Psichologė atskleidžia, kodėl daugeliui tėvų vis dar norisi mušti vaikus

 (108)
Kas yra griežtas auklėjimas, ir ar reikia bausti vaikus, kalbamės su gydytoja psichiatre psichoterapeute Agne Kirvaitiene.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kas yra griežtas auklėjimas?

Griežtas auklėjimas dažniausiai yra suvokiamas kaip „auklėjimas diržiuku", „kietu kumščiu", kas paprastai reiškia ne tik fizines, bet ir emocines bausmes: tėvai žemina, baugina, manipuliuoja vaiku, reikalauja besąlygiškai paklusti, t. y. elgiasi ne kaip su subjektu (žmogiška būtybe), o kaip su objektu (daiktu), kuris neturi teisės turėti savo nuomonę, ją išsakyti, tik prisitaikyti ir paklusti. Toks supratimas, autoritarinis „auklėjimas" turi būti įvardytas tikruoju vardu - smurtas.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Ką daryti, kad atvestas į darželį vaikas neverktų
10 rečiausių Lietuvos žinomų žmonių vaikų vardų

Tuo tarpu garbingas griežtumas, t. y. tvirtumas, nuoseklus savo žodžio laikymasis, reikalavimas paisyti tam tikrų taisyklių, o kartu ir lankstumas jas taikant, yra viena svarbiausių auklėjimo sąlygų. Specialistai tai vadina autoritetingu auklėjimu.

Mūsų namų taisyklės

Kas vyksta šeimose, skirtingai suprantančiose, ką reiškia „griežtai, bet teisingai"? „Šeimoje, pritariančioje autoritetingam auklėjimui, egzistuoja tam tikras elgesio modelis, taisyklių rinkinys, kuris yra priimtinas visiems šeimos nariams ir jo visi stengiasi nuosekliai laikytis, pavyzdžiui, tvarkytis, tam tikru laiku valgyti, eiti miegoti, padėti vieni kitiems, atostogauti kartu, nekelti balso, nesimušti, nesikeikti ir t. t.

Apie visas šias taisykles yra kalbamasi garsiai - ne gąsdinant, o geranoriškai ir su meile. Į šeimą „atėjęs" naujas mažylis nuo pat kūdikystės susiduria su „namų taisyklėmis" ir jas išmoksta dar gerokai anksčiau nei kalbėti. Kas yra laikytis tvarkos, jis susiduria jau tada, kai mama ima mokyti „savo reikalus" atlikti ne į sauskelnes, o į puoduką.

Mama paprastai jaučia savo vaiką, ir kaip tik šis jausmas, o ne taisyklių rinkinys pasufleruoja, kaip kalbėti, bendrauti su jais, kad norėtų būti toks ir elgtis taip, kaip tikisi tėvai. Svarbiausia, kad ne iš baimės, o iš meilės.

Vaikai tėvų, auklėjančių autoritetingai, žino, kad jei nusižengs, kils nepasitenkinimas, tačiau bus atleista, o „nuodėmės" nesugriaus to, kas svarbiausia - ryšio su tėvais ir meilės. Tokioje šeimoje visuomet yra palikta erdvės klaidoms, požiūrių skirtumui, yra ir noro, ir laiko visa tai aptarti, suprasti, įsijausti į kitą, užjausti, nes tėvai suvokia, kad taisyklės, kalbėjimas apie jas yra labai svarbu, tačiau tėra tik priemonė, ne tikslas. Tikslas - tai artumas ir pasitikėjimas.

Visai kitoks „klimatas" šeimoje, kurioje vaikams taikomos fizinės ir emocinės bausmės. Čia viskas tarsi apverčiama aukštyn kojomis: tėvams svarbiausia ne jausmai, ne ryšys su vaiku, o pergalės jausmas; ne šeima, kaip bendruomenė, o griežta hierarchija. Vaikus ir tėvus sieja ne meilė ir pasitikėjimas, o neapykanta, kaltė ir pyktis. Valdo tie, kurie yra stiprūs ir galingi (suaugę). Paklūsta tie, kurie yra bejėgiai, beverčiai ir beteisiai (vaikai).

Tokioje šeimoje egzistuoja griežtos taisyklės, tačiau apie jas nėra kalbama. Taisyklių yra daug - ir kuo jų daugiau, tuo sunkiau laikytis, didesnė tikimybė, kad vaikas „nusižengs" ir bus nubaustas: primuštas, aprėktas ar kitaip pažemintas. Tai lyg koks minų laukas - net jei labai stengsiesi gerai elgtis, naujų gero elgesio taisyklių gali atsirasti netikėtai, o tada - „sprogimas".

Kodėl norisi pliaukštelėti

Kodėl dažniausiai pirma reakcija, jei vaikas neklauso - suvaldyti: aprėkti, pliaukštelėti, „užčiaupti". O tai padarę dažniausiai jaučiamės nesmagiai, savo elgesį bandome pateisinti: vaikas kaltas - „išprovokavo". Tačiau psichologai šį reiškinį vertina kitaip: dažniausiai kaltas ne neklaužada, o tas, kurio neklauso. Paanalizuokime, kokie vidiniai demonai dažniausiai paskatina mus skriausti savo vaikus.

1.Vaikystėje patirtas smurtas

Ne kartą esame girdėję, kad diržu ir kitokiomis smurto priemonėmis savo vaikus dažniausiai auklėja tie tėvai, kuriuos vaikystėje taip pat maitino beržine koše. Psichoterapijoje šis reiškinys apibrėžiamas kaip trauma, egzistuojanti per kelias kartas.

„Jei smurto vaikui teko patirti daug ir nebuvo nė vieno suaugusio žmogaus, kuriam tai rūpėtų ir galėtų apginti, pasąmonėje „įsijungia" vadinamieji išgyvenimo mechanizmai. Psichika stengiasi „išsisukti", išvengti nepakeliamos kančios ir vaikas savo vaizduotėje pradeda tapatintis su skriaudiku, kuris stiprėja nuo prievartos ir agresijos. Suaugus patirtas smurtas išgyvenimų jau nebesukelia, tačiau niekur nedingsta: žmogus visą gyvenimą siekia iš naujo pakartoti vaikystėje patirtą traumą (bausmę ir baimę) ir tikisi, kad šįkart jam pavyks ją įveikti, t. y. išgyventi tą pačią prievartos situaciją, tačiau jau iš kitos pusės: tada jis buvo bejėgis vaikas, dabar - galingas, turintis teisę pykti ir bausti suaugęs.

Tokiems žmonėms menkiausias vaiko pasipriešinimas paskatina nepakeliamą vidinę įtampą, kad kyla impulsas tuojau pat žūtbūt „išjungti" vaiką, o iš tiesų - savo paties jausmus. Taip nutinka dažniausiai tada, kai pasijunta bejėgiai, sutrikę, išsigandę, nebevaldantys padėties, t. y. vėl patiria tuos jausmus, kuriuos vaikystėje buvo sunkiausia ištverti. Lengviausias būdas susigrąžinti galią ir valdžios iliuziją: aprėkti, primušti, išgąsdinti. Ir nors dažniausiai tokius veiksmus pats smurtautojas vertina kaip nepriimtinus, tam tikromis aplinkybėmis negali atsispirti vidiniam impulsui, nes darkart išgyvenama prievarta suteikia įtampos atslūgimo ir atsipalaidavimo jausmą.

2. „Neišgirsti" jausmai

A.Kirvaitienė įsitikinusi, kad nėra neklaužadų vaikų, yra negirdintys arba „akli" tėvai. „Vaiko nevaldomas elgesys yra pagalbos šauksmas: kažko tėvai negirdi, nemato, nesupranta, nepajėgia užtikrinti ir pan. Netinkamas elgesys yra pirmas signalas, kad kažką vaikas nori pasakyti, bet nemoka, nežino, kaip tai, ką jaučia, išreikšti žodžiais, todėl parodo savo elgesiu.

„Tėvai turėtų ne „tildyti" vaiką, o stengtis „perskaityti" ir suprasti jiems siunčiamas žinutes. Paklauskite savęs, kokius jausmus jums sukelia nederamas vaiko elgesys: jei pyktį, greičiausiai mažylis labai pyksta ant žmogaus, ant kurio bijo pykti; jei bejėgiškumą, vaikas ir pats turbūt jaučiasi bejėgis, sutrikęs ir pan."

3. Idealų vaikymasis

Savaime suprantama, kad auklėdami vaikus visi mes ką nors pražiopsome ar padarome ne taip, kaip reikėtų. „Tėvai skiriasi ne tuo, kad vieni gerai auklėja vaikus, t. y. nedaro klaidų, o kiti jų daro, o tuo, KAIP elgiasi su savo klaidomis", - sako A.Kirvaitienė.

„Gana gera mama išdrįs įvardyti, kad pasielgė neteisingai, pripažinti savo klaidas, atsiprašyti ir iš jų mokytis. Mama, kuri stengiasi tapti ideali, greičiausiai nesugebės pripažinti savo klaidų ir tvirtai laikysis savo nuomonės, esą „suaugę žino geriausiai".

4.Baimė „prarasti" autoritetą

„Neretai galima išgirsti skundžiantis, kad be diržo nėra kitų būdų šiais laikais tėvams išsaugoti savo autoritetą. Esant tokiai baimei ir vėl pirmiausia reikia „gydyti" tėvus, o ne vaikus", - teigia psichiatrė.
Svarbu suprasti, kad mamą ir tėtį kiekvienas vaikas suvokia kaip ypatingą, galingą, kone dievišką figūrą.

Lengviau įsivaizduoti, kokį poveikį darome vaikams, padės metafora. Įsivaizduokime, kad tapome peizažą. Mūsų psichikoje santykiai su mama - tai lyg žemė, ant kurios nutapoma visa kita, o santykiai su tėvu - tai tarsi saulė, nušviečianti peizažą, šviesa, be kurios sunku ką nors suvokti. Trumpai tariant, savo vaikams esame žemė, kuri nešioja, ir šviesa, kuri leidžia pažinti pasaulį.

Deja, regis, kartais tėvams sunku tai suvokti. Jie mano, kad savo svarbumą gali įtvirtinti tik taisyklėmis ir išsikovota vieta hierarchijos viršūnėje. O iš tiesų autoriteto nereikia dirbtinai palaikyti, svarbiausia - stengtis sukurti ir išsaugoti jautrų, atvirą, šiltą ryšį su vaiku. Tai įmanoma klausantis jo, tyrinėjant, domintis, darant įvairius dalykus kartu.

Pliaukšt: o kas toliau?

Kad mušti vaikų negalima, šiandien žino ir patys vaikai. Tačiau yra teigiančių, kad trumpas pliaukštelėjimas - geras, saugus ir bene vienintelis būdas „grąžinti" vaiką iš isterijos priepuolio į tikrovę, sutramdyti įsisiautėjusį.

„Vadinamasis „isterijos priepuolis" visuomet yra neverbalinis šauksmas apie kažką, dėl ko vaikas blogai jaučiasi, - dar kartą pabrėžia psichiatrė A.Kirvaitienė. - Pliaukštelėjimas nėra tinkamas būdas kaip nors paveikti vaiką. Jei jums pačiai kas nors pliaukštelėtų, kaip sureaguotumėte? Duotumėte atgal? Tai kodėl leidžiame sau taip elgtis su vaiku?"

Pliaukštelėjimas, pabarimas, balso pakėlimas dažniausiai nieko nepakeičia, vaiką kamuojanti problema lieka neišspręsta, o parodyta agresija konfliktą dar labiau sustiprina, jis tampa nevaldomas (turbūt esate matę beprasmę sceną, kai abi pusės rėkia ir nė viena nesiklauso). Nebežinodami, ką daryti, tėvai nejučiomis peržengia ribą ir nekaltas „pliaukšt" virsta smurtu.

Specialistai teigia, kad vaikystėje muštruoti vaikai gyvenime nesijaučia laimingi, suaugę gali turėti ne tik antsvorio bėdų, būti infantilūs, liguistai pedantiški, ar seksualūs, nemokėti atsipalaiduoti, linkti į alkoholizmą, narkomaniją ir panašias veiklas, kurios neva „padeda pabėgti nuo tėvų", ir t. t.

„Skriaudžiami vaikai būna pikti, nepasitikintys, užsisklendę, nuolat įsitempę arba, priešingai, hiperaktyvūs ir nuolat siekiantys dėmesio, pripažinimo nelabai priimtinais būdais. Pastebėta, kad smurtą patyrę vyrai dažniau linkę patys tapti smurtautojais, prievartautojais, seksualiniais iškrypėliais, nukreipia prievartą prieš kitus žmones, elgiasi su kitais kaip su daiktais (vyrai muša savo sutuoktines).

Moterys dažniau smurtą nukreipia prieš save, savo kūną (anoreksija, bulimija, hipochondrija, sadomazochistiniai santykiai su vyrais), taip pat prieš savo vaikus", - apie „pavojus" įspėja psichiatrė. Tad prieš pakeldami balsą ar ranką pirmiausia gerai pagalvokite... Arba suskaičiuokite iki dešimties.

Kaip suvaldyti neklaužadą

Vaikų nereikia valdyti. Vaikams būtina nustatyti aiškias saugaus elgesio ribas ir tose ribose leisti laisvai reikštis jausmams, spontaniškumui ir kūrybiškumui. Vaikas turi žinoti, kad netinkamas elgesys visuomet sulaukia aiškių padarinių (bet ne bausmių), pavyzdžiui, nesusitvarkei kambario - negalėsi eiti pas draugus, žiūrėti TV ar žaisti kompiuteriu. Auklėja ne bausmės, o pagyrimas ir paskatinimas už gerą elgesį.

O svarbiausia taisyklė yra seniausia ir universali: niekada nesielkite taip, kaip nenorėtumėte, kad su jumis elgtųsi.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikata

8 įpročiai, kad jūsų vaikai darželyje ar mokykloje nesusirgtų

Mokslo metai – nelengvas laikas ne tik vaikui, bet ir jo tėvams. Kygos, daugybė kanceliarinių prekių, namų darbai. Iš esmės tai – malonūs rūpesčiai, išskyrus vieną – darželyje ir mokykloje prasideda ligos, kuriomis vieni nuo kitų užsikrečia.

Kokį maistą sveikiausia valgyti vaikui: 5 specialistės patarimai

Dešrelės, mieliniai ir miltiniai blynai; kotletai su riebiais padažais; bulvytės fri ir bulviniai patiekalai su padažais; batonas su dešra; saldžios varškytės ir jogurtai; pusryčių dribsniai ir javainių batonėliai; sausainiai ir saldainiai; kompotai ir sulčių gėrimai – tai Lietuvos vaikų valgiaraščio pagrindas.

Dažniausios ligos Lietuvoje, kurias sukelia kirmėlės

Kai tik vaikas ima griežti dantimis, pagalvojame, kad gal jis turi kirmėlių. Ar išties taip yra? Kada duoti vaistų?

Dietologė pataria, kokių vaisių ir daržovių geriausia valgyti vaikams

Dažnas vaikas nemėgsta vaisių ir daržovių, o užkandžiams mieliau renkasi miltinius gaminius. Gydytoja-dietologė Laura Romeraitė-Kuklierienė pataria, kokius vaisius ir daržoves, sultis ir glotnučius geriausia valgyti mažiesiems ir kaip paskatinti jų suvalgyti daugiau.

Iš lūpų į lūpas perduodamos liaudiškos priemonės nuo kosulio (3)

Prasidėjus ligų sezonui, prisimename liaudiškas priemones, kurios padeda mums kovoti su sloga, gerklės skausmu ar kosuliu. Šįkart - apie pastarąjį.

Dietologė dr. Edita Gavelienė – apie dažniausias vaikų mitybos klaidas

Nors tėvai nori palaikyti sveiką savo vaikų gyvenimo būdą, vien intensyvaus sporto ir fizinio aktyvumo nepakanka – neretai vaikams trūksta maistingųjų medžiagų.

Šeimos nuo ligų sezono bėga į šiltus kraštus

Vis daugiau šeimų renkasi atostogauti būtent rudenį ir žiemą, o nuo nemalonumų nors trumpam pasislėpti šiltuosiuose kraštuose. Apie rudens ir žiemos keliones pasakoja kelionių organizatoriaus „Kidy Tour" produkto vadovė Neringa Kurtinaitienė.

Dr. Vaidotas Urbonas: kokią košę valgyti sveikiausia (2)

Per pastaruosius metus ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų tarpe ženkliai išaugo gastroezofaginio refliukso ligos atvejų.

Vaikui skauda, bet ligos nėra: interviu su psichologe, kurį rekomenduojame visiems tėvams

Interviu su psichologe Dovile Jankauskiene apie psichosomatinius sutrikimus, kuomet vaikas skundžiasi, kad jam skauda, tačiau medikai ligos neranda.

Išsamūs odontologės patarimai, kaip prižiūrėti vaikų dantis nuo gimimo

Gyd. vaikų odontologės doc. dr. Vilmos Brukienės patarimai, kaip išsaugoti sveikus vaiko dantis.

9 maisto produktai, kurie stiprina vaiko protą

Tam, kad vaikas augtų sveikas, jam reikia pilnavertės mitybos nuo mažų dienų. Ypač atkreipkite dėmesį į mokyklinio amžiaus vaikų mitybą.

Kaip suderinti sveiką vaiko mitybą ir malonumą

Nerasime vaiko, kuris nemėgtų saldumynų. Tačiau rūpestingi tėvai supranta, kad gardėsiai negerai nei figūrai, nei dantims, tačiau negi vaiką paliksi be saldumynų... Kokią rasti išeitį?

Jei ant maisto produkto parašyta „skirta vaikams“, išlikite budrūs – tai gali būti spąstai (1)

Parduotuvių lentynose dažnai išvystame maisto produktų, kurių etiketėse puikuojasi mažąjį pirkėją viliojantys spalvoti piešinukai ir net užrašai „skirta vaikams". Ar tikrai jie pagaminti kokybiškiau nei suaugusiųjų maistas ir yra palankūs vaikų sveikatai?

Kaip išrinkti vaikui batus, kurie nedarytų žalos jo pėdutei

Kiekvienas vaikas yra individualus ne tik savo pomėgiais, charakteriu, būdo savybėmis, tačiau ir savo fiziologiniais procesais.

Kaip namų sąlygomis džiovinti uogas, kad jos džiugintų visus metus

Šviežių uogų sezonas netrukus pasibaigs, bet jomis mėgautis galime ne tik vasarą. Tereikia žinoti keletą pagrindinių taisyklių, kaip mėgstamiausias uogas sudžiovinti, kad jos būtų ne tik gardžios, bet ir išlaikytų kuo daugiau naudingųjų savybių.