Vaikas auksinis būna su kitais, o prie tėvų pasikeičia į blogą pusę: psichologės patarimai

 (7)
Visada žinau, kas manęs laukia grįžusios namo: dvi mažos rankutės apsiveja kaklą taip stipriai, kad negaliu net įkvėpti. Jei mėginu išsivaduoti – klyksmas. Ir anytos žodžiai: „Buvo auksinis vaikas, bet grįžo mama..." Kodėl vaikas taip pasikeičia? Konsultuoja psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Labai gerai valgė, gražiai žaidė, mano rankos visą dieną nepaleido – ir nė ašarėlės!" – giria mažąją močiutė vis nusistebėdama, kas čia jai dabar nutiko. Taip, abu vaikai man grįžus „išsiverčia" į kitą pusę: ožiai, kaprizai, zyzimas, trumpai tariant, chaosas ir triukšmas. Nuglostyti avinėliai pašiaušia vilną ir net parodo ragiukus.

Kai esu aš, paprasčiausi pietūs tampa išbandymu: mažoji mojuoja rankomis, birbia lūpomis, maistas dažnai skrenda pro šalį. Su močiute taip nebūna.

Migdydama pietų miegelio kartais vos susilaikau į pagalbą nepakvietusi anytos: kol ji apkamšo vaikaitę, ši ir užmiega. O su manimi... Kodėl?

„Vaikai gerai jaučia kitus žmones – kas jiems patinka, kas – ne, kokie jų norai ir reikalavimai, ko tikisi. Tad likęs su močiute, teta, aukle ar kitu žmogumi vaikas prisitaiko, randa savo „patogumo
zoną" – tokį santykį su prižiūrinčiu asmeniu, kad ir pačiam būtų kaip įmanoma saugu bei gera, ir jo „prižiūrėtojas" liktų patenkintas. Todėl dažniausiai vaikai to kito žmogaus klauso", – mįslę įmena psichologė Rasa Bieliauskaitė.

Liūtukas narve

Kad ir kokia gera būtų močiutė, teta ar auklė, mama yra svarbiausia, aplink ją sukasi visas vaiko pasaulis. Dangus gali griūti: jei mama šalia, jis jaučiasi saugus ir ramus. Nuo pirmos gyvenimo akimirkos ji stebi savo vaiką ir jautriai reaguoja kone į kiekvieną jo kūno virptelėjimą: nuspėja norus, poreikius, išsklaido nerimą, padeda suvokti savo kūną, jausmus ir besąlygiškai priima visokį – laimingą ar liūdintį, kikenantį ar zirziantį. Tik būdamas su mama mažasis jaučiasi toks visiškai laisvas ir atsipalaidavęs.

Kiekvienas kitas žmogus priverčia vaiką įsitempti ir tikrąjį save „paslėpti" – vaikas stengiasi įtikti. Ir tai natūralu – mes, suaugusieji, elgiamės taip pat. Taip saugiau.

Kas nutinka vaikui, kai mama išeina, vaizdžiai galima nupasakoti maždaug taip: kai jos nėra šalia, mažasis tikruosius jausmus lyg liūtukus sugena į narvą. Nutildo, užrakina ir kantriai laukia mamos. Galima įsivaizduoti, kaip per dieną tiems mažiems liūtukams pabosta, kaip jie pavargsta tramdytis, stengtis būti geri ir tylūs. Tad nieko keista, kad vos išgirdusio grįžtančią mamą vaiko jausmai ima nekantriai klebinti narvelio spynas ir veržtis lauk. Kai ji įeina ir apkabina, visa, kas buvo slopinta ir slėpta, išsiveržia su dideliu trenksmu. Vaikas atsipalaiduoja: su mama gali būti toks, koks yra.

Kodėl tiek triukšmo?

Kuo vaikas mažesnis, tuo jam sunkiau išbūti be mamos. Vyresnis, trejų–ketverių metukų, jau yra „atradęs" daugiau būdų jaustis saugiai ir save išreikšti, todėl jam lengviau. Lengviau ir tam, kuris moka kalbėti, juk įvardytus jausmus paprasčiau „paleisti", sukontroliuoti".

Mes nežinome, kaip jaučiasi dar nemokantis kalbėti, bet galime įsivaizduoti, kad likęs be žmogaus, suprantančio jį be žodžių, išgyvena dar didesnį nesaugumo, vidinio nepatogumo jausmą, gerokai
didesnę įtampą. Ir ši neišsakytų, po truputį knebždinčių jausmų bomba tyliai tiksi, kol grįžta mama. O tada „sprogsta".

Kaprizai, ašaros, pasikeitęs elgesys ir net isterija kartais gali tapti keršto mamai įrankiais: „Tu mane palikai, aš jaučiausi nesaugus, todėl nemanyk, kad viskas taip lengvai ir greitai išsispręs." Be to, vaikas taip „pasitikrina", ar juodviejų ryšys, kol mama buvo išėjusi, nepasikeitė: ar ji ir toliau juo rūpinsis, rodys dėmesį, priims, supras ir mylės tokį, koks yra.

Avinėlio virtimas velniuku pirmiausia yra egzaminas mamai. Ir labai svarbu, kad vaiko jausmus ji ne slopintų, o suprastų, įvardytų ir tinkamai suvaldytų.

O gal... nepalikti

Grįžusi namo jaučiuosi laiminga, bet kartu ir kalta. Kalta pirmiausia dėl staiga „pablogėjusio" vaiko elgesio (gal tikrai išlepęs, gal ką ne taip darau?), antra, kad turiu jį palikti, nors ir trumpam (juk taip graudžiai verkia).

Psichologė Rasa mamai pirmiausia pataria liautis save graužus. Pirma, psichologams gerokai daugiau nerimo kelia, kai mamai išeinant ar grįžtant vaikas lieka abejingas, niekaip nereaguoja. Trumpi išsiskyrimai yra būtini gerai mažojo raidai.

Vaiko asmenybė, intelektas formuojasi bendraujant su suaugusiu žmogumi, ypač svarbus santykis su mama. Kai mama išeina, santykis nutrūksta, kai grįžta, jį reikia atnaujinti.

Prieraišumo teorija teigia, kad geras toks santykis, kuris nutrūksta ir yra atnaujinamas, o ne toks, kuris nenutrūksta. Raidai pavojingiau, kai vaikas visada būna labai arti mamos, kai atsitraukimų ir laikinų santykio nutrūkimų nebūna. Tokiu atveju mama ir vaikas visada būna taip arti vienas kito, kad šis negali pamatyti, pajusti, patirti ir suprasti savęs „kitokio", tarsi iš šono, ir tai trukdo suvokti save, savo norus ir poelgius. Tam, kad būtų galimybė suvokti kitą ir save, būtina vienam nuo kito atitrūkti ir vėl atkurti santykį."

Prieraišumą tyrinėję mokslininkai teigia, kad trumpi išsiskyrimai naudingi, tačiau su sąlyga, kad grįžusi mama vaikui skirs pakankamai dėmesio, t. y. pasėdės jį apsikabinusi, pakalbins, pažais, paskaitys knygą ir t. t., o ne pakštelėjusi į skruostą kibs į per dieną susikaupusius buities darbus. Tik kokybiškas, nuoširdus, abipusis bendravimas padeda kokybiškai atkurti trumpam nutrūkusį mamos ir vaiko santykį. Ir tada vaikas nurimsta: „Viskas gerai."

Prieraišumo teorija teigia, kad ilgiausias saugus išsiskyrimas, t. y. kai nutrūkusį santykį (prarastą ryšį) įmanoma atkurti, negali būti ilgesnis nei du–trys mėnesiai. Ilgesni išsiskyrimai prieraišumą suardo, atkurti turėtą ryšį tampa sunku arba vaikas tiesiog pradeda ieškoti naujo ryšio, kurti santykį su nauju asmeniu. Įrodyta, kad atkurti prarastą ryšį vaikas bando tris kartus, jei tai nepavyksta per pirmus metus, sunkiai pavyks ir visą gyvenimą, o tai, be abejonės, neigiamai paveikia tolesnę žmogaus raidą.

PATARIMAI MOČIUTEI IR AUKLEI

Įprasta aplinka. Vaikas geriau ir saugiau jaučiasi, jei neįprastomis aplinkybėmis (nėra mamos) yra jam įprastoje ir visad toje pačioje vietoje su tais pačiais žmonėmis. Gali būti, kad geriausiai vaikas be mamos jausis savo namuose, tačiau gali būti, kad jam smagiausia pas senelius, nes jie, pavyzdžiui, turi katiną ir didelį kiemą.

Įprasta dienotvarkė. Labai svarbu, kad kol mamos nėra, dienos režimas ir jį lydintys ritualai (pavyzdžiui, pasaka prieš miegą) būtų panašūs į tuos, kurie buvo „prie mamos". Gali būti ir taip, kaip visada būna esant pas senelius, tik labai svarbu, kad įprasta tvarka būtų kasdien tokia pati. Vaikai jaučiasi saugiau, kai žino, kada valgys, kada miegos ir pan. Taip pat labai svarbu, kad režimas nebūtų brukamas per prievartą.

Pokalbiai apie mamą ir tėtį. Kartais manoma, kad kol tėvų nėra, apie juos ir nereikia kalbėti, nė neužsiminti, negraudinti vaiko, kitaip tariant, neberti druskos ant žaizdos. Manoma, kad taip geriau vaikui, tačiau reikia pripažinti, kad taip paprasčiau tik suaugusiesiems, kurie baiminasi mažojo jausmų. Kalbėti apie mamą ir tėtį reikia. Dar nekalbančio reikėtų paklausti, ar žino, kur dabar yra mama ir tėtis, įdomu, ką jie veikia ir pan. Galima pasiūlyti pasidaryti kalendoriuką ir jame žymėti, kiek dienų liko, kol mama grįš, nupiešti jai piešinį ir t. t. Taip vaikas šiek tiek „nuleidžia" savo jausmus, sumažina įtampą.

Neslopinkite mažojo jausmų. Kai mamos nėra, vaiką lydi įkyrus liūdesys, jis gedi prarasto ryšio. Pastebėta, kad liūdesys turi tam tikras stadijas: iš pradžių vaikas lyg ir gerai jaučiasi, paskui atsisako valgyti, nenori žaisti, paverkšlena, ima pykti... Nereikia bijoti jo jausmų ir ašarų. Juolab negalima jų slopinti žodžiais: "Toks didelis vyras, liaukis verkšlenti..." ir pan. Vaikui ir taip nėra lengva, o jei dar yra slopinamas, jaučia, kad jo visai nesupranta, tampa dar sunkiau.

PATARIMAI MAMAI

Pasitikėkite. Net jei paliekate vos kelioms valandoms, labai svarbu, kad žmogumi, su kuriuo mažasis liks, visiškai pasitikėtumėte. Antraip vaikas pajus jūsų nerimą ir pats ims nerimauti labiau, nei reikėtų.

Kontroliuokite savo jausmus. Jei grįžusiai namo vaikas „ištaisė" spektaklį, šiukštu nepasiduokite mažąjį apėmusiai isterijai. Nevirskite susigraudinusia mergaite, išlikite rami, tačiau suprantanti suaugusi moteris. Apkabinkite vaiką.

Įvardykite vaiko jausmus ir susiklosčiusią padėtį. Labai svarbu pasakyti: „Tau buvo pikta, kad išėjau, taip pikta, kad dabar norisi trankytis, bet tai praeis, dabar mes būsime kartu."

Nesileiskite sugluminama. Natūralu, kad mamai vaikas rodo daugiau jausmų ir daugiau iš jos reikalauja. Ir tai toli gražu nereiškia, kad esate blogesnė nei auklė, teta ar močiutė. Priešingai, tai rodo, kad jūsų ir vaiko santykis ypatingas – toks, koks ir turi būti. Gali būti, kad auklė ar močiutė sakydama, kad jums grįžus vaiką tarsi kas permainė, sąmoningai arba ne jus tarsi nuvertina, o save iškelia. Priekaištus, jei jie jus vargina, „nukirskite" fraze: mama yra mama,
močiutė yra močiutė.

Vaikui sakykite tiesą. Negalima „pabėgti" nuo vaiko – išeiti nieko jam nepasakius. Jis turi žinoti, kad išeisite, kiek užtruksite. Žinodamas vaikas gali valdyti padėtį ir įsivaizduoti, todėl lengviau išgyvena išsiskyrimą.

Mokykite vaiką pažinti savo jausmus. Vienu metu vaikas pajėgus suvokti tik vieną jausmą. Jei pyksta, tai jam atrodo, kad pyktis užlieja jį tarsi jūra – kitų jausmų nelieka. Paaiškinkite jam, kad iš tiesų yra kitaip: „Aš tave myliu, kai tu pyksti ant manęs, ir myliu tada, kai aš pykstu ant tavęs." Kaprizai, ašaros, pasikeitęs elgesys ir net isterija kartais gali tapti keršto mamai įrankiais: „Tu mane
palikai, aš jaučiausi nesaugus, todėl nemanyk, kad viskas taip lengvai ir greitai išsispręs.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Teo ir Ieva pristato: netradicinė tapyba patiks įvairaus amžiaus vaikams

Vaikui kūryba – ne šiaip žaidimas ar pramoga, bet ir svarbus mokomasis procesas.

Stebuklingi žodžiai, kurių vaikui reikia kaip oro

Kasdienėje rutinoje kartais užmirštame sakyti savo vaikams paprastus, bet jiems labai svarbius, kone stebuklingus, žodžius.

Vaikas turi nematomą draugą: psichologės patarimai tėvams

Vaikas užsidaro kambaryje ir su kažkuo kalbasi. Pradeda verkti, kai automobilyje prisėdate šalia, nes... prispaudėte draugą. Kodėl vaikas susikūrė nematomą bičiulį? Kaip reaguoti? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Kaimo vaikai „įlindę“ į kompiuterius, nes jiems trūksta gyvo bendravimo

Kad miesto vaikai vasaromis vyksta stovyklauti į kaimą, rodos, yra įprasta, tačiau, kad kaimo vaikams tai pasirodys neįprasta, to nesitikėjome, – taip pasakoja penktus metus iš eilės į stovyklas kaimo vaikus kviečianti teatro „Teatriukas“ įkūrėja ir stovyklos vadovė Dalia Mikoliūnaitė.

Teo ir Ieva pristato: 3 smagūs žaidimai su tualetinio popieriaus ritinėliais

Orui pasitaisius ne į gerąją pusę, skubame su jumis pasidalinti itin paprastais užsiėmimais su vaikais namuose. Juk antradienis gali būti ir linksmadienis!

Teo ir Ieva pristato: citrinų ugnikalnis, kuris nustebins net visko mačiusius (1)

Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų mažylis tyrinėja jį supantį pasaulį. Jam viskas nauja, nepažinta, viskas domina ir vilioja, o kartais gal ir baugina.

Kaip pagirti vaiką, kad tai duotų naudos, o nebūtų tušti žodžiai

Mes vis dar per dažnai kritikuojame savo vaikus ir per retai juos giriame. Tokias išvadas daro šiuolaikinių tėvų auklėjimo metodus nagrinėjantys psichologai. Tačiau girti irgi reikia mokėti, antraip tai tebus tušti žodžiai.

Privačius darželius Vilniuje lankančioms šeimoms – svarbi naujiena

100 eurų kompensacija už privačius darželius Vilniuje bus mokama visus metus, praneša Vilniaus miesto savivaldybė.

Reta liga sergančiai Rusnei padėti kviečia kitokių vaikų ir jų tėvų diskriminavimą mažinanti akcija „NeKiti“

Šalia Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos esančiame parke įvyko Gyvybės šventė 2018, subūrusi per anksti gimusius vaikus auginančias šeimas iš įvairių Lietuvos miestų ir Kauno klinikų darbuotojus, kurie kasdien kovoja už per anksti gimusių naujagimių gyvybes ir jų sveikatą.

Jei vaikas sako mamai ar tėčiui „Nemyliu tavęs!“, jis iš tiesų nori pasakyti visai ką kitą

„Aš tavęs nekenčiu", „Tu bloga", „Aš tavęs nemyliu" – turbūt tokius žodžius išgirdus kiekvienai mamai širdis apsilietų krauju. Minčių kyla įvairių – „Kas negerai vaikui ar man?"

Lietuvio sukurtas stalo žaidimas vaikams atsidūrė pasaulio geriausiųjų trejetuke

Lietuvoje sukurtas stalo žaidimas „Emojito" - geriausių pasaulio stalo žaidimų vaikams trejetuke!

Trys smagūs žaidimai vaikams lauke

Kad pasivaikščiojimas lauke nebūtų nuobodus, galima pažaisti. Vaikutis čiupinėdamas, vartydamas rankytėse įvairių formų daiktus lavina smulkiąją motoriką, o dėliodamas miško radinius į krūveles - dar ir mąstymą.

8 žingsniai, kaip surengti geriausią gimtadienį vaikui

Koks yra geras vaiko gimtadienis? Toks, iš kurio svečiai nenori išeiti, ilgai prisimena ir tėvų paklausti, kaip norėtų švęsti savąjį sako: „Taip, kaip draugas“. Taigi, kokie yra gero gimtadienio komponentai?

Psichologė prašo tėvų: leiskite vaikui pykti, liūdėti ir bijoti

Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta, sakome: „nepyk". Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?

Visą dieną būnu su vaiku ir jis nemoka nė trupučio pabūti vienas: pataria psichologė

Visą dieną su vaiku praleidžianti mama klausia, kaip rasti nors minutėlę laiko sau? Vaikas neleidžia jai nė dešimt minučių ramiai pabūti.