Vaikų maitinamasis ugdymo įstaigose: ką vertėtų keisti

Sveikatai palankaus maisto technologė ir mitybos specialistė, VšĮ „Sveikatai palankus“ įkūrėja Raminta Bogušienė lankydamasi Lietuvos mokyklose stebėjo vaikų maitinimo situaciją ir pateikia savo įžvalgas.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Teisės aktų laikymasis

Keliaudama po Lietuvos mokyklas Raminta Bogušienė įsitikina, kad tiek valstybinėse, tiek privačiose ugdymo įstaigose teisės aktai eina sava vaga, o praktinis gyvenimas – sava. Nors teisės aktai ir tobulinami, bet praktinis jų įgyvendinimas atsilieka.

Vienu atveju, vaikai, dažnai namuose pripratę valgyti nesveiką maistą, mokykloje visai nevalgo arba užkanda šalia mokyklų esančiose greito maisto užkandinėse, kur visada „rafinuotai skanu“. Kitu atveju, vaikų maitintojai valgyklose neretai gamina, pasak vaikų, – neskaniai, su padažais, prisismilkusiu aliejumi.

Visgi R. Bogušienė pastebi, kad tikrai taip nėra visur. Dažnu atveju vaikų skonio receptoriai sugadinti, bet pasitaiko atvejų, kai virėjos 20 metų gamina pagal tuos pačius receptus, kurie grįsti tik sotumo patenkinimu, ir neretai prasilenkia su palankumu sveikatai, pavyzdžiui, vištienos krūtinėlės apvoliojimai miltų ir kiaušinio plakinyje, apskrudę žemaičių blynai. O virėjos sako: „jei nepaskrudinsime – nevalgys!“ Jos teigia, kad atėję vaikai visuomet prašo kuo labiau apskrudusio maisto. O kiaušinio ir miltų plakinys reikalingas tam, kad būtų didesnė išeiga, nes kitu atveju, jei būtų vien tik mėsa, išaugtų kaina.

„Tai gal nekurkime tų painių teisės aktų, o padėkime vaikų maitinimo organizatoriams vykdydami kompleksinį bendruomenių švietimą, sveikatai palankaus maisto degustacijas vaikams ir valgymo kultūrą formuokime nuo mažumės tiek darželiuose, tiek namuose. Pateikime vaikų maitinimo organizatoriams sveikatai palankių patiekalų receptus, o ne tuščius teisės aktus“, – sako maisto technologė Raminta Bogušienė.

Žinoma, gaminant maistą, įsijungia ir žmogiškasis faktorius: viena virėja gali skaniau pagaminti iš tų pačių žaliavų ir pagal tą patį receptą, o kita gali net sugadinti, kad ir sveikatai palankų valgį. Nepamirškime dar apie druskos ir cukraus kiekius, kurie dažnai realiuose patiekaluose neatitinka reikalavimų: beriama „iš akies“, kai iš tiesų turėtų būti tiksliai sveriama ir žiūrima, kad druskos patiekaluose būtų ne daugiau 1 g/100 g, o cukraus ne daugiau 5g/100g. Negana to, kai kuriais atvejais patiekalai net neatsitiktinai neatitinka teisės aktų. Motyvuojama, kad nenorima švaistyti maisto – svarbu, kad vaikai nebūtų alkani, todėl virėjos deda pakankamai cukraus, druskos, rafinuotų riebalų, kad tik maistą suvalgytų.

Suprantama, virėjos ir vaikų maitinimo organizatoriai negali nulemti visumos – vaikų mitybos įpročiai formuojami ir namuose. Visgi vaikų maitintojams tenka išklausyti abiejų pusių skundų: jei vaikas alkanas – nepatenkinti tėvai, jei gamina ne taip, kaip vaikai pripratę, – nepatenkinti vaikai.

Teoriškai meniu suderintas, kalorijų skaičiai atitinka, bet praktiškai gaminama pagal daugiametę patirtį ir įpročius, o maistinė ir energinė vertė realybėje niekada nesutampa su teorine. Darželių valgiaraščiuose daržovių įtraukta apie 200 g per dieną vaikui, bet, ar jis suvalgo jas, ar tik gražūs skaičiai popieriuje, nors ir dvigubai mažesni nei rekomenduojama sveikatos specialistų. Jau nekalbama apie pavienių patiekalų meniu, kurio mokyklose nereikia derinti, vaikai renkasi iš pavienių patiekalų, čia improvizuoti galima dar plačiau, o daržovių gali apskritai nebūti.

Valgiaraščiai ir jų kontrolė

Darželiuose valgiaraščiai derinami. Vaikai valgo (priverstinai) reguliariai. Tai sveikintina. Maitinimo kaina įskaičiuojama į bendrą mokestį darželiui (ugdymas + maitinimas).

Mokyklose reguliariai šilto maisto ir pagal suderintus valgiaraščius gauna tik socialiai remtini vaikai. Visi kiti renkasi iš meniu (kaip kad nuėję į kavinę), kuriame retas iš patiekalų yra tausojantis, retas pietų valgis yra su šviežiomis daržovėmis, nors toks privalo būti pagal apibrėžimą vaikų maitinimo apraše. Daugiau siūloma tiesiog stipriai perdirbto, sunkiai virškinamo maisto (cepelinų, žemaičių blynų).

Kyla klausimas, kas kontroliuoja valgiaraščius ir maisto kokybę? Kontrolę ugdymo įstaigose atliekantys VMVT specialistai dažniausiai į situaciją pasižiūri teoriškai. Jie sutikrina bufete esančius užkandžius, ar nėra draustinų priedų, ar galiojimo laikas nepasibaigęs. Maistas nėra kruopščiai degustuojamas, tiriamas realus cukraus kiekis jame. Nėra patariamojo balso, kaip pagaminti ir ką, kad būtų sveikatai palankiau ir vaikai valgytų.

VšĮ „Sveikatai palankus“ su maisto technologe ir mitybos specialiste Raminta Bogušiene siūlo vaikų maitinimo gerinimui ne teisės aktų pokyčius, bet, visų pirma būtinas vaikų ir juos supančių suaugusiųjų švietimas apie sveikatai palankią mitybą bei informacija, kad sotumu grįsta mityba veda į sveikatos praradimą. Praverstų ir mokymai apie reguliarią subalansuotą, įvairiapusę mitybą.

Be to, turėtų būti privalomas pietų valgymas mokyklose. Šilto, šviežiai ruošto maisto, kuris būtų pagamintas pagal karšto pietų patiekalo apibrėžtį su daug daržovių, pilnavertėmis grūdinėmis kultūromis ir baltymais. Žinoma, tai tik kelios pagrindinės idėjos, kurių yra žymiai daugiau.

Verta atkreipti dėmesį ir į Skandinavijos pavyzdį

Sveikatos apsaugos ministerijos mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo Almanto Kranausko komentaras: „Mano nuomone pagrindinė problema yra ta, kad mokyklose vaikai negauna žinių apie sveiką mitybą, nes sveikatos dalykai integruoti į kitus dėstomus dalykus. Dėl to informacija, jei ir pateikiama, tai nenuosekliai, nesistemiškai, prieštaringai. Kai vaikai nežino, kaip maitintis, tai ir maitinasi, kaip kas išmano. Taip pat gero pavyzdžio nėra ir šeimose.

Greito maisto užkandinių mieste atitolinti nuo mokyklų neįmanoma (nebent kioskus), tai savivaldybės prerogatyva, tačiau pačios mokyklos neturėtų vaikų išleisti iš teritorijos pamokų metu. Pertraukos turėtų būti ilgesnės, pamokos turėtų būti slenkančiu grafiku, kad pakaktų laiko visiems pavalgyti − kol vieni mokosi, kiti valgo, – bet tai sprendžia savivaldybės ir pačios mokyklos. Savivaldybių asociacijai tai jau ne kartą sakėme. Dabar sudarinėjame institucijų darbo grupę vaikų maitinimo problemoms spręsti, prie šio klausimo dar grįšime.

Daugumai neskanu, kai „trūksta“ cukraus, druskos ar riebalų, kiti vaikai sako, kad kai įvedėme sveiką maistą, pasidarė nebeskanu, nes namuose išderintas natūralaus skonio suvokimas.

Visuomenės sveikatos specialistas, dirbantis mokyklose, mokiniai ir tėvai turėtų nuolat stebėti vaikų maitinimą, o ne laukti, kol VMVT kartą metuose apsilankys (dažniau netikrinama ir kitose šalyse). Mokyklose turi veikti vidinė kontrolė − šiuo metu, jei maitinimas neatitinka nustatytų reikalavimų, tai kartu ir visuomenės sveikatos specialisto blogai vykdoma pareiga. Žinoma, taip pat reiktų tobulinti ir VMVT inspektorių klausimyną, pagal kurį jie tikrina ugdymo įstaigas, įtraukiant naujus, aktualius patikros kriterijus.

Didelė bėda yra ir tai, kad vaikų maitinimo specialistų (virėjų) kvalifikacija dažniausiai žema. Jiems ne tik trūksta žinių apie sveikatai palankų maistą, bet ir nėra žinių apie kitokio nei klasikiniai patiekalai maisto gamybą. Manau, kad vaikams yra atsibodę tie nuolatiniai, dar sovietiniais laikais sukurti standartiniai receptai. Deja, bet nėra kreipiamas dėmesys, kaip sveikai ir skaniai maitinama Skandinavijos ar kitose pažangiose vakarų Europos valstybėse.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

Po mokyklos – „Gap Year“: atradimų metai ar laiko švaistymas?

Panašu, kad ilgą laiką buvęs kelrodžiu, gyvenimo modelis „mokykla-universitetas-darbas" praranda savo pozicijas.

Kaip ugdyti vaikų verslumą jau nuo ikimokyklinio amžiaus?

Dėl vaikų savarankiškumo, kūrybiškumo, emocinio intelekto, socialinių įgūdžių lavinimo būtinumo diskusijų jau nekyla.

Nuo transplantacijos berniuką išgelbėjo ragenos sustiprinimo operacija

Pažaboti klastingą akių ligą paaugliui padėjo medicinos naujovė, apie kurią sergantis tėvas negalėjo net pasvajoti

Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: ko reikia, kad patyčios išnyktų visiems laikams

Kartais viltingai atrodo, kad didėjant žmonių sąmoningumui patyčios vis mažiau pasireiškia mūsų gyvenime. Tačiau tuomet išgirstam apie subtilias, užslėptas patyčių formas, egzistuojančias net darželiuose, tokias, kurias sunku pastebėti, sunku įrodyti.

Vaikai kviečiami internete atlikti testą ir pasitikrinti, ar jie nepatiria patyčių (1)

Kovai su patyčiomis - naujas interaktyvus kampanijos „Už saugią Lietuvą" įrankis.

Visuomenė tampa vis labiau tolerantiška Dauno sindromą turintiems vaikams

Tyrimas parodė, kad 58 proc. lietuvių Dauno sindromą turintiems vaikams atvertų kelią į bendrojo lavinimo mokyklas.

Spręs, ką daryti, kad vaikai negimdytų vaikų

Žiniasklaidai paskelbus apie pagimdžiusią 12-os metų mergaitę, Lietuvos žmogaus teisių centras suabejojo Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa, kuri pagaliau prasidėjo Lietuvos mokyklose.

Psichologas Vytis Valantinas: patarimai tėvams, kurių vaikai laikys egzaminus

Psichologo Vyčio Valantino trumpa atmintinė tėvams, kurie augina mokyklinio amžiaus vaikus ir šiais metais jų laukia egzaminai.

Dideli šalčiai gali pakoreguoti mokymo įstaigų darbą (1)

Artimiausiomis dienomis sinoptikams prognozuojant šalčius, Švietimo ir mokslo ministerija atkreipia moksleivių ir darželinukų tėvų dėmesį.

A. Landsbergienė pristatė dešimt principų, kaip ugdyti vaikus, kad jie patys norėtų mokytis

Pradėjusi dirbti su ikimokyklinio amžiaus vaikais, o vėliau ir pradinukais, edukologė Austėja Landsbergienė pastebėjo, kad jie ugdomi nenatūraliai - tarsi kiaurą dieną lankytų daugybę būrelių.

Su kokio amžiaus vaikais ir kaip kalbėti apie alkoholį, rūkymą ir narkotikus

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) turimais duomenimis, dažniausiai suaugusieji vaikams apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo žalą yra linkę pasakoti tik tada, kai jie tampa paaugliais.

Dėl gripo 135 šalies mokyklose paskelbtas karantinas

Švietimo ir mokslo ministerija informuoja, kad šiandien Lietuvoje karantinas buvo paskelbtas maždaug 13 proc. visų šalies mokyklų.

Psichologė: svarbiausia, kad seksualinę prievartą patyręs vaikas aiškiai išgirstų: tai ne tavo kaltė

Tylėti - ne išeitis kilus įtarimui, kad vaikas patiria seksualinį smurtą. Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė su naujienų agentūra ELTA pasidalijo patirtimi, ką sakyti ir ko nesakyti vaikui, kuris patyrė seksualinę prievartą.

Gyvenimas su paaugliu: kokias pamokas išmokau

„Geriausias būdas padėti savo paaugliams - išgyventi patiems". Šią frazę išgirdau vienos konferencijos apie paauglystę metu.

Išmaniųjų telefonų žala vaikams – kaip ją įveikti

Jau prieš kelerius metus JAV gydytojai psichoterapeutai pradėjo skambinti pavojaus varpais apie žalą, kurią vaikams sukelia išmanieji telefonai.