Abortą pasidariusi Irena: jaučiuosi lyg nuteista iki gyvos galvos

Irenai - kiek per keturiasdešimt. Moteris iki šiol nepaliauja svajoti tapti mama ir prisimena savo moterystės pradžią, kuri paliko skaudžių prisiminimų.

Noriu pasidalinti savo liūdna istorija. Pati užaugau vaikų namuose, kur seksualinio švietimo tais 80- tais metais kaip ir nebuvo. Nebuvo netgi puoselėjama ar kalbama, kad žmogaus gyvybė yra vertybė, kad mes, mergaitės, save turėtume saugoti. Mes patys buvom tik statistiniai vienetai.

Buvau pabaigusi ten tuo metu tebuvusią pagrindinę mokyklą ir įstojus mokytis į profesinę. Vasarą susitikome su bendraklasėmis mūsų vaikų namų miestelyje, juokaujant ir plepant kažkuri pasiūlė nueiti pas kareivius pasilinksmint.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Interviu su lietuve dula, dirbančia Anglijoje: su džiaugsmu priimu kiekvieną naujagimį
Būti mama Lietuvoje ir Švedijoje: du skirtingi požiūriai į motinystę

Gaila, kad taip naiviai tikėjau, kad viskas paprastu pasibuvimu ir baigsis. Su vienu ten buvusiu kareiviu nuėjome atnešti muzikos, o tada jis savo kambaryje pasakė: mylėsies, jei ne, pakviesiu daugiau draugų. Pajutau psichologinį spaudimą ir atsidaviau. Man tuo metu buvo tik 16 metų. Jis, rusų kareivis, kuris, pasirodo, jau žmoną ir vaikelį turėjo. Aš pastojau, bet to nesupratau ir net nežinojau, kaip turėtų būti laukiantis. Grįžau į mokslus, ten reikėjo eiti sanitarinę, aš pagalvojau, kodėl taip ir nesusirgau, iš nuogirdų, kad jei nėra tavo dienų, vadinasi laukies, buvo tekę girdėt. Kankino baimė ir dvejonės.

Buvau viena kaip pirštas, nežinojau, pas ką ieškoti pagalbos ir patarimo. Bandžiau klausti pas savo kambariokę, ji pasakė: nežinau, spręsk pati, nes ir tiek težinojo. Kankino baimė būti visų pasmerktai. Taigi, vieną dieną mano mokyklos meistrė liepė su ja eiti tikrintis. Aš bandžiau jai pasakyt, kas galbūt man yra, net nedrįsau ir tik lape parašiau. Nuėjom į polikliniką ir ... diagnozė: nėščia.

Gaila, metų nebeatsuksiu atgal. Jaučiuosi kaip gavusi kalėjimo iki gyvos galvos. Nes taip ir nepastojau iki šiol, nors niekada nesisaugojau.Irena

Verkiau ir verkiau be perstojo, niekas nebandė nei patart, nei guost. Buvo užduotas klausimas, ar gimdysi, ar ne, ir žiūrėjo į mane įbedusios žvilgsnius, aš turėjau viena tokį svarbų sprendimą priimti.
Pasakiau ne, nes man rodėsi, jos to ir laukė. Mane operavo, per narkozę blaškiausi ir ilgai neužmigau. Buvo dingtelėjus mintis pabėgt, ėmiau šaukti, kad noriu į tualetą - ir viskas, užmigau. Man įvyko gimdos perforacija, buvo perdurta gimda, pažeista storoji žarna, padarytas cezario pjūvis. Po operacijos atėjęs gydytojas vizituot pasakė: jei dar sykį taip - ir sukryžiavo rankas - tipo, mirtis. Byloje parašė, kad buvo pravestas pokalbis. Turbūt turėjo omeny prieš tai mano paminėtą pokalbį.

Po viso to sužinojo daugelis mokinių, kas man buvo padaryta. Išgirsdavau skaudžių žodžių, bendrabučio auklėtoja kartą tiesiai prie visų išrėžė. Nebenorėjau gyvent ir būt šitam pasauly. Mečiau mokyklą, nors mokiausi gana neblogai. Susiradau draugą ir išėjau pas jį. Turėjau daug psichologinių problemų po viso to. Atsirado baimė ginekologams. Kur nueidavau pasitikrint arba užsimindavau, kad norėčiau vaikelių, teko ne sykį sulaukti pasakymo: „pirma sunaikinat, o tada ieškot". Gaila, metų nebeatsuksiu atgal. Jaučiuosi kaip gavusi kalėjimo iki gyvos galvos. Nes taip niekada ir nebepastojau, nors niekada nesisaugojau.

Skauda labai, kai žmonės paklausia: „Kodėl vaikų neturi, tai gal nenori?" Kad, galbūt esu egoistė, jei jų negimdau. Buvo atvejų, kai pažįstamų vaikelį paimi ant rankų ar paglostai, tai sulauki pasakymo: „Pasidaryk juk savo". Tad vengiu imti kitų vaikelius į rankas ar liesti, bet ne todėl, kad nemylėčiau - bijau ir vėl būti sužeista.

Tai įvyko 1989 metais, man pačiai dabar jau truputį per 40, o negaliu ramiai apie tai kalbėti. Nuo pat laiško pradžios verkiu. Šiuo metu esu ištekėjusi, gyvenu Vokietijoje ir laukiu laparoskopijos operacijos. Rado cistą, bet tuo pačiu sakė, kad naikins sąaugas ir tikrins, kaip veikia kiaušidės. Nes sakiau, kad dar norėčiau stebuklo. Ir tikrai ne todėl, kad klaidą atitaisyti, o todėl, kad aš visą laiką jaučiau motiniškus jausmus. Mano vyras dažnai pasako, kad aš gera mama būčiau. Jis turi dukrą iš pirmos santuokos, tai visa širdimi, kiek galiu, jai padedu.

Niekada gyvenime nebenorėčiau to išgyventi dar sykį. Linkiu visoms skaitytojoms daug stiprybės, nepalūžti.

Irena

Nemokama pagalba moterims, kurios susiduria su neplanuotu nėštumu ir išgyvena krizę - www.neplanuotasnestumas.lt.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis