Kaip meditacija gali padėti jauniems tėvams?

Pirmieji kūdikio metai - išbandymas kiekvienai šeimai. Ypač pirmieji mėnesiai, kai kūdikis neturi aiškaus ritmo, mamai trūksta motinystės įgūdžių, o siautėjantys hormonai dirba „juodą darbą". Todėl daugelį aplanko panašios mintys: „Esu bloga mama", „Nebenoriu nieko matyti", „Viskas, nebegaliu..."

Iš mamos laiško:

Auginu keturių mėnesių sūnelį, vardų nenoriu sakyti, kad manęs neatpažintų. Man 28-eri ir gyvenu nedideliame mieste. Iki nėštumo su vyru draugavome metus laiko, gal atrodys jums, kad nedaug, tačiau mums tai pasirodė pakankamai. Iki tol abu turėjome kitų draugysčių, bet tokio stipraus jausmo nei aš, nei jis nejautėme.

Vaikučio tikrai norėjome, nors, kad tiksliai pastoti būtent dabar, neplanavome. Apsidžiaugėme, lankėme kursus savo miestelio poliklinikoje.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kaip gimsta milžinai: sunkiausi 2013 metų kūdikiai
Aistė Jasaitytė - Čeburiak - apie didžiausią savo metų atradimą

Tačiau gimus vaikui pasirodė, kad nėra viskas taip paprasta, kaip rašoma žurnaluose arba pasakojama kursuose. Nesitikėjau, kad motinystė reikalauja TIEK pastangų! Būdama mokine buvau visai nebloga lengvaatletė, bėgdavau ilgus nuotolius įvairiose varžybose. Pamenu, kokie sunkūs kartais būdavo paskutiniai metrai...

Tačiau kūdikio gimimą prilyginčiau maratonui be pabaigos. Bėgi,bėgi, o finišo nesimato. Viena naktis bemiegė, antra, trečia... Pamažu tampi vaikščiojančiu zombiu: nesiprausęs, dantų nevalęs, vaiko iš rankų visą dieną nepaleidžiantis...

Kai grįžusi namo iš ligoninės su naujagimiu apsiverkiau, maniau, kad tai normalu. Džiaugsmas susimaišė su nerimu dėl ateities, dar buvo sunki žindymo pradžia. Bet paskui verkiau vis dažniau ir dažniau. Po dviejų savaičių buvimo su mumis namuose, į darbą grįžo vyras. Pirma diena buvo tragiškai sunki. Vaikas zirzė nuolat, nesupratau, kodėl, viena krūtis buvo sunkesnė už kitą, nes joje darėsi pieno sankaupa, vaikui buvo sunku valgyti iš jos.

Kitomis dienomis apsipratau su naujomis pareigomis, tik pastebėjau, kad po vaiko gimimo kažkur praradau ramybę. Nepavadinčiau savęs „spirgučiu", bet ėmiau dažniau susierzinti, burbėti, nervintis dėl niekų.

Rašau jums dėl to, kad norėčiau daugiau sužinoti apie tai, kaip išmokti susitvardyti, išlikti ramiai kritinėse situacijose, kurių, net neabejoju, auginant vaikutį toliau tik daugės"

Skaitytojos klausimą perdavėme šešerius metus meditaciją praktikuojančiai, trijų vaikų mamai Renatai, kuri mano, kad jauniems tėvams meditacijos technikos gali padėti surasti dvasios ramybę.

3 klausimai apie meditaciją:

Gal galėtumėte populiariai paaiškinti, kas yra meditacija ir kam ji skirta?

Populiariai kalbant, meditacija - tai „ėjimas" į save, buvimas su savimi. Meditacijos būdų yra įvairių, sakykim, vieni medituoja sėdėdami ant ežero kranto, kiti mezgant ar net plaunant indus. Ji skirta visiems žmonėms, neišskiriant nei amžiaus, pomėgių ar lyties.

Įvairios dvasinės praktikos naudoja tam tikras meditacijas kaip jų sistemos pagrindinį mokymo elementą, tačiau kokios bebūtų skirtingos meditacijos, jų metodika, jų funkcija ta pati - tai ėjimas į save, norint suvokti, koks aš esu viduje, kai manęs neblaško išoriniai veiksniai, emocijos; tai - galimybė pažinti tą dieviškąją savo dalelę.

Po gimdymo mamos būna itin permainingų nuotaikų ir jausmų, emocinis nestabilumas kamuoja ne vieną. Kaip manote, gal meditacija galėtų būti joms pagalba išlaikyti ramybę, kurios taip reikia, kai namie neaišku ko verkia kūdikis?

Meditacija šiuo atveju gali gelbėti mamai keliais atvejais: visi žino, kad 15 minučių meditacijos per dieną atstoja kelias valandas miego. Tad kai vaikelis miega, mama galėtų leisti sau taip pat pailsėti, po to ji jaustųsi žvalesnė ir linksmesnė, neabejoju, kad mažylis tai labai greitai pajaustų.

Paprastai rūpesčiai prasideda tada, kai neturime laiko skirti sau. Kai visą dieną skiri dėmesį tik aplinkiniams, susikaupti ir pamąstyti, meditacija leistų pabūti mamai su savimi, pailsėti ir atsipalaiduoti, ir žinoma, leistų nurimti visos emocijoms.

Meditacija ir susikaupimas iš pirmo žvilgsnio asocijuojasi su ramybe ir lėtumu, atrodytų, kad ir skirta būtent tokio temperamento žmonėms. O jeigu žmogus yra itin impulsyvus, karštakošis, ar tai jam tiks ir patiks?

Žinau keletą žmonių, kuriems netinka meditacija, jie negali išsėdėti nurimę net keletą minučių. Tačiau, manau, kad jie nelabai ir stengėsi. Netgi labai karštakošiai ir impulsyvūs žmonės kada nors nurimsta, prisėda pamąstyti, pasvajoti. Kiekvienas atranda savo būdą medituoti.

Meditacija tinka visiems žmonėms, tik dažnai sulaukiu tokių pasakymų, kad „nemokam medituoti", „nežinom, kaip išsėdėti tiek laiko be minčių, kad jos netrukdytų". Tai labai asmeniška ir tų metodų yra įvairių.

Pagrindinis aspektas - reikia "nemaitinti" minčių emocijomis, jų neskatinti. Kaip pavyzdį pasakysiu, kad dažnai, ypač moterų, galvos užimtos šimtu buitiškų minčių: ką daryti šiandien vakarienei? Žuvis ar mėsa geriau? Ne, žuvis sveikiau, vakar kepiau mėsą" ir t.t. Šioje vietoje reikia sakyti "Stop". Nutraukti minčių grandinę, nes kai nustoji emociškai į jas reaguoti, tada jos ramiai pasitraukia. Taip, gali būti kad tik kuriam laikui, bet jei medituosite sistemingai, tai ir neigiamos mintys daugiau nebelįs.

Nuo ko pradėti, norintiems pasinaudoti jūsų patarimais?

Patarimas norintiems išbandyti meditacijos techniką: reikia atsisėsti ramioje vietoje (šiuo atveju yra geriausia, kai vaikutis miega), skirti tam bent 15 minučių (iš pradžių, vėliau laiką galima ilginti iki 30 min.) ir užsimerkus priimti visas mintis, emocijas, išgyvenimus, kurie ateina. Tada, kai tas mintis priimame, pasistengti atsiriboti nuo jų, susitelkus vien į pozityvų vaizdinį, emociją, taip, kad būtų pamirštos nuoskaudos ir tai, kas sukelia neigiamus jausmus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis