Austėja Landsbergienė pataria, kaip padėti vaikui būti sėkmingam

Mamos skundžiasi, kad vaikai nenori skaityti, rašyti, skaičiuoti, ir baiminasi, kad nuėję į mokyklą nenorės mokytis. Kas paskatina vaikus siekti žinių? Kaip ugdyti vaiko norą mokytis? Konsultuoja edukologė darželių tinklo „Vaikystės sodas" ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja dr. Austėja Landsbergienė.

Iš prigimties visi mažyliai smalsūs, tačiau vėliau kai kuriems ši savybė dingsta, sumažėja net ir noras tyrinėti pasaulį. Vaikai nenori skaityti, rašyti ir pan. Kodėl?


Gimęs kūdikis liečia ir čiupinėja viską, ką tik gali pasiekti, nes kiekvienam mažam vaikui be galo svarbu pažinti pasaulį. Mažylis nori patirti, atrasti, sužinoti, o tėvai, bijodami, kad jam kas nors gali nutikti (gali susižeisti, susitepti drabužį, nukristi ir pan.), tramdo. Štai tada ir pradeda mažėti noras tyrinėti pasaulį. Vaikas iš prigimties yra smalsus dėl to, kad įgūdžių įgyja tik ką nors darydamas, o mokytis vis naujų paskatina sėkmė. Mažylis, kuriam pasiseka kokia nors veikla, dar labiau stengiasi ką nors nuveikti. Tai ir yra natūrali motyvacija mokytis naujų įgūdžių, siekti žinių. Pravartu žinoti, kad ikimokyklinukai suformuoja savo požiūrį į mokymąsi, kuris vėliau išlieka visą gyvenimą. Tad jeigu mes, suaugusieji, skatiname mažylį būti smalsų, remiame jo norą tyrinėti aplinką, jis taps kūrybišku nuotykių ieškotoju, besimokančiu visą gyvenimą. Na, o tų vaikų, kurie nesulaukia tėvų paramos, požiūris į mokslą jau kitoks - jiems jis neįdomus.


Kas yra tėvų parama? Tai paskatinimas, pagyros, lavinamosios priemonės namuose?


Taip, visa tai - ir dar laisvė, kurią neretai tėvai riboja. Pavyzdžių galime išvysti net ir vaikų žaidimų aikštelėse, kuriose tik ir girdėti: „Oi, čia nelipk, nekalbėk, nešok, palauk, nukelsiu..." Mamos nuolat bijo, kad mažyliui kas nors nenutiktų, ir tramdo jo norą lavinti kūną, protą, neleidžia tobulėti. Pagalvokime, kas nutiks, jeigu vaikas nušoks nuo kopėtėlių? Kiek vaikų susižaloja šokinėdami? Manau, vienetai. Juk daugelis užauga nesusižaloję, nesusilaužę. Labai mažas procentas vaikų patiria pavojingas traumas, tačiau tėvai vis tiek bijo ir neleidžia jiems džiaugtis savo laimėjimais.


Mokslininkai jau gerą dešimtmetį kalba, kad šiuolaikiniai tėvai yra lyg sraigtasparniai. Jie nuolatos tramdo savo vaikus ir neleidžia bandyti, lengvai susižeisti, patirti, augina bejėgius. Penkiametis, kuris kviečia mamą, kad ši duotų ranką, kai reikia nučiuožti nuo čiuožyklos, jaučiasi bejėgis, jo noras tobulėti smarkiai sumažėjęs. Vaikas jau yra psichologiškai neįgalus, nes nepasitiki savo jėgomis. Netrukus turės eiti į mokyklą, o jis nepasitiki savimi, kad krykštaudamas iš džiaugsmo nučiuožtų žemyn. Tad jam bus sunku savarankiškai spręsti užduotis, priimti sprendimus. Kai nebus šalia mamos, net nežinos, kas jam įdomu.


Kada vaikui patartumėte pradėti skaityti knygutes, kad ateityje jas pamėgtų? Ar tiesa, kad mėgstantieji skaityti ir mokosi geriau, kad knyga motyvuoja?


Vaikui knygas patarčiau skaityti jau ankstyvoje kūdikystėje, tarkime, nuo 6 mėn. amžiaus, kai ima gebėti sėdėti mamai ant kelių (arba savo kėdutėje) ir vartyti puslapius, žiūrėti paveikslėlius. Derėtų įsigyti tinkamų knygelių - kietais puslapiais arba vadinamųjų vonios knygelių. Pasisodinus ant kelių kūdikiui galima ne tik skaityti, bet ir su juo aptarinėti, ką matote, rodyti paveikslėlius. Skaitymas yra kur kas daugiau už perskaitytas eilutes - skaitydamos knygutę savo vaikui užmezgame su juo emocinį ryšį, jaučiame kūno kontaktą, būname kartu. Mažylis girdi mamos balsą, kuris sklinda iš giliai, kai ši yra prie savęs jį priglaudusi. Tuomet vaikutis jaučia mamos kūno šilumą, kuri jam teikia saugumo, jis auga ir emociškai tvirtesnis, laimingesnis, jaučia didesnį prieraišumą prie savo mamos.


Tad skaitymas svarbus ne tik akademiniu, bet ir emociniu požiūriu. Be to, knygos gausina vaiko žodyną, o kartu tai raktas į sėkmę mokykloje. Mokslininkai stebėjo antrokus ir padarė išvadą, kad tie vaikai, kuriems tėvai kas vakarą bent 20 min. skaitė knygas, yra kur kas labiau išprusę už bendraamžius. Maža to, juos lenkia maždaug dvejais metais. Tad įsivaizduokime, kokią pažangą gali pasiekti mažas vaikas, jei vakarais jam nepatingėtume paskaityti knygutę. Kadangi jo žodynas gausus, mokykloje lengviau supranta, ką sako mokytoja, knygoje užrašytą tekstą, ar jis būtų pasaulio pažinimo, lietuvių kalbos ar matematikos. Tad kartu toks vaikas ir lengviau atlieka užduotis, už kurias būna geriau įvertintas. Tada jaučia didžiulį pasitenkinimą savimi, malonumą mokytis ir taip yra užsukama motyvacijos siekti žinių spiralė.


Yra daug teorijų, kada geriausias metas mokyti vaiką raidžių. Paskaičius vienas, negerai per anksti, nes mažylis praras susidomėjimą, kitos teigia priešingai - skatina su raidėmis supažindinti kuo anksčiau. Ką patartumėte?


Raidės ir skaičiai yra įdomūs, tačiau kartu ir abstraktūs, todėl jeigu mokysime nuobodžiai, mažylį tik suerzinsime. Raidėmis mažylis susidomi, kai pastebi, kad jo vardas susideda iš raidžių, o vardas jam yra bene svarbiausias žodis. Tuomet jis ieško užrašytuose žodžiuose raidės, kuria prasideda jo vardas, ir suradęs ją patiria daug džiaugsmo. Paskui „atranda" kitų žodžių, kurie prasideda tokia pat raide kaip ir jo vardas, sąsajas. Tokia patirtis labai motyvuoja mokytis raidelių. Galime taip ir mokyti vaiką - ieškoti raidžių, kuriomis prasideda šeimos narių, gyvūnų vardai. Nemanau, kad reikia laikytis kokios nors teorijos ir matant susidomėjusį raidėmis vaiką sakyti: „Ne, dar palauksime iki 6 m., dar nesimokysime." Kiekvienas vaikas kitoks ir kai parodo susidomėjimą raidėmis, vadinasi, atėjo metas su jomis supažindinti. Aišku, neperspaudžiant, nemokant per prievartą, o žaidimu. Mūsų darželių tinkle „Vaikystės sodas" yra vykdoma stipri raštingumo programa, tad mes stebėdavome, kada vaikai susidomi raidėmis. Išvados tokios, kad jeigu namuose tėvai vaikui skaito, jeigu jis mato knygą, raštą, maždaug 2,5-3 m. amžiaus jau ima domėtis raidėmis ir klausia: „Kas čia?" Ir jeigu pedagogas arba tėvai šios akimirkos „nepraleidžia", nenumoja ranka: „Ai, dar suspės", o paklausia: „Tau įdomu? Čia „t" raidė, „tėtė"", tokie vaikai sulaukę penkerių jau skaito. Man pačiai ši tema labai įdomi, tad susirašinėjau su mokslininkais, tiriančiais skaitymo fenomeną, ir jie patvirtino, kad vaikai, su kuriais tėvai ar pedagogai žaidžia raidelių žaidimus, būdami penkiamečiai-šešiamečiai jau skaito savarankiškai.


Vaikai daug ko mokosi mėgdžiodami savo tėvus. Ar norės skaityti, jeigu tėvų namuose nėra knygų, jie neskaito?


Tikrai nenorės. Matydamas, kad tėvai žiūri televizorių, ir vaikas norės žiūrėti į ekraną, o ne skaityti knygą. Mažylis nori daryti tai, ką daro jo artimiausi ir mylimiausi žmonės. Pratinti prie knygos geriausiai savo pavyzdžiu, tuomet ir sakyti nieko nereikia, vaikas pats pasiims knygą. Aš pati ne kartą esu dariusi eksperimentą su mūsų darželio auklėtiniais. Kai mažiesiems būdavo laisvų žaidimų metas, pasiimdavau knygą į rankas ir skaitydavau. Po kelių minučių jau ir visi 4-5 m. mažyliai sėdėdavo ir vartydavo knygeles, aptarinėdavo jas. Tad pirmiausia turime mokyti vaikus savo pavyzdžiu. Dar svarbu, kad knygos būtų pagal vaiko amžių, kad jis pats galėtų rinktis, kurią nori skaityti. Daugelis mano, kad knygos pomėgis yra įgimtas. Nieko panašaus. Tai išugdomas gebėjimas. Tikrai nepažįstu nė vieno vaiko, kuris nekęstų knygų, jeigu buvo nuo mažens prie jų pratinamas. Nekenčia knygų tie vaikai, kuriuos tėvai arba pedagogai vertė skaityti, jomis nesudomino. Dažniausiai taip elgiasi patys knygų nemėgstantys tėvai.


Jeigu vaikas mieliau laiką leidžia prie kompiuterio, galbūt galime tai išnaudoti ir leisti per jį mokytis raidžių, kad ir skaityti elektronines knygas?


Kompiuteris yra papildas, bet ne mokytojo, tėvų, natūralių, tikrų priemonių pakaitalas. Vaikas gali mokytis skaičiuoti žaisdamas kompiuterinius žaidimus, bet geriau matematikos pradmenis įsisavins suskaičiuodamas, kiek lėkščių, šakučių ir peilių yra ant pietų stalo. Geriau, nes tai natūralesnis būdas mokytis.


Kokio amžiaus vaikas jau žino, kas jam įdomu, ir kada daugiau dėmesio skirti įvairiems jo gebėjimams lavinti?


Ikimokyklinis ir pradinis ugdymas turi būti sutelktas ne į gylį, o plotį, tad vaikas turi turėti galimybę save išbandyti daugelyje sričių. Tėvams patarčiau stebėti, kuo mažylis domisi, ir leisti jam rinktis būrelius. Būtų gerai iš anksto nuspręsti, kiek laiko juos lankys, nes negerai leisti būrelius kaitalioti kas kelias savaites - vaikas nesimoko atsakomybės. Jeigu nepatinka būrelis, vis tiek turėtų lankyti jį sutartą laiką (tarkime, pusę metų) paprasčiausiai dėl to, kad išmoktų daryti ir tai, kas nemalonu arba nelabai malonu.


Neleisdami patirti nemalonaus jausmo padarome vaikui meškos paslaugą, nes neišmokęs to vaikystėje susidurs su labai dideliais sunkumais jau suaugęs. Tėvų užduotis - padėti vaikui būti sėkmingu, laimingu vaiku, vėliau paaugliu, o ne daryti bejėgį. Tad iki mokyklos tikrai yra ką veikti. Turime leisti vaikui domėtis, patirti sėkmę ir nesėkmę. Kai jam sekasi - pagirkime. Kai nepasiseka - paguoskime, apkabinkime, paaiškinkime, ką galėtų padaryti geriau. Toks auklėjimas veda į vieną tikslą - vaiko norą siekti, tobulėti, mokytis įveikti negandas.


Ar žinote, kad ugdymas - tai ne tik viena ar kelios pamokėlės per dieną, o visos dienos visuma. Ugdome ir vesdamiesi vaiką į lauką, bendraudami su juo, palaukdami jo. Ugdyti vaiko norą mokytis gali kiekviena kartu su juo praleista minutė - tai ir atsakymai į klausimą „kodėl", ir apkabinimas, ir laisvė tirti. Matydamas, kad smalsumas yra patenkintas, vaikas ir toliau norės siekti žinių, žinodamas, kad mama jį paguos, nebijos nesėkmių, sulaukęs pagyros norės dar tobuliau atlikti užduotį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis