z

Dr. A. Landsbergienė – apie drąsų žingsnį atsisakyti dviejų mokymo metodų, kurie tradicinėje mokykloje būtini

 (72)
Alternatyviose mokyklose sklando visokių naujų vėjų. Tačiau tėvams tai kartais kelia abejonių. Vis tik nedaugelis gali pagrįsti, kodėl būtinai reikia laikytis įsikibus į vieną ar kitą tradiciją. Atsakymas galbūt juos nustebintų.
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ar vaikams reikia dailyraščio ir mokymosi mintinai?

Dr. A. Landsbergienė – apie drąsų žingsnį atsisakyti dviejų mokymo metodų, kurie tradicinėje mokykloje būtini
© Asmeninio albumo nuotr.

Kalbiname edukologijos mokslų daktarę, Karalienės Mortos mokyklos, veikiančios Vilniuje, Kaune, o nuo rugsėjo – ir Klaipėdoje, steigėją Austėją Landsbergienę.

Jūsų mokykloje atsisakyta dailyraščio, vaikai nesimoko eilėraštukų mintinai... Kodėl pasirinkote tokį ugdymo(si) kelią?

Eilėraštukų Karalienės Mortos mokykloje vaikai mokosi, tik galbūt mažiau, nei kitur. O štai dailyraščio išties atsisakėme. Kaip, beje, ir visa Suomijos švietimo sistema, o vaikų akademiniai rodikliai ten yra vieni aukščiausių pasaulyje.

Tai nereiškia, kad vaikai neturėtų tvarkingai, įskaitomai rašyti, bet pirmiausiai mokytojams vertėtų susitelkti į tai, KĄ jie rašo, bei siekti, kad vaikų kalba būtų kuo turtingesnė. Mokyklos užduotis – išmokyti vaiką dėstyti mintis rašytine kalba. Šiuolaikinei augančiai kartai, įpratusiai susirašinėti trumpiniais, nebenaudojančiai išplėstinių sakinių, tai bus labai svarbus gebėjimas! Tad kur kas svarbiau akcentuoti rašytinio teksto turinį, o ne formą – gražų raštą.

Ar dailyraščio šalininkai žino, kaip jis atsirado? Britų imperijos laikais laiškai laivais ilgai keliaudavo iš Australijos ar Indijos. Jei jie būdavo neįskaitomi, labai užtrukdavo vėl siųsti užklausą. Todėl laiko taupymo sumetimais ir buvo įvestas dailyraštis, kad visi pradėtų rašyti įskaitomai. Bet 2016-aisiais juk galima paskambinti, parašyti elektroninį laišką, pasidalinti per Facebook'ą ir susisiekti šimtais kitų būdų!

Kartais argumentuojama, kad gražiai rašyti – kultūringa. Kultūringa yra rašyti tiesiog įskaitomai. Mes vaikams sakome, kad rašydamas įskaitomai tu parodai, kad gerbi tą žmogų, kuris skaitys. Jam gražu ar įdomu bus ne raidės, o tai, kas parašyta, tad gerbdamas jo laiką, turėtum pasistengti naudoti turtingą žodyną, aiškiai dėstyti mintis.

Bet argi gražus raidžių raitymas nelavina smulkiosios motorikos?

Žinoma, lavina. Įrodyta, kad smulkioji motorika yra susijusi su kalbos centro vystymusi, todėl lavinant pirštukų raumenis vaikas geriau kalba, mokosi užsienio kalbų. Tai tiesa. Bet smulkiajai motorikai lavinti dar yra šimtai kitų būdų: darbas su moliu, vėrimas, mezgimas, siuvimas, piešimas, netgi kūrybingas kūno kultūros mokytojas gali lavinti pirštus! Dažnas pedagogas per pamoką daro mini pertraukėles, per kurias pasiūlo pajudinti pirštukus: "Pirštukai šiandien rašė, rašė, kol pailsėti jie paprašė". Net kol ši nauda nebuvo mokslo įrodyta, žmonės intuityviai tą darė su kūdikiais, žaisdami pirštukų žaidimus.

Metodų įvairovė tikrai reikalinga, nes, tarkime, kai kuriuos vaikus (disgrafikus, disleksikus), dailyraščiu galima traumuoti visam gyvenimui, o štai lipdyti ar verti jie gali puikiai!

Ką manote apie dailyraščio vertinimą?

Vaikui tikrai būna apmaudu, jei parašius labai įdomų rašinuką jis gauna įvertinimą „gražiau rašyk". Ką jau kalbėti, jei tokia pastaba atsiranda prie be klaidų parašyto matematikos (!) testo. Vaikai demotyvuojami, kai jie labai stengiasi gražiai rašyti, o mokytojas vis tiek pataiso vieną kitą pasviresnę liniją, nors iš esmės tai jokios įtakos jų gyvenime neturės.

Atsakykite patys sau: kada paskutinį kartą rašėte, tarkime, didžiąją K raidę taip, kaip ją reikia rašyti pirmoje klasėje? Absoliuti dauguma liaujasi tai darę, kai tik tai tampa neprivaloma!

O jei vaikui tikrai patinka gražiai rašyti, yra juk kaligrafijos būrelių. Juose rašymas – tai daugiau nei tiesiog rašymas, tai ir meditacija, įvairovė (rašymas plunksna ar net smėliu), daugiau sensorikos, patyrimo. Tačiau kasdienybėje per pamokas šiuos dalykus reikėtų atskirti.

Na, bet mokymasis mintinai ilgą laiką buvo ugdymo(si) pagrindas. Ar tai irgi darosi atgyvena?

Mokymasis mintinai nėra savaime blogybė. Jis lavina ir vaiko atmintį, ir savidrausmę, prideda atkaklumo. Vis dėlto, tai nėra vienintelis tokio lavinimosi būdas. Ir kas tinka vienam, nebūtinai gali tikti kitam - vaikai per bandymus turi atrasti sau tinkamą įsidėmėjimo būdą. Turėtume jam padėti, palengvinti išmokimo procesą, nors tai nėra paprasta, nes net būsimieji pedagogai nėra to mokomi universitete.

Niekas nesiginčija dėl to, kad mums gyvenime teks įsidėmėti daug informacijos. Net ir turėdami "Google", juk nebėgsime pasitikrinti kiekvieno dalyko. Nesvarbu, kokią profesiją gyvenime pasirinktume, mums vis viena reikės nemažai žinių susidėti į galvą: medikui teks įsidėmėti, kur yra organai, mechanikui – kaip susideda mašina ir pan. Kuo daugiau dalykų prisimename, tuo didesnė mūsų žinių bazė. O mes puikiai žinome, kad žinios plius gebėjimai yra kompetencija. Taip, žinios yra įgyjamos ir mokantis mintinai. Tačiau kaip tą atmintį lavinti – jau gudrybių ir profesionalumo klausimas.

Ar galite plačiau papasakoti apie tas gudrybes, kurias atradote ir naudojate Karalienės Mortos mokyklose?

Mintinai mes vaikus turime mokyti ne todėl, kad taip darė mano pradinių klasių mokytojas, tad taip darysiu ir aš". Reikia tai daryti suvokiant, kokia to tikroji nauda ir prasmė – t.y. atminties lavinimas, ieškant tam kuo įvairesnių būdų.

Tarkime, kai kuriems vaikams puikiai veikia trumpiniai, akronimai, kai pirmosios gana sudėtingų terminų raidės susideda į lengvai įsimenamą žodį. Viena iš vaikams labai tinkančių įsiminimo technikų yra vaizdinių (asociacijų) kūrimas, kurie vėliau grįš į atmintį ir suksis kaip filmas. Tad paklausinėkite besimokančio vaiko, kaip jis viską, kas vyksta eilėraštyje, įsivaizduoja, ką mato, kas po ko seka.

Net daugybos lentelę galima išmokti naudojant daugybę kūrybiškų gudrybių – ne vien tik kalant mintinai. Pavyzdžiui, daugyboje iš devynių tinka pasinaudoti pirštais. Pasidėkite pirštus prieš save – tarkime, jums reikia padauginti devynis iš trijų. Užlenkite kairės rankos trečiąjį (vidurinį) pirštą. Matysite iki jo du pirštus, po jo – septynis, atsakymas – dvidešimt septyni. Užlenkite bet kurį kitą pirštą, ir atsakymas taip pat bus prieš akis. Tokių gudrybių internete – daugybė.

Daugeliui tėvų patinka, kai vaikai moka daug eilėraščių...

Taip, kartais tenka iš tėvų išgirsti, kad, va, mūsų vaikas jau tris eilėraščius ir dvi daineles išmoko, o jūsiškis per mėnesį – nieko... Neva, nieko ir nesimokė. Bet galbūt pedagogai pastebėjo, kad vaikus eilėraštis labiau užkabino, sudomino, tad jie daugiau diskutavo, labiau pasigilino, netgi susiorganizavo su tuo susijusią išvyką, tema nuvinguriavo ir nuvedė dar toliau. Ugdymosi procesas yra gyvas! Mokomės ne dėl to, kad užsidėtume pliusą, svarbiau kiekvieną veiklą matyti kaip ugdymo(si) prasminį elementą.

Iškalti galima, bet ar yra prasmė? Tarkime, daugeliui miesto vaikų eilėraščiai, kuriuose piešiami kaimo vaizdai, yra labai sudėtingi. Jie nesupranta kartais nė pusės žodžių, ypač jei kalba senesnė, literatūrinė. Kas tas žlugtas, kas yra asla? O gėlė yra tiesiog gėlė – kas tas vėdrynas ar plukė? Tuomet vaikas mokosi eilėraštį panašiai, kaip mokytųsi tris stulpelius kinų kalba. Ir labai norėdamas – išmoktų! Tik kokia to prasmė?
Dr. Austėja Landsbergienė

Kalbant apie pradinį ugdymą, labai svarbu eiti „į plotį", vaikui suteikti pasaulio matymą, plėsti jo horizontą. Karalienės Mortos mokykloje mes esame už visuminį ugdymą, tai yra ateitis, ir mes jau šiandien turime kartu su vaikais ten link eiti.

Taip pat liūdna išgirsti, kad dar pasitaiko tokių atvejų, kai visa klasė mokosi tą patį eilėraštį. Jūs pamėginkite kad ir kokio įkvepiančio teksto klausytis dvidešimt kelis kartus iš eilės. Jau po trečio norėsis ir telefoną įsijungti, ir Facebook'ą pasitikrinti... Juk, tarkime, jei mokomės lietuvių išeivių poezijos, tai jos yra labai daug ir įvairios, galbūt verta pakalbėti su vaikais, kodėl vienas pasirinko A. Nyką-Niliūną, kitas – B. Brazdžionį, tai ugdo ir kritinį mąstymą, gimsta diskusijos, gebėjimas apginti savo nuomonę, o ir visa klasė susipažįsta su dvidešimt skirtingų kūrinių.

Pedagogai visuomet turėtų užduoti sau klausimą: ar tai, kas dabar vyksta, yra tiesiog užimtumo užtikrinimas, ar ugdymo bei ugdymosi procesas? Jei atsakymas teigiamas, tuomet ši veikla reikalinga. O tam gali būti pasitelkiami ir tradiciniai, ir modernieji metodai.

Bet gal geriau, jei vaikas „iškala" eilėraštį ir paskui jį moka, nei išvis nežino, ką reiškia mokytis mintinai?

Iškalti galima, bet ar yra prasmė? Tarkime, daugeliui miesto vaikų eilėraščiai, kuriuose piešiami kaimo vaizdai, yra labai sudėtingi. Jie nesupranta kartais nė pusės žodžių, ypač jei kalba senesnė, literatūrinė. Kas tas žlugtas, kas yra asla? O gėlė yra tiesiog gėlė – kas tas vėdrynas ar plukė? Tuomet vaikas mokosi eilėraštį panašiai, kaip mokytųsi tris stulpelius kinų kalba. Ir labai norėdamas – išmoktų! Tik kokia to prasmė? Galbūt tuomet verčiau skirti laiko ir internete pasižiūrėti, kaip viena ar kita gėlė atrodo?

Pastebėję, kad vaikas nepajėgia įsivaizduoti, apie ką išties tas eilėraštis, susikurti su juo susijusių asociacijų, nes jis paprasčiausiai nežino, ką reiškia kai kurie žodžiai, vadinasi, juos ir reikia išsiaiškinti. Tai yra mokytojo tikroji užduotis. Juk nėra svarbiausia iškalti mintinai, svarbiau yra kalbėti apie tą eilėraštį, pajusti jį, jo grožį, melodingumą ir panašiai. Ir tik tuomet galbūt jį verta išmokti mintinai, ugdant jau kitą gebėjimą - oratorystę.

Retas kas galvoja apie pirmoko oratorystės gebėjimus...

O vertėtų. Mokymasis mintinai labai susijęs su oratoryste ir viešuoju kalbėjimu, kurie labai naudingi bet kuriam žmogui. Deklamuojant lavėja kalbos pojūtis. Žinoma, galima ir tiesiog skaityti, bet mes juk vertiname žmones, kurie kalbas sako ne iš lapelio, o geba įtaigiai be pagalbinių priemonių išreikšti mintį. Remiantis tyrimais, viešojo kalbėjimo baimė didelei daliai žmonių yra net didesnė už mirties baimę. O juk mums visiems gyvenime tenka daugiau ar mažiau kalbėti viešai. Tad tikrai verta vaiką prie to pratinti nuo pat pradinių klasių.

Tačiau vėlgi, mokytojas turi suprasti, kokia didelė gali būti baimė. Ir niekuomet negėdinti vaiko, nekelti įtampos, kai jis deklamuoja, suvokti, jog tai yra procesas, pasiūlyti pamėginti interpretuoti vienaip ir kitaip, rasti savus būdus išmokti ir perteikti, o ne išprakaitavus tiesiog atsistoti prieš auditoriją ir rėžti.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

„Vaikų linija“ pradeda teikti pagalbą pokalbiais internetu

Lapkričio 20 d. minint Pasaulinę vaikų dieną, Lietuvos vaikai ir paaugliai gali sulaukti emocinės paramos ir palaikymo nauju kanalu.

Į Lietuvą atvyksta garsi lytinio ugdymo specialistė iš Prancūzijos (1)

Lapkričio 23 dieną Lietuvoje viešės ir paskaitą skaitys garsi lytinio ugdymo specialistė iš Prancūzijos Ines Pelissie du Rausas (Inès Pelissié du Rausas). Sorbonos universiteto filosofijos mokslų daktarė ir penkių vaikų mama yra išleidusi net keturias viena kitą papildančias monografijas apie paauglių lytinį ugdymą ir rengimą šeimai. Šiandien ji keliauja po Europą ir skaito pranešimus šia tema besidomintiems tėvams bei edukologijos specialistams.

Šiandien vaikai netektų amo sužinoję, kokius darbus jų bendraamžiai dirbo prieš 100 metų (31)

Dešimties metų vaikas įžengia į ankstyvosios paauglystės amžiaus tarpsnį, kuomet atsakomybių ir pareigų jo gyvenime nuolat daugėja (bent jau turėtų). Tačiau ar gali šiandieninis vaikas įsivaizduoti, ką mokėjo jo bendraamžis prieš 100 metų?

Kaip padėti nerimastingam vaikui

Tėvai dažnai nepastebi požymių, kurie gali reikšti, jog vaiko nerimastingumas yra ypač padidėjęs.

Atsargiai, tėveliai, jūs auginate vaiką perfekcionistą

Kokį vaiką galima pavadinti perfekcionistu ir ką apie jo auklėjimą turi žinoti jo tėvai? Psichologo Tomo Lagūnavičiaus patarimai.

Menkaverčių užkandžių automatai mokyklose: ką svarbu žinoti tėvams

Į „Sveikatai palankus“ kreipėsi susirūpinę vienos mokyklos tėveliai dėl šalia pradinukų klasės stovinčio menkaverčių užkandžių automato.

Kodėl mokiniai patiria mokyklos baimę ir vienišumą?

Rugsėjis – tai ne tik pirmasis rudens mėnuo, bet ir nauja mokslo metų pradžia. Mokiniai keliauja į naujas mokyklas, sutinka naujus mokytojus ir draugus. Visa aplinka yra nepažįstama ir neištyrinėta. Kiekvienas žmogus atsidūręs tokioje aplinkoje pasijunta nesaugus, dažniausiai bijo išreikšti savo nuomonę.

Siekiant gerų ugdymo rezultatų turi dirbti visi – vaikai, tėvai ir mokytojai

Prasidėjus rugsėjui, vėl atsigręžiama į mokyklas. Nors apie gyvenimą jose dažniau kalbama iš moksleivių ar jų tėvų perspektyvos, retai susimąstoma, kaip diena mokykloje atrodo mokytojų akimis. Apie savo dienotvarkę ir iššūkius pasakoja Vilniaus ir Kauno mokyklų bei gimnazijų mokytojai.

Mokslo metų naujovė abiturientams – egzamino vertės brandos darbas (1)

Abiturientai, norėdami gauti vidurinį išsilavinimą, kaip ir seniau, privalo išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, tačiau vietoje kitų kelių egzaminų nuo šiol gali rinktis ir alternatyvią gebėjimų vertinimo formą – brandos darbą.

R. Bogušienė: ar tikrai švediškas stalas mokyklose padėtų vaikams maitintis sveikiau

Viešojoje erdvėje akivaizdžiai pastebimi vaikų maitinimo reorganizavimo siekiai. Kalbama apie tai, kad mokyklose reiktų tiekti vaikams maistą vadovaujantis švediško stalo principu. Ar tai padarytų vaikų maitinimą sveikatai palankesnį?

Specialistų patarimai, koks planšetinis kompiuteris geriausias vaikui (1)

Mokiniams IT technikos pasiūlymų gausu, o kaip patiems mažiausiems – ikimokyklinukams? Jie taip pat nori būti išmanūs ir žengti koja kojon su naujausiomis technologijomis, todėl Varle.lt kompiuterinės technikos specialistai parengė keletą patarimų, kaip protingai pasirinkti vaikams skirtą planšetinį kompiuterį.

Trečiasis pedagogas – vaikus supanti aplinka

Šiandien, likus vienai dienai iki naujų mokslo metų, Kaune buvo pristatytas pirmasis kvartalas, kuriame ne tik patogiai ir gražiai gyvena šeimos, jų namai apsupti žaliomis zonomis ir išvystyta infrastruktūra, bet ir veikiančiu pradiniu ugdymu nuo „Vaikystės sodas" darželio iki bendrojo ugdymo „Karalienės Mortos" mokyklos.

Psichologė: ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitus (3)

Patyčios mokykloje vis dar dažnas reiškinys. Jei aukos ir jų tėvai paprastai sulaukia aplinkinių supratimo ir atjautos, tai „peštuko" tėvams susirinkimuose tenka raudonuoti arba gynybiškai teisintis.

Su šeima keliaujame į Marijampolę: netikėtos pažintys ir įdomios vietos

Svarstote, kur su šeima praleisti artimiausią savaitgalį? O ką atsakysite, jei pasiūlysime jums aplankyti Marijampolę? Čia netikėti atradimai laukia ir mažų, ir didelių.

Kokią meškos paslaugą mokiniams daro jų tėvai

Psichologiniai rugsėjo 1-osios išbandymai: kokią meškos paslaugą moksleiviams daro tėvai?