Gyvenimas su paaugliu: kokias pamokas išmokau

„Geriausias būdas padėti savo paaugliams - išgyventi patiems". Šią frazę išgirdau vienos konferencijos apie paauglystę metu.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tai buvo gerokai po to, kai vieną rugsėjo 1-ąją nuėjusi į mokyklą ir pamačiusi šimtus sportiniais bateliais padabintų kojų, aš supratau, kad visiškai „susimoviau“, besistengdama įtikinti mažąją, kad sportiniai batai nedera prie klasikinės uniformos. „Dabar tikrai esu nurašyta į mados „outsider'ių" gretas", - pagrįstai toptelėjo galvon.

Dar aš supratau, kad mano mažoji jau lipa lauk iš vaikystės traukinio. Sulig ta įžvalga pradėjau labiau pasitikėti savo dukros stiliaus jausmu, kuriuo, beje, ir šiaip dažniausiai žaviuosi. Nepamenu, jog paauglystėje būčiau turėjusi tokį gerą skonį kaip ji. Mano mama retkarčiais vis dar su siaubu atsimena ilgą gėlėtą sijoną, prie kurio buvau besąlygiškai prisirišusi. Dabar, žvelgdama į savo paauglystės nuotraukas, aš galiu suprasti jos siaubą.

Į savo mažosios stiliaus eksperimentus su siaubu žvelgiu retai, greičiau jau su smalsumu ir rūpesčiu tais atvejais, kai mada reikalauja klampoti per sniegą su tais pačiais rugsėjo 1-osios sportiniais bateliais ir be kepurės. Tada su nostalgija atsimenu, kaip dešimt metų atgal, tą pačią dilemą spręsdavau tiesiog apaudama besiaikštijančiai trimetei tinkamus batus. Dabar tai jau „nepaeitų" - vis tiek viską nusiimtų už kampo, juk nešiuolaikiška. Kartais tas noras būti šiuolaikišku suaugusiu žmogumi virsta nesibaigiančioms kritiškumo, neigimo ir kategoriškumo tiradomis:

- Kai sakiau, kad padarysiu, nesitarėm, kad padarysiu tučtuojau, vadinasi, padarysiu kada nors, - rėžia, - nuo to, kad tu rėksi, greičiau nebus, - priduria.

Lieku išsižiojusi, sužavėta loginio mąstymo užuomazgų ir pritrenkta beviltiškumo jausmo.

"Paauglystėje normalu, jei kažkas vyksta nenormaliai ir nenormalu, jei viskas pernelyg normalu", - lyg susitarę apie šį amžiaus tarpsnį rašo psichologijos vadovėliai.

Pastaruoju metu šį posakį kartoju lyg mantrą, ypač tai momentais, kai dar vakar stilingais buvę džinsai šiandien jau yra „nesąmonė", o mėgstama sriuba be jokios priežasties staiga „nurašoma" į kategoriją: „Tu juk žinai, kad to aš nevalgau". Viena dieną esi pati geriausia mama, kitą – ta, kuri nieko neperka, tragiškai gamina ir dar nemoka klausytis. Jautiesi lyg važinėtum amerikietiškais kalneliais jau gerus metus, o pabaigos nematyti. „Seanso trukmė nenurodyta", - parašyta ant tavo bilieto.

„Tai, ką suvokiame, kaip problemišką ir erzinantį paauglio elgesį, yra normalus raidos etapas, vedantis į didesnį savarankiškumą ir pasiruošimą suaugusio gyvenimui – tėvams nereiktų priimti to asmeniškai", - ramina psichologijos vadovėliai.

Skamba daug žadančiai. Kyla pagunda sutaupyti ne vieną milijoną nervinių ląstelių ir pralaukti tą etapą, kuo mažiau painiojantis po kojomis į suaugusių pasaulį keliaujančiam žygeiviui. Bet.

„Nors paauglys kartais atrodo irzlus ir piktas, atsiskyręs ir abejingas aplinkiniam pasauliui, jam reikalingas bendravimas su tėvais ir jų vadovavimas. Stebuklingoji išeitis – tai pusiausvyra. Tėvai turi dalyvauti vaiko gyvenime, tačiau neperlenkti lazdos kišdamiesi", - pataria psichologė Lina Pakalkaitė.

„Kai liūdna ir nesaugu, pagrindinė priemonė – artimas ryšys su kitu žmogumi: pokalbis, išklausymas", - sako psichologė Monika Misevičė konferencijos apie paauglystę metu.

Įsiklausau į šiuos žodžius. Išmintingas draugas, kuris nepamokslaudamas išklauso ir nemoralizuodamas padeda, yra pagrindinė priemonė visais gyvenimo etapais, ne tik paauglystės. Tik ne visada lengva juo būti. Vaikai mokosi iš mūsų nuostatų ir veiksmų realiame gyvenime, o ne iš žodinių deklaracijų. Tą žinojau visada. Nuolat tenka tai priminti sau iš naujo.

Prieš akis stovi kadaise matytas eksperimentas, kai mamos ir dukros atskirai buvo apklausiamos apie joms savyje nepatinkančias išvaizdos detales. Kokia nuostaba ištiko mamas, kai paaiškėjo, kad jų mergaitės nemėgsta savyje to, ko savyje nemėgsta ir jos pačios (didžioji dauguma niekada nekalbėjo apie savo išvaizdos trūkumus garsiai).

„Mergaitės mato, kaip mamos „nuryja“ savo jausmus, kaip laikosi dietų ir stengiasi pritapti visuomenėje. Mamos pačios neatsiveria, todėl paauglėms tampa neaišku, kokia turi būti ta tikra moteris. Jos pradeda ieškoti idealų žiniasklaidoje ir paprastai randa prototopus, su rankomis apimamu juosmeniu, „sixpack'u" ir tarpu tarp kojų. Joms tampa beprotiškai sunku išlaviruoti tarp davatkos, nuobodos ir vulgarybės", - pasakoja su paauglėmis mergaitėmis dirbanti akušerė psichologė Inga Bogdzevičienė jau minėtos konferencijos apie paauglystę metu.

Jei norime padėti savo paaugliams, turime išgyventi patys, būdami kiek įmanoma unikalūs ir sąžiningi patys sau, nes vaikai to mokysis iš mūsų. Kita vertus, gyvenimas - tai procesas, kuriame kiekvienas turi teisę tyrinėti, svajoti ir ieškoti pats. Ir matyti kitaip nei mes. Tas ieškojimas kartais būna toks žavus.

- Įsivaizduoji, mama, buvo toks „bajeris", - pasakoja man mažoji. - Per matematikos pamoką buvau nuklydus kažkur mintimis. Kai atsitokėjau, išgirdau tariamą savo vardą ir mokytojos klausimą:

- Jei vienoje kelnių kišenėje turi 84 eurus ir kitoje kišenėje – 84 eurus, ką tai reiškia?

Nespėjau susigaudyti, ko ji klausia, todėl atsakiau:

- Tai reiškia, kad užsidėjau ne savo kelnes.

Visa klasė pradėjo „žvengti".

Juokiuosi ir aš. Mintyse džiaugiuosi, kad ji vis dar dalinasi su manimi savo dienos trupiniais, kad ji vis dar juokiasi iš mano nerangių pasakų, neleidžia man atsilikti nuo gyvenimo naujovių, retkarčiais pagiria mano kulinarinius šedevrus: „šįkart visai neblogai" ir neveidmainiauja: „žinai, mama, tos kelnės – „ne kažką". Aš džiaugiuosi, kai ji parašo žinutę: „Šiek tiek užtrukau, bet viskas gerai – tu nesijaudink" ir grįžusi apkabina.

Džiaugiuosi, kai ji iš širdies juokias, pyksta ir liūdi, nes tada aš žinau, kad ji mokosi būti savimi. Tai pats svarbiausias įgūdis gyvenime: tik žmogus jaučiantis ir mylintis save, sugebės jausti ir mylėti visa kita. Kada nors ji eis per žemę savo keliu, į jos paliktus pėdsakus lis lietus, iš jų gers bitės, o aš sėdėsiu kur nors ant debesies ir žiūrėsiu, kur vingiuoja mano mažosios kelias. Gero žmogaus kelias. Ir laimingo, tikiuosi.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

Psichologas Vytis Valantinas: patarimai tėvams, kurių vaikai laikys egzaminus

Psichologo Vyčio Valantino trumpa atmintinė tėvams, kurie augina mokyklinio amžiaus vaikus ir šiais metais jų laukia egzaminai.

Dideli šalčiai gali pakoreguoti mokymo įstaigų darbą

Artimiausiomis dienomis sinoptikams prognozuojant šalčius, Švietimo ir mokslo ministerija atkreipia moksleivių ir darželinukų tėvų dėmesį.

A. Landsbergienė pristatė dešimt principų, kaip ugdyti vaikus, kad jie patys norėtų mokytis

Pradėjusi dirbti su ikimokyklinio amžiaus vaikais, o vėliau ir pradinukais, edukologė Austėja Landsbergienė pastebėjo, kad jie ugdomi nenatūraliai - tarsi kiaurą dieną lankytų daugybę būrelių.

Su kokio amžiaus vaikais ir kaip kalbėti apie alkoholį, rūkymą ir narkotikus

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) turimais duomenimis, dažniausiai suaugusieji vaikams apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo žalą yra linkę pasakoti tik tada, kai jie tampa paaugliais.

Dėl gripo 135 šalies mokyklose paskelbtas karantinas

Švietimo ir mokslo ministerija informuoja, kad šiandien Lietuvoje karantinas buvo paskelbtas maždaug 13 proc. visų šalies mokyklų.

Psichologė: svarbiausia, kad seksualinę prievartą patyręs vaikas aiškiai išgirstų: tai ne tavo kaltė

Tylėti - ne išeitis kilus įtarimui, kad vaikas patiria seksualinį smurtą. Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė su naujienų agentūra ELTA pasidalijo patirtimi, ką sakyti ir ko nesakyti vaikui, kuris patyrė seksualinę prievartą.

Gyvenimas su paaugliu: kokias pamokas išmokau

„Geriausias būdas padėti savo paaugliams - išgyventi patiems". Šią frazę išgirdau vienos konferencijos apie paauglystę metu.

Išmaniųjų telefonų žala vaikams – kaip ją įveikti

Jau prieš kelerius metus JAV gydytojai psichoterapeutai pradėjo skambinti pavojaus varpais apie žalą, kurią vaikams sukelia išmanieji telefonai.

Mylėdami vaikus apsaugome juos nuo patyčių

„Ožys", „vėpla", „kūtvėla"... Kaip manote, kaip gali jausti tokiais žodžiais apšaukiamas vaikas?

Kaip be žodžių galima sustabdyti patyčias (2 VIDEO)

Vaikams ir paaugliams emocinę paramą telefonu ir internetu teikianti „Vaikų linija" pristato socialinę kampaniją „Kartu galime sustabdyti patyčias!".

Dažniausi mitai apie globojamą vaiką: kaip juos įveikti

VšĮ „Šeimos santykių institutas“ psichologė Rasa Pietarienė ir šeimų konsultantė Živilė Baronienė aptaria dažniausius mūsų visuomenėje sklandančius mitus apie globojamus vaikus.

Požymiai, kad vaikas turi išskirtinių gabumų

Atsakydami į testo klausimus išlikite objektyvūs: stenkitės ne pagražinti realybę, o tiksliai įvertinkite savo vaiko gebėjimus.

Kas nutinka, jei po skyrybų tėvai vaiko labui draugauja, pietauja, kartu atostogauja (1)

Tiek necivilizuotos, tiek „per daug civilizuotos" skyrybos gali sukelti sunkumų vaikui, kurio šeima byra. Taip portalui tavovaikas.lt teigė Vilniaus universiteto docentė, psichologė dr. Miglė Dovydaitienė.

Kodėl milijonieriais tampa vidutiniškai besimokantys mokiniai, o ne pirmūnai (9)

Geri pažymiai ir puikiai baigta mokykla – patikimiausias kelias į sėkmę. Bent jau tokią žinią mums siunčia švietimo įstaigos. Tačiau tokią nuomonę visiškai paneigia garsių žmonių, kurie mokykloje buvo vidutiniokai, tačiau tai nesutrukdė jiems tapti labai sėkmingais įvairiose srityse, sąrašas.

Svarbus psichologės patarimas paauglio tėvams

Paauglį sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pasyvumo ir abejingumo. Mūsų skaitytojai neretai atrodo, kad jos vaikui viskas „dzin“. Paauglio mamos laišką komentuoja psichologė Ingrida Pilkionienė.