Dr. A. Landsbergienė – apie drąsų žingsnį atsisakyti dviejų mokymo metodų, kurie tradicinėje mokykloje būtini

 (72)
Alternatyviose mokyklose sklando visokių naujų vėjų. Tačiau tėvams tai kartais kelia abejonių. Vis tik nedaugelis gali pagrįsti, kodėl būtinai reikia laikytis įsikibus į vieną ar kitą tradiciją. Atsakymas galbūt juos nustebintų.
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ar vaikams reikia dailyraščio ir mokymosi mintinai?

Dr. A. Landsbergienė – apie drąsų žingsnį atsisakyti dviejų mokymo metodų, kurie tradicinėje mokykloje būtini
© Asmeninio albumo nuotr.

Kalbiname edukologijos mokslų daktarę, Karalienės Mortos mokyklos, veikiančios Vilniuje, Kaune, o nuo rugsėjo – ir Klaipėdoje, steigėją Austėją Landsbergienę.

Jūsų mokykloje atsisakyta dailyraščio, vaikai nesimoko eilėraštukų mintinai... Kodėl pasirinkote tokį ugdymo(si) kelią?

Eilėraštukų Karalienės Mortos mokykloje vaikai mokosi, tik galbūt mažiau, nei kitur. O štai dailyraščio išties atsisakėme. Kaip, beje, ir visa Suomijos švietimo sistema, o vaikų akademiniai rodikliai ten yra vieni aukščiausių pasaulyje.

Tai nereiškia, kad vaikai neturėtų tvarkingai, įskaitomai rašyti, bet pirmiausiai mokytojams vertėtų susitelkti į tai, KĄ jie rašo, bei siekti, kad vaikų kalba būtų kuo turtingesnė. Mokyklos užduotis – išmokyti vaiką dėstyti mintis rašytine kalba. Šiuolaikinei augančiai kartai, įpratusiai susirašinėti trumpiniais, nebenaudojančiai išplėstinių sakinių, tai bus labai svarbus gebėjimas! Tad kur kas svarbiau akcentuoti rašytinio teksto turinį, o ne formą – gražų raštą.

Ar dailyraščio šalininkai žino, kaip jis atsirado? Britų imperijos laikais laiškai laivais ilgai keliaudavo iš Australijos ar Indijos. Jei jie būdavo neįskaitomi, labai užtrukdavo vėl siųsti užklausą. Todėl laiko taupymo sumetimais ir buvo įvestas dailyraštis, kad visi pradėtų rašyti įskaitomai. Bet 2016-aisiais juk galima paskambinti, parašyti elektroninį laišką, pasidalinti per Facebook'ą ir susisiekti šimtais kitų būdų!

Kartais argumentuojama, kad gražiai rašyti – kultūringa. Kultūringa yra rašyti tiesiog įskaitomai. Mes vaikams sakome, kad rašydamas įskaitomai tu parodai, kad gerbi tą žmogų, kuris skaitys. Jam gražu ar įdomu bus ne raidės, o tai, kas parašyta, tad gerbdamas jo laiką, turėtum pasistengti naudoti turtingą žodyną, aiškiai dėstyti mintis.

Bet argi gražus raidžių raitymas nelavina smulkiosios motorikos?

Žinoma, lavina. Įrodyta, kad smulkioji motorika yra susijusi su kalbos centro vystymusi, todėl lavinant pirštukų raumenis vaikas geriau kalba, mokosi užsienio kalbų. Tai tiesa. Bet smulkiajai motorikai lavinti dar yra šimtai kitų būdų: darbas su moliu, vėrimas, mezgimas, siuvimas, piešimas, netgi kūrybingas kūno kultūros mokytojas gali lavinti pirštus! Dažnas pedagogas per pamoką daro mini pertraukėles, per kurias pasiūlo pajudinti pirštukus: "Pirštukai šiandien rašė, rašė, kol pailsėti jie paprašė". Net kol ši nauda nebuvo mokslo įrodyta, žmonės intuityviai tą darė su kūdikiais, žaisdami pirštukų žaidimus.

Metodų įvairovė tikrai reikalinga, nes, tarkime, kai kuriuos vaikus (disgrafikus, disleksikus), dailyraščiu galima traumuoti visam gyvenimui, o štai lipdyti ar verti jie gali puikiai!

Ką manote apie dailyraščio vertinimą?

Vaikui tikrai būna apmaudu, jei parašius labai įdomų rašinuką jis gauna įvertinimą „gražiau rašyk". Ką jau kalbėti, jei tokia pastaba atsiranda prie be klaidų parašyto matematikos (!) testo. Vaikai demotyvuojami, kai jie labai stengiasi gražiai rašyti, o mokytojas vis tiek pataiso vieną kitą pasviresnę liniją, nors iš esmės tai jokios įtakos jų gyvenime neturės.

Atsakykite patys sau: kada paskutinį kartą rašėte, tarkime, didžiąją K raidę taip, kaip ją reikia rašyti pirmoje klasėje? Absoliuti dauguma liaujasi tai darę, kai tik tai tampa neprivaloma!

O jei vaikui tikrai patinka gražiai rašyti, yra juk kaligrafijos būrelių. Juose rašymas – tai daugiau nei tiesiog rašymas, tai ir meditacija, įvairovė (rašymas plunksna ar net smėliu), daugiau sensorikos, patyrimo. Tačiau kasdienybėje per pamokas šiuos dalykus reikėtų atskirti.

Na, bet mokymasis mintinai ilgą laiką buvo ugdymo(si) pagrindas. Ar tai irgi darosi atgyvena?

Mokymasis mintinai nėra savaime blogybė. Jis lavina ir vaiko atmintį, ir savidrausmę, prideda atkaklumo. Vis dėlto, tai nėra vienintelis tokio lavinimosi būdas. Ir kas tinka vienam, nebūtinai gali tikti kitam - vaikai per bandymus turi atrasti sau tinkamą įsidėmėjimo būdą. Turėtume jam padėti, palengvinti išmokimo procesą, nors tai nėra paprasta, nes net būsimieji pedagogai nėra to mokomi universitete.

Niekas nesiginčija dėl to, kad mums gyvenime teks įsidėmėti daug informacijos. Net ir turėdami "Google", juk nebėgsime pasitikrinti kiekvieno dalyko. Nesvarbu, kokią profesiją gyvenime pasirinktume, mums vis viena reikės nemažai žinių susidėti į galvą: medikui teks įsidėmėti, kur yra organai, mechanikui – kaip susideda mašina ir pan. Kuo daugiau dalykų prisimename, tuo didesnė mūsų žinių bazė. O mes puikiai žinome, kad žinios plius gebėjimai yra kompetencija. Taip, žinios yra įgyjamos ir mokantis mintinai. Tačiau kaip tą atmintį lavinti – jau gudrybių ir profesionalumo klausimas.

Ar galite plačiau papasakoti apie tas gudrybes, kurias atradote ir naudojate Karalienės Mortos mokyklose?

Mintinai mes vaikus turime mokyti ne todėl, kad taip darė mano pradinių klasių mokytojas, tad taip darysiu ir aš". Reikia tai daryti suvokiant, kokia to tikroji nauda ir prasmė – t.y. atminties lavinimas, ieškant tam kuo įvairesnių būdų.

Tarkime, kai kuriems vaikams puikiai veikia trumpiniai, akronimai, kai pirmosios gana sudėtingų terminų raidės susideda į lengvai įsimenamą žodį. Viena iš vaikams labai tinkančių įsiminimo technikų yra vaizdinių (asociacijų) kūrimas, kurie vėliau grįš į atmintį ir suksis kaip filmas. Tad paklausinėkite besimokančio vaiko, kaip jis viską, kas vyksta eilėraštyje, įsivaizduoja, ką mato, kas po ko seka.

Net daugybos lentelę galima išmokti naudojant daugybę kūrybiškų gudrybių – ne vien tik kalant mintinai. Pavyzdžiui, daugyboje iš devynių tinka pasinaudoti pirštais. Pasidėkite pirštus prieš save – tarkime, jums reikia padauginti devynis iš trijų. Užlenkite kairės rankos trečiąjį (vidurinį) pirštą. Matysite iki jo du pirštus, po jo – septynis, atsakymas – dvidešimt septyni. Užlenkite bet kurį kitą pirštą, ir atsakymas taip pat bus prieš akis. Tokių gudrybių internete – daugybė.

Daugeliui tėvų patinka, kai vaikai moka daug eilėraščių...

Taip, kartais tenka iš tėvų išgirsti, kad, va, mūsų vaikas jau tris eilėraščius ir dvi daineles išmoko, o jūsiškis per mėnesį – nieko... Neva, nieko ir nesimokė. Bet galbūt pedagogai pastebėjo, kad vaikus eilėraštis labiau užkabino, sudomino, tad jie daugiau diskutavo, labiau pasigilino, netgi susiorganizavo su tuo susijusią išvyką, tema nuvinguriavo ir nuvedė dar toliau. Ugdymosi procesas yra gyvas! Mokomės ne dėl to, kad užsidėtume pliusą, svarbiau kiekvieną veiklą matyti kaip ugdymo(si) prasminį elementą.

Iškalti galima, bet ar yra prasmė? Tarkime, daugeliui miesto vaikų eilėraščiai, kuriuose piešiami kaimo vaizdai, yra labai sudėtingi. Jie nesupranta kartais nė pusės žodžių, ypač jei kalba senesnė, literatūrinė. Kas tas žlugtas, kas yra asla? O gėlė yra tiesiog gėlė – kas tas vėdrynas ar plukė? Tuomet vaikas mokosi eilėraštį panašiai, kaip mokytųsi tris stulpelius kinų kalba. Ir labai norėdamas – išmoktų! Tik kokia to prasmė?
Dr. Austėja Landsbergienė

Kalbant apie pradinį ugdymą, labai svarbu eiti „į plotį", vaikui suteikti pasaulio matymą, plėsti jo horizontą. Karalienės Mortos mokykloje mes esame už visuminį ugdymą, tai yra ateitis, ir mes jau šiandien turime kartu su vaikais ten link eiti.

Taip pat liūdna išgirsti, kad dar pasitaiko tokių atvejų, kai visa klasė mokosi tą patį eilėraštį. Jūs pamėginkite kad ir kokio įkvepiančio teksto klausytis dvidešimt kelis kartus iš eilės. Jau po trečio norėsis ir telefoną įsijungti, ir Facebook'ą pasitikrinti... Juk, tarkime, jei mokomės lietuvių išeivių poezijos, tai jos yra labai daug ir įvairios, galbūt verta pakalbėti su vaikais, kodėl vienas pasirinko A. Nyką-Niliūną, kitas – B. Brazdžionį, tai ugdo ir kritinį mąstymą, gimsta diskusijos, gebėjimas apginti savo nuomonę, o ir visa klasė susipažįsta su dvidešimt skirtingų kūrinių.

Pedagogai visuomet turėtų užduoti sau klausimą: ar tai, kas dabar vyksta, yra tiesiog užimtumo užtikrinimas, ar ugdymo bei ugdymosi procesas? Jei atsakymas teigiamas, tuomet ši veikla reikalinga. O tam gali būti pasitelkiami ir tradiciniai, ir modernieji metodai.

Bet gal geriau, jei vaikas „iškala" eilėraštį ir paskui jį moka, nei išvis nežino, ką reiškia mokytis mintinai?

Iškalti galima, bet ar yra prasmė? Tarkime, daugeliui miesto vaikų eilėraščiai, kuriuose piešiami kaimo vaizdai, yra labai sudėtingi. Jie nesupranta kartais nė pusės žodžių, ypač jei kalba senesnė, literatūrinė. Kas tas žlugtas, kas yra asla? O gėlė yra tiesiog gėlė – kas tas vėdrynas ar plukė? Tuomet vaikas mokosi eilėraštį panašiai, kaip mokytųsi tris stulpelius kinų kalba. Ir labai norėdamas – išmoktų! Tik kokia to prasmė? Galbūt tuomet verčiau skirti laiko ir internete pasižiūrėti, kaip viena ar kita gėlė atrodo?

Pastebėję, kad vaikas nepajėgia įsivaizduoti, apie ką išties tas eilėraštis, susikurti su juo susijusių asociacijų, nes jis paprasčiausiai nežino, ką reiškia kai kurie žodžiai, vadinasi, juos ir reikia išsiaiškinti. Tai yra mokytojo tikroji užduotis. Juk nėra svarbiausia iškalti mintinai, svarbiau yra kalbėti apie tą eilėraštį, pajusti jį, jo grožį, melodingumą ir panašiai. Ir tik tuomet galbūt jį verta išmokti mintinai, ugdant jau kitą gebėjimą - oratorystę.

Retas kas galvoja apie pirmoko oratorystės gebėjimus...

O vertėtų. Mokymasis mintinai labai susijęs su oratoryste ir viešuoju kalbėjimu, kurie labai naudingi bet kuriam žmogui. Deklamuojant lavėja kalbos pojūtis. Žinoma, galima ir tiesiog skaityti, bet mes juk vertiname žmones, kurie kalbas sako ne iš lapelio, o geba įtaigiai be pagalbinių priemonių išreikšti mintį. Remiantis tyrimais, viešojo kalbėjimo baimė didelei daliai žmonių yra net didesnė už mirties baimę. O juk mums visiems gyvenime tenka daugiau ar mažiau kalbėti viešai. Tad tikrai verta vaiką prie to pratinti nuo pat pradinių klasių.

