Berniukas pakėlė sijoną mergaitei: patyčios ar ne?

 (13)
Prasidėjo šeštoji „Vaikų linijos“ organizuojama akcija „Veiksmo savaitė be patyčių“, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į patyčių problemą. Remiantis Pasaulio Sveikatos organizacijos iniciatyva atliekamu jaunų žmonių gyvensenos tyrimu, Lietuvoje patyčias patiria trečdalis vaikų, o lyginant su kitomis Europos šalimis, patyčių paplitimas mūsų šalyje yra vienas didžiausių.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Daugėjant naudojimusi išmaniaisiais įrenginiais, vis labiau klesti ir elektroninės patyčios, kurios nuo realių patyčių skiriasi galimybe „pasislėpti“ už įrenginio ekrano ir tarsi išlikti anonimišku.

„Kartais net ir tie vaikai, kurie, atrodytų, neturi agresijos, kuriems tarsi pritrūktų drąsos tyčiotis iš kito, virtualioje erdvėje dėl galimo anonimiškumo, gali imtis veiksmų, kurių mokykloje greičiausiai nedarytų. Virtuali erdvė suteikia drąsos", - asociacijos „Mentor Lietuva“ surengtame seminare „Tėvų vaidmuo padedant vaikams įveikti patyčias" kalbėjo „Vaikų linija“ psichologė, Vilniaus universiteto doktorantė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kineziterapeutė: dėl tėvų egoizmo kenčia vaikai
Psichologė: ribų ir taisyklių vaikams reikia lyg duonos kasdienės

Patyčias dažniausiai sąlygoja tolerancijos stygius

Norint mažinti patyčių paplitimą, kalbėti apie šią opią problemą reikia dažniau ir pirmiausia, pradėti nuo savęs bei pažvelgti į save iš šono – ar mes, suaugę, mokame priimti kitokius žmonės, kaip mes reaguojame susidurdami su kitokiais žmonėmis, ką jiems sakome, ką sakome savo artimiesiems apie kitokius žmones?

Patyčios, neigiami komentarai apie kitą žmogų yra netinkamas ir nenormalus elgesys tiek suaugusiųjų, tiek vaikų tarpe. Vaikai patyčių išmoksta stebėdami savo šeimą, artimą aplinką, todėl labai svarbu, kokį pavyzdį vaikui rodo suaugęs žmogus.

„Paklausti, kodėl tyčiojasi iš kitų, vaikai įvardina, jog tą daro dėl skirtumų. Didelė dalis vaikų nemoka priimti vienas kito skirtingumo. Vaikų supratimu, būti kitokiu, išsiskirti iš bendraklasių, jau savaime reiškia blogą dalyką. Jei tavo išvaizda kitokia, turi atlėpusias ausis ar nešioji didelius akinius – iki tam tikro amžiaus tai tampa priežastimi pasišaipyti. Dėl išvaizdos, dėl kultūrinių, dėl lytinės orientacijos skirtingumų, vaikai išskiria kažkurį vaiką ir pradeda kabinėtis. Paauglystėje vaikai pradeda ieškoti skirtingos saviraiškos ir tuomet tie išskirtinumai tampa pridėtine verte", – atskleidžia J. S. Jasiulionė.

Klaidina ir visuomenės požiūris

Kaip pastebi psichologė, visuomenėje yra labai paplitusi mintis, jog patyčios yra ta patirtis, kuri leidžia sutvirtėti ir užsigrūdinti: „Aš tokiu atveju klausiu, kodėl žmonės nori darytis plastines operacijas, kodėl nori kažkam kažką įrodinėti, kodėl nesiryžta kažko daryti? Taip yra tikrai ne todėl, kad jie nuo pat vaikystės jautėsi gražūs tokie, kokie yra, vertingi tokie, kokie yra, ir ne todėl, kad niekam nekliuvo jų atlėpusios ausys ar per didelė nosis. Ir kiekvienas gerai pagalvojęs, atrastų dalykų, kurie nuo vaikystės išliko – kartais dėl bendraamžių, kartais dėl tėvų ar mokytojų komentarų. Kartais net ir mes, suaugusieji, nepajaučiame, jog tokiomis žinutėmis vaikams parodome, jog jei būtum truputį gražesnis, galėtum truputį daugiau sau leisti ar būtum truputį vertingesnis. Mes nemylime savęs, nes kartais negauname tokio patvirtinimo nuo vaikystės iš tėvų, iš bendraamžių, jog esame gražūs, tokie, kokie esame."

Pašnekovė siūlo klausimą formuluoti kitaip -– ar patyčios duoda ką nors naudingo: „Vaikui, kuris turi palaikymą šeimoje, turi draugų kitoje aplinkoje, turi mėgstamą veiklą, kuriems tėvai padeda atrasti save kažkokioje užklasinėje veikloje, jam patyčios gali būti mažiau žalingos nei kitiems. Bet jos tikrai neduoda nieko naudingo ir žmonės augtų sveikesni, jei jų nepatirtų.“

Dar viena populiari nuomonė, jog patyčios yra vaikams būdingas elgesys, natūralus raidos etapas, iš kurio išaugama. Specialistė komentuoja, jog tikrai būna taip, jog vyresniems vaikams svarbesni tampa kiti dalykai, kai kurie iš tiesų išmoksta kitaip vertinti, tačiau atkreipia dėmesį, jog sunku yra nuspėti, kur anksčiau buvęs agresyvus arba pats agresiją patyręs vaikas tai nukreips: „Išmokęs būti netolerantišku penktoje ar šeštoje klasėje, jis šį jausmą nešasi į gyvenimą ir toliau. Juk patyčių pasitaiko ir tarp suaugusių žmonių, pavyzdžiui, darbovietėje, ir toks elgesys neatsiranda be priežasties."

Prisideda net ir tylieji stebėtojai

Pasak moters, vaikai tyčiojasi sąmoningai, puikiai suvokdami tokio elgesio pasekmes ir tikėdamiesi tam tikros reakcijos: „Galbūt tik patį pirmąjį kartą vaikas tai padaro nesąmoningai, nesuprasdamas, kokį poveikį tai turi kitam, tačiau vėliau, kai jis pradeda tą elgesį kartoti, yra akivaizdu, jog supranta ir patį veiksmą ir tai, kaip dėl to jaučiasi vaikas, iš kurio tyčiojamasi."

Svarbu suvokti, jog patyčios nėra dviejų vaikų problema, ir norint ją išspręsti, neužtenka identifikuoti, jog vienas yra auka, o kitas – skriaudėjas. Psichologė pastebi, jog labai retai vaikai tyčiojasi vienas iš kito būdami akis į akį tik dviese – stipresnis tyčiojasi iš silpnesnio, kai aplink yra kitų vaikų.

„Patyčios visą laiką yra grupinis procesas. Ta grupė, kuri yra aplink vaikus, aplink taikinį ir skriaudėją, yra labai stiprus motyvatorius patyčias tęsti. Kai skriaudėjas jaučia užnugarį ir tai, jog kitiems toks elgesys patinka, o kitų akivaizdoje taip elgdamasis jis užsitarnauja pagarbą, tuomet jis ir nori patyčias tęsti. Dalis vaikų yra aukos, dalis yra skriaudėjai, dalis būna tokiam supainiotam vaidmenyje - jie kartais skriaudžia, o kartais patys patiria patyčias. Ir visa tai apsupa tie vadinami „nedalyvaujantys vaikai", kurie taip aktyviai jokio vaidmens neprisiima, bet jie yra tie tylieji stebėtojai, kurie labai stipriai palaiko ir padeda patyčioms tęstis vis toliau ir toliau", - aiškina J. S. Jasiulionė.

Pastebėjus, jog Jūsų vaikas yra patyčių stebėtojas, svarbu kalbėtis su savo atžala apie tai, kas vyksta mokykloje, skatinti jį pasakoti apie įvairias su mokyklos gyvenimu susijusias situacijas, taip pat ir patyčias.

„Padėkite vaikui suprasti, kodėl vienokie ar kitokie tarpusavio bendravimo sunkumai kyla: nesutarimai su draugais, mokytojais, draugų išdavystės ar patyčios. Pamėginkite suprasti, kaip Jūsų vaikas reagavo į susidariusią situaciją, paaiškinti, kiek vaiko pasirinkti reagavimo būdai buvo tinkami ar netinkami. Skatinkite atžalą užimti aktyvų, patyčių nepalaikantį vaidmenį ir paaiškinkite, jog garsus juokas, kai skriaudėjas tyčiojasi, ir nieko nedarymas taip pat yra elgesys, prisidedantis prie patyčių, vietoj to, skatinkite kreiptis pagalbos į mokytoją ar sustabdyti patyčias, jei situacija leidžia", - pataria specialistė.

Riba tarp vaikiško elgesio ir patyčių

Psichologė pasakoja, jog dažnai tėvai klausia, kaip žinoti, ar tai, ką vaikas pasakoja, jau patyčios ar tiesiog vaikiškas, nebrandus elgesys.

„Mes kartais net netyčia taip sureaguojame ir pasakome: „Čia toks vaikiškas elgesys, gal nekreipk dėmesio". Pavyzdžiui, berniukas pakelia mergaitei sijoną. Drama ar ne drama? Na gi, visai ne drama, vaikystėje visi taip elgiasi. Bet įsivaizduokime, jeigu darbe kolega moteriai pakelia sijoną, tai nebeatrodo taip jau juokingai ir nekaltai", – iliustruoja pašnekovė.

J. S. Jasiulionė pataria, galvojant apie patyčių sprendimą, perkelti situaciją į suaugusiųjų pasaulį ir, jeigu suaugusiųjų pasaulyje ta situacija neatrodo normali, nederėtų vaikui sakyti, kad tai yra nieko tokio, kad tai normalu ir kad tai praeis savaime.

Suaugusiųjų įsikišimas - būtinas

„Labai svarbu, kad vaikai turėtų galimybę kreiptis pagalbos. Kai kuriose mokyklose yra tokia sistema, jog vaikas gali pasisakyti apie patyčias anonimiškai ir tai tikrai veikia. Svarbu, kad vaikai savo aplinkoje turėtų suaugusiųjų, kuriais galėtų pasitikėti, su kuriais kalbėdamiesi, jaustųsi saugūs", – pasakoja „Vaikų linijos" psichologė.

Specialistei antrina ir draugystę tarp paauglio ir suaugusiojo skatinančią kurti mentorystės programą organizuojančios asociacijos „Mentor Lietuva" generalinė sekretorė Jurgita Ribinskaitė - Glatzer: „Mes dažnai girdime tiek iš vaikų, tiek iš mentorių, jog vaikui dažnu atveju svarbu tik pasikalbėti apie situaciją su suaugusiu žmogumi, kuriuo jis gali pasitikėti. Ir tai gali būti nebūtinai mokyklos darbuotojas, mūsų atveju, tai gali būti mentorius, ir pokalbis su juo, vaikui tampa didele ir reikšminga pagalba."

Jeigu vaikas tėvams papasakoja apie patyčias mokykloje, reaguoti būtina. Anot J. S. Jasiulionės, viena dažniausių tėvų klaidų patyčių situacijoje – sprendimo priėmimas vaikui nedalyvaujant: „Klauskite vaiko: „kokios pagalbos tu iš manęs norėtum? Galvojame kartu, sprendžiame kartu", tačiau jokiais būdais nesiimkite spręsti problemos vaikui nedalyvaujant."

Psichologė aiškina, jog vaikas patiriantis patyčias, jaučiasi visiškai nekontroliuojantis situacijos: kad ir ką jis darytų – nekreiptų dėmesio, bandytų atsikirsti skriaudėjui – niekas nesikeičia. Tuomet paprašo pagalbos tėvų, o šie bando išspręsti situaciją be jo, tad vaikas tik stebi, kaip vyksta procesas, paliekant ji nuošalyje.

„Reaguoti reikia į bet kokią patyčių apraišką, o be tėvų dalyvavimo ir pagalbos patyčių sustabdyti neįmanoma. Tėvų pagalba reikalinga tiek vaikui, tiek mokyklai. Tik svarbu atsižvelgti į vaiko emocijas ir jo situacijos supratimą, kadangi kiekvieno jausmai ir reakcija bus individuali, o tokiu atveju tėvų palaikymas, supratimas yra be galo svarbūs, - pataria J. S. Jasiulionė. - Išsiaiškinkite situaciją, suteikite emocinį palaikymą, kalbėkite apie vaiko galimybes pačiam rūpintis savo saugumu bei suaugusiuosius mokykloje, galinčius padėti."

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pradinukas

Visi vaikai skirtingi: 9 žingsniai, kaip mokyti priešmokyklinuką

Kalbėdami apie šiuolaikinį švietimą ekspertai išskiria būtinybę atsižvelgti į skirtingus kiekvieno vaiko ugdymo poreikius, asmenybę, mokymosi stilių ir kitas aplinkybes.

Rasa: visa šeima laukėme gimstant mažylio, bet...

Persileidimą patyrusi moteris klausia specialisto patarimo, kaip apie nelaimingą įvykį pranešti sūnui, kuris labai laukė gimstant broliuko ar sesutės.

Iki kokio amžiaus vaikai tiki Kalėdų seneliu: psichologės komentaras (4)

Toks laikas anksčiau ar vėliau ateina: kad ir kaip norėtume tikėti pasakomis ir stebuklais, vieną dieną suprantame, kad Kalėdų stebuklą po egle sukuria ne mistinio senelio, o tėčio ir mamos rankos. Kaip reaguoti tėvams, kurių vaikas ima abejoti Kalėdų senelio egzistavimu? Pasidalinti savo mintimis ir patarimais paprašėme psichologės.

Vaikas nenori mokytis: ką svarbu žinoti tėvams

Trijų vaikų mama sunerimusi dėl vyriausios dukters elgesio. Moteriai atrodo, kad aštuonmetė kelia daugiausia rūpesčių.

Psichologė – apie tėvų klaidas, kurias darome išleidę vaiką į mokyklą (2)

Pirmoką sūnų auginanti mama klausia specialistės patarimo, kaip motyvuoti vaiką mokytis. Mamai atrodo, kad sūnus visiškai neklauso jos ir nedaro, ko prašomas.

Z kartos vaikus keičia alfa vaikai: kokie jų išskirtiniai bruožai (21)

„Alfa kartos vaikai nesimokys, jeigu nematys prasmės", - naująją kartą apibūdina VGTU inžinerijos licėjaus mokytoja Rūta Filončikienė.

Vaikų kūrybiškumo lavinimas - darbas ir tėvams, ir pedagogams

Ką turi vaikai, o per laiką praranda suaugusieji? Ne pienininius dantukus ar pirmas garbanas, bet tą vaikišką gebėjimą fantazuoti ir kurti.

Pedagogė: mokymosi tempas didžiulis, vaikai pavargsta ir mokykla jiems tampa atgrasi (10)

Kodėl kiekvienais metais Lietuvoje vis jaunesni vaikai praranda motyvaciją mokytis? Kodėl į pirmą klasę ateina vaikai, turintys daug akademinių žinių, bet stokojantys kitų įgūdžių? Koks yra tėvų vaidmuo vaiko gyvenime jam pradėjus lankyti mokyklą?

Vienišo ir draugų nemėgstamo vaiko drama: psichologės patarimai (6)

Vaikas nedrąsus. Darželyje daugiausiai tyli. Mokykloje neturi draugų. Kaip padėti vaikui gerinti socialinius įgūdžius, kad jis nesijaustų vienišas ir atstumtas? Sulaukę štai tokių skaitytojų klausimų, perdavėme juos psichologei.

Kas gali slėptis už vaiko tingėjimo? (1)

Psichologai tvirtina, kad vaikų tinginystė neatsiranda tuščioje vietoje. Galbūt atidžiau pasižiūrėję į savo atžalą rasite tikrąsias šio erzinančio elgesio priežastis.

KOMENTARAS. Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: prieš ankstinant mokymąsi kviečiu labai gerai pagalvoti (17)

Psichologijos mokslų daktarė, LEU lektorė, VšĮ Vaiko psichologijos centras psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė parengė komentarą apie planus ateityje ankstinti formalųjį mokymąsi mokykloje, kuriame kelia visoms vaikus auginančioms šeimoms aktualius klausimus.

25 klausimai, kuriuos verta užduoti vaikui

Labai dažnai paklaustas, kaip sekėsi mokykloje, vaikas standartiškai atsako – gerai, normaliai. Kaip sužinoti daugiau ir prakalbinti nekalbią atžalą?

Eksperimentas: kas nutinka, kai tėvai vaikams neduoda telefono ir kompiuterio

Kviečiame atlikti eksperimentą: šeimoje paskelbti „savaitę be ekranų (arba be telefonų)“. Jeigu abejojate, ar pavyks, pradėkite nuo mažiau - lai būna artimiausias savaitgalis visoje šeimoje be ekranų.

Gebėjimas, kurio šiandien Lietuvoje trūksta ne tik vaikams, bet ir mokytojams bei tėvams

Lietuvos švietimo sistemą nuolat lydi įvairios reformos, tačiau realių pokyčių gyvenimo ir ugdymo kokybėje vis dar yra per mažai, netgi stebima mažėjimo ir blogėjimo tendencija. Taip yra todėl, kad tikrosios reformos turi įvykti ir žmonėse. Deja, praktinė patirtis rodo, kad tarp mokyklos ir tėvų/vaikų puoselėjami ne abipuse pagarba grįsti bendradarbiavimo ryšiai, bet kasdien vis gilėjanti atskirtis.

Pradėję lankyti mokyklą vaikai nustoja valgyti košę

Tik pusę Lietuvos mokyklinio amžiaus vaikų – 55 proc., pusryčiams valgo košę.