Kaip neužauginti mamyčiuko?

 (4)
Ar iš tiesų taip sunku „paleisti" savo jau beveik suaugusį vaiką? Kodėl šiam žingsniui reikia ruoštis iš anksto? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Iš mamos laiško:

„Niekada nemaniau, kad bus taip sunku „paleisti", į savarankišką gyvenimą išleisti vaiką. Kol kas mano aštuoniolikmetis sūnus dar gyvena su mumis namuose, bet netrukus, kai pradės studijuoti, išvyks iš namų ir, manau, bus vis retesnis svečias. Lyg ir įprasti gyvenimo dėsniai, bet negaliu ramiai gyventi. Žinau, jis jau suaugęs, bet man, mamai, kažkur pasąmonėje įstrigę, kad vis dar kokių trylikos metų.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kokia esate mama pagal Zodiako ženklą?
Mano gimdymo istorija: gyvybę išgelbėjo motiniška intuicija

Mano sūnus turi merginą. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad jau... Nuo tada, kai pradėjo su ja draugauti, pasikeitė jo aprangos stilius. Niekada anksčiau nemačiau, kad mano sūnus eitų į mokyklą apsirengęs kostiumu ir (o siaube!) užsirišęs kaklaraištį. Juk anksčiau tik pasišaipydavo iš tokių „puošeivų". Dabar į paties batus pažvelgęs gali savo atvaizdą pamatyti, o spintoje atsirado daugybė marškinių.

Tokios permainos mane džiugina, bet... Taip norisi jį apkabinti namo sugrįžusį, prisiglausti. Nulipu laiptais ir matau: vėl ne vienas. Ir elgiasi netipiškai, pavyzdžiui, užuot nuspyręs batus į kampą, jis, kaip tikras džentelmenas iš angliško filmo, galantiškai nurengia savo panelę, pakabina jos paltą į spintą.

Kartais kyla minčių, ar man viskas gerai, kad niekaip neįstengiu apsiprasti, jog mano vaikas užaugo. Kodėl kažkur gomuryje stringa nepaaiškinamo pavydo kamuolys?.."  Inesa

Ar iš tiesų mamai sunku „paleisti" savo suaugusį vaiką?

Taip. Mačiau tokių pavyzdžių ne vieną. Neseniai kalbėjausi su viena moterimi, auginančia du sūnus, kurių vienas jau ketvirtakursis. Ji anksčiau sakydavo, kad jau nebekontroliuos ir taip labai motiniškai nesirūpins, kai jis įstos į universitetą ir taps savarankiškas. O kai sūnus įstojo į universitetą, mama perkėlė savo sprendimą nesikišti į jo gyvenimą dar vėlesniam laikui: gal kai bus trečiam kurse ir jau pradės po truputį dirbti.

Vaikinas jau ir universitetą baigė, bet mamai jį „paleisti" vis dar sunku. Ir pati supranta, kad per daug globėjiškai, gal net įkyriai elgiasi, bet pasikeisti kol kas nepavyksta.

Kažkada, kai kalbėjomės šia tema, minėjote, kad tam reikia ruoštis iš anksto. Nuo kada?

Manau, kad mama nuo pat vaikučio gimimo turi tam ruoštis. Ir įsisąmoninti, kad vaikas nėra jos nuosavybė. Jis yra visiškai atskiras žmogus. Tėvai tėra vaikų šaknys, iš kurių kaip medis energijos šie semiasi gyvenimiškos patirties.

Tėvų ugdomoji funkcija, be abejo, svarbi, bet ne mažiau svarbu suvokti, kad vaikas „nepriklauso man, jis nėra mano daiktas, nėra mano gyvenimo atributas, o aš, mama, esu tik šalia jo". Tėvai gali vaiką ugdyti, įskiepyti tam tikras vertybes, duoti žinių arba suteikti galimybę jų įgyti. Bet kiek iš viso to vaikas „paims" ir koks jis bus, daugiausia priklauso nuo jo paties.

Tarkim, vienas yra labai smalsus, gyvybingas, kitas galbūt mažiau smalsus, jam mažiau žinių reikia, bet jis nori daugiau judėti ir sportuoti. Vaikai yra skirtingi ir jie yra ne mūsų.

Tiesą sakant, sunku tai įsisąmoninti, nes mes planuojame vaikus, laukiame jų, auginame, rūpinamės jais...

Bendraudama su jaunomis šeimomis pastebėjau, kad jos labai dažnai pasiryžta turėti vaikų, nes, pirma, jau yra pasiruošusios jų turėti, antra, jau nori turėti ir, trečia, kad tiksi vadinamasis biologinis laikrodis.

Moteris nori save realizuoti kaip motina. Tačiau tai gana egoistiška priežastis, nes negalvojama apie tai, ar „aš esu pakankamai subrendusi asmenybė, ar nieko netrūksta kaip žmogui, ar savo patirtimi jau noriu dalytis su savo vaiku". Vaikas neturėtų tapti šeimos įvaizdžio dalimi. Nesakau, kad tokių šeimų dauguma, bet teko su tokiu požiūriu susidurti.

Kuo vaikas didesnis, savarankiškesnis, tuo labiau atitolsta nuo mamos?

Taip, nuo mamos mažylis vis labiau atsiskiria, bet kartu ir jaučia vidinį konfliktą, t. y. norą būti visą laiką su mama ir norą būti savarankiškam. Šis vidinis konfliktas labai stiprus. Jis iš dalies išsprendžiamas tada, kai mama yra visada „pasiekiama", t. y. vaikas jaučia, kad kai reikės, ji bus šalia, padės.

Svarbu, kad ji būtų vaikučiui pasiekiama ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kad mažylis jaustų, jog mama jį girdi, jog visada į ją gali kreiptis pagalbos. Mama turi būti „pasiekiama", bet ne per daug kontroliuojanti, o tai nėra taip paprasta jai pačiai.

Kiek laiko trunka konfliktas tarp noro būti kartu su mama ir laisvės troškimo?

Šį konfliktą žmogus patiria visą gyvenimą. Ir suaugę mes norime būti ir labai artimi, tuo pat metu išsaugoti savo laisvę. Pirmus savarankiško gyvenimo žingsnelius žengiantis vaikutis gerai jausis, kai žinos, kad gali pabėgėti į šalį ir sugrįžti pas mamą, kad ji jo už tai nebaus.

Bet dažnai būna priešingai: paprastai gera mama nejučiomis pati susilieja su savo vaiku. Juk ji visą savo gyvenimą skiria mažyliui ir jo poreikiams tenkinti ir taip tarsi atima iš vaiko galimybę patirti, kas yra saugus savarankiškumas. Mažylis turėtų žinoti, kad jei nubėgs kur nors ir susižeis pirštelį, galės sugrįžti pas mamą, kuri jį paguos ir nesibars dėl to, jog vienas kažkur nuėjo.

Kaip neužauginti mamyčiuko?
Psichologai sako, kad mamoms sunkiau "paleisti" sūnus, tėčiams - dukteris.
© Shutterstock nuotr.

Hiperglobojanti mama vaikui neleidžia tyrinėti pasaulio. Jai nuolatos baisu dėl mažylio (susitrenks, pargrius, nusibrozdins), o tai reiškia, kad juo nepasitiki ir kartu bijo, kad praras su savo vaiku labai artimą ryšį. Dažniausiai taip nutinka vienturčius auginančioms mamoms arba toms, kurios vėlai gimdė. Tai didelis mamos egoizmas.

Vis dėlto mama per daug prisiriša prie savo vaiko ne iš blogos valios...

Aišku, ne blogo linkėdama, bet ji elgiasi netinkamai, nes vaikutis auga, jis turi būti socialus, eiti į darželį, paskui į mokyklą. Juk mama negali visą laiką būti kartu: sėdėti mokyklos suole, žaisti su vaiko draugais. Nori nenori, vaikas vis tiek pradeda atsiskirti. Bet viena mama jam leis tai daryti, o kita ir toliau kontroliuos, išsiklausinės, kas jo draugai, kuo užsiima šių tėvai.

Daugiausia bėdų dėl per didelio mamos prieraišumo kyla paauglystėje, kai vaikas nori (tas noras visiems būdingas) patirti savo tapatybę. Nes iki šiol jis jautėsi esąs mamos sūnus ar duktė. Jeigu mama jį toliau laiko stipriai „pririšusi", paauglys pradeda maištauti. Šis paaugliškas maištas skirtas tik tam, kad atsiskirtų nuo mamos ir būtų savarankiškas žmogus, o ne mamos dalis.

Vaikui sunku, nes jis lyg ir neturi už ką mamai priekaištauti, juk ji stengiasi patenkinti visus jo lūkesčius, tačiau jei nepavyksta atsiskirti tarsi savaime, reikia sukelti konfliktą. 

Juk ir mes, norėdami atstumo, atsitraukti nuo kokio žmogaus, sukeliame konfliktą, tai pyktis mus atstumia vienus nuo kitų. Bet taip elgiasi tik energetiškai stiprus vaikas. Mamos palaužtas gali ir nemaištauti. Jis taip ir liks prie mamos ir su mama, todėl socialiai savęs nerealizuos. Gal pažįstate tokių „mamytės sūnelių", taip ir likusių be šeimos? Kalbu kaip tik apie juos.

Kas vyksta mamos, nė už ką nepaleidžiančios savo vaiko, galvoje?

Ji įsivaizduoja, kad savo vaikutį labai myli, kad jis yra jos gyvenimo prasmė, viską jam atidavė ir tik dėl jo gyvena. Ji įsivaizduoja, kad visiškai jam atsiduoda, bet iš tikrųjų dažniausiai tai mama, kuri pati savęs nerealizavo ar turi bėdų su su vyru. Yra toks terminas - „kastruojanti motina", kuri savo sūnų paverčia socialiniu impotentu, nes viską už jį padaro. Ir nepaleidžia jo nė per žingsnį. Net suaugęs turi jai atsiskaityti, ką veikė visą dieną ir, ginkdie, nepamiršti paskambinti.

Yra ir kitas terminas - „praryjančios motinos". Tai tokios, kurios „suvalgo" savo vaiką psichologiniu požiūriu, nes be mamos jis nesugeba nieko savarankiškai atlikti. Bet tai ne vaiko, o mamos bėda. Todėl labai svarbu kiekvienai mūsų suvokti, kad reikia ruoštis iš anksto atsiskyrimui su vaiku. Kaip ir kaip būtų, moteris turėtų ieškoti ir kitokių ryšių, kontaktų su kitais žmonėmis, kad suteiktų vaikui erdvę augti ir tobulėti. Pateiksiu labai gerą pavyzdį, kuris nusakys, kaip jaučiasi vaikas šalia mamos.

Įsivaizduokite mažutį medelį, augantį didžiulio medžio paunksmėje. Kol mažas ir gležnas, jam gerai, nes medis saugo nuo lietaus ir vėjo. Bet kai jaunasis medelis ūgteli, jau reikia erdvės augti ir plėstis, o didžiulis medis užima erdvę, užstoja saulę, taigi ir galimybę augti.

Nieko bloga, kad mamai sunku save suvaldyti, sustabdyti. Mamai paprastai sunkiau paleisti sūnų, tėvui - dukterį. Būna, kad mamos pradeda jaunatviškiau rengtis, koketuoti su savo sūnumi ir labiau primena draugę.

Kaip ruoštis atsiskyrimui su vaiku?

Pirmiausia reikia suprasti, kad „vaikas - ne mano nuosavybė, jis nebūtinai turi būti toks, apie kokį svajojau. Nors jis atėjo į gyvenimą per mane, bet man jo likimas, gyvenimo prasmė yra nežinoma. Tai, ką aš galiu daryti geriausia, tai padėti atsiskleisti jo visiems gebėjimams, sudaryti sąlygas tobulėti.

Taip pat mamai reikia stengtis užmegzti kuo daugiau artimų ryšių su kitais žmonėmis, kad jos gyvenime būtų ir vyras, ir draugių. Stengtis gyventi savo, o ne vaiko gyvenimą, bet būti šalia, kai reikia pagarbos jos vaikui.

To mokytis galima pamažu: pavyzdžiui, pirmokėlį jau galima vieną išleisti į parduotuvę, trečioką - vieną į būrelį, o šeštokui leisti retkarčiais pernakvoti pas draugus. Vaikui tokios savarankiškumo pamokėlės neįkainojamos, o mama paauglystėje su juo turės kur kas mažiau bėdų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

Po mokyklos – „Gap Year“: atradimų metai ar laiko švaistymas?

Panašu, kad ilgą laiką buvęs kelrodžiu, gyvenimo modelis „mokykla-universitetas-darbas" praranda savo pozicijas.

Kaip ugdyti vaikų verslumą jau nuo ikimokyklinio amžiaus?

Dėl vaikų savarankiškumo, kūrybiškumo, emocinio intelekto, socialinių įgūdžių lavinimo būtinumo diskusijų jau nekyla.

Nuo transplantacijos berniuką išgelbėjo ragenos sustiprinimo operacija

Pažaboti klastingą akių ligą paaugliui padėjo medicinos naujovė, apie kurią sergantis tėvas negalėjo net pasvajoti

Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: ko reikia, kad patyčios išnyktų visiems laikams

Kartais viltingai atrodo, kad didėjant žmonių sąmoningumui patyčios vis mažiau pasireiškia mūsų gyvenime. Tačiau tuomet išgirstam apie subtilias, užslėptas patyčių formas, egzistuojančias net darželiuose, tokias, kurias sunku pastebėti, sunku įrodyti.

Vaikai kviečiami internete atlikti testą ir pasitikrinti, ar jie nepatiria patyčių (1)

Kovai su patyčiomis - naujas interaktyvus kampanijos „Už saugią Lietuvą" įrankis.

Visuomenė tampa vis labiau tolerantiška Dauno sindromą turintiems vaikams

Tyrimas parodė, kad 58 proc. lietuvių Dauno sindromą turintiems vaikams atvertų kelią į bendrojo lavinimo mokyklas.

Spręs, ką daryti, kad vaikai negimdytų vaikų

Žiniasklaidai paskelbus apie pagimdžiusią 12-os metų mergaitę, Lietuvos žmogaus teisių centras suabejojo Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa, kuri pagaliau prasidėjo Lietuvos mokyklose.

Psichologas Vytis Valantinas: patarimai tėvams, kurių vaikai laikys egzaminus

Psichologo Vyčio Valantino trumpa atmintinė tėvams, kurie augina mokyklinio amžiaus vaikus ir šiais metais jų laukia egzaminai.

Dideli šalčiai gali pakoreguoti mokymo įstaigų darbą (1)

Artimiausiomis dienomis sinoptikams prognozuojant šalčius, Švietimo ir mokslo ministerija atkreipia moksleivių ir darželinukų tėvų dėmesį.

A. Landsbergienė pristatė dešimt principų, kaip ugdyti vaikus, kad jie patys norėtų mokytis

Pradėjusi dirbti su ikimokyklinio amžiaus vaikais, o vėliau ir pradinukais, edukologė Austėja Landsbergienė pastebėjo, kad jie ugdomi nenatūraliai - tarsi kiaurą dieną lankytų daugybę būrelių.

Su kokio amžiaus vaikais ir kaip kalbėti apie alkoholį, rūkymą ir narkotikus

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) turimais duomenimis, dažniausiai suaugusieji vaikams apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo žalą yra linkę pasakoti tik tada, kai jie tampa paaugliais.

Dėl gripo 135 šalies mokyklose paskelbtas karantinas

Švietimo ir mokslo ministerija informuoja, kad šiandien Lietuvoje karantinas buvo paskelbtas maždaug 13 proc. visų šalies mokyklų.

Psichologė: svarbiausia, kad seksualinę prievartą patyręs vaikas aiškiai išgirstų: tai ne tavo kaltė

Tylėti - ne išeitis kilus įtarimui, kad vaikas patiria seksualinį smurtą. Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė su naujienų agentūra ELTA pasidalijo patirtimi, ką sakyti ir ko nesakyti vaikui, kuris patyrė seksualinę prievartą.

Gyvenimas su paaugliu: kokias pamokas išmokau

„Geriausias būdas padėti savo paaugliams - išgyventi patiems". Šią frazę išgirdau vienos konferencijos apie paauglystę metu.

Išmaniųjų telefonų žala vaikams – kaip ją įveikti

Jau prieš kelerius metus JAV gydytojai psichoterapeutai pradėjo skambinti pavojaus varpais apie žalą, kurią vaikams sukelia išmanieji telefonai.