V. Arvasevičius: neatimkime iš vaikų vaikystės

 (3)
Šeimos santykių lektorius, vedinis psichologas, dirbęs Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro karjeros konsultantu, trijų vaikų tėtis Vaidas Arvasevičius nagrinėja „vaikų karų“ temą ir pasakoja apie konkurenciją, kuri, tinkamai reaguojant, virsta bendradarbiavimu.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Konkurencija ar natūrali vaiko raida?

Gyvendami konkurencinėje visuomenėje net nepastebime, kaip įsitraukiame į konkurencinius santykius. Žiniasklaidoje nuolat matome vykstančius geriausiųjų rinkimus, organizuojamus konkursus. Vaikai konkurencinius santykius įtraukiami nuo pat darželio. Galbūt dėl to karas tarp vaikų niekada nesibaigia. Apie tai, kad konkurencija – tai mūsų, suaugusiųjų, sugalvotas žodis, kai vaikas lyginamas su kitu, t.y., nematytu „geru vaiku“, pasakoja lektorius, vedinis psichologas, šeimos santykių mokovas Vaidas Arvasevičius.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kodėl paaugliai panašūs į kūdikius: interviu su psichologe
Psichologė E.Čekuolienė: senelių paskirtis – lepinti vaikus

Kartais tik atrodo, kad vaikai tarpusavyje konkuruoja. Iš tiesų kelerių metukų mažylis, kuris atima žaislą iš tokio paties, visai nenutuokia apie konkurenciją. Jo savimonė sukoncentruota tik į jį patį. Ir jis tai daro egoistiškai bei gaivališkai natūraliai. Tai švarusis egoizmas. Suprasti kitą jam teks išmokti. O konkuruoti su kitu dėl šiltos vietos po saule, išmokys gyvenimas. Tik ar to labai reikia? Ar tikrai turime visur kovoti, konkuruoti? Ar trūksta vietos?

Gaivališkas natūralumas

Vaikai nėra aktoriai. Jie reiškia emocijas nuoširdžiai – tiesiog verkia, tiesiog juokiasi, džiaugiasi. Kai jų emocijas imame vertinti, jie ima suvokti, kokios vertės yra jų norai ir jausmai. Jei tai, ko jie nori, yra ne laiku ir ne vietoje, priverčiame pasijusti kaltais. Mes per daug viską vertiname. Ir tie vertinimai dažniausiai susiję su mūsų, suaugusiųjų, komfortu. Mums svarbu, kad vaikas nekeltų rūpesčių, todėl neįsigilinę sakome: galima, negalima, gerai, blogai. Po truputėlį vaikų psichikoje suformuojame tam tikrą vertybių schemą – kuo reikia būti, ką reikia daryti ir ko reikia norėti. Mažyliai ima suprasti, kad būdami gaivališkai natūralūs, tokie, kokius sukūrė gamta, be stabdžių, smalsūs, ieškantys, ne visada patogūs, jie gali negauti pripažinimo iš tėvų.

Trimetis renkasi, kokiais drabužiais apsirengti. Argi taip sudėtinga atrasti savyje jėgų ir leisti mažajam apsimauti kitas kelnes, nei buvo numatę tėvai? Daug kartų praleidžiame progą leisti vaikams rinktis. Pasijusti vertingais, savitais, reikšmingais. Juk tai, ką jie sugalvoja, irgi yra gerai.
Šeimos santykių lektorius Vaidas Arvasevičius

Vaikai išmoksta elgtis kitaip, taip, kaip reikia suaugusiesiems. Jie pradeda matyti, kas tėvams tinka ir patinka. Kaip jie vertina vieną ar kitą poelgį, ir blogiausia, lygina vaiką su kitais vaikais. Štai čia ir atsiranda kova. Jonas turi būti geresnis už Matą, t. y. nekrapštyti nosies ir nestūgauti, kai eina į lauką. Priverčiame vaikus būti ,„kaip visi“ ir trokštame, kad mūsiškis būtų dar truputį geresnis už kitą. Mes mokome vaiką ne pažinti save, o matyti santykyje su kitu. Tai nėra blogis, jei mokome jį bendrauti su kitais. Tačiau per anksti ir netinkamu būdu verčiame mažylį kovoti už savo poziciją. Tik ar to reikia?

Ką lemia vaikystės istorija

„Kai pasakau, kad konkurencija neegzistuoja, visi nuščiūva, – prisipažįsta lektorius. – Konkurencija egzistuoja tik ten, kur žmonės pamiršę savo unikalumą, savastį, autentiškumą, kur bando kopijuoti kitus. Kai mes matome kažką, kas yra sėkmingesnis už mus ir būdamas toks gauna tai, ko norime mes, imame šį žmogų kopijuoti. Netinkama tai, kad pamirštame, jog galime būti sėkmingi savaip. Kuo daugiau kopijuojame kitus, tuo labiau pakliūname į konkurencinę mėsmalę. Mes neturime nei laiko, nei noro kapstytis savyje. Turime viziją, tiesa, ne savo, o kažkieno primestą, ir bandome jos siekti. Vargu ar sėkmingai. Juk į tą viziją einame ne po vieną, po penkis, dešimt, o gal ir šimtais... Sveikiausias būdas – išdrįsti pripažinti ir pamilti save tokį, koks esu. Sustoti. Žmogus turi būti ramus, žinodamas, kad yra unikalus. Vaikystės istorija lemia, ar mes tą gebėjimą turėsime, ar ne."

Kas yra geras vaikas?

Dažniausiai to, ko patys nepasiekėme ir būtinai nupiešiame, mūsų požiūriu, laimingą vaiko gyvenimo scenarijų, kurio jis turi laikytis ir siekti mūsų užbrėžtų tikslų. Tiesa, lygindami savo mažylį iš pradžių tai darome žvalgydamiesi į kaimynų, giminaičių mažylius. Po to mūsų lūkesčiai auga - imame lyginti su kažkuo tokiu, ko nėra. Kažkokiu mistiniu ir nematytu GERU VAIKU, kultūringu ir netgi jau dideliu. Tikru berniuku, tikra mergaite. Bėda ta, kad niekas tokių nėra akyse matęs. O vaikui liepiame tokiu būti, maža to, verčiame stengtis būti.

Atžala turi žinoti, kad tėvai – tai ta stiprioji atrama, kuria visada galima pasitikėti. Nepriklausomai nuo veiksmų: „Ar tu man paklusi, ar ryšėsi raudoną, o ne mėlyną šaliką, mes tave vis vien mylime. Tau nereikia dėl to kovoti.“
Šeimos santykių lektorius Vaidas Arvasevičius

Atžala myli tėvus ir stengsis pasiekti etalonui numatytas gaires. Juokinga, bet tai konkurencija su fantomu. Tam prilygti neįmanoma. Nes fantomas yra nematomas. Maža to, jis nuolat pasipildo naujomis savybėmis, naujais reikalavimais. Begalinis tobulėjimo procesas, kuriame vaikai savaime, natūraliai galėtų atrasti save, stabdomas. Taip mes jį skatiname ieškoti ne savęs, o lygiuotis su tuo fantomu. Todėl atėję į suaugusiųjų pasaulį, žmonės jaučiasi pametę save. Nesupranta, kokie jie turėtų ir galėtų būti.

Nebijokime paklusti vaikui

„Kodėl mes kartais bijome paklusti vaikui? Išpildyti jo norą? – retoriškai klausia Vaidas Arvasevičius. – Juk tik maža dalis vaiko norų yra susijusi su išlaidomis, kurios galėtų riboti. Žmonių bendravimas – tai gebėjimas dalytis. Kalbu apie emocinį palaikymą, žaidimą. Sakykime, trimetis renkasi, kokiais drabužiais apsirengti. Argi taip sudėtinga atrasti savyje jėgų ir leisti mažajam apsimauti kitas kelnes, nei buvo numatę tėvai? Kitus batus, kepurę? Žinoma, nekalbame apie kraštutinumus, tačiau daug kartų praleidžiame progą leisti vaikams rinktis. Pasijusti vertingais, savitais, reikšmingais. Juk tai, ką jie sugalvoja, irgi yra gerai.

Nereikia pabrėžti, kad mažas mažai supranta ir žino. Be abejo, taip ir yra. Tačiau vaikas mokosi. O slopinimu užblokuojame galimybę tobulėti. Patys apribojame atžalos smalsumą, nuomonę. Juk dažnai sakome: „Bus, kaip aš pasakysiu“ arba „Nuspręsiu, kaip man reikia.“ Nebijokime paklusti: „Taip, sūnau“, „Dukra, tu gali rinktis“. „Nori dabar į lauką?“ – atraskime laiko išeiti su vaiku į lauką.

Atžala turi žinoti, kad tėvai – tai ta stiprioji atrama, kuria visada galima pasitikėti. Nepriklausomai nuo veiksmų: „Ar tu man paklusi, ar ryšėsi raudoną, o ne mėlyną šaliką, mes tave vis vien mylime. Tau nereikia dėl to kovoti.“ Kovoti už mūsų, tėvų, meilę ir pripažinimą 2-3 metų vaikams nereikėtų. Iki mokyklos jie neturėtų gauti idėjos, kad kažką turi išsikovoti.

Neruoškime trimečio gyvenimui. Juk jam dar pasaka galvoje. Jam viskas yra stebuklas. Sakykime, važiuojame iš svečių. Vaikas automobilyje užmiega. O atsibunda savo lovoje. Argi ne stebuklas? Jis gyvena pasaulyje, kur už jį viskuo pasirūpinta. Iškrito sniegas – argi ne stebuklas? Tai antrą kartą jo gyvenime! Paėmė sniego į ranką, ištirpo – stebuklas. Nereikia iš vaikų atimti vaikystės, nerūpestingos, lengvos, stebuklingos...“

Ištrauka iš Jūratės Jadkonytės Petraitienės knygos „Pypliotyra“.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (10)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.

Skausminga šeimos patirtis: iki 3 metų vaikas naktimis kėlėsi po 10 kartų (48)

Publikavę TavoVaikas.lt portale straipsnį apie neramų kūdikių miegą („Padėkite, auginu neramų vaiką, kuris niekada neužmiega pats"), sulaukėme tėčio Martyno laiško. Jis norėjo pasidalinti savo šeimos neeiline patirtimi.

„Pypliukas“: kaip išvengti vaikų isterijų parduotuvėje

Televizijos laida „Pypliukas“ pradeda naują sezoną ir pirmoje savo laidoje aptaria kelias vaikus auginantiems tėvams rūpimas temas.

Psichologė – apie vieną tėvų daromą klaidą, kuri skaudžiai atsiliepia vaikui (3)

Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame atlikti nedidelį, bet įdomų tyrimą: suskaičiuokite, kiek kartų per dieną meluojate.

Kas yra išmintinga tėvų meilė ir kodėl mes užauginame nelaimingus vaikus (1)

Esu sutikusi ne vieną suaugusį žmogų, kuris yra laimingas, kai jaučiasi nelaimingas.

Būkite žmonės, neverskite to daryti vaikų (11)

„Lenk medį, kol jaunas“. Taip, yra tokia lietuvių liaudies patarlė, tačiau nesupraskite jos paraidžiui, kai kalbame apie vaikų auklėjimą. Vaikų nereikia nei „perlaužti“, nei versti kažką daryti. Su jais reikia kalbėtis ir tartis.

6 frazės, kurių mūsų vaikams reikia kaip duonos kasdienės (2)

Kaip dažnai sakote vaikui, kad jį mylite? Ar parodote tą ir veiksmais? Jūsų dėmesiui - dar šešios frazės, kurių vaikui reikia ne mažiau, kaip „Aš tave myliu“.

Vienas populiarus auklėjimo metodas kenkia vaikams labiau už viską (5)

Egzistuoja vienas auklėjimo metodas, kuris labai paplitęs. Ir tik nedaugelis tėvų žino, ką jie daro savo vaikui.

7 skirtumai tarp įprastų ir išmintingų tėvų

Vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia išmintingų tėvų.

Psichologė: trokšdamas tėvų dėmesio, vaikas gali elgtis netinkamai

Gimus naujagimiui, pasikeitė vyresniojo vaiko elgesys. Mama sako, kad nebesusitvarko su šešiamečiu ir klausia patarimo specialisto.

Tomas Lagūnavičius: už kaprizų slepiasi nepatenkinti vaiko troškimai

Jei jūsų vaikas neklauso, rodo „ožius", iš principo tai yra gerai. Normalu, nes jis bręsta. Formuojasi jo vidinis „aš". Tačiau vaiko noras tapti kuo greičiau savarankišku, sukelia labai daug nepatogumų tėvams.

Pirmojo nevalstybinio darželio Kaune įkūrėja neieškojo pedagogų su diplomais

Šiandien Kaune skaičiuojama 20 privataus ugdymo erdvių darželinukams, bet 2010 m. tokios vietos nebuvo, ir Rasa Tamašauskaitė įkūrė pirmą privatų darželį mieste, kurį ir pavadino Kauno privačiu darželiu.