Susirūpinusi mama: įtariu, kad mokytoja traumuoja mano vaiką

(7)

Nenorėjusi savo vardo pasakyti skaitytoja klausia psichologės nuomonės, ar nekenkia vaikui jam pamokoje už tinkamą ar netinkamą elgesį rašomi pliusai ir minusai? Etiška ar nelabai taip daryti?

Sunerimusi mama klausia:


„Gal pagelbėsite ir bent trumpai atsakysite į klausimą, ar galima dėti vaikams minusus, šauktukus lentoje ir pan. už nedrausmingą elgesį pamokoje?  Ar tai netraumuoja, nežaloja vaikų? Mokytoja tvirtina, kad tai veiksminga drausminimo priemonė, gavę minusą vaikai surimtėja. Man kyla abejonių. Gal yra koks labiau priimtinas būdas drausminti vaikus pamokoje?“.


Konsultuoja Individualiosios psichologijos konsultantė Edita Heister, www.ipi.lt.


„+" ir „-„ tikrai netraumuoja. Traumuojantys įvykiai yra tie, kurie grėsmingi žmogaus ar jo artimųjų gyvybei, sveikatai. Traumoms priskirtina ir grubi prievarta, kuomet neketinama nužudyti, bet veikiama prieš asmenį ir jo valią (paėmimas į nelaisvę, išžaginimas). Tai netikėti, nenuspėjami, nekontroliuojami įvykiai.


Pastaraisiais metais „traumos" sąvoka vartojama vis plačiau ir vis dažniau iškreipiama jos prasmė. Susidaro įspūdis, kad mes esame labai gležni ir kiekvienas nemalonus įvykis mus taip žeidžia, kad žalojančios pasekmės lieka visam gyvenimui. Daugelis nemalonių, skausmingų įvykių mus paveikia, nors netraumuoja.


Taigi, apie traumas derėtų kalbėti tik kraštutiniais prievartos ir grėsmės atvejais. Dramatizuodami kasdienybę išgyvename stipresnius jausmus ir jaučiamės dalyvaujantys svarbesniuose įvykiuose, tačiau tai nepadeda rasti tinkamo sprendimo.


Tai ką daro mokytoja žymėdama lentoje „-„ ir „!" greičiausiai yra vertinimas. Dar tai galėtume pavadinti atgaliniu ryšiu - mokytoja simboliu išreiškia, kokį poveikį vaikas daro savo aplinkai. Mums visiems pasitaiko, kad įsijautę į savo išgvenimus nebepastebime aplinkinių, nepagalvojame, kad jiems kiti dalykai yra svarbesni. Jei nemokame pamatyti savo poveikio aplinkai, galų gale patenkame į konfliktus arba prarandame draugus. Visos situacijos, kai mes nederame su aplinka, yra daugiau ar mažiau nemalonios. Išmokti atpažinti signalus, rodančius artėjantį konfliktą ar aplinkinių reakciją į mane yra labai svarbu. 


Mes gyvename labai „susigrūdę" miestuose, daugiabučiuose ir pan. Kiekvienas šiuolaikinis žmogus turi labai daug socialinių kontaktų ir jie labai daug gyvenime lemia. Dažnai daugiau „sėkmės" gyvenime atneša mokėjimas bendrauti ir tinkamai elgtis, negu grynos žinios arba vieni pinigai. Dabar jau kalbama apie „socialinį intelektą", kaip bendravimo ir kolektyviškumo gebėjimų visumą.


Taigi, gauti iš aplinkos taikų, neutralų atspindį apie savo elgesį yra naudinga, nors ne visada malonu. Juolab, kad vaikai klasėje iš anksto sužino, koks elgesys pamokos metu pageidaujamas, o koks - ne.


Prie tokios „sistemos" sunkiau prisitaikyti vaikams, kurie mažai patyrę nuoseklumo. Taip jau yra, kad ne viena šeima gyvena „pagal nuotaiką". Gera mamos nuotaika - žaidi su kompiuteriu 1-2 val., bloga mamos nuotaika - kompiuteris dėl menkos dingsties uždraudžiamas. Tėtis pabudo sekmadienį linksmas - eisime į miestą, gausiu netikėtų dovanų, o jei pabudo rūstus - visi vakar skelbti planai žlunga ir turiu visą dieną sėdėti prie pamokų, perrašinėti sąsiuvinius ir t.t. Tai yra, vaiko elgesys nieko nelemia, jo kasdieniai gyvenimo įvykiai mažai priklauso nuo jo paties elgesio ir žymiai daugiau nuo tėvų nuotaikos. Kas tą nuotaiką sugadino - nesvarbu. 


Dar liūdniau, jei tėvai savo nuotaiką melagingai „paaiškina" vaiko netikusiu elgesiu. „Tu vakar neklausei, tai dabar ir negausi!" - nors visas rytas iki tėvų barnio buvo taikus ir vakarykštė diena nebuvo prisiminta...


Taigi, tokioje aplinkoje augantys vaikai turi per mažai galimybių patirti savo elgesio pasekmes, jiems sunku suvokti įvykių pasekmes bei priežastis. Jie dažniau stengiasi išnaudoti kiekvieną progą sau, savo malonumui, kol šis dar neuždraustas, neatimtas. Tie vaikai ir neišmoksta pamatyti savo įtakos situacijai, todėl drausminimas ar bausmė jiems ateina „kaip iš giedro dangaus".


Būti nuosekliu ir sąžiningu auklėjant - labai sunku. Per daug pagundų pasinaudoti savo, suaugusio žmogaus, galia... Tik atkakliausi vaikai priverčia mus keistis.


Ar mokytoja galėtų drausminti vaikus kitaip? Kodėl gi ne - pedagogikoje yra įvairių metodų. Vietoje pliusų-minusų sistemos dažnai taikomas „veidelių" metodas: :), :(, :/, :o. Jis mažiau abstraktus, čia galima išreikšti daugiau įvairių emocijų, labiau pabrėžiamas poveikis aplinkiniams, o ne vertinimas.


„Blogis" į kurį rašanti mama sureagavo, ko gero, ir yra vertinimas. Nežinau, dėl ko ir iš kur, bet mūsų visuomenėje labai mėgstama vertinti: gerai-blogai, tinkama-netinkama. Kas „gera" ir „tinkama", turi teisę gyventi, kas „blogai" ar „netinkama", turėtų būti išmesta, pakeista ir t.t. Juoda-balta. Į tokį spektrą gyvenimas netelpa, todėl daugelis vertinimų atrodo neteisingi, ypač jei paskelbiami nesismulkinant. Kartais vertinamasis linkęs išgirsti „savaip".


Vertinimai visada vertinamą reikalą labai supaprastina, todėl jie prasmingi tik konkrečioje situacijoje konkrečiu atveju. Nereikėtų pagal juos daryti apibendrinančių išvadų. „-„ per matematikos pamoką, nereiškia, kad vaikas nemoka matematikos, ar kad jis blogas žmogus. Greičiausiai tai reiškia, kad tąkart jo elgesys nederėjo su situacija, kad jis nepastebėjo, kas tuo metu vyksta aplinkui.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis