Psichologė atskleidžia, kodėl daugeliui tėvų vis dar norisi mušti vaikus

 (108)
Kas yra griežtas auklėjimas, ir ar reikia bausti vaikus, kalbamės su gydytoja psichiatre psichoterapeute Agne Kirvaitiene.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kas yra griežtas auklėjimas?

Griežtas auklėjimas dažniausiai yra suvokiamas kaip „auklėjimas diržiuku", „kietu kumščiu", kas paprastai reiškia ne tik fizines, bet ir emocines bausmes: tėvai žemina, baugina, manipuliuoja vaiku, reikalauja besąlygiškai paklusti, t. y. elgiasi ne kaip su subjektu (žmogiška būtybe), o kaip su objektu (daiktu), kuris neturi teisės turėti savo nuomonę, ją išsakyti, tik prisitaikyti ir paklusti. Toks supratimas, autoritarinis „auklėjimas" turi būti įvardytas tikruoju vardu - smurtas.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Ką daryti, kad atvestas į darželį vaikas neverktų
10 rečiausių Lietuvos žinomų žmonių vaikų vardų

Tuo tarpu garbingas griežtumas, t. y. tvirtumas, nuoseklus savo žodžio laikymasis, reikalavimas paisyti tam tikrų taisyklių, o kartu ir lankstumas jas taikant, yra viena svarbiausių auklėjimo sąlygų. Specialistai tai vadina autoritetingu auklėjimu.

Mūsų namų taisyklės

Kas vyksta šeimose, skirtingai suprantančiose, ką reiškia „griežtai, bet teisingai"? „Šeimoje, pritariančioje autoritetingam auklėjimui, egzistuoja tam tikras elgesio modelis, taisyklių rinkinys, kuris yra priimtinas visiems šeimos nariams ir jo visi stengiasi nuosekliai laikytis, pavyzdžiui, tvarkytis, tam tikru laiku valgyti, eiti miegoti, padėti vieni kitiems, atostogauti kartu, nekelti balso, nesimušti, nesikeikti ir t. t.

Apie visas šias taisykles yra kalbamasi garsiai - ne gąsdinant, o geranoriškai ir su meile. Į šeimą „atėjęs" naujas mažylis nuo pat kūdikystės susiduria su „namų taisyklėmis" ir jas išmoksta dar gerokai anksčiau nei kalbėti. Kas yra laikytis tvarkos, jis susiduria jau tada, kai mama ima mokyti „savo reikalus" atlikti ne į sauskelnes, o į puoduką.

Mama paprastai jaučia savo vaiką, ir kaip tik šis jausmas, o ne taisyklių rinkinys pasufleruoja, kaip kalbėti, bendrauti su jais, kad norėtų būti toks ir elgtis taip, kaip tikisi tėvai. Svarbiausia, kad ne iš baimės, o iš meilės.

Vaikai tėvų, auklėjančių autoritetingai, žino, kad jei nusižengs, kils nepasitenkinimas, tačiau bus atleista, o „nuodėmės" nesugriaus to, kas svarbiausia - ryšio su tėvais ir meilės. Tokioje šeimoje visuomet yra palikta erdvės klaidoms, požiūrių skirtumui, yra ir noro, ir laiko visa tai aptarti, suprasti, įsijausti į kitą, užjausti, nes tėvai suvokia, kad taisyklės, kalbėjimas apie jas yra labai svarbu, tačiau tėra tik priemonė, ne tikslas. Tikslas - tai artumas ir pasitikėjimas.

Visai kitoks „klimatas" šeimoje, kurioje vaikams taikomos fizinės ir emocinės bausmės. Čia viskas tarsi apverčiama aukštyn kojomis: tėvams svarbiausia ne jausmai, ne ryšys su vaiku, o pergalės jausmas; ne šeima, kaip bendruomenė, o griežta hierarchija. Vaikus ir tėvus sieja ne meilė ir pasitikėjimas, o neapykanta, kaltė ir pyktis. Valdo tie, kurie yra stiprūs ir galingi (suaugę). Paklūsta tie, kurie yra bejėgiai, beverčiai ir beteisiai (vaikai).

Tokioje šeimoje egzistuoja griežtos taisyklės, tačiau apie jas nėra kalbama. Taisyklių yra daug - ir kuo jų daugiau, tuo sunkiau laikytis, didesnė tikimybė, kad vaikas „nusižengs" ir bus nubaustas: primuštas, aprėktas ar kitaip pažemintas. Tai lyg koks minų laukas - net jei labai stengsiesi gerai elgtis, naujų gero elgesio taisyklių gali atsirasti netikėtai, o tada - „sprogimas".

Kodėl norisi pliaukštelėti

Kodėl dažniausiai pirma reakcija, jei vaikas neklauso - suvaldyti: aprėkti, pliaukštelėti, „užčiaupti". O tai padarę dažniausiai jaučiamės nesmagiai, savo elgesį bandome pateisinti: vaikas kaltas - „išprovokavo". Tačiau psichologai šį reiškinį vertina kitaip: dažniausiai kaltas ne neklaužada, o tas, kurio neklauso. Paanalizuokime, kokie vidiniai demonai dažniausiai paskatina mus skriausti savo vaikus.

1.Vaikystėje patirtas smurtas

Ne kartą esame girdėję, kad diržu ir kitokiomis smurto priemonėmis savo vaikus dažniausiai auklėja tie tėvai, kuriuos vaikystėje taip pat maitino beržine koše. Psichoterapijoje šis reiškinys apibrėžiamas kaip trauma, egzistuojanti per kelias kartas.

„Jei smurto vaikui teko patirti daug ir nebuvo nė vieno suaugusio žmogaus, kuriam tai rūpėtų ir galėtų apginti, pasąmonėje „įsijungia" vadinamieji išgyvenimo mechanizmai. Psichika stengiasi „išsisukti", išvengti nepakeliamos kančios ir vaikas savo vaizduotėje pradeda tapatintis su skriaudiku, kuris stiprėja nuo prievartos ir agresijos. Suaugus patirtas smurtas išgyvenimų jau nebesukelia, tačiau niekur nedingsta: žmogus visą gyvenimą siekia iš naujo pakartoti vaikystėje patirtą traumą (bausmę ir baimę) ir tikisi, kad šįkart jam pavyks ją įveikti, t. y. išgyventi tą pačią prievartos situaciją, tačiau jau iš kitos pusės: tada jis buvo bejėgis vaikas, dabar - galingas, turintis teisę pykti ir bausti suaugęs.

Tokiems žmonėms menkiausias vaiko pasipriešinimas paskatina nepakeliamą vidinę įtampą, kad kyla impulsas tuojau pat žūtbūt „išjungti" vaiką, o iš tiesų - savo paties jausmus. Taip nutinka dažniausiai tada, kai pasijunta bejėgiai, sutrikę, išsigandę, nebevaldantys padėties, t. y. vėl patiria tuos jausmus, kuriuos vaikystėje buvo sunkiausia ištverti. Lengviausias būdas susigrąžinti galią ir valdžios iliuziją: aprėkti, primušti, išgąsdinti. Ir nors dažniausiai tokius veiksmus pats smurtautojas vertina kaip nepriimtinus, tam tikromis aplinkybėmis negali atsispirti vidiniam impulsui, nes darkart išgyvenama prievarta suteikia įtampos atslūgimo ir atsipalaidavimo jausmą.

2. „Neišgirsti" jausmai

A.Kirvaitienė įsitikinusi, kad nėra neklaužadų vaikų, yra negirdintys arba „akli" tėvai. „Vaiko nevaldomas elgesys yra pagalbos šauksmas: kažko tėvai negirdi, nemato, nesupranta, nepajėgia užtikrinti ir pan. Netinkamas elgesys yra pirmas signalas, kad kažką vaikas nori pasakyti, bet nemoka, nežino, kaip tai, ką jaučia, išreikšti žodžiais, todėl parodo savo elgesiu.

„Tėvai turėtų ne „tildyti" vaiką, o stengtis „perskaityti" ir suprasti jiems siunčiamas žinutes. Paklauskite savęs, kokius jausmus jums sukelia nederamas vaiko elgesys: jei pyktį, greičiausiai mažylis labai pyksta ant žmogaus, ant kurio bijo pykti; jei bejėgiškumą, vaikas ir pats turbūt jaučiasi bejėgis, sutrikęs ir pan."

3. Idealų vaikymasis

Savaime suprantama, kad auklėdami vaikus visi mes ką nors pražiopsome ar padarome ne taip, kaip reikėtų. „Tėvai skiriasi ne tuo, kad vieni gerai auklėja vaikus, t. y. nedaro klaidų, o kiti jų daro, o tuo, KAIP elgiasi su savo klaidomis", - sako A.Kirvaitienė.

„Gana gera mama išdrįs įvardyti, kad pasielgė neteisingai, pripažinti savo klaidas, atsiprašyti ir iš jų mokytis. Mama, kuri stengiasi tapti ideali, greičiausiai nesugebės pripažinti savo klaidų ir tvirtai laikysis savo nuomonės, esą „suaugę žino geriausiai".

4.Baimė „prarasti" autoritetą

„Neretai galima išgirsti skundžiantis, kad be diržo nėra kitų būdų šiais laikais tėvams išsaugoti savo autoritetą. Esant tokiai baimei ir vėl pirmiausia reikia „gydyti" tėvus, o ne vaikus", - teigia psichiatrė.
Svarbu suprasti, kad mamą ir tėtį kiekvienas vaikas suvokia kaip ypatingą, galingą, kone dievišką figūrą.

Lengviau įsivaizduoti, kokį poveikį darome vaikams, padės metafora. Įsivaizduokime, kad tapome peizažą. Mūsų psichikoje santykiai su mama - tai lyg žemė, ant kurios nutapoma visa kita, o santykiai su tėvu - tai tarsi saulė, nušviečianti peizažą, šviesa, be kurios sunku ką nors suvokti. Trumpai tariant, savo vaikams esame žemė, kuri nešioja, ir šviesa, kuri leidžia pažinti pasaulį.

Deja, regis, kartais tėvams sunku tai suvokti. Jie mano, kad savo svarbumą gali įtvirtinti tik taisyklėmis ir išsikovota vieta hierarchijos viršūnėje. O iš tiesų autoriteto nereikia dirbtinai palaikyti, svarbiausia - stengtis sukurti ir išsaugoti jautrų, atvirą, šiltą ryšį su vaiku. Tai įmanoma klausantis jo, tyrinėjant, domintis, darant įvairius dalykus kartu.

Pliaukšt: o kas toliau?

Kad mušti vaikų negalima, šiandien žino ir patys vaikai. Tačiau yra teigiančių, kad trumpas pliaukštelėjimas - geras, saugus ir bene vienintelis būdas „grąžinti" vaiką iš isterijos priepuolio į tikrovę, sutramdyti įsisiautėjusį.

„Vadinamasis „isterijos priepuolis" visuomet yra neverbalinis šauksmas apie kažką, dėl ko vaikas blogai jaučiasi, - dar kartą pabrėžia psichiatrė A.Kirvaitienė. - Pliaukštelėjimas nėra tinkamas būdas kaip nors paveikti vaiką. Jei jums pačiai kas nors pliaukštelėtų, kaip sureaguotumėte? Duotumėte atgal? Tai kodėl leidžiame sau taip elgtis su vaiku?"

Pliaukštelėjimas, pabarimas, balso pakėlimas dažniausiai nieko nepakeičia, vaiką kamuojanti problema lieka neišspręsta, o parodyta agresija konfliktą dar labiau sustiprina, jis tampa nevaldomas (turbūt esate matę beprasmę sceną, kai abi pusės rėkia ir nė viena nesiklauso). Nebežinodami, ką daryti, tėvai nejučiomis peržengia ribą ir nekaltas „pliaukšt" virsta smurtu.

Specialistai teigia, kad vaikystėje muštruoti vaikai gyvenime nesijaučia laimingi, suaugę gali turėti ne tik antsvorio bėdų, būti infantilūs, liguistai pedantiški, ar seksualūs, nemokėti atsipalaiduoti, linkti į alkoholizmą, narkomaniją ir panašias veiklas, kurios neva „padeda pabėgti nuo tėvų", ir t. t.

„Skriaudžiami vaikai būna pikti, nepasitikintys, užsisklendę, nuolat įsitempę arba, priešingai, hiperaktyvūs ir nuolat siekiantys dėmesio, pripažinimo nelabai priimtinais būdais. Pastebėta, kad smurtą patyrę vyrai dažniau linkę patys tapti smurtautojais, prievartautojais, seksualiniais iškrypėliais, nukreipia prievartą prieš kitus žmones, elgiasi su kitais kaip su daiktais (vyrai muša savo sutuoktines).

Moterys dažniau smurtą nukreipia prieš save, savo kūną (anoreksija, bulimija, hipochondrija, sadomazochistiniai santykiai su vyrais), taip pat prieš savo vaikus", - apie „pavojus" įspėja psichiatrė. Tad prieš pakeldami balsą ar ranką pirmiausia gerai pagalvokite... Arba suskaičiuokite iki dešimties.

Kaip suvaldyti neklaužadą

Vaikų nereikia valdyti. Vaikams būtina nustatyti aiškias saugaus elgesio ribas ir tose ribose leisti laisvai reikštis jausmams, spontaniškumui ir kūrybiškumui. Vaikas turi žinoti, kad netinkamas elgesys visuomet sulaukia aiškių padarinių (bet ne bausmių), pavyzdžiui, nesusitvarkei kambario - negalėsi eiti pas draugus, žiūrėti TV ar žaisti kompiuteriu. Auklėja ne bausmės, o pagyrimas ir paskatinimas už gerą elgesį.

O svarbiausia taisyklė yra seniausia ir universali: niekada nesielkite taip, kaip nenorėtumėte, kad su jumis elgtųsi.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikata

Kaip namų sąlygomis džiovinti uogas, kad jos džiugintų visus metus

Šviežių uogų sezonas netrukus pasibaigs, bet jomis mėgautis galime ne tik vasarą. Tereikia žinoti keletą pagrindinių taisyklių, kaip mėgstamiausias uogas sudžiovinti, kad jos būtų ne tik gardžios, bet ir išlaikytų kuo daugiau naudingųjų savybių.

Šiemet per pusmetį užregistruota daugiau susirgimų pneumokokine infekcija

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje sergamumas pneumokokine infekcija padidėjo beveik 40 proc. lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu.

Rūkote ir turite vaikų? – Tuomet turėtumėte suklusti

Ne paslaptis, kad pasyvus rūkymas, arba kitaip – kvėpavimas cigarečių dūmų užterštu oru, kelia pavojų sveikatai.

7 klausimai mitybos specialistei apie ledus ir firminis naminių ledų receptas

„Ledų sezonas“ tęsiasi, ir daugeliui tėvų kyla klausimų: kiek ir kokių ledų galima per dieną suvalgyti vaikui? Ar jis neperšals, jei juos valgys kasdien?

Kirmėlės gali sukelti ir rimtų sveikatos problemų: kaip apsaugoti vaikus

Tikimybė užsikrėsti kirmėlėmis ypač padidėja šiltuoju sezonu, kuomet vaikai didžiąją laiko dalį praleidžia gamtoje, nepaisydami kai kurių tėvų įspėjimų, tokių kaip „nusiplauk rankas po žaidimų kieme" ar „nevalgyk neplautų vaisių ir daržovių".

9 mėgstamiausios lietuvių uogos ir jų gydomosios savybės

Miškai ir sodai sunokino įvairiausių uogų. Vasarą vaikai jas valgo rieškučiomis. Kokių gerųjų savybių turi mėgstamiausios lietuvių uogos?

Žinomos moterys atskleidė savo šeimų sveikos mitybos paslaptis (1)

Sveikatai palanki mityba nėra mada ar pomėgis, tai sąmoningas pasirinkimas būti sveikesniam.

Kada nereikia mokėti už vaikų dantų gydymą? (2)

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) primena, kad vaikų iki 18 metų dantų priežiūra, gydymas papildomai nekainuoja, nes šias paslaugas apmoka ligonių kasos.

Padidėję limfmazgiai vaikui – ar verta sunerimti?

Padidėję limfmazgiai vaikui – pakankamai dažna, ankstyvoje vaikystėje pasitaikanti problema.

Medikai pataria, ką daryti įsisiurbus erkei (27)

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) išplatino pranešimą, kuriame informuoja, kaip elgtis, jei įsisiurbia erkė.

8 mitybos specialistės patarimai tėvams, kaip užkirsti kelią vaiko apkūnumui (3)

Vaikų sveikata, valgymo įpročiai ir kūno linijos priklauso tik nuo tėvų, nors apkūnių vaikų tėvai dažnai tik skėsčioja rankomis, nežinodami, ko griebtis. Dietologai pataria patyrinėti savo valgymo įpročius ir nebedaryti svarbiausių klaidų, kurios tukina jūsų atžalas.

Kelionė su atžalomis: vaikų gydytoja pataria, kaip pasiruošti atostogoms užsienyje

Užsienyje su atžalomis atostogaujančios šeimos vasarą dvigubai dažniau patiria rimtus iššūkius dėl vaikų sveikatos ar nelaimingų atsitikimų. Draudikai atkreipia dėmesį, kad užsienyje vaikai dažniausiai kenčia nuo žarnyno virusų, ūmių peršalimų, alerginių reakcijų ir traumų.

Ką reikia žinoti perkant uogas?

Kas dažnam lietuviui svarbiausia renkantis uogas? Žinoma, kad kilmė. Labai dažnai turguje pardavėjų klausiama – lietuviškos ar lenkiškos braškės? Bet ar tik tai svarbu renkantis uogas? „Sveikatai palankus" eksperčių komanda pataria vartotojams atkreipti dėmesį į daugiau kriterijų.

Braškių ir žemuogių savybės, apie kurias girdėjo ne visi (5)

Braškes ir žemuoges mėgstame daugelis, o ar žinote, kokių tiksliai naudingųjų medžiagų jose yra ir nuo kada galima pasmaližiauti vaikams?

Skaniosios uogos, apie kurių naudą žino ne visi (+RECEPTAS) (3)

Šiuo metu soduose rausta trešnės ir vyšnios. Kokių naudingųjų savybių jos turi?