A. Landsbergienė: vaiko problemas turi spręsti vaikas

 (1)
Ką daro šiuolaikiniai tėvai, pamatę, kad jų vaikai susiduria su sunkumais? Nemaža dalis jų skuba vilktis „supermeno" ar „supermamos" kostiumą ir kuo greičiau visas kliūtis pašalinti atžalai iš kelio.
© Asmeninis archyvas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Deja, geri norai dažnai tampa meškos paslauga. Kodėl taip atsitinka ir kokios galimos tokio elgesio pasekmės, pasakoja edukologė dr. Austėja Landsbergienė, kuri konferencijoje „Atsakinga tėvystė" 2017, skaitė pranešimą „Savarankiškumas: ką daryti tėvų-sraigtasparnių laikmetyje?".

Lemia visuotinis perfekcionizmas

Jei prieš dešimtmetį pernelyg vaikus saugojantys tėvai neatrodė rimta problema, dabar tai tampa rūpestį keliančia tendencija, ypač didžiuosiuose miestuose, kur yra didžiausia samplaika tėvų, ypač besirūpinančių savo vaikų gerove.

„Neįkvepianti tendencija, nes tokių tėvų pastebiu kuo toliau tuo daugiau. Manau, tai gali lemti visuotinis perfekcionizmas, įsitikinimas, kad aš turiu būti tobula mama, tobulas tėtis, tobulas darbuotojas ir turiu turėti tobulus vaikus, lankančius tobulus būrelius ir tobulai visur pasirodančius. Savo įsivaizdavimą, kas yra sėkmė, mes labai projektuojame į vaikus, ir dėl to labai su jais susiliejame. Galiausiai turime situaciją, kai vaikas nebelabai gyvena savo gyvenimo, o mes gyvename vaiko gyvenimą, ir vaiko savirealizacija, jo sėkmės ir nesėkmės tampa mūsų sėkmėmis ir nesėkmėmis", – aiškina dr. A. Landsbergienė.

Nors tėvų norai būna patys geriausi, pernelyg saugodami vaiką jie jam tik pakenkia. „Tai yra didžiulė meškos paslauga, nes neauga vaiko atsakomybė, nėra ugdomas jo savarankiškumo jausmas, jis pradeda bijoti bandyti. Juk šiandien mes kalbame apie tai, kad vienas iš XXI amžiaus būtinų gebėjimų yra gebėjimas rizikuoti, taip pat gebėjimas prisiimti atsakomybę, rasti netradicinius sprendimus. Vaikai, kurie yra apsaugoti nuo sprendimų priėmimo, o tuo pačiu nuo klaidų ir nesėkmių, jie tiesiog nebežino kaip reaguoti ir ką daryti, kai anksčiau ar vėliau visa tai juos vis tiek užgriūva", – sako edukologė.

Teko girdėti vieną pasaulinio lygio profesorių, psichologą sakant, kad per vaiko vienuoliktąjį gimtadienį galime atsisėsti į fotelį ir žiūrėti, ką pridirbome. Vaiko vertybinis stuburas ir charakteris formuojasi ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje, tuo metu tėvams ir mokytojams tenka sunkiausias ir svarbiausias darbas. Kai vaikui 11-12 metų, jau turi būti susiformavęs sąmoningumas ir gebėjimas priimti teisingus sprendimus, ir tokiame amžiuje jau turi būti pasikartojimas ir diskusija, o nebe mokymas ir auklėjimas.
dr. Austėja LANDSBERGIENĖ

Pasak dr. A. Landsbergienės, kiekvienas amžiaus tarpsnis pasižymi tam tikrais sunkumais, bet jie nebūna tokie, kokių vaikas negalėtų pakelti. „Keturmečiui išsiskyrimas su draugu yra skausminga patirtis, bet ji yra tokia, kokią jis gali iškęsti. Jis paverkia, kad jo nepakvietė į gimtadienį, truputį supyksta, bet jis bręsta kaip asmenybė", – įsitikinusi ji.

Karalienės Mortos mokyklai vadovaujanti A. Lansbergienė pasakoja, kad kartais tėvais jiems rašo laiškus, prašydami ką nors daryti, pavyzdžiui, kad klasiokės pradėtų draugauti su jų 7 ar 8 metų vaiku. „Ką mes turėtume daryti, eiti pas tą kitą vaiką ir sakyti, draugauk? Taip pasaulis neveikia. Auga abu vaikai, ir tas, kuris nenori draugauti, ir tas, kuris nori: jie pamato, kad žmonės yra skirtingi, kad ne visada gyvenime viskas vyksta kaip aš noriu. Viskas, ką reikia daryti tėvams – besąlygiškai mylėti. Mes, kaip tėvai, turime tiesiog būti šalia ir turime būti tuo pečiu, ant kurio vaikas išsiverks, ar ta ranka, kuri suspaus jo ranką, kai reikės. Tačiau mes neturime būti problemų sprendėjais, kurie viską bando spręsti už vaiką. Vaiko problemas turi spręsti vaikas, o ne jo tėvai", – sako ji.

Daugiau laisvės nereiškia nepriežiūros

Dr. A. Landsbergienė pabrėžia, kad jokiu būdu daugiau sprendimų patikėjimas pačiam vaikui neturi virsti nepriežiūra ar abejingumu: „Manau, kad jei mes iš tiesų ramiai atsisėdame ir pradedame galvoti apie tai, visi puikiai suprantame, kur yra ta nepriežiūros riba. Juk niekas nemoko vaiko savarankiškumo paleisdami jį į gatvę. Reikia tiesiog vadovautis sveiku protu. Pavyzdžiui, jei siekiame, kad vaikas savarankiškai apsirengtų, neatsitiks nieko tokio, jei jis kreivai susisagstys megztuką, bet augs jo pasitikėjimas savimi, tikėjimas, kad jis gali. Jei jam bus nelabai patogu, jis kitą kartą bandys kitaip susisegti, kad būtų patogiau. Lygiai taip pat kalbant apie pažymius. Ką reiškia dvejetas penktoje ar šeštoje klasėje? Nieko. Tegu gauna jis tą dvejetą nepadaręs namų darbų – bus pati geriausia pamoka, kokios gyvenime yra jo priimamų sprendimų pasekmės. Jis išmoks ruošti pamokas, išmoks stengtis, išmoks, kad kiekvienas jo veiksmas turi atoveiksmį".

O ką daryti, jei vaikas jau ūgtelėjęs, paauglys, ir matome, kad jo klaidų pasekmės gali būti kur kas rimtesnės nei pastaba pažymių knygelėje? „Jokiu būdu nekalbu, kad leiskime vaikui bandyti seksą, alkoholį ir panašiai. Bet tie svarbūs pokalbiai turi būti jau įvykę anksčiau. Teko girdėti vieną pasaulinio lygio profesorių, psichologą sakant, kad per vaiko vienuoliktąjį gimtadienį galime atsisėsti į fotelį ir žiūrėti, ką pridirbome. Vaiko vertybinis stuburas ir charakteris formuojasi ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje, tuo metu tėvams ir mokytojams tenka sunkiausias ir svarbiausias darbas. Kai vaikui 11-12 metų, jau turi būti susiformavęs sąmoningumas ir gebėjimas priimti teisingus sprendimus, ir tokiame amžiuje jau turi būti pasikartojimas ir diskusija, o nebe mokymas ir auklėjimas", – įsitikinusi dr. A. Landsbergienė.

Tokios žinios gali suneraminti tėvus, kurie, patirdami sunkumų su paaugliais, galbūt svarsto, kad suklydo iki šiol pernelyg juos saugodami. Ar tai reiškia, kad nebėra būdo ištaisyti klaidoms? Dr. A. Lansbergienė nusiteikusi optimistiškai – viskas įmanoma, jei tik pripažinsime klaidas ir išmoksime nuoširdžiai kalbėtis.

Reikia suprasti, kad dauguma tėvų tą meškos paslaugą vaikams padaro linkėdami savo vaikui gero, iš tos begalinės meilės, norėdami jam padėti, jį apsaugoti. Aš tikiu, kad niekada nėra per vėlu sėstis ir kalbėtis su vaiku. Nuoširdus mūsų pokalbis, nuoširdi patirtis, ir galbūt netgi prisipažinimas, kad aš klydau, susimoviau, dariau ne taip, paprastai labai gerai veikia – žmonės, nesvarbu, kiek jiems metų, išgirsta, kai kalbama nuoširdžiai.
dr. Austėja LANDSBERGIENĖ

"Mane guodžia naujausi smegenų tyrimai, patvirtinantys, kad smegenys yra plastiškos. Tai reiškia, kad mes mokomės visą gyvenimą, ir kad niekada nėra per vėlu: tik tiek, kad kuo vėliau, tuo sunkiau. Reikia suprasti, kad dauguma tėvų tą meškos paslaugą vaikams padaro linkėdami savo vaikui gero, iš tos begalinės meilės, norėdami jam padėti, jį apsaugoti. Aš tikiu, kad niekada nėra per vėlu sėstis ir kalbėtis su vaiku. Nuoširdus mūsų pokalbis, nuoširdi patirtis, ir galbūt netgi prisipažinimas, kad aš klydau, susimoviau, dariau ne taip, paprastai labai gerai veikia – žmonės, nesvarbu, kiek jiems metų, išgirsta, kai kalbama nuoširdžiai", – sako edukologė.

Bendra visuomenės atsakomybė

Pernelyg nuo pasaulio saugoti vaikai dažniausiai neskuba užaugti. Dėl to, jei anksčiau paauglyste buvo laikomas amžius iki 17-18 metų, dabar šis laikotarpis gerokai išsitęsia. Vaikai baigia mokyklą, tampa studentais, baigia bakalauro, magistro studijas, bet dažnai dar iki 30 metų ar dar ilgiau ieško savęs, didžiąją dalį atsakomybės už savo gyvenimus palikdami tėvams.

"Darbdaviai vis dažniau kalba apie tai, kad ateina 22 metų žmogus ir nori per porą mėnesių tapti vadovu. Jei ne, jis jau puola ieškoti kito darbo. Tuo tarpu darbdaviai dažniausiai yra ta karta, kuri iki savo pozicijos kopė laiptelis po laiptelio dešimt ar penkiolika metų. Galbūt tokiu atveju darosi pikta, bet man labai patiko lektoriaus, rinkodaros konsultanto Simono Sineko pasakyta kalba, kurioje jis šneka apie tai, kad užuot pykę, mes turime su tais jaunais žmonėmis kalbėtis, nes tai yra mūsų visų bendras reikalas. Galbūt kai kurie darbdaviai sakys, kodėl aš turiu rūpintis tuo, ko nepadarė tėvai ar mokykla, bet mes, kaip visuomenė, turime prisiimti atsakomybę, aiškinti jauniems žmonėms, koks yra gyvenimas, kokie yra lūkesčiai ir kokių įgūdžių jiems reikia. Tai yra kur kas svarbiau nei parūpinti sėdmaišius ir neribotą „M&M's" kiekį", – sako dr. A. Landsbergienė.

„Žinoma, mes galime sakyti, kad tai ne mano rūpestis, bet tai problemos neišspręs. Todėl kad ši karta, dabar jau patys tapę tėvais ir susilaukiantys savo vaikų, juos augins ir savarankiškesnius, ir labiau atsakingus: jie patys matys, kokios situacijos nebenori. Bent tokia yra vizija, ar ji taps realybe – pažiūrėsime", – sako pašnekovė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

Psichologas Andrius Atas: kaip auklėti vaiką nuo mažų dienų, kad jo psichika būtų stipri

„Vaiko baimės ar nerimas visada turi priežastį, kurią galima ir reikia rasti", – teigia vaikų psichologas Andrius Atas.

Kaip ugdyti vaikų savarankiškumą ir išmokti „paleisti“ vaiką

Pastaraisiais dešimtmečiais išsivysčiusiose šalyse vis atsakingiau žiūrima į šeimos kūrimą.

Kas neveiksminga ir kas veiksminga bendraujant su paaugliais

Kai žvelgiame į savo mažylius, atrodo, kad iki paauglystės dar marios laiko, ką čia apie tai ir kalbėti… Tačiau laikas greitas, o įgūdžiai, reikalingi, kad paauglystės laikas būtų kuo malonesnis abiems pusėms (tėvams ir vaikams), neatsiranda patys savaime. Todėl ruoštis paauglystei derėtų pradėti kuo anksčiau.

Psichologė: paauglystės elgesio sunkumai pasireiškia jau 12–13 metų vaikams

Paauglystė kiekvienam vaikui yra emociškai sunkus laikotarpis.

Patarimai, kaip sėkmingai ir be streso išlaikyti egzaminus

Kaip išgyventi egzaminų karštinę? Patarimai abiturientams ir jų tėvams.

Kai mergaitė tampa mergina: pirmosios menstruacijos, brendimas ir kiti svarbūs dalykai, kuriuos privalu žinoti

Tėveliai, auginantys dukterį, žino: anksčiau ar vėliau ateis pokyčių amžius. Kaip paprastai ir suprantamai paaiškinti apie tai, kaip skleidžiasi moteriškumas?

Labai svarbus įgūdis, kurį reikia lavinti, kad vaikas augtų savarankiškas ir nebijantis išsakyti nuomonę

Esame girdėję ir patys ne kartą įsitikinę praktiškai, kad viešasis kalbėjimas – viena didžiausių baimių, kuri gali mus apimti.

Po mokyklos – „Gap Year“: atradimų metai ar laiko švaistymas? (1)

Panašu, kad ilgą laiką buvęs kelrodžiu, gyvenimo modelis „mokykla-universitetas-darbas" praranda savo pozicijas.

Kaip ugdyti vaikų verslumą jau nuo ikimokyklinio amžiaus?

Dėl vaikų savarankiškumo, kūrybiškumo, emocinio intelekto, socialinių įgūdžių lavinimo būtinumo diskusijų jau nekyla.

Nuo transplantacijos berniuką išgelbėjo ragenos sustiprinimo operacija

Pažaboti klastingą akių ligą paaugliui padėjo medicinos naujovė, apie kurią sergantis tėvas negalėjo net pasvajoti

Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: ko reikia, kad patyčios išnyktų visiems laikams

Kartais viltingai atrodo, kad didėjant žmonių sąmoningumui patyčios vis mažiau pasireiškia mūsų gyvenime. Tačiau tuomet išgirstam apie subtilias, užslėptas patyčių formas, egzistuojančias net darželiuose, tokias, kurias sunku pastebėti, sunku įrodyti.

Vaikai kviečiami internete atlikti testą ir pasitikrinti, ar jie nepatiria patyčių (1)

Kovai su patyčiomis - naujas interaktyvus kampanijos „Už saugią Lietuvą" įrankis.

Visuomenė tampa vis labiau tolerantiška Dauno sindromą turintiems vaikams

Tyrimas parodė, kad 58 proc. lietuvių Dauno sindromą turintiems vaikams atvertų kelią į bendrojo lavinimo mokyklas.

Spręs, ką daryti, kad vaikai negimdytų vaikų

Žiniasklaidai paskelbus apie pagimdžiusią 12-os metų mergaitę, Lietuvos žmogaus teisių centras suabejojo Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa, kuri pagaliau prasidėjo Lietuvos mokyklose.

Psichologas Vytis Valantinas: patarimai tėvams, kurių vaikai laikys egzaminus

Psichologo Vyčio Valantino trumpa atmintinė tėvams, kurie augina mokyklinio amžiaus vaikus ir šiais metais jų laukia egzaminai.