10 įdomybių, kurias verta aplankyti vidurio Lietuvoje Milžiniškas šeimos savaitgalis

Nukeliaukite su Milžinu mažyliu į patį Lietuvos vidurį, aplankykite legendines vietas, pramogaukite ir nugyvenkite dar vieną, milžiniškų nuotykių kupiną vasaros savaitgalį su šeima.
© Organizatorių archyvo nuotr.

SAVAITGALIO MARŠRUTAS: Vidurio Lietuva (atsisiųsti žemėlapį)

Žirnaja. Kelionę pradedame legendinėje vietoje - prie Žirnajos ežero, kur Milžinas mažylis sutiko žmonių mergytę, atspėjusią ežero vardą. Tada ežeras užliejo ir mergaitę, ir visą kaimą. Skaitykite ištrauką apie Žirnajų ežero dūšelę.

Kitos "Mažylio Milžino kelionės po Lietuvą":
Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 Dzūkijos paslapčių
Milžiniškas šeimos savaitgalis: Žemaitijos gražiausi kampeliai

Ukmergė. Užsukime į Ukmergę - vieną seniausių Lietuvos miestų. Pasak miesto legendos, šių vietų miškuose kadaise gyvenusi graži mergelė, kurią žmonės vadino Vilkmerge (vilkų merga). Ji išgelbėjusi kunigaikščio Dausprungo sūnų Tautvilą nuo vilkų, todėl šis netrukus prie Šventosios pastatęs pilį ir vietą pavadinęs Vilkmerge, vėliau tapusia Ukmerge. Čia rasite gražų senamiestį, o miesto panorama atsiveria iš senosios gaisrinės bokšto.

Prezidento dvaras. Ukmergės kraštas - tuometinio Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimtinė, todėl užsukite į jam pastatytą ir gražiai rekonstruotą Užugirio dvarą ant Lėno ežero kranto. Šalia yra geras paplūdimys, todėl bus smagu išsimaudyti.

Radvilų dvaras. Užvažiuokite į didingą Taujėnų dvarą, kurio paskutiniai šeimininkai buvo Radvilos. Klasicistinio stiliaus rūmus, pastatytus 1802 m., kažkada juosė angliško stiliaus dvaro parkas su 4 tvenkiniais, topolių, liepų alėjomis. Tarpukario metais parke buvo didžiausias Lietuvoje gėlynas. Rūmuose buvo gausi paveikslų ir skulptūrų kolekcija, porceliano, krištolo rinkiniai.

Anykščiai. Šis miestas sutraukia vis daugiau turistų iš visos Lietuvos, nes čia - daug muziejų, gamtos paminklų ir šiuolaikinių pramogų. Jeigu dar nebuvote, nuvažiuokite prie Kalitos kalno, kur visus vaikus užburia vasaros rogučių trasa.

Smagu apsilankyti ir Arklio muziejuje (Niūronyse), prie Puntuko akmens, nuvažiuoti siauruku iki Rubikių ežero.

Galima apsilankyti ir prie rašytojui Jonui Biliūnui skirto paminklo „Laimės žiburys". Sakoma, kad kopiant į kalną ir norint pasiekti „Laimės žiburį", reikia skaičiuoti laiptelius, kad išsipildytų sugalvotas noras.

Labirintų parkas. Patraukli nauja vieta vaikams ir suaugusiesiems, kur galima išbandyti savo orientavimosi įgūdžius. Be Didžiojo, Apvalaus ir Lenktynių labirintų, čia yra linksmų vietų ir mažesniems vaikams: batutas, vandens kamuoliai, žaidimų aikštelė, apžvalgos aikštelė medyje ir užkandinė.

Stieprų miškas. Šioje legendinėje vietoje susitiko du didžiuliai akmenys Juozapas ir Rapolas, kurių istorija aprašyta Kotrynos Zylės knygoje „Milžinas mažylis" (koordinatės: Akmuo Juozapas N55°26'24,1"; E24°30'56,2", Akmuo Rapolas N55°26'21"; E24°29'50").

TAIP PAT KVIEČIAME KELIAUTI KITAIS MARŠRUTAIS PO LIETUVĄ:
Milžiniškas šeimos savaitgalis: keliaujame po Rytų Lietuvą
Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 įdomybių Šiaurės Lietuvoje

Pašilių stumbrynas. Pasigėrėkite stambiais laukiniais gyvūnais stumbrais iš arti: nuo dengtos pakylos - apžvalgos aikštelės, atsikvėpkite pavėsinėse šalia stumbrų aptvaro bei ilgesnį laiką stebėkite kaimenės gyvenimą, kaip jie maitinasi, braižo savo didžiules nugaras į medžių kamienus, ilsisi saulės atokaitoje.

Mažiesiems sekliams. Susiraskite laukinių žvėrių regyklą Varnakalnio miške, užtvertame danielių-muflonų aptvare, ir tyloje pabūkite kokią valandą stebėdami laukinių žvėrių gyvenimą.

Jeigu išalkote, tyliai sukrimskite namie keptų sūrių sausainių (receptas: 100 g sviesto sumaišykite su žiupsniu juodų maltų pipirų, įberkite 250 g miltų ir 100 g tarkuoto kietojo sūrio „Džiugas". Išminkyti tešlą ir palaikykite ją pusvalandį šaldytuve. Iškočiokite lakštą, išpjaukite norimos formos sausainius, apibarstykite čiobreliais ir kepkite 180 laipsnių orkaitėje).

Kėdainiai. Maršrutą baigiame būtent čia, nes pirma, Kėdainiai - vienas iš septynių Lietuvos miestų, turinčių unikalų istorijos ir urbanistikos paminklą - senamiestį. Miesto istorija skaičiuojama nuo 1372 m., kai Kėdainių vardas pirmą kartą paminėtas Hermano Vartbergės Livonijos kronikose. O antra, 1995 m. Ruoščių kaime oficialiai nustatytas ir pažymėtas Lietuvos geografinis vidurys (55°19'š.pl ir 23°54'r.ilg.) dideliu laukų akmeniu.

Iki pasimatymo kitose Milžino mažylio kelionėse po Lietuvą!

ŽIRNAJŲ EŽERO DŪŠELĖ

Ištrauka iš Kotrynos Zylės knygos „Milžinas mažylis“ (Vilnius: Aukso žuvys, 2014)

Po valandėlės priėjau Ukmergę. Tuo laiku ten buvo tik padriki kaimeliai, bet aš vadinsiu vietoves šiandieniais vardais, kad aiškiau būtų, kaip ėjo mano kelias. Kiek papėdinęs į šiaurės vakarus, priėjau ežerioką. Tąsyk pirmąkart gyvenime mačiau tokį daiktą, ir šitokio didumo bala mane stačiai pribloškė. Atsargiai įkišau kojos pirštą į vandenį. Įsidrąsinęs murktelėjau jį giliau, bet į kažką skaudžiai bakstelėjau. Greit ištraukęs pėdą, suėmiau ją rankomis, pritūpiau ir įsistebeilijau į stiklinį balos paviršių.

Sėdėjau plazdančia širdimi, toks nudžiugęs radiniu ir galvojau sau tyliai: „Kiek dar įdomybių pagaliau palikęs savo pievą pamatysiu!“ O tada, kitame krante, akies krašteliu pamačiau mažųjų žmonių baltapūkę mergaitę.

Čia turiu stabtelėti ir pridurti, kad mes, milžinai, turim labai aštrų žvilgsnį. Įžiūrime net ir mažiausius, smulkiausius dalykėlius, tūnančius visai pažemėje ir kartais net mažesniems padarams sunkiai pastebimus. Taip yra todėl, kad, būdami didžiausi šio krašto gyventojai ir turėdami prastą regėjimą, pridarytume baisiausiai daug bėdos. Taigi, kaip ir daug kitų dalykų pasaulyje yra protingai surėdyta, taip ir mūsų žvilgsnio galėtų pavydėti akyliausi ereliai.
Mergytė, atsitūpusi ir viena ranka prilaikydama šviesią lininę suknutę, nuo kranto į ežerą rideno baltus žirniukus. Įsižiūrėjęs atidžiau, pastebėjau, jog žirniukai ne skęsta, o kaip perlai ant veidrodžio ridinėjasi lygiu ežero paviršiumi. Man taip dėbsant iš nuostabos praverta burna, mergaitė pakėlė akis, ir mane tiesiog pervėrė gilus, akinamai žydras žvilgsnis. Nuo jos akučių gelmės veidus išmušė raudonis ir netikėtai pajutau, kaip mano drūtos kojos pačios stojasi, ir nevikriais, pakrantės dumble klimpstančiais žingsniais keliauja mergaitės link.

Nuklampojęs ir vis dar neatplėšęs akių nuo jos žvilgsnio, klestelėjau šalia. Mažylė puse lūpų šypsojosi ir iš delniuko toliau leido baltus žirnius, kurie ritinėjosi ant saulėje blyksinčio vandens.

– Labas, – pralemenau. – Aš Kernius, keliauju iš Kernavės pasidairyti po mūsų kraštą.

– Labas, – varpeliu nuskambėjo jos balsas, – aš saviškio vardo nebepamenu, bet užtat žinau šio ežero. Čia – Žirnaja. Pati įspėjau!

– A... Tai štai, kas čia – ežeras! – Garsiai pasakiau tada, įsidėdamas į galvą tokį didelės balos pavadinimą. – Ir dar vardą turi... Niekad nemaniau, kad balos gali vardus turėti.

– Ne bala, Kerniau, ežeras čia, – prašneko vėl lyg dainuotų.

– Taip, taip. – Atsidusau ir pagaliau atplėšęs žvilgsnį nuo jos akių ėmiau sekti riedančius žirnius.

Taip kurį laiką sėdėjome tylomis. Buvau labai susijaudinęs ir nežinojau, kaip tęsti pokalbį. Mergaitė, nors ir atrodė panaši į mano matytus mažuosius žmones, buvo kitokia. Nuo baltapūkės dvelkė vėsa, drėgme ir rytmečio rūkais, bet ne šiltu žmogaus kvapu. Tačiau galvos guldyti negalėjau, nes buvau gal dešimtį kartų didesnis, ir vėjas man iki nosies atnešdavo labai daug visokių sumišusių kvapų.

– Mm... Žinau, kad žmonės mėgsta žirnių košę, – galiausiai nei šiaip, nei taip nutraukiau tylą, – bet pats nesu ragavęs, nes labai jau maži tie žirniukai, gaila gerą daiktą gadint vien dėl paragavimo, juk tokio, kaip maniškis, pilvo tokia smulkme neprikimši...

– Aš tau pasakysiu, Kerniau, kuo tu pirštą įsidūrei, kai į vandenį merkei, – lyg nė neišgirdusi mano nevykusio mėginimo regzti pokalbį išbėrė mergaitė. – Į aukščiausią kaimo obelį įmynei.
Spoksojau į ją iš nuostabos suapvalėjusiomis akimis ir niekaip negalėjau susivokti, apie ką ta mažylė man kalba...

– To ežero seniau čia nebuvo, – melodingai ėmė pasakoti mergaitė, – tekėjo tik visai mažutis upeliukas. Tokia menka kartais jo tėkmė tebuvo, kad tik dideli apvalūs lašai per žoleles ir akmenėlius risdavosi. O aš palei tą upeliuką mėgau vaikštinėti. Tai darbus bedirbdama pro jį prasukdavau, tai kartais vien dėl gražumo ateidavau pasižiūrėti. Ir niekaip negalėjau atsigrožėti tais apvaliais keliaujančiais lašeliais, kurie man priminė dailiai riedančius baltus žirnius...
Žiūrėjau į jos mikliai krutančius pirščiukus ir susikaupęs sekiau mintį.

– Ir vieną dieną, kai tie lašai saulėje mirgėdami lėtai ritosi palei takelį, kuriuo žingsniavau, nesusiturėjau ir sušukau, kad labai jau man graži ta žirnaja!.. – Čia baltapūkė vėl pasuko veidelį į mane, ir aš pasijutau tarsi geležinės rankos sučiuptas jos ežeru raibuliuojančio žvilgsnio.

– Ištarus „žirnaja“, aš, pasirodo, įminiau ežero, kuris čia pagal pasaulio tvarką turėjo atsirasti, vardą. Mano akyse lašeliai susijungė į versmę, versmė augo ir vos per kelias akimirkas čia putodamas išsiveržė didžiausias vandens stulpas, kuris su baisiu trenksmu krito žemyn, užliejo mane, pievą ir visą mano kaimą. Pamenu tik, kad įkvėpusi vandens pasijutau lengva kaip migla ir ėmiau kilti iš ežero dugno į paviršių po savimi palikdama gelmėje kietai miegantį kūną.

Nuo tada čia sau būnu ir žaidžiu žirniukais per dienas. O kai atkeliauja vietiniai žvejai, patariu, kur geriau tinklus mest, kad ežero dugne likę medžiai ir trobesiai nesuplėšytų. Iš pradžių vyrai labai nusigąsdavo, mane, tokią perregimą, išvydę, bet, kai ne sykį jiems padėjau, liovėsi bijoję. Svetimiems nesirodau, tik netolimiems kaimynams. O kaip tu mane pamatei, ir pati nežinau, gal, kad esi milžinas, o ne žmogus, tai ir matai viską taip, kaip iš tiesų yra.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

A. Landsbergienė: vaiko problemas turi spręsti vaikas (246)

Ką daro šiuolaikiniai tėvai, pamatę, kad jų vaikai susiduria su sunkumais? Nemaža dalis jų skuba vilktis „supermeno" ar „supermamos" kostiumą ir kuo greičiau visas kliūtis pašalinti atžalai iš kelio.

Nieko gero, jei vaikas nereaguoja į skyrybas: du pavojingiausi kraštutinumai (11)

Kokios skyrybų situacijos vaikams yra sudėtingiausios ir kodėl? Kokie požymiai rodo, kad vaikas nepajėgia pats susidoroti su sunkumais? Jei tėvams išsiskyrus atžala nekelia problemų šeimoje ar mokykloje, teisinga daryti išvadą, kad viskas gerai?

Psichologė: kodėl svarbu vaikui turėti patinkančią veiklą po pamokų (1)

Tai, kad aplinka, kurioje atsiduria vaikas, formuoja jo asmenybę – nenuginčijama tiesa. Šeima, artimieji, draugai, mokykla, laisvalaikis – visa tai daro įtaką tam, koks vaikas auga, koks požiūris, savybės, vertybės užsimezga ir puoselėjamos tolimesnį gyvenimą.

Ko nežinome (o reikėtų) apie savo paauglius (1)

Konfliktai su paaugliais, nusivylimas jų elgesiu ir komunikacija su tėvais – ne vienos šeimos kasdienybė. Tačiau ar žinote, kad tam tikras paauglio elgesys yra nulemtas jo psichologinės raidos ypatumų, o ne noro specialiai konfliktuoti su gimdytojais?

Saugus internetas vaikams: ką turėtų žinoti tėvai

Šiuolaikinei kartai, gimusiai ir užaugusiai skaitmeniniame pasaulyje, kompiuterinės technologijos yra natūrali aplinkos dalis.

Lietuvos vaikų aktyvumas rekordiškai mažėja. Kur klysta tėvai? (1)

Išmaniosioms technologijoms vis labiau įsigalint, Lietuvoje ir pasaulyje kasmet fiksuojamas ryškus vaikų fizinio aktyvumo rodiklių mažėjimas, o sulig juo pastebimi ir vaikystėje atsirandantys įvairūs lėtiniai sveikatos sutrikimai. Tačiau, ar dėl to, kad vaikų populiariausių laisvalaikio praleidimo formų viršūnėje jau ne vienus metus karaliauja naršymas internete, išties kaltos tik informacijos amžiaus naujovės?

Technologijų žala sveikatai, kurios negalima ignoruoti

Sulig kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir kitų XXI amžiaus technologinių naujovių išpopuliarėjimu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, fiksuojamas vaikams ir paaugliams būdingas rekordiškai mažas fizinis aktyvumas.

Specialistė: pažymiai neatspindi tikrojo mokinių talento ir jų gabumų

Siekti kuo aukštesnio įvertinimo šiandieninėje švietimo sistemoje jau tapo įprasta. Dešimtukas ar kitas teigiamas pažymys, daugelio nuomone, parodo ir įprasmina vaiko gabumus bei pastangas siekiant mokslo aukštumų.

15 priežasčių, kodėl vaikas mokosi ne taip gerai, kaip jūs tikitės

Kodėl gerai besimokantis vaikas staiga ėmė gauti prastesnius pažymius? Atrodytų, niekas nepasikeitė – mokykla ta pati, mokytojai irgi, tik pažymiai gerokai suprastėjo. Kodėl taip nutinka?

Kaip Lietuvoje vaikus auklėjo 16-17 amžiuje (32)

Vaiko auklėjimą XVI a. vid.-XVII a. vid. LDK lėmė šeimos socialinė padėtis. Vienaip jis vyko valstiečio ar miestiečio, kitaip į vaiką žiūrėta bajorijos elito šeimose.

Vaikas kalba apie mirtį: kada laikas sunerimti? (3)

Gavome laišką, kuriame mama nerimauja dėl savo paauglio sūnaus kalbų apie mirtį. Moterį jaudina ir tai, kad jis paskutiniuoju metu pamėgo juodą rūbų spalvą. Ką mamai atsakys psichologė?

Zodiako ženklas ir paauglystė: kas laukia jūsų vaikų (2)

Skirtingų Zodiako ženklų atstovai nevienodai reaguoja į gyvenimo iššūkius. Ką reikia žinoti apie kiekvieno iš jų paauglystę? Kaip tėvams rasti raktą į savo paauglio širdį?

Ar galima su mokiniais atostogauti ne atostogų metu?

Ar mokinių tėvai gali pasiimti vaiką kartu atostogauti, jei mokinių atostogos dar nėra prasidėjusios?

Gydytoja – apie spuogų ir inkštirų gydymą paauglystėje (2)

Aknė – lėtinė odos liga, kankinanti bene 80 procentų paauglių.

Iššūkis pedagogui: kaip atpažinti ir lavinti gabius vaikus?

Kiekvienais mokslo metais vienam mokytojui tenka dirbti su daugybe moksleivių, todėl pastebėti išskirtinius mokinio gabumus tampa nepaprastai sudėtinga, tačiau vertinga.