Psichologė: svarbiausia, kad seksualinę prievartą patyręs vaikas aiškiai išgirstų: tai ne tavo kaltė

Tylėti - ne išeitis kilus įtarimui, kad vaikas patiria seksualinį smurtą. Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė su naujienų agentūra ELTA pasidalijo patirtimi, ką sakyti ir ko nesakyti vaikui, kuris patyrė seksualinę prievartą.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė. Vaikų pagalbos centro nuotr.„Nujausdami, kad vaikas gali būti seksualiai išnaudojamas, bet pasirinkę tylėti, mes ne tik trikdome jo raidą, bet ir leidžiame toliau kęsti prievartą, o skriaudikui atveriame kelią ieškoti naujų aukų", - pabrėžė psichologė Vilma Paliaukienė.

- Kokias klaidas dažniausiai daro seksualinę prievartą patyrusių vaikų artimieji?

- Turbūt vienos dažniausių pagrindinių klaidų - netikėjimas vaiku, neva jis išsigalvoja, meluoja.

Žinia apie galimą vaiko tvirkinimą ar prievartavimą tėvams sukelia galybę jausmų: nerimo, baimės. Neretai nesinori net priimti tokios žinios, nes tai reikštų, kad jie nesugebėjo apsaugoti savo vaiko.

Netikėjimas tokiu atveju tampa tarsi gynybinė reakcija. Ją dažnai pastiprina ir tai, kad galimas prievartautojas yra šeimos narys ar vienas iš tėvų, kuris tokią galimybę neigia. Tuomet kitas iš tėvų, kuriam atsiveria vaikas, turi pasirinkti, kuo tikėti - vaiku ar suaugusiu žmogumi.

Patirtis rodo, kad dažniau pasirenkama tikėti suaugusiuoju, net nekeliant klausimo, o kodėl vaikas išsigalvoja būtent tai, kodėl jo pasakojimai tokio turinio.

Dar viena dažnai praktikoje sutinkama klaida - menamų klausimų uždavimas vaikui. Siekdami kuo daugiau sužinoti tėvai neleidžia vaikui pačiam papasakoti, kas nutiko, ima klausinėti detalių, vardų, vietų, kurių vaikas gali net neprisiminti. Tai gali būti traumuojanti, gąsdinanti arba sufleruojanti patirtis vaikui.

- Taigi, ką sakyti ir ko nesakyti seksualinį smurtą patyrusiam vaikui?

- Kalbant apie bet kurios s rūšies patirtą prievartą, svarbu suprasti, kad pokalbis su vaiku neįvyks, jei jam nebus sudaryta saugi, pasitikėjimą kurianti aplinka. Taip yra ir su seksualine prievarta. Svarbiausia kalbantis su ją patyrusiu vaiku - užtikrinti saugumą ir pasitikėjimą.

Kalbantis su vaiku svarbu įdėmiai jį išklausyti, parodyti, kad suprantate jo situaciją arba mėginate tai padaryti. Parodykite, kad tikite vaiku, jo žodžiais, atsakykite į visus jam kilusius klausimus.

Nemažiau svarbu ne tik tai, ką galime pasakyti, bet ir tai, kaip reaguojame, kai vaikas su mumis dalijasi savo išgyvenimais. Mano patarimas būtų reaguoti kuo neutraliau, stengtis išlaikyti ramybę, nepanikuoti.

Pravartu vaikui neatskleisti savo jausmų, susijusių su galimu skriaudiku, nes pats vaikas jam gali jausti prieštaringus jausmus (pvz., ir mylėti, ir neapkęsti, nenorėti, kad jam nutiktų kažkas blogo).

Galiausiai mūsų užduotis - klausytis ir išgirsti, ką vaikas sako, tikėti juo ir nė akimirką nedvejoti.

Svarbiausia, kad vaikas aiškiai išgirstų, kad tai, kas nutiko, yra ne jo kaltė.

- Kodėl tylėti - ne išeitis?

- Ne tik darbo patirtis, bet ir daug mokslinių tyrimų patvirtina, kad vaikystėje patirta prievarta (tiek fizinė, tiek, emocinė, tiek seksualinė) neigiamai paveikia fizinį bei psichinį asmens vystymąsi, turi galybę neigiamų padarinių net ir sustabdžius ją anksti.

Tylėdami, mes ne tik neigiamai veikiame vaiko raidą, bet ir leidžiame jam toliau kentėti prievartą, atveriame kelią skriaudikui ieškoti naujų aukų.

Žinoma, bijodami prisiimti atsakomybę, esame linkę ją perleisti kitiems, manydami, kad ir kiti mato, ir kiti žino, kad kiti papasakos... Svarbu suprasti, kad tylėjimas seksualinės prievartos atvejais tikrai ne išeitis, nes kol mes nedrįstame kalbėti - vaikas kenčia.

Mes negalime pakeisti to, kas vaikui nutiko, bet kalbėdami, pranešdami galime užtikrinti, kad jis sulauks pagalbos, kad bus apsaugotas. Taip pat čia svarbu priminti, kad vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas numato pareigą pranešti apie nusikaltimą. Taigi tylėdami, mes prisidedame prie nusikaltimo.

- Ką išgyvena seksualinį smurtą patiriantys vaikai, kuo jų patirtys skiriasi priklausomai nuo amžiaus, ką pastebite bendro?

- Visiems vaikams bendri stiprūs kaltės ir gėdos jausmai, atsakomybės už patirtus įvykius prisiėmimas. Priklausomai nuo amžiaus skiriasi pats seksualinės prievartos suvokimas. Maži vaikai nesupranta seksualinio smurto esmės, taip pat gali neturėti žodžių tam pavadinti.

- Kokias rekomendacijas teikiate šeimoms, kuriose auga vaikų, patyrusių seksualinį smurtą?

- Svarbu suprasti, kad seksualinė prievarta yra traumuojantis įvykis visai šeimai, stipriai ją sukrečiantis, sukeliantis daug jausmų, todėl pagalba turi būti sisteminė, siekianti padėti ne vien nukentėjusiam vaikui, bet ir kitiems šeimoms nariams.

Visuomet rekomenduojame psichologinę, psichoterapinę pagalbą, nukreipiame į kitus specialistus. Svarbu užtikrinti pagalbos kompleksiškumą ir tęstinumą. Taip pat reikalinga psichoedukacija tiek tėvams, tiek vaikui. Rašydami rekomendacijas pateikiame ir konkrečias elgesio su vaiku strategijas, kurios padėtų įveikti patirtą traumą.

***

Per pirmą šių metų mėnesį į Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą prie globos namų „Užuovėja“ Vilniuje atvežta apie 20 nepilnamečių iš visos Lietuvos.

Nuo šio specializuoto centro atidarymo - 2016 metų birželio - pagalba suteikta 260 vaikų , galimai nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, konsultuoti 99 juos atlydėję artimieji.

Mergaičių ir berniukų čia atvyksta maždaug po lygiai, apie pusė vaikų, kuriems šiame centre suteikta pagalba - nuo 2 iki 13 metų amžiaus.

Kaip Eltai sakė globos namų „Užuovėja“ direktorė Gytė Bėkštienė, dėl galimai seksualinę prievartą patyrusių vaikų į pagalbos centrą gali kreiptis bet koks fizinis ar juridinis asmuo, kuriam kilo įtarimas, kad vienas ar kitas vaikas patyrė seksualinį smurtą. Vaikams ir juos lydintiems artimiesiems pagalba teikiama nemokamai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

A. Landsbergienė pristatė dešimt principų, kaip ugdyti vaikus, kad jie patys norėtų mokytis

Pradėjusi dirbti su ikimokyklinio amžiaus vaikais, o vėliau ir pradinukais, edukologė Austėja Landsbergienė pastebėjo, kad jie ugdomi nenatūraliai - tarsi kiaurą dieną lankytų daugybę būrelių.

Su kokio amžiaus vaikais ir kaip kalbėti apie alkoholį, rūkymą ir narkotikus

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) turimais duomenimis, dažniausiai suaugusieji vaikams apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo žalą yra linkę pasakoti tik tada, kai jie tampa paaugliais.

Dėl gripo 135 šalies mokyklose paskelbtas karantinas

Švietimo ir mokslo ministerija informuoja, kad šiandien Lietuvoje karantinas buvo paskelbtas maždaug 13 proc. visų šalies mokyklų.

Psichologė: svarbiausia, kad seksualinę prievartą patyręs vaikas aiškiai išgirstų: tai ne tavo kaltė

Tylėti - ne išeitis kilus įtarimui, kad vaikas patiria seksualinį smurtą. Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė su naujienų agentūra ELTA pasidalijo patirtimi, ką sakyti ir ko nesakyti vaikui, kuris patyrė seksualinę prievartą.

Gyvenimas su paaugliu: kokias pamokas išmokau

„Geriausias būdas padėti savo paaugliams - išgyventi patiems". Šią frazę išgirdau vienos konferencijos apie paauglystę metu.

Išmaniųjų telefonų žala vaikams – kaip ją įveikti

Jau prieš kelerius metus JAV gydytojai psichoterapeutai pradėjo skambinti pavojaus varpais apie žalą, kurią vaikams sukelia išmanieji telefonai.

Mylėdami vaikus apsaugome juos nuo patyčių

„Ožys", „vėpla", „kūtvėla"... Kaip manote, kaip gali jausti tokiais žodžiais apšaukiamas vaikas?

Kaip be žodžių galima sustabdyti patyčias (2 VIDEO)

Vaikams ir paaugliams emocinę paramą telefonu ir internetu teikianti „Vaikų linija" pristato socialinę kampaniją „Kartu galime sustabdyti patyčias!".

Dažniausi mitai apie globojamą vaiką: kaip juos įveikti

VšĮ „Šeimos santykių institutas“ psichologė Rasa Pietarienė ir šeimų konsultantė Živilė Baronienė aptaria dažniausius mūsų visuomenėje sklandančius mitus apie globojamus vaikus.

Požymiai, kad vaikas turi išskirtinių gabumų

Atsakydami į testo klausimus išlikite objektyvūs: stenkitės ne pagražinti realybę, o tiksliai įvertinkite savo vaiko gebėjimus.

Kas nutinka, jei po skyrybų tėvai vaiko labui draugauja, pietauja, kartu atostogauja (1)

Tiek necivilizuotos, tiek „per daug civilizuotos" skyrybos gali sukelti sunkumų vaikui, kurio šeima byra. Taip portalui tavovaikas.lt teigė Vilniaus universiteto docentė, psichologė dr. Miglė Dovydaitienė.

Kodėl milijonieriais tampa vidutiniškai besimokantys mokiniai, o ne pirmūnai (9)

Geri pažymiai ir puikiai baigta mokykla – patikimiausias kelias į sėkmę. Bent jau tokią žinią mums siunčia švietimo įstaigos. Tačiau tokią nuomonę visiškai paneigia garsių žmonių, kurie mokykloje buvo vidutiniokai, tačiau tai nesutrukdė jiems tapti labai sėkmingais įvairiose srityse, sąrašas.

Svarbus psichologės patarimas paauglio tėvams

Paauglį sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pasyvumo ir abejingumo. Mūsų skaitytojai neretai atrodo, kad jos vaikui viskas „dzin“. Paauglio mamos laišką komentuoja psichologė Ingrida Pilkionienė.

„Vaikų linija“ pradeda teikti pagalbą pokalbiais internetu

Lapkričio 20 d. minint Pasaulinę vaikų dieną, Lietuvos vaikai ir paaugliai gali sulaukti emocinės paramos ir palaikymo nauju kanalu.

Į Lietuvą atvyksta garsi lytinio ugdymo specialistė iš Prancūzijos (1)

Lapkričio 23 dieną Lietuvoje viešės ir paskaitą skaitys garsi lytinio ugdymo specialistė iš Prancūzijos Ines Pelissie du Rausas (Inès Pelissié du Rausas). Sorbonos universiteto filosofijos mokslų daktarė ir penkių vaikų mama yra išleidusi net keturias viena kitą papildančias monografijas apie paauglių lytinį ugdymą ir rengimą šeimai. Šiandien ji keliauja po Europą ir skaito pranešimus šia tema besidomintiems tėvams bei edukologijos specialistams.