Tačiau vėlgi, mokytojas turi suprasti, kokia didelė gali būti baimė. Ir niekuomet negėdinti vaiko, nekelti įtampos, kai jis deklamuoja, suvokti, jog tai yra procesas, pasiūlyti pamėginti interpretuoti vienaip ir kitaip, rasti savus būdus išmokti ir perteikti, o ne išprakaitavus tiesiog atsistoti prieš auditoriją ir rėžti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

Mokiniai ir toliau galės muziejus lankyti nemokamai

Kultūros ministerijai pavaldžiuose muziejuose iki šių metų pabaigos pratęsiamas nemokamas mokinių muziejų lankymasis.

Psichologas Andrius Atas: kaip auklėti vaiką nuo mažų dienų, kad jo psichika būtų stipri

„Vaiko baimės ar nerimas visada turi priežastį, kurią galima ir reikia rasti", – teigia vaikų psichologas Andrius Atas.

Kaip ugdyti vaikų savarankiškumą ir išmokti „paleisti“ vaiką

Pastaraisiais dešimtmečiais išsivysčiusiose šalyse vis atsakingiau žiūrima į šeimos kūrimą.

Kas neveiksminga ir kas veiksminga bendraujant su paaugliais

Kai žvelgiame į savo mažylius, atrodo, kad iki paauglystės dar marios laiko, ką čia apie tai ir kalbėti… Tačiau laikas greitas, o įgūdžiai, reikalingi, kad paauglystės laikas būtų kuo malonesnis abiems pusėms (tėvams ir vaikams), neatsiranda patys savaime. Todėl ruoštis paauglystei derėtų pradėti kuo anksčiau.

Psichologė: paauglystės elgesio sunkumai pasireiškia jau 12–13 metų vaikams

Paauglystė kiekvienam vaikui yra emociškai sunkus laikotarpis.

Patarimai, kaip sėkmingai ir be streso išlaikyti egzaminus

Kaip išgyventi egzaminų karštinę? Patarimai abiturientams ir jų tėvams.

Kai mergaitė tampa mergina: pirmosios menstruacijos, brendimas ir kiti svarbūs dalykai, kuriuos privalu žinoti

Tėveliai, auginantys dukterį, žino: anksčiau ar vėliau ateis pokyčių amžius. Kaip paprastai ir suprantamai paaiškinti apie tai, kaip skleidžiasi moteriškumas?

Labai svarbus įgūdis, kurį reikia lavinti, kad vaikas augtų savarankiškas ir nebijantis išsakyti nuomonę

Esame girdėję ir patys ne kartą įsitikinę praktiškai, kad viešasis kalbėjimas – viena didžiausių baimių, kuri gali mus apimti.

Po mokyklos – „Gap Year“: atradimų metai ar laiko švaistymas? (1)

Panašu, kad ilgą laiką buvęs kelrodžiu, gyvenimo modelis „mokykla-universitetas-darbas" praranda savo pozicijas.

Kaip ugdyti vaikų verslumą jau nuo ikimokyklinio amžiaus?

Dėl vaikų savarankiškumo, kūrybiškumo, emocinio intelekto, socialinių įgūdžių lavinimo būtinumo diskusijų jau nekyla.

Nuo transplantacijos berniuką išgelbėjo ragenos sustiprinimo operacija

Pažaboti klastingą akių ligą paaugliui padėjo medicinos naujovė, apie kurią sergantis tėvas negalėjo net pasvajoti

Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: ko reikia, kad patyčios išnyktų visiems laikams

Kartais viltingai atrodo, kad didėjant žmonių sąmoningumui patyčios vis mažiau pasireiškia mūsų gyvenime. Tačiau tuomet išgirstam apie subtilias, užslėptas patyčių formas, egzistuojančias net darželiuose, tokias, kurias sunku pastebėti, sunku įrodyti.

Vaikai kviečiami internete atlikti testą ir pasitikrinti, ar jie nepatiria patyčių (1)

Kovai su patyčiomis - naujas interaktyvus kampanijos „Už saugią Lietuvą" įrankis.

Visuomenė tampa vis labiau tolerantiška Dauno sindromą turintiems vaikams

Tyrimas parodė, kad 58 proc. lietuvių Dauno sindromą turintiems vaikams atvertų kelią į bendrojo lavinimo mokyklas.

Spręs, ką daryti, kad vaikai negimdytų vaikų

Žiniasklaidai paskelbus apie pagimdžiusią 12-os metų mergaitę, Lietuvos žmogaus teisių centras suabejojo Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa, kuri pagaliau prasidėjo Lietuvos mokyklose.