Kaip padėti vaikui susidoroti su psichologiniu smurtu bei kokias prevencines priemones taikyti, sužinojus jog vaikas - skriaudėjas? Atsakymus pateikia vaikų linijos psichologė, konferencijos "Atsakinga tėvystė" lektorė - Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Patyčių problema yra itin aktuali tarp mokyklinio amžiaus vaikų. Kodėl būtent šiuo gyvenimo laikotarpiu patiriama ir naudojama daugiausiai psichologinio smurto?

Paauglystės metu pritapimas ir lyderio pozicija tarp bendraamžių tampa itin svarbi. Vaikams būnant grupėje, patyčių problema suintensyvėja ir patyčios tampa vienu iš įrankių pelnyti pranašumą bei užsiimti aukštesnę poziciją tarp bendraamžių.

Kaip patyčios gali paveikti bręstančios asmenybės formavimąsi?

Patyčios stipriai veikia žmogų tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje. Paveiktas psichologinio smurto, žmogus jaučiasi atstumtas, nuvertintas, mano jog yra nevykęs. Negatyvus savęs vertinimas, prasidėjęs vaikystėje, neretai pereina ir į suaugusiojo gyvenimą. Suaugę pripažįsta, kad kai kurie bendravimo modeliai, kuriuos jie taiko, yra kilę dar iš paauglystės laikotarpio.

Taip pat patirtas pažeminimas gali lemti tam tikrus bendravimo sunkumus. Matydamas save kaip nepageidaujamą asmenį grupėje, žmogus gali manyti, jog kitoje grupėje žmonių jis taip pat bus nelaukiamas, jam gali būti sunkiau užmegzti naujas pažintis bei įsilieti į socialiai aktyvų gyvenimą.

Dar viena aktuali problema, kurią iššaukia patirtas psichologinis smurtas, tai vaikui kylanti agresija. Nesuprasdamas, kodėl su juo elgiamasi pašaipiai, jis gali pats tapti patyčių iniciatoriumi, siekdamas atkeršyti pasauliui ir bandydamas savo pyktį nukreipti kitoje erdvėje.

Taipogi, atlikti tyrimai rodo pastebimą tendencija, jog dėl vaikų žeminimo tarp bendraamžių gali nukentėti ir jo akademiniai pasiekimai, ypač, kuomet tyčiojamasi dėl gerų mokymosi rezultatų, vaikas gali pradėti sąmoningai mokytis prasčiau.

Kaip tėvai turėtų reaguoti sužinoję, jog iš jų vaiko tyčiojamasi?

Kai tėvai sužino, jog iš jų vaiko yra tyčiojamasi, svarbiausia yra įsiklausyti, ką vaikas išgyvena. Neretai tai tampa sunki užduotis, kadangi suaugę labiau linkę moralizuoti ir aiškinti, o ne tiesiog išgirsti, kaip vaikas jaučiasi.

Tėvai turėtų neskubėti teisti ar siūlyti kažkokių sprendimo variantų, bet klausti vaiko, kokios pagalbos jis tikisi, kaip geriausiai jam būtų galima padėti ir, atsižvelgus į jo atsakymus, kartu su vaiku, planuoti atitinkamus veiksmus.Psichologė Jurgita Smiltė JASIULIONĖ

Svarbu atrasti laiko ir erdvės kalbėti su vaiku, išsiaiškinti, kas vyksta, pasidžiaugti, kad vaikas drįsta kalbėti ir padrąsinti jį. Paaugliai neretai jaučiasi nepatogiai pasakodami tokio pobūdžio išgyvenimus, kadangi brendimo laikotarpiu norisi atsiskirti nuo tėvų ir prisiimti visą atsakomybę bei rūpesčius pačiam.

Tėvai turėtų neskubėti teisti ar siūlyti kažkokių sprendimo variantų, bet klausti vaiko, kokios pagalbos jis tikisi, kaip geriausiai jam būtų galima padėti ir, atsižvelgus į jo atsakymus, kartu su vaiku, planuoti atitinkamus veiksmus. Tėvai neturėtų patys iškart bėgti į mokyklą ir bandyti savarankiškai spręsti problemos, priešingai, kurį laiką jie gali netgi nesikišti, leisdami suprasti vaikui, jog jis turi užnugarį ir suaugusį žmogų, su kuriuo gali pasikalbėti ir kuris jį palaiko.

Jeigu laikui bėgant pastebima, jog patyčių problema išlieka ir vaikas nepajėgus pats apsiginti, tuomet reiktų aptarti situaciją su mokyklos darbuotojais, kokių priemonių vertėtų imtis, jog patyčios klasėje baigtųsi. Kadangi patyčios yra ne individualus, o grupinis procesas ir patyčių iniciatorius jaučia socialinį bendraamžių palaikymą, mokykloje turėtų veikti atitinkama prevencija, stabdanti tokį elgesį.

Vida Press

Kokių priemonių tėvai turėtų imtis, sužinoję jog jų vaikas tyčiojasi?

Apie tai, jog vaikas yra patyčių iniciatorius, tėvai dažniausiai sužino iš kitų suaugusiųjų, taigi tokio elgesio sustabdymui svarbūs keli žingsniai. Visų pirma, tėvai turėtų susirinkti kuo daugiau informacijos apie esančią situaciją- kaip vyksta patyčios, kada, ar tai vyksta tik mokykloje ar ir už jos ribų, kaip reaguoja mokyklos darbuotojai.

Kitas žingsnis yra ramus tolimesnių veiksmų apgalvojimas. Reikia nuspręsti, kaip galima kuo konstruktyviau reaguoti, ką pasakyti vaikui ir kaip aptarti vykstančią situaciją. Pasiruošimas pokalbiui yra būtinas, kadangi netinkamai pasirinktas kalbėjimo tonas – piktas, nekantrus, kaltinantis - gali priversti vaiką dar labiau užsidaryti, kadangi jis jausis puolamas ir kaltinamas.

Nors tėvams itin norisi kontroliuoti vaikus, tačiau kuo didesnė kontrolė, tuo labiau paauglys stengsis atsiriboti.Psichologė Jurgita Smiltė JASIULIONĖ

Trečiasis žingsnis - pokalbis su vaiku. Šiame etape tėvams reikalinga kantrybė ir ramybė. Svarbu yra neatakuoti vaiko kaltinimais, jog jis yra negeras, bet įvardinti, kad apie situaciją yra sužinota ir norima suprasti, kaip vaikas ją mato.

Dažnai paaugliai jaučiasi provokuojami, arba mano, jog tai nėra blogai, kadangi visi iš jo elgesio juokiasi ir jis gauna kitų bendraamžių pripažinimą. Tėvai turi aiškiai pasakyti, jog toks elgesys yra nepriimtinas, transliuoti konkrečią žinutę apie savo lūkesčius ir jei patyčios kartojasi įspėti, kokios pasekmės bus numatomos. Tačiau nuobaudos turi atsirasti tik tuomet, kai yra išbandyti visi būdai atrasti ryšį su vaiku ir sužinota, kokie motyvai skatina tokį vaiko elgesį.

Internetui atliekant vis svarbesnį vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, socialiniai tinklai tampa pagrindine patyčių arena. Neretai siekdami dėmesio paaugliai publikuoja asmenines nuotraukas neapgalvodami gręsiančių pasekmių. Kaip turėtų reaguoti tėvai, į vaiko skelbiamą informaciją internete? Ar ją reiktų kontroliuoti?

Nors tėvams itin norisi kontroliuoti vaikus, tačiau kuo didesnė kontrolė, tuo labiau paauglys stengsis atsiriboti, taigi didysis darbas turi būti atliktas dar prieš paleidžiant vaiką į socialinius tinklus. Reikia paaiškinti, kokias nuotraukas galima viešinti, kokiu tikslu jos publikuojamos, kas yra asmeninė informaciją, kuria galima dalintis, o kuria ne.

Kuomet vaikas jau paauglys, kiekvienas bandymas įvesti kontrolę tik didins įtampą tarp vaiko ir suaugusiojo bei skatins slėpti publikuojamą informaciją nuo tėvų. Jei tėvai pamato, kad vaikas neadekvačiai naudoja socialinius tinklus, svarbu ne moralizuoti, bet kalbėti kaip su kitu suaugusiu žmogumi, patarti, neįkyriai pasakyti savo nuomonę ir supažindinti su gresiančiomis pasekmėmis.

Tėvams svarbu suvokti, jog paauglių elgesio nesukontroliuos ir leisti vaikui suprasti, jog bet kokiu atveju jis sulauks palaikymo. Neūmios reakcijos skatins bendradarbiauti su tėvais ir kurs artimesnį tarpusavio ryšį.

Paauglystė yra savęs ieškojimo metas ir socialiniai tinklai yra pasitelkiami kaip įrankis tyrinėti save, atsakant į klausimus: kaip turiu atrodyti, kokį sociumas mane priima, kaip mane vertina. Tėvai šiuo laikotarpiu turi suteikti visapusišką palaikymą ir išlaikyti ryšį su vaiku, atsisakydami kontrolės.

Balandžio 2-3 dienomis Vilniuje, parodų ir kongresų centre „Litexpo“, vyks jau antrą kartą organizuojama konferencija "ATSAKINGA TĖVYSTĖ". Šiais metais konferencijoje auklėjimo ir mokymo profesionalai pranešimus skaitys „nepatogiomis", tačiau labai aktualiomis temomis apie vaikus ir paauglius. Daugiau informacijos rasite čia.