Iki kokio amžiaus vaikai tiki Kalėdų seneliu: psichologės komentaras

(1)

Toks laikas anksčiau ar vėliau ateina: kad ir kaip norėtume tikėti pasakomis ir stebuklais, vieną dieną suprantame, kad Kalėdų stebuklą po egle sukuria ne mistinio senelio, o tėčio ir mamos rankos. Kaip reaguoti tėvams, kurių vaikas ima abejoti Kalėdų senelio egzistavimu? Pasidalinti savo mintimis ir patarimais paprašėme psichologės.

Psichologė Karolina Gurskienė


Daugelyje literatūros nesunkiai atrasime gana kategoriškai nustatytą ribą: „Kalėdų Seneliu nustojama tikėti sulaukus 5-7 metų amžiaus".


Kai kuriuose šaltiniuose dar galima atrasti išlygų mergaitėms, joms tarsi „leidžiama" juo tikėti šiek tiek ilgiau. O kas tada? Ką, ir viskas? Stebuklo pabaiga? Nuo tos akimirkos siūloma pripažinti vaiką esantį teisiu ir gražiai paaiškinti, kad tai buvo „baltas melas", tėveliai norėjo tik gero ir pasaka apie Kalėdų Senelį baigėsi (juk vaikas jau viską išsiaiškino, nebėra prasmės gėdingai bandyti apginti garbę ir orumą to, kas, dabar jau visi žino, neegzistuoja).

Tačiau patariama situaciją „sušvelninti", paguosti ir nuraminti mažylį atskleidžiant, kad Kalėdos vis tiek bus, tik nuo šių metų dovanomis pasirūpins tėtis. Juk vaikas jau viską žino.


O kas atsitiktų, jeigu Kalėdų Seneliu nebūtų nustojama tikėti niekada? Jei prieš kiekvienas Kalėdas būtų vaikiškai laukiama to stebuklo, kurį dar mažiems mažiems taip vaizdžiai nupasakojo mama?


Dažnai prieš šventes sulaukiu susirūpinusių tėvelių klausimų: „Kas atsitiks, jei būtent šiais metais vaikas sužinos, kad Kalėdų Senelio iš tikrųjų nėra? Ar jis ims manimi daugiau nebetikėti? Juk jau būsiu jam pamelavusi ir teks pačiai tai pripažinti! Juk čia jau viskas, niekaip nebeišsisuksi - jis mane tiesiog įspraus į kampą!". Aš visada siūlau į pasakas pažiūrėti kitaip - tegul ši pasaka nesibaigia niekada.


Abejoju, ar rastume bent vieną vaiką, kuris namie, sau saugioje aplinkoje, net ir būdamas vyresnis, nei nustato daugelis autorių, nenorėtų tikėti ta pasaka ir toliau. Ar yra tokių vaikų, kurie nenorėtų bent kelias dienas pagyventi pasakoje? Ar tada reikėtų kalbėti apie psichologines traumas, jei tas barzdotas dėdulė, kuris pasižymi vien tik teigiamomis savybėmis, ateitų visada? Nors ir nuo tos akimirkos JIS būtų tik hipotetinis, bet jis būtų!


Viena labai protinga trijų vaikų mama savo atžalėlėms sakė: „Mes visada tikėkim Kalėdų stebuklu, ir Kalėdų Senelis pas mus visada ateis". Ji tai kartojo visada: ir tada kai vaikai tik galbūt šiek tiek sudvejojo šia gražia pasaka, ir tada, kai jie aiškiai žinojo „kur čia šuo pakastas". Vaikams jokios traumos nebuvo niekada, o ir mama tikėti jie taip pat nenustojo. Priešingai! Kad jūs žinotumėt, kaip jie laukia Kalėdų Senelio dar ir šiandien! Tam Kalėdų Seneliui jau daugiau kaip 50, o jo visada taip laukiantiems vaikučiams jau gerokai per 20 ir 30 metų. Ir patikėkit manim, kaip jie kiekvienais metais laukia Kalėdų! O pamatytumėt jų laiškus, dar lapkričio mėnesiais rašytus. Tiesa, šis Kalėdų Senelis juos visus kruopščiai rinko ir turi dar ir dabar.


Metai iš metų jie keitėsi: nuo su klaidomis rašytų trumpų laiškučių, primenančių raštelį suolo draugui (su dideliu pageidaujamų dovanų sąrašu) iki kelių lapų laiškų, be jokios užuominos apie dovanas, tik širdį virpinančiais žodžiais ir didžiule padėka - juk pas juos vis dar ateina Kalėdų Senelis! Ir laiškus rašančiųjų skaičius kiekvienais metais didėja, šią tradiciją stengiamasi perteikti kiekvienam naujai į šeimą atkeliavusiam mažyliui. Ir tokius laiškus gaunantis Kalėdų Senelis kaip niekas kitas laukia Kalėdų. Jam tai didžiulė šventė, o kartu ir dovana - krūva nuoširdžiausių laiškų, kuriuose būna išsakyta daugybė gražių žodžių ir vis po kelis, vėl naujai atsirandančius, trumpus laiškučius, primenančius raštelį suolo draugui...


Ir net jei jau seniai neberuošėte ypatingos šventės savo vaikams, niekada nevėlu juos kaip reikiant nustebinti! Ir visiškai nesvarbu, kas Jūs - būsimas Kalėdų Senelis ar visus kartu rašyti laiškus suburiantis tėvelis. Net nesvarbu, jūsų vaikai jau žino tiesą ar dar tik sužinos. Svarbu, kad žiūrėdami savo vaikams į akis matytumėte jo širdį - ten ir gyvena tikra pasaka. Būkim išradingi ir pasaka mūsų namuose nesibaigs niekada.


To Jums, mielieji, ir linkiu.


**


Paklausėme jau suaugusiųjų žmonių, kada jie sužinojo tiesą apie Kalėdų senelį.


Sužinojau kai man buvo 6 ar 7 metai. Į mokyklą jau ėjau (pradėjau nuo 6). O sužinojau netyčia. Kūčių naktį, kai nekantravau, kada gi tos dovanos atsiras, įkišau nosį į kambarį, kur stovi eglutė. Tas kambarys pas mus per šventes visada būdavo uždarytas iki Kūčių vakarienės pabaigos. Taigi, įkišu nosį, o ten - mama mano dovanas po egle rikiuoja! Kas linksmiausia – tai, kad nesakiau nieko mamai. Nenorėjau įskaudint ir dar metus ar dvejus apsimečiau, kad Kalėdų Seniu tikiu. (Šarūnas)


Visuomet mėgdavau viską paaiškinti, tad faktas, kad dovanos atsiranda iš niekur, mane neramino. Visgi, būdama septynerių metų ir atsikrausčiusi į naują butą, „užterorizavau“ mamą ir jai nebeliko nieko kito, kaip man prisipažinti. Nors mano Kalėdų stebuklo vizija „sprogo“, tuo metu jaučiausi tarsi išsiaiškinusi didžiulę, svarbią paslaptį, kuri man suteikė pranašumo. Apie tai prasitariau pradinių klasių mokytojai, o ji išsigando: „Tik nepasakok kitiems vaikams“. (Agnė)


Sužinojau, kai buvau mažas ir pamenu, kad buvo labai liūdna. Visada tikėjau, kad jis įlenda per kaminą ir palieka dovanas, bet paskui pradėjau suprasti, kad jis truputį per storas kaminui. O vieną naktį išgirdau, kad tėvai neša dovanas ir tyliai kalbasi. Tada ir supratau, kad baigėsi tie Kalėdų Senelio laikai, o dabar pats esu Kalėdų Senelis. Kaip sakoma,pas vyrą yra trys gyvenimo etapai:

1. Kai tiki Kalėdų Seneliu;

2. Kai nebetiki Kalėdų Seneliu;

3. Kai pats tampi Kalėdų Seneliu. (Deividas)


Buvau maždaug 2-3 klasėje, kai su vyresniu broliu pasiklojome čiužinius prie eglutės, įsijungėme radiją, norėdami visą naktį klausytis ir kalbėtis, kad sulauktume senelio. Kai išgirdome kažką už durų, viską išjungėme ir apsimetėme, kad miegame. Ir - vuolia! Įeina mama su maišais dovanų. Leidom jai sudėti visas dovanas, o paskui atsikėlėm ir pradėjome klausinėti „Ką čia darai?“, „Kur Senelis?“. Mama bandė aiškinti, meluoti, bet taip ir nebetikėjome. (Agnė)


Sugalvojau apsimesti miegančiu ir laukti, kol kažkas tas dovanas padės - juk negali būti, kad jos tiesiog atsiranda! Aišku, užmigau belaukdamas, bet ryte, kai „Kalėdų Senis“ dėjo dovanas po eglute, pabudau ir pramerkęs akį pamačiau, kas ir kaip. Tiesa, kažkaip labai smarkiai nenuliūdau. Labiau liūdėjau dėl to, kad negavau to, ko prašiau. Iki tol pasiteisinimas buvo, kad gal Kalėdų Senis negavo laiško. (Justas)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis