taip mes jį skatiname ieškoti ne savęs, o lygiuotis su tuo fantomu. Todėl atėję į suaugusiųjų pasaulį, žmonės jaučiasi pametę save. Nesupranta, kokie jie turėtų ir galėtų būti.

Nebijokime paklusti vaikui

„Kodėl mes kartais bijome paklusti vaikui? Išpildyti jo norą? – retoriškai klausia Vaidas Arvasevičius. – Juk tik maža dalis vaiko norų yra susijusi su išlaidomis, kurios galėtų riboti. Žmonių bendravimas – tai gebėjimas dalytis. Kalbu apie emocinį palaikymą, žaidimą. Sakykime, trimetis renkasi, kokiais drabužiais apsirengti. Argi taip sudėtinga atrasti savyje jėgų ir leisti mažajam apsimauti kitas kelnes, nei buvo numatę tėvai? Kitus batus, kepurę? Žinoma, nekalbame apie kraštutinumus, tačiau daug kartų praleidžiame progą leisti vaikams rinktis. Pasijusti vertingais, savitais, reikšmingais. Juk tai, ką jie sugalvoja, irgi yra gerai.

Nereikia pabrėžti, kad mažas mažai supranta ir žino. Be abejo, taip ir yra. Tačiau vaikas mokosi. O slopinimu užblokuojame galimybę tobulėti. Patys apribojame atžalos smalsumą, nuomonę. Juk dažnai sakome: „Bus, kaip aš pasakysiu“ arba „Nuspręsiu, kaip man reikia.“ Nebijokime paklusti: „Taip, sūnau“, „Dukra, tu gali rinktis“. „Nori dabar į lauką?“ – atraskime laiko išeiti su vaiku į lauką.

Atžala turi žinoti, kad tėvai – tai ta stiprioji atrama, kuria visada galima pasitikėti. Nepriklausomai nuo veiksmų: „Ar tu man paklusi, ar ryšėsi raudoną, o ne mėlyną šaliką, mes tave vis vien mylime. Tau nereikia dėl to kovoti.“ Kovoti už mūsų, tėvų, meilę ir pripažinimą 2-3 metų vaikams nereikėtų. Iki mokyklos jie neturėtų gauti idėjos, kad kažką turi išsikovoti.

Neruoškime trimečio gyvenimui. Juk jam dar pasaka galvoje. Jam viskas yra stebuklas. Sakykime, važiuojame iš svečių. Vaikas automobilyje užmiega. O atsibunda savo lovoje. Argi ne stebuklas? Jis gyvena pasaulyje, kur už jį viskuo pasirūpinta. Iškrito sniegas – argi ne stebuklas? Tai antrą kartą jo gyvenime! Paėmė sniego į ranką, ištirpo – stebuklas. Nereikia iš vaikų atimti vaikystės, nerūpestingos, lengvos, stebuklingos...“

Ištrauka iš Jūratės Jadkonytės Petraitienės knygos „Pypliotyra“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Teo ir Ieva pristato: netradicinė tapyba patiks įvairaus amžiaus vaikams

Vaikui kūryba – ne šiaip žaidimas ar pramoga, bet ir svarbus mokomasis procesas.

Stebuklingi žodžiai, kurių vaikui reikia kaip oro

Kasdienėje rutinoje kartais užmirštame sakyti savo vaikams paprastus, bet jiems labai svarbius, kone stebuklingus, žodžius.

Vaikas turi nematomą draugą: psichologės patarimai tėvams

Vaikas užsidaro kambaryje ir su kažkuo kalbasi. Pradeda verkti, kai automobilyje prisėdate šalia, nes... prispaudėte draugą. Kodėl vaikas susikūrė nematomą bičiulį? Kaip reaguoti? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Kaimo vaikai „įlindę“ į kompiuterius, nes jiems trūksta gyvo bendravimo

Kad miesto vaikai vasaromis vyksta stovyklauti į kaimą, rodos, yra įprasta, tačiau, kad kaimo vaikams tai pasirodys neįprasta, to nesitikėjome, – taip pasakoja penktus metus iš eilės į stovyklas kaimo vaikus kviečianti teatro „Teatriukas“ įkūrėja ir stovyklos vadovė Dalia Mikoliūnaitė.

Teo ir Ieva pristato: 3 smagūs žaidimai su tualetinio popieriaus ritinėliais

Orui pasitaisius ne į gerąją pusę, skubame su jumis pasidalinti itin paprastais užsiėmimais su vaikais namuose. Juk antradienis gali būti ir linksmadienis!

Teo ir Ieva pristato: citrinų ugnikalnis, kuris nustebins net visko mačiusius (1)

Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų mažylis tyrinėja jį supantį pasaulį. Jam viskas nauja, nepažinta, viskas domina ir vilioja, o kartais gal ir baugina.

Kaip pagirti vaiką, kad tai duotų naudos, o nebūtų tušti žodžiai

Mes vis dar per dažnai kritikuojame savo vaikus ir per retai juos giriame. Tokias išvadas daro šiuolaikinių tėvų auklėjimo metodus nagrinėjantys psichologai. Tačiau girti irgi reikia mokėti, antraip tai tebus tušti žodžiai.

Privačius darželius Vilniuje lankančioms šeimoms – svarbi naujiena

100 eurų kompensacija už privačius darželius Vilniuje bus mokama visus metus, praneša Vilniaus miesto savivaldybė.

Reta liga sergančiai Rusnei padėti kviečia kitokių vaikų ir jų tėvų diskriminavimą mažinanti akcija „NeKiti“

Šalia Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos esančiame parke įvyko Gyvybės šventė 2018, subūrusi per anksti gimusius vaikus auginančias šeimas iš įvairių Lietuvos miestų ir Kauno klinikų darbuotojus, kurie kasdien kovoja už per anksti gimusių naujagimių gyvybes ir jų sveikatą.

Jei vaikas sako mamai ar tėčiui „Nemyliu tavęs!“, jis iš tiesų nori pasakyti visai ką kitą

„Aš tavęs nekenčiu", „Tu bloga", „Aš tavęs nemyliu" – turbūt tokius žodžius išgirdus kiekvienai mamai širdis apsilietų krauju. Minčių kyla įvairių – „Kas negerai vaikui ar man?"

Lietuvio sukurtas stalo žaidimas vaikams atsidūrė pasaulio geriausiųjų trejetuke

Lietuvoje sukurtas stalo žaidimas „Emojito" - geriausių pasaulio stalo žaidimų vaikams trejetuke!

Trys smagūs žaidimai vaikams lauke

Kad pasivaikščiojimas lauke nebūtų nuobodus, galima pažaisti. Vaikutis čiupinėdamas, vartydamas rankytėse įvairių formų daiktus lavina smulkiąją motoriką, o dėliodamas miško radinius į krūveles - dar ir mąstymą.

8 žingsniai, kaip surengti geriausią gimtadienį vaikui

Koks yra geras vaiko gimtadienis? Toks, iš kurio svečiai nenori išeiti, ilgai prisimena ir tėvų paklausti, kaip norėtų švęsti savąjį sako: „Taip, kaip draugas“. Taigi, kokie yra gero gimtadienio komponentai?

Psichologė prašo tėvų: leiskite vaikui pykti, liūdėti ir bijoti

Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta, sakome: „nepyk". Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?

Visą dieną būnu su vaiku ir jis nemoka nė trupučio pabūti vienas: pataria psichologė

Visą dieną su vaiku praleidžianti mama klausia, kaip rasti nors minutėlę laiko sau? Vaikas neleidžia jai nė dešimt minučių ramiai pabūti.