Visgi kodėl mes akcentuojame vaiko akademinius gebėjimus ir parėjusio iš mokyklos pirmiausia klausiame „Tai kiek gavai?“? Apie tai kalbėjomės su psichologe Jūrate Bortkevičiene.
Kodėl mes, tėvai, esame įpratę pirmiausia vertinti vaiko akademinius pasiekimus? Grįžus namo, neretai pirmas klausimas būna: „Tai kiek gi tu gavai?"
Mes taip įpratę, nes mus taip augino mūsų tėvai. Grįždavome iš mokyklos, ir tėveliai klausdavo: „Kiek gavai?" Ir bijodavai net pasakyti, jei gaudavai mažiau. Tai įpročio reikalas, nes mes tiesiog nežinome, ko kito klausti vaikų.
Daug paprastesnis ir geresnis klausimas būtų: „Ką sužinojai šiandien mokykloje?" Tačiau labai svarbu ne tik paklausti, bet ir išgirsti atsakymą. Nes tėvai mėgsta viską greitai daryti - grįžta namo vakare pavargę, reikia valgyti daryti, laiko nėra daug, o jei dar nusprendžia antrą kartą baigti mokyklą ir ruošia su vaikais pamokas, laiko bendravimui nebelieka. Ir jiems atrodo, kad užtenka standartinio klausimo „Kiek gavai?". Jeigu atsakymas 10 , viskas su vaiku gerai, jeigu mažiau, tai blogai, reikia kažką daryti.
Jeigu mes paklausime vaiko „Ko tu šiandien išmokai, ką sužinojai naujo?", bus visai kitaip. Iš pradžių vaikas gali atsakyti, kad nieko. Perklauskite: „Visiškai nieko?" Kokios buvo pamokos? Lietuvių? Ko mokėtės per lietuvių?". „Nieko įdomaus", - gali atsakyti „O ką neįdomaus mokeisi? Papasakok".
Tėvai turi skatinti, kad vaikas pradėtų kalbėti. O kaip išmokyti, kad vaikas kalbėtų? – Patys kalbėkite. Suaugusieji mažai pasakoja apie save, ir vaikai nemoka kalbėti. Jei vyktų ne monologas, o dialogas, vaikai išmoktų pasakotis.
Kad tėvai neakcentuotų tik akademinių rezultatų, turime žinoti, kad mokykloje vaikas įgyja kitų gebėjimų, kurių jam prireiks vėliau gyvenime. Kokių?
Manau, jeigu pakalbėtumėte su daug pasiekusiais žmonėmis, daug iš jų pasakytų, kad jų akademiniai pasiekimai nebuvo puikūs. Jie papasakotų, kad buvo „pasiutę" mokykloje, pertraukinėjo mokytoją, jiems reikėjo daugiau, ne tik pamokų. Mes, tėvai, labai dažnai orientuojamės tik į pažymius, ir tada vaikai išmoksta kalti. Iškaliau, sužinojau, atsiskaičiau, viskas, pamiršau.
Turėtume skiepyti vaikui norą mokytis, žingeidumą, norą suprasti ir panaudoti įgytas žinias. Jeigu mes tai suprasim nuo pirmos klasės, neklausinėsime vaikų: „Kiek gavai? „Kodėl pagal mokymosi reitingus esi tik penktas klasėje?".
Nelyginkime vaikų su kitais vaikais! Įsivaizduokite, kad jus vyras imtų lyginti su kitomis