„Išplauk indus, duosiu 2 eurus“: ką apie tokį vaikų auklėjimą mano psichologė

 (1)
„Išplauk indus, duosiu 2 eurus", „Jei parneši dešimtuką, tėtis sumokės tau 10 eurų", „Jeigu gerai mokysiesi, nupirksime tau „Playstation"." Girdėta? Gal ir patys taip elgiamės? Ar vaikui reikia atsilyginti pinigais? Konsultuoja psichologė Rūta Bačiulytė.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vieni tėvai linkę vaikams atsilyginti už darbą. Pasak jų, taip vaikas mokomas uždirbti, savito verslumo. Kiti yra įsitikinę, kad buities darbai šeimoje priklauso visiems. Kurie elgiasi tinkamai?

Konsultavau vieną tėtį, kuris pasakojo, kad pas juos namuose kabo savitas kainoraštis, o kai vaikai nori užsidirbti, jie žino, kiek už kokį darbą bus sumokėta, tarkim, kiek gaus išplovę indus, grindis, iššveitę vonią ir pan. Tos šeimos vaikai dykai nepajudina piršto. Aišku, kad tai bėda, nes vaikas turi jaustis šeimos narys ir tų namų gyventojas bei bendrasavininkis ir privalo atlikti savo pareigas namuose pagal savo amžių bei galimybes. Už jas neturėtų būti mokama. Vaikas gali gauti atlygį už tuos darbus, kurie tarsi nuimami mamai ir tėčiui nuo pečių, paprasčiau tariant, kurie nėra jo pareiga, yra per sunkūs pagal amžių. Tarkime, nenori žiūrėti mažėlio brolio bet yra verčiamas, nes mama nori pagerti kavos su drauge.

O kaip vaikui dirbti ir užsidirbti?

Pažiūrėkite filmų. Tarkime, Amerikoje vaikai užsidirba atlikdami tam tikrus darbus, kad ir įsidarbindami pas kaimynus. Mat svetimi žmonės gali reikalauti kokybės, jie laikysis susitarimo, nedarys jokių nuolaidų, neklausys jokių išsisukinėjimų, tiesiog buvo sutarta, kad nupjovęs pievelę vaikas gaus tam tikrą atlygį. Nepaliekama jokios erdvės gudrauti ar išsisukinėti. Kaip tik darbiniai santykiai su svetimais žmonėmis ir moko vaikus atsakomybės, laikytis žodžio, kokybiškai vykdyti tai, kad įsipareigota, ir tikro pajautimo, „kiek aš galiu ir kaip aš galiu".

Namie tai nelabai pavyksta?

Vaikai, kurie atlieka mokamus darbus namuose, nelabai supranta, koks tai susitarimas, nes tėvai atlieka dvigubą vaidmenį – tėvų ir darbdavių. Tėvai kaip ir turėtų rūpintis, globoti ir pagailėti, o darbdaviai turėtų reikalauti tik kokybiškai atlikto darbo, tai sunkiai suderinami vaidmenys. Idealiu atveju vaikas tėvams pagelbėjus galėtų susirasti darbo ne savo namuose ir gauti atlygį, nebūtinai pinigais.

Vaikas turi jaustis šeimos narys ir tų namų gyventojas bei bendrasavininkis ir privalo atlikti savo pareigas namuose pagal savo amžių bei galimybes. Už jas neturėtų būti mokama.
Psichologė Rūta BAČIULYTĖ

Yra dar vienas aspektas, kuris būdingas ne tik tėvų ir vaikų, tačiau ir partnerių santykiams: mes labai dažnai pamirštame pasidžiaugti, kai kitas žmogus nuveikia ką nors gero, ypatingo ar net kai mums padaro asmeninę paslaugą. Tačiau mes tikrai puikiai mokame kritikuoti, reikalauti, bambėti, kai kažkas yra nepadaryta arba padaryta ne taip, kaip įsivaizdavome. Vaikai namuose jaučiasi nuolat neįtinkantys, kažko neatliekantys arba blogai padarantys, tokiu atveju jie linkę manyti, kad yra blogi, nevykę, ir jų savivertė nukrinta. Pagiriamasis žodis, pasidalijimas džiaugsmu yra taip pat savitas emocinis atlygis vaikui už jo darbus. Ir niekada nereikia pamirti, kad vaikų tokia prigimtis, kad jie visada nori patikti ir įtikti tėvams, todėl gailėti gero žodžio tikrai nereikėtų.

O jei, tarkime, vaikas gauna dešimtuką, tėtis pagautas dėkingumo ima ir išsitraukia piniginę. Ar taip elgtis labai blogai?

Reikėtų atskirti materialų ir emocinį atlygį. Šitas pavyzdys leidžia spėti, kad ir kitą kartą vaikas, padaręs ką nors gera, iš tėvo lauks tokio paties veiksmo, kad jis išsitrauks piniginę ir atsilygins pinigais.

Yra pastebėta, kad piniginis atlygis už gerus pažymius nėra labai efektyvus. Tėvų tikslas turėtų būti toks, kad vaikas pats jaustų atsakomybę už savo mokslus, kad suvoktų, jog mokosi dėl savęs, sau. Kai tėvai pinigais atsilygina už gerus pažymius, mažylis suvokia, kad jis mokosi dėl tėvų, tėvams. Vaikas, norėdamas pinigų, pasistengs parnešti geresnį pažymį, o tai turėtų būti jo paties noras ir atsakomybė gerai mokytis. Pažymys – jo gebėjimų įvertinimas jau yra atlygis.

O jeigu tėvai siekia didesnių tikslų, sakykime, pažada savo atžalai: „Jei tu gerai baigsi ketvirtą klasę, mes tave nuvešime į Legolandą." Tai būtų taip pat netinkamas tėvų elgesys?

Manyčiau, kad tai būtų paskatinimas – „Mes džiaugiamės, kad tu toks šaunuolis, dabar kartu kažkur keliausime", bet vaikai paprastai tokių tolimų tikslų nesuvokia, jiems reikia atlygio „čia" ir „dabar". Nieko bloga, kai mažylis gerai baigia, tarkime, ketvirtą klasę, parsineša namo pagyrimo raštą, o tėvai dar jį apdovanoja kokia kelione už visų metų jo pastangas, taip tarsi pasakoma: „Aš džiaugiuosi kartu su tavimi." Svarbu nepažadėti nupirkti kažkokio daikto, kuris bus tik jam, o kartu pasidžiaugti.

„Išplauk indus, duosiu 2 eurus“: ką apie tokį vaikų auklėjimą mano psichologė
Psichologė: "Yra pastebėta, kad piniginis atlygis už gerus pažymius nėra labai efektyvus".
© DELFI / Karolina Pansevič

Labai dažnai septynmečiai-aštuonmečiai giriasi, kiek jie turi pinigų. Kodėl jie taip daro?

Todėl, kad mes, suaugusieji, viską matuojame pinigais: kiek kas uždirba, tiek ir yra vertas. Vaikai mus kopijuoja, tuomet jie irgi kaupia savo pinigėlius, taip tarsi kaupdami savo vertę. Net jei šeima tiesiogiai nekalba apie uždarbį, užtenka jei nuolatinė pokalbių tema – daiktai, galimybės už pinigus. Juk kaip dažnai tėvai baugina savo atžalas: „Jeigu nesimokysi, eisi griovių kasti arba karvių melžti", lyg tai būtų koks nors nusikaltimas. Nuo pat mažų dienų vaikui kalama, kad gyvenimas su mažais pinigais yra visiškas blogis. Juk niekas nesako, jei blogai mokysis, neskaitys knygų, tai bus neįdomus, turės mažiau draugų. Kas blogo melžti karves, jei toks darbas patinka? Noriu pasakyti, kad pabrėžiamos visiškai kitokios vertybės, viskas matuojama tik pinigais, tėvai nekalba, kas yra garbė, drąsa, ryžtas, pažinimo džiaugsmas. Nuolat kalama atžaloms į galvą, kad gerai turi mokytis todėl, jog užaugęs uždirbtum daug pinigų, tarsi tik taip gali būti laimingas. 7-8 m. – tai amžius, kai vaikai pradeda socializuotis, jie tarsi dar labiau atsitraukia nuo tėvų ir susikuria savo vertybes. Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, tačiau gyvename laikmečiu, kai nebelieka vertybių.

Pinigai ir laimė

Atlikta daug tyrimų apie pinigų kiekio santykį su laime. Įsivaizduokite kreivę, kurioje dvi tiesės – laimė ir pinigų kiekis. Jos abi kyla iki tam tikros ribos, kai kuo daugiau pinigų, tuo žmogus jaučiasi laimingesni, vėliau tiesės išsiskiria. Įdomu tai, kad riba – svarbiausių poreikių patenkinimas, toliau jau pinigai laimei nebedaro įtakos. Maža to, kuo jų daugiau, tuo žmogus darosi nelaimingesnis, nes atsiranda papildomų rūpesčių, nerimas, baimė, tampi priklausomas nuo labai pinigų.

Vaikas gali gauti atlygį už tuos darbus, kurie tarsi nuimami mamai ir tėčiui nuo pečių, paprasčiau tariant, kurie nėra jo pareiga, yra per sunkūs pagal amžių. Tarkime, nenori žiūrėti mažėlio brolio bet yra verčiamas, nes mama nori pagerti kavos su drauge.
Psichologė Rūta BAČIULYTĖ

Labai turtingo žmogaus poreikiai yra visiškai patenkinti ir tuomet atsiranda dar viena problema – nebežinai, ko norėti, apie ką svajoti.

Kai kurie tėvai elgiasi griežtai – turi pareigas, jeigu jas atlieki gerai, gauni atlygį, tarkime, gali pažaisti telefonu 15 minučių.

Tai tarsi pripažinimas, kad tai, ką tu darai, yra vertinga, antra vertus, kai padarai darbą, nusipelnei ir laisvalaikio.

Tai visiškai ne tas pats, kaip už atliktą darbą sumokėti. Ne kiekvienam vaikui patinka, tarkime, vedžioti šunį, bet tai jo sutarta pareiga. Jeigu jis tai atlieka gerai ir greitai – vadinasi, jo laisvalaikis pailgėja. Vaikas turėtų norėti atlikti tam tikrus darbus, kurie jam lyg ir nepriklauso, būtų idealu, jei pamatytų, jog mama pavargusi, ir pats pasisiūlytų jai padėti sutvarkyti kambarius ar pagaminti valgyti. Mama turėtų tuo pasidžiaugti ir padėkoti arba sumokėti, bet jeigu atsiskaito pinigais, tampa darbdave, o šeimoje tokie santykiai nelabai pageidautini. Vaikas kitą kartą norėdamas padaryti mamai ką nors malonaus jau gali ir susipainioti, su kuo jis dabar turi ryšį – su mama ar su darbdaviu. Juk mamai tai norisi daryti iš meilės, taip ir turėtų būti.

„Išplauk indus, duosiu 2 eurus“: ką apie tokį vaikų auklėjimą mano psichologė
Vaikai, kurie atlieka mokamus darbus namuose, nelabai supranta, koks tai susitarimas, nes tėvai atlieka dvigubą vaidmenį – tėvų ir darbdavių. Tėvai kaip ir turėtų rūpintis, globoti ir pagailėti, o darbdaviai turėtų reikalauti tik kokybiškai atlikto darbo, tai sunkiai suderinami vaidmenys. Idealiu atveju vaikas tėvams pagelbėjus galėtų susirasti darbo ne savo namuose ir gauti atlygį, nebūtinai pinigais.
© Adobe Stock

Vaikai juk geba ir manipuliuoti?

Be jokios abejonės, jie gali iš mamos atlygio reikalauti kaip iš darbdavio, o darbą atlikti kaip mamai, kuri viską atleis ir viską pateisins bei priims. Nereikėtų vaiko painioti, mama yra mama. Tėvai taip pat turėtų nuspręsti, kokio jie nori ryšio su savo atžalėle – būti tėvai, darbdaviai ar griežti auklėtojai.

Matau dar vieną bėdą. Dabar vaikai yra beprotiškai apkrauti darbais – mokykla, kiekvieną dieną vis kitas būrelis, visokios papildomos lavinimo veiklos, namo grįžta pavargę. Iš kur dar tie maži žmonės turėtų rasti jėgų padėti tėvams buityje?

Taip apkrauti vaikai, manau, pildo tėvų lūkesčius. Mažylis – lyg koks eksperimentinis triušis: prikraukime į jį visko visko ir jis bus labai protingas. Tačiau ar jis laimingas, kiekvieną dieną patirdamas tokį krūvį? Ar toks vaikas pabūna ramiai su tėvais? Ar gali iš viso užsimegzti žmogiškas tėvų ir vaiko ryšys?

Greičiausiai tam žmogučiui vis dar pasakoma: „Mes tave leidžiame į tokią gerą mokyklą, lankai tokius brangius būrelius, turi stengtis iš paskutinių." Ir vaikas girdi, kaip viskas matuojama pinigais, išoriniais, o ne vidiniais dalykais.

***

Rugsėjo mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

- Interviu su dainininke Baiba apie pirmojo vaikelio laukimą.
- Greitas smegenų maistas, arba kiek kainuoja telefonas.
- Kodėl vaikams reikia tylos: interviu Montessori metodo pedagoge.
- Vaikas prekybos centre: ką svarbu žinoti.
- Interviu su šeima, įvaikinusia romų tautybės.
- Ką vaiko piešinys sako apie jo šeimininką.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pradinukas

Visi vaikai skirtingi: 9 žingsniai, kaip mokyti priešmokyklinuką

Kalbėdami apie šiuolaikinį švietimą ekspertai išskiria būtinybę atsižvelgti į skirtingus kiekvieno vaiko ugdymo poreikius, asmenybę, mokymosi stilių ir kitas aplinkybes.

Rasa: visa šeima laukėme gimstant mažylio, bet...

Persileidimą patyrusi moteris klausia specialisto patarimo, kaip apie nelaimingą įvykį pranešti sūnui, kuris labai laukė gimstant broliuko ar sesutės.

Iki kokio amžiaus vaikai tiki Kalėdų seneliu: psichologės komentaras (4)

Toks laikas anksčiau ar vėliau ateina: kad ir kaip norėtume tikėti pasakomis ir stebuklais, vieną dieną suprantame, kad Kalėdų stebuklą po egle sukuria ne mistinio senelio, o tėčio ir mamos rankos. Kaip reaguoti tėvams, kurių vaikas ima abejoti Kalėdų senelio egzistavimu? Pasidalinti savo mintimis ir patarimais paprašėme psichologės.

Vaikas nenori mokytis: ką svarbu žinoti tėvams

Trijų vaikų mama sunerimusi dėl vyriausios dukters elgesio. Moteriai atrodo, kad aštuonmetė kelia daugiausia rūpesčių.

Psichologė – apie tėvų klaidas, kurias darome išleidę vaiką į mokyklą (2)

Pirmoką sūnų auginanti mama klausia specialistės patarimo, kaip motyvuoti vaiką mokytis. Mamai atrodo, kad sūnus visiškai neklauso jos ir nedaro, ko prašomas.

Z kartos vaikus keičia alfa vaikai: kokie jų išskirtiniai bruožai (21)

„Alfa kartos vaikai nesimokys, jeigu nematys prasmės", - naująją kartą apibūdina VGTU inžinerijos licėjaus mokytoja Rūta Filončikienė.

Vaikų kūrybiškumo lavinimas - darbas ir tėvams, ir pedagogams

Ką turi vaikai, o per laiką praranda suaugusieji? Ne pienininius dantukus ar pirmas garbanas, bet tą vaikišką gebėjimą fantazuoti ir kurti.

Pedagogė: mokymosi tempas didžiulis, vaikai pavargsta ir mokykla jiems tampa atgrasi (10)

Kodėl kiekvienais metais Lietuvoje vis jaunesni vaikai praranda motyvaciją mokytis? Kodėl į pirmą klasę ateina vaikai, turintys daug akademinių žinių, bet stokojantys kitų įgūdžių? Koks yra tėvų vaidmuo vaiko gyvenime jam pradėjus lankyti mokyklą?

Vienišo ir draugų nemėgstamo vaiko drama: psichologės patarimai (6)

Vaikas nedrąsus. Darželyje daugiausiai tyli. Mokykloje neturi draugų. Kaip padėti vaikui gerinti socialinius įgūdžius, kad jis nesijaustų vienišas ir atstumtas? Sulaukę štai tokių skaitytojų klausimų, perdavėme juos psichologei.

Kas gali slėptis už vaiko tingėjimo? (1)

Psichologai tvirtina, kad vaikų tinginystė neatsiranda tuščioje vietoje. Galbūt atidžiau pasižiūrėję į savo atžalą rasite tikrąsias šio erzinančio elgesio priežastis.

KOMENTARAS. Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: prieš ankstinant mokymąsi kviečiu labai gerai pagalvoti (17)

Psichologijos mokslų daktarė, LEU lektorė, VšĮ Vaiko psichologijos centras psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė parengė komentarą apie planus ateityje ankstinti formalųjį mokymąsi mokykloje, kuriame kelia visoms vaikus auginančioms šeimoms aktualius klausimus.

25 klausimai, kuriuos verta užduoti vaikui

Labai dažnai paklaustas, kaip sekėsi mokykloje, vaikas standartiškai atsako – gerai, normaliai. Kaip sužinoti daugiau ir prakalbinti nekalbią atžalą?

Eksperimentas: kas nutinka, kai tėvai vaikams neduoda telefono ir kompiuterio

Kviečiame atlikti eksperimentą: šeimoje paskelbti „savaitę be ekranų (arba be telefonų)“. Jeigu abejojate, ar pavyks, pradėkite nuo mažiau - lai būna artimiausias savaitgalis visoje šeimoje be ekranų.

Gebėjimas, kurio šiandien Lietuvoje trūksta ne tik vaikams, bet ir mokytojams bei tėvams

Lietuvos švietimo sistemą nuolat lydi įvairios reformos, tačiau realių pokyčių gyvenimo ir ugdymo kokybėje vis dar yra per mažai, netgi stebima mažėjimo ir blogėjimo tendencija. Taip yra todėl, kad tikrosios reformos turi įvykti ir žmonėse. Deja, praktinė patirtis rodo, kad tarp mokyklos ir tėvų/vaikų puoselėjami ne abipuse pagarba grįsti bendradarbiavimo ryšiai, bet kasdien vis gilėjanti atskirtis.

Pradėję lankyti mokyklą vaikai nustoja valgyti košę

Tik pusę Lietuvos mokyklinio amžiaus vaikų – 55 proc., pusryčiams valgo košę.