Žaidimai su vaiku: kokios ribos turėtume niekada neperžengti

Visi tėvai trokšta, kad jų vaikas kuo greičiau išmoktų įvairiausių dalykų, parodytų savo sugebėjimus, demonstruotų raidą ir gražiai žaistų. Vieni, suvokdami, kad be jų pagalbos, indėlio ir pastangų – tai beveik neįmanoma, kasdien bent valandą skiria žaidimams. Kiti, paskendę savo darbuose ir rūpesčiuose, tikisi, kad jis pats natūraliai šių dalykų išmoks.

Tiesa, vaikas pats tikrai žais (iki mokyklos – tai viena pagrindinių jo dienos veiklų), tačiau klausimas, kokios vertybės, pasaulio suvokimas ir socialiniai įgūdžiai formuosis pas tokį žmogutį. Tėvų buvimas, dėmesys ir artumas – kūdikiams ir vaikams yra geriausia, ką gali suteikti artimieji. Kita vertus, pernelyg aktyvus tėvų įsitraukimas į atžalos žaidimus, neleidžiant jam pačiam priimti spendimų, gali turėti įtakos, jog vaikas, pradėjęs lankyti darželį ar mokyklą, bus labai nesavarankiškas, nedrąsus.

Apie žaidimų svarbą vaiko raidoje ir tai, kokį vaidmenį turėtų atlikti tėvai, pasakoja vaikų kūrybiškumo ugdymo studijos „Kuria vaikai" vadovė Dovilė Preimontė.

Net kūdikiui būtina suteikti laisvės

Kūdikiams pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais reikia pažinti bei išmokti ypač daug, todėl ir žaidimai šiame amžiuje iš esmės yra tai, kas lavina bei pažindina kūdikį su visais jo pojūčiais. Naujagimiai daug miega, valgo, jie perrengiami, keičiamos jų sauskelnės, kutenami, bučiuojami (tuo metu tėvai, kalbėdamiesi su mažyliu, jam irgi suteikia daug informacijos apie mus supantį pasaulį), o visas kitas laikas skirtas žaidimams.

Būtų gerai, kad kūdikius suptų kuo mažiau dirbtinių žaislų, kurie skamba, juda ir t.t. – žodžiu, yra aktyvesni už vaiką ir viską padaro už jį, todėl atima galimybę kažką pažinti. Tėvams tiek kūdikystėje, tiek ir vėliau patarčiau besąlygiškai mylėti savo vaiką, visada patenkinti jo poreikius, suteikti saugumo jausmą, tačiau nuolatos savo atžalą linksminti ir su juo žaisti tikrai nereikia. Jau net ir ankstyvoje kūdikystėje, jei vaikas pamiegojęs, pavalgęs, pamyluotas, jam nieko neskauda, galima jam suteikti savarankiško žaidimo galimybę. Pavyzdžiui, ant žemės patiesus pledą ir padėjus keletą saugių mažyliui daiktų, leisti jam pačiam prie jų prišliaužti, paliesti, paragauti. Kai sėdi maitinimo kėdutėje, leisti valgyti pačiam pirštais, o sumanius maistą sutrinti tarp rankų ir juo „išpiešti" staliuką – nedrausti, iš tolo stebėti, kiek džiaugsmo bei naujų potyrių tai suteikia.

Vaikui svarbu žinoti, kad tėvai yra šalia ir, jei prireiks, visada prie jo prieis, paims ant rankų, pakalbins, tačiau nebūtina sėdėti šalia ir padėti jam padaryti tai, ką iš tiesų, įdėjęs pastangų, padarys pats.

Ne pagal amžiaus grupes, o pagal vaiko poreikius

Yra daug įvairios informacijos, kur sugrupuojama, kokie žaislai bei žaidimų veiklos yra tinkamiausios pagal vaiko amžių. Turbūt, daugelis tėvų patvirtins, kad visi vaikai yra tokie unikalūs ir skirtingi, jog, iš tiesų, dažnai ta informacija neatitinka realybės. Manau, kad nereikia vaikų skirstyti į visokias kategorijas, geriau tiesiog nuo pat kūdikystės iki mokyklinio ir dar vėlesnio amžiaus išbandyti visada pasiteisinančias bei labai naudingas įvairiausias ugdomąsias veiklas.

Pradėkime nuo sensorinių žaidimų. Patiems mažiausiems tai turėtų būti saugios ragauti priemonės (pavyzdžiui, leiskite pajausti, ką reiškia rankomis liesti, plėšyti, trinti virtus makaronus). Vyresniems (2–5 metų) užduotis pasunkinkite, pridėkite įvairių mėgstamų žaislų (pavyzdžiui, į ryžiais pripildytą dėžę įmeskite dinozaurų, mašinų, įvairiaspalvių LEGO kaladėlių). Dar vyresniems (5–7 metų) sugalvokite eksperimentų ir užduočių (pavyzdžiui, tam tiktu santykiu sumaišykite krakmolą su vandeniu, jis taps įdomi, beformė masė, kurią bus labai smagu tyrinėti).

Visoms amžiaus grupėms tinka ir meninė-kūrybinė veikla, bet ji turėtų būti orientuota ne į rezultatą, o į proceso malonumą. Tai reiškia, jog vaikas galėtų piešti, lipdyti, klijuoti taip, kaip jis nori, o ne taip, kaip „reikia", kad pavyktų konkretus rezultatas. Tegul vaikai patys susigalvoja scenarijus, renkasi priemones ir žaidimo formą, o suaugusieji į tai nesikiša, nebent patys vaikai pakviečia ar paprašo pagalbos.

Gamintojo archyvas

Žaidimai – ne tik pramoga, tai pamatas visam gyvenimui

Žaidimai vaikams yra ne kažkokia privilegija, o būtinybė vystytis protinei, emocinei, socialinei ir psichinei raidai. Taigi, tai tikrai kur kas daugiau nei malonumas ir smagus laiko praleidimas. Žaisdami vaikai atranda, mokosi įvairiausių dalykų (net ir akademinių) ir pažįsta pasaulį, savo vietą jame, mokosi socialinių bei problemų sprendimo priėmimo įgūdžių, lavina kritinį mąstymą ir vaizduotę bei prigimtinį kūrybiškumą. Vadinasi, žaidimai mažylius moko to, ko vaikui, o vėliau ir suaugusiam, reikės visą gyvenimą.

Be to, žaisdami vaikai patiria vadinamąją srauto būseną (angl. „flow"), kuri reiškia „laimės čia ir dabar" būseną. Dauguma suaugusiųjų šiuolaikiniame pasaulyje to savo gyvenimuose, deja, nepatiria. Leiskime vaikams laisvai žaisti ir iš šios veiklos pasiimti viską, kas geriausia.

Žaidimuose turi dominuoti ne tėvai, o vaikai

Vaikų mokyti žaidimų nereikia – tegul jie tai daro natūraliai. Nes tikrasis laisvas žaidimas tai nėra logiška veiksmų seka („na, kaip čia dedi tą kaladėlę, juk tuoj nugrius!"), tik tokios ir ne kitokios daiktų spalvos („ei, žiemą juk medžiai nėra žali!") ar kiti racionalūs dalykai, kuriuos į žaidimą įneša suaugusieji. Neleisdami vaikams patiems, be suaugusiojo įsikišimo ir komentarų, bandyti, atrasti bei kurti, mes iš vaikų atimame malonumą žaisti ir slopiname jų pasitikėjimą savimi, smalsumą, norą bandyti naujus dalykus. Tačiau, žinoma, kai vaikas pats nori žaisti su mama ar tėčiu, o jie žaidime vaiko neužgožia, nenurodinėja, yra lygiaverčiai žaidėjai ir jiems abiems yra smagu – tai yra geriausias įmanomas vaiko bei tėvų kokybiškas laiko praleidimas.

Gali užtekti ir 10-ies minučių per dieną

Jeigu veikla labai kokybiška ir abiems pusėms maloni, naudos vaiko vystymuisi bei tėvų ir vaikų santykiams gali atnešti vos 10 minučių tikro žaidimo per dieną! Tačiau tam, kad žaidimas būtų malonus, kokybiškas ir naudingas, yra labai svarbi viena sąlyga – jis turi būti įdomus tiek vaikui, tiek tėvams. Jeigu tai darote sukandę dantis, o žaidimo metu jūsų mintys yra apie rytoj darbe pristatomą projektą, nebus nei naudos, nei malonumo. Mažyliai yra labai tampriai susiję su tėvų emocijomis, todėl jums net nereikia žaidimo metu žiūrėti į kompiuterį ar telefoną, kad vaikas jaustų ir suprastų, jog esate „ne čia" – jums užtenka mintyse galvoti apie visai kitus pašalinius dalykus.

Žaisdami jums nepatinkantį žaidimą, mokote vaiką, kad negalima pasakyti „ne", net kai jums nemalonu ir nesmagu, o tai ateityje jam gali būti labai žalinga. Lygiai taip pat blogai, jei žaidžiate tai, kas patinka jums, nors vaiko tai visai nedomina arba viską darote patys, menkai teleisdami prisidėti jam pačiam. Pavyzdžiui, labai norite sudėti naujausią LEGO rinkinį, todėl tą padarote jūs, o vaikui belieka tik šalia apmaudžiai stebėti. Nuo šių problemų išgelbėti gali labai paprastas dalykas – kartu su vaiku užsiimkite tuo, kas jums abiems būtų iš tikro įdomu ir leiskite mažyliui dominuoti. Tokių veiklų yra labai daug, tiesiog nereikia apsiriboti vien tik turimais žaislais ar žaidimais, būkite kūrybingi ir išradingi. Būtent taip prieš keletą metų į mūsų namus „atėjo" įvairūs procesinės veiklos žaidimai, kūryba ir eksperimentai, kuriais užsiimti man būdavo ne mažiau įdomu nei dukrai. Prie tokių veiklų kartu užsisėdėdavome ir po kelias valandas! Būtent taip veiklas organizuoju ir savo studijoje – į žaidimus įtraukiu tėvelius.

Gamintojo archyvas

Dažnai būna ir taip, kad vaikas primygtinai prašo tėvų pagalbos vos susidūręs su menkiausia kliūtimi ar sunkumu. Jei, jums pasiūlius pamėginti dar kartą ir pagalvoti, kaip išspręsti šią problemą, mažylis vis tiek reikalauja jūsų įsikišimo, neignoruokite jo prašymo, tačiau ir neskubėkite viską padaryti už jį. Geriau užduokite vaikui klausimus ar sumodeliuokite tokias situacijas, kuriose vaikas atsakymus ir sprendimus sugalvotų pats. Pavyzdžiui: „Turiu dėlionės dalį, kurios apačia lygi, tai kur tokia galėtų tikti, a?", „Griūna LEGO bokštas? Tai gal mums čia reikėtų dėti platesnę kaladėlę? Kaip manai, kokio dydžio bus tinkama?"

Padėkite vaikui sužinoti apie žaidimus

Jeigu kalbame apie laisvą žaidimą, rinktis, ką, su kuo ir kaip žais, turėtų pats vaikas – taip jis turės maksimalios lavinančios naudos. Tačiau yra veiklų, kurių vaikas, niekada su jomis nesupažindintas, nežinos, o tada ir negalės rinktis. Na, pavyzdžiui, mūsų su dukra taip mėgstamos krakmolainio veiklos – jeigu nebūčiau vieną kartą jo padariusi ir parodžiusi, aišku, kad pati trimetė nebūtų pasiūliusi. Kai jau žino, jai dabar jau pačiai kyla visokių minčių, ką dar galima į jį įdėti, įpilti, kad būtų dar įdomiau ir kaskart vis kitaip. Todėl, aišku, kad tėvai turėtų pasiūlyti ir supažindinti su tam tikromis priemonėmis ir veiklomis, bet neversti žaisti, jei vaikui nepatinka, nors suaugusiajam atrodo, jog čia turėtų būti labai įdomu.

Ar žaidimams reikalingi bendraamžiai draugai?

Kai dvimetis žaidžia vienas, mamos dažnai sako, kad pasidaro jo gaila ir jos prisėda šalia. Tai nėra visai teisinga taktika, jeigu vaikas neprieštarauja žaidimui vienam, su džiaugsmu tą leiskite – taip jis ugdo ne tik savarankiškumą, bet ir mokosi, kad smagu būna ne tik, kai kažkas tave linksmina, bet galima ir pačiam susirasti įdomios veiklos.

Kiti tėvai jaudinasi, kad vaikas bus „nesocialus", jei nenorės žaisti su bendraamžiais. Šiuo atveju, labai svarbu vaiko amžius ir, aišku, individualios savybės, bet paprastai iki trejų metų bendraamžių draugija žaidimams nėra svarbi. Taip, jau ir 1,5–2 metų vaikams kiti mažyliai darosi įdomūs, bet ne žaisti, o tiesiog labiau stebėti ir būti vieniems tarp kitų. Būryje tokio amžiaus vaikai vis tiek žaidžia kiekvienas sau. Nuo 3–4 metų bendraamžių žaidimai jau tampa panašesni į tikruosius kolektyvinius žaidimus, kai įsijungiama į bendrą scenarijų ir roles. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tokiame amžiuje dėl nesubrendusių smegenų ir vystymosi ypatumų labai dažnai kyla problemų dėl žaislų dalybų. Svarbu, kad 1,5–4 metų amžiaus vaikų žaidimus iš tolo stebėtų suaugusieji, kurie, esant reikalui, įsikištų ir pamokytų, kaip tinkamai spręsti kilusį konfliktą.

Gamintojo archyvas

Smagių ir lengvų žaidimų idėjos

Įvairaus amžiaus vaikams patinka sensoriniai žaidimai. Priberkite ryžių ar kitų kruopų į didelę dėžę, duokite šaukštelių, sietelių, plastikinių gyvūnėlių, kaladėlių ir vaikas pasiners į žaidimą tikrai ilgam laikui. Iš miltų ir paprasto aliejaus galima pasigaminti puraus bei lengvai sušluojamo modelino, su kuriuo galės žaisti net kūdikiai. Iš krakmolo arba jogurto ir maistinių dažų galima sumaišyti puikiausius dažus pirštukams, kuriais vaikai galės piešti ant ištiesto ant žemės tapeto ar tiesiog vonioje. Plastikinius šiaudelius, įsmeigus į modeliną ir šalia padėjus skirtingų rūšių kiauravidurių makaronų, vaikai smagiai juos vers. Iš tualetinio popieriaus ritinėlių galima pasidaryti įvairiausių varstynių smulkiajai motorikai lavinti. Idėjų užsiėmimams iš kasdienių, visuose namuose esančių priemonių ir produktų, yra labai daug.

Dar vieni žaidimai, kuriuos norėčiau pasiūlyti, visai nieko nekainuoja, jiems tereikia suaugusiųjų nusiteikimo ir laiko, o jau vaikai visada norės prisijungti. Tai vadinamieji ryšio stiprinimo žaidimai, kurie ne tik suartina tėvus ir vaikus, bet ir veikia kaip žaidimo terapija. Jų galite prisigalvoti visokių, tereikia fantazijos, o štai keletas pavyzdžių.

„Taip – Ne". Vaikui, kuriam yra nuolatinio „ne" kartojimo etapas, pasakykite, kad jis garsiai šauktų „ne" kaskart, kai jūs sušuksite „taip". Po penkių minučių intensyvaus tokio kartojimo viską baigsite garsiu juoku.

„Numauk kojines". Šį žaidimą smagiausia žaisti visai šeimai – sugulę ant žemės ar lovos visi puolate vienas ant kito ir bandote kuo greičiau numauti vienas kitam kojines, pasitelkiant kutenimus bei visokias kitokias gudrybes. Čia tėvams, aišku, kartais teks šiek tiek nuolaidžiauti, nes vaikas labai norės kartais laimėti, bet žaidimas bus pilnas juoko, krykštavimų ir fizinio „išsikrovimo".

„Tu mano!" Šis žaidimas tinka etapui, kai vaikas nori daryti viską tik su vienu iš tėvų. Mama sėdi ant lovos, o tėtis stovi tarp vaiko bei mamos ir žaismingai pastorinęs balsą sako kažką panašaus: „Tu visas mano, neleisiu tavęs pas mamą, dabar tu būsi tik su manim". Kai vaikas bando bėgti pas mamą, nespėjus jos paliesti, tėtis švelniai griebia vaiką, kelia į viršų ir neleidžia paliesti mamos kartodamas tuos pačius žodžius. Neišvengiamai pasipils daug juoko ir bandymų daryti tą patį. Jei viską darote teisingai, vaikas juoksis ir norės žaisti žaidimą dar ir dar, kas rodo, kad jam ne tik smagu, bet jis taip atsikrato baimių bei pykčio.

„Man labai reikia apsikabinimo". Žaidimas, tinkantis visiems, bet ypač pravers šeimoje atsiradus broliui ar sesei, kai reikia dalintis dėmesiu. Prieinate prie vaiko ir sakote: „Aš taip tave myliu, kad tuoj tave taip stipriai apkabinsiu, taip stipriai išbučiuosiu, taip stipriai išmyluosiu, jei nori išsigelbėti bėk!" Vaikas bėgs, o jūs gaudant kartokite: „Tu toks greitas, bet aš nepasiduosiu, aš tave pagausiu, nes labai labai myliu". Jį sugavę bučiuojate, kutenate, apkabinate ir vėl viskas iš naujo. Bus daug juoko, linksmo rėkimo ir po šio žaidimo, jei vaikas ir turėjo kokių abejonių, ar jūs jį vis dar tebemylite taip stipriai, kaip anksčiau, tai jų tikrai nebeliks!

Labanakt". Tai žaidimas, padedantis vaikui atsipalaiduoti ir užmigti. Vaikui atsigulus, jūs švelniai paglostote ir pamasažuojate kiekvieną kūno dalį, kartodami: „Labanakt rankytės, labanakt pilvuk, labanakt kojytės ir t.t.

Tokių žaidimų metu vaikai jaučiasi saugūs, mylimi, gauna visapusiško tikro jūsų dėmesio, jie krykštauja, rėkia, garsiai juokiasi, o tai yra ir tam tikra emocijų reiškimo forma – tuomet mažiau lieka vietos isterijoms bei pykčio priepuoliams.

Vaikai yra arba švarūs, arba laimingi

Tvarkingas ir švarus žaidimas bei laisvai reiškiamas kūrybiškumas – sunkiai suderinami dalykai. Kai vaikas žaidžia ir kuria, jis pasineria į srauto būseną, kurioje mėgaujasi šiuo procesu ir jam tuo metu visiškai nesvarbu, ar išsiteps grindys, ar sušlaps suknelė, ar apsitaškys sienos. Jei vaikas dėl nuolatinių perspėjimų jaudinasi, vadinasi, į šį procesą jis iki galo pasinerti negali, todėl ir jo nauda bei malonumas nebėra toks, koks galėtų būti.

Purvinų žaidimų vaikams tikrai reikia ir tas banalus posakis, kad „vaikai yra arba švarūs, arba laimingi" yra visiška tiesa! Todėl tėvams patarčiau būti šiek tiek tolerantiškesniems kūrybinei netvarkai – juk galima tam paskirti konkretų namų kampelį, jį apsaugoti dažymo popieriumi ar plėvele, puikiai tam tinka ir lengvai išvaloma vonios erdvė, o vasara tokią veiklą labai paprasta organizuoti lauke. Įtraukite vaikus ir į susitvarkymo procesą – tai bus tarsi edukacinė užsiėmimo dalis ir papildomas laikas kartu su jumis. Na, o jei vis tiek kūrybinė netvarka kelia siaubą vos apie tai pagalvos – atveskite mažylius į mano studiją „Kuria vaikai", kur nereikės dėl to jaudintis, o vaikai patenkins purvinų žaidimų poreikį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis