Didžiausia klaida, kurią daro paauglių tėvai

Auginant paauglius, šeimose dažnai pasitaiko konfliktų, kurie kartais virsta tikru tėvų ir vaikų karu. Kaip tėvams geriau suprasti savo vaikus, psichologė psichoterapeutė ir Paramos vaikams centro vadovė psichologė Aušra Kurienė pasakojo asociacijos „Mentor Lietuva" surengtame seminare „Karas su vaikais: kas turi laimėti?"

„Nemačiau nė vieno suaugusiojo - mamos, tėčio ar mokytojo, kuris būtų laimėjęs kare su vaiku. Tėvų ir vaikų karas atneša daug praradimų, jame nėra laimėtojų", – sako psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė.

Psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė
DELFI / Kiril Čachovskij
Paramos vaikams centro direktorė mano, kad yra visiškai normalu tėvams ir vaikams ginčytis, tartis dėl grįžimo namo laiko, laisvalaikio, draugų, telefono ir kompiuterio naudojimo, alkoholio, rūkymo, pirmosios meilės ir net rūbų. Svarbu, kad tai nepereitų į karą. Kol abi pusės derasi, karo nėra. Karas kyla dėl nesusikalbėjimo, dėl nepagarbos, dėl menkavertiškumo jausmo, jausmo, kad esi neįvertintas. Karas kyla tada, kai vaikas jaučiasi užpultas, atakuojamas, pažemintas, neįvertintas.

Dėl ko kariaujama šeimoje?

Viena dažniausių konfliktų priežasčių – akademinė pažanga. Tėvai skundžiasi, kad vaikas visiškai nusimokė, neruošia pamokų, neturi motyvacijos mokytis, tėvai baiminasi, kas laukia jo ateityje. Kai paprašau tėvų įvardinti skaičiais, kas tai yra „nusimokymas", paaiškėja, kad jis prasideda nuo 8,7 iki 5,8 pažymių vidurkio. Tėvai ateina nusivylę vaiku, kad jis nesistengia, jam nerūpi, jis nėra atsakingas ir pan.

Nusivylimas vaiku tėvams trukdo pamatyti ir įvertinti, kad mokymasis, namų darbai ir dar visokie būreliai yra tikrai sunkus darbas, o pyktis neleidžia ieškoti tikrųjų nusimokymo priežasčių.

Pamirštame, kad vaikai nėra sau priešai, jie tikrai nori turėti ir įdomų darbą, ir gerą atlyginimą bei visokių pomėgių. Tėvų nerimas dėl vaiko ateities suprantamas, bet drausdami, sakydami pastabas, kritikuodami, šaipydamiesi užkertame sau kelią suprasti, kas vyksta paauglio gyvenime.

Girkite savo vaikus, didžiuokite jais, tai – geriausia karo prevencija

Kai vaikas žengia pirmą žingsnį, taria pirmą žodį ar parašo ant popieriaus „mama", jis būna apipiltas pagyrimais ir padrąsinimais. O kada paskutinį kartą jūs gyrėte savo paauglį? Kada juo didžiavotės?

Psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė: „Neabejoju, kad paaugliai nusipelno ir kritikos, ir nuobaudų, tačiau balansas turi būti teigiamas. Pagyrimas turi būti konkretus. Turime pasakyti, koks vaiko elgesys mums patinka. Kartą per savaitę galima pasakyti ir abstraktų „šaunuolis", bet kiekvieną dieną tai gali būti pagyrimas už konkretų veiksmą: „Gražiai apsirengei", „Ačiū, kad pagelbėjai..." ir t.t. Jei santykiai su vaiku tikrai pašliję, tėvai sąmoningai turi surasti teigiamų dalykų, kuriuos pirmiausia pasakytų vaikui: „Smagu tave pamatyti", „Ačiū, kad pasitinki", – bet ką, nebūtinai pagirti tik už gerą darbą. Mes vertiname žmones už tai, kad jie jautrūs, darbštūs, atsakingi. Jei tokiomis akimis pažiūrėsite į savo paauglį, pamatysite daug gražių dalykų“.

Kaip prasideda karas?

Scenarijus gali būti labai paprastas.

- Eisiu su draugais į koncertą, – sako paauglys.

- Niekur neisi, kol pamokos neparuoštos, - sako mama.

- Sekmadienį paruošiu, - sako paauglys.

- Tai sekmadienį ir eisi, o be to, kambarys netvarkytas, lova neklota, ir nėra reikalo po kažkokius koncertus naktimis vaikščioti, - sako mama.

- Aš jau susitariau su draugais ir eisiu, nieko tu man nepadarysi, - sako sūnus ir išeina, trenkęs durimis.

Karas prasidėjo.

Mamai svarbu suprasti, kad ji nebeturi liepimo galių trylikamečiui ar penkiolikmečiui, kokių turėjo, kai vaikui buvo 6 ar 7 metai. Liepimas nebeveikia. Prieš mus yra paauglys, lygiavertis žmogus, su kuriuo turime užmegzti dialogą – kalbėtis, diskutuoti, derėtis.

„Parodyk, padaryk, eik, neik", – tokie paliepimai nebeveikia, nebegalime priversti paauglį tik paklusti. Suaugusiųjų „ginklai“ šiame kare labai menki: privilegijų apribojimas (kišenpinigių, kompiuterio, telefono naudojimo), namų areštas, riksmas (kritika, moralizavimas, moralinis šantažas), atstūmimas (nekalbėjimas, atsižadėjimas). Vaiko ginklai išties grėsmingi: jis gali nebesimokyti, nebeiti į mokykla, nevalgyti, nebeiti į būrelius, nesikalbėti su tėvais, neišeiti iš savo kambario, ar išeiti iš namų, prisigerti, žaloti save. Pergalė sugriautų santykių kaina niekam neatneš džiaugsmo.

Žinoma, galbūt norėtųsi, kad niekada nereikėtų su niekuo ginčytis, norėtųsi visada susitarti be karo ir pykčio. Geriausia karo prevencija – nuolat rūpintis santykiais su savo vaikais, nuolat domėtis, ką jie galvoja, jaučia, ko jie siekia, apie ką svajoja, ko bijo ir ko galbūt nekenčia.

Mokyklinis gyvenimas, akademinė pažanga yra tik dalis vaiko gyvenimo, paauglystėje jam taip pat svarbu susirasti draugų, ginti savo vertybes, atrasti savo lytiškumą, „pasimatuoti“ savo galias, rasti savąjį Aš. Jei būsime pasiruošę klausyti ir priimti paauglio rūpesčius, karų tikrai sumažės, bus daugiau erdvės tartis ir susitarti, pagarbiai ginčytis, derinti interesus.

Pasakykite vaikui NE jo neatstumdami

Jeigu vaikas nori eiti į vakarėlį ar nakvoti pas draugą, prieš ištardami NE, pasakykite: „Leisk man pagalvoti", „Palauk, aš turiu pagalvoti". Jau tai rodo jūsų rimtą santykį su vaiku. Jei turite rimtų priežasčių dėl vaiko saugumo jo neleisti, būtinai argumentuokite. Įtraukite vaiką į sprendimo priėmimą, tarkitės, kaip galėtumėte abu būti tikri, kad jis saugus. Atminkite - svarstymas, derybos dar nereiškia jūsų sutikimo.

Svarbu suprasti, kad tėvai nebeturi liepimo galių trylikamečiui ar penkiolikmečiui, kokių turėjo, kai vaikui buvo 6 ar 7 metai. Liepimas nebeveikia. Prieš mus yra paauglys, lygiavertis žmogus, su kuriuo turime užmegzti dialogą – kalbėtis, diskutuoti, derėtis.Psichologė psichoterapeutė Aušra KURIENĖ

Argumentai gali būti ir asmeniški: „Aš šiandien prastai jaučiuosi ir nenoriu svečių namuose" , Jeigu sakote NE, nes patys esate pavargę, atminkite, kad ir vaikas gali kitą kartą pasakyti jums NE, kai jūs kviesite jį prisijungti prie atėjusių svečių.

Jeigu apgalvotai pasakėte NE, nekeiskite savo sprendimo. Bet žinokite, kad vaikui sukėlėte nemalonius jausmus. Jis gali jaustis nepatenkintas, nusivylęs, piktas, gal jam bus gėda prieš draugus. Pasakykite, kad suprantate, kad jis jaučiasi dabar nusivylęs ir nelaimingas, bet sprendimas yra toks, ir tai padės išlaikyti draugiškus santykius.

Kas turi parodyti iniciatyvą susitaikyti?

Nesvarbu, kas sukėlė karą, kiek ir kaip kariavote su vaiku, būtent suaugęs žmogus turi pirmasis užmegzti dialogą ir ieškoti būdų atkurti santykius. Mažus vaikus išmokome pasakyti: „Atsiprašau, daugiau taip nedarysiu". Paauglystėje ši magija nebeveikia. .

Išmintingi tėvai turi pakelti paliaubų vėliavą ir pasakyti: „Mes per ilgai kariavome, laikas pasikalbėti ir baigti karą". Mes, suaugusieji, turime didesnę patirtį, kaip susitaikyti, kaip atkurti santykius, tad galime ir šito išmokyti savo vaikus. Daug paauglių nuoširdžiai nežino, kaip prieiti prie savo tėvų po konflikto.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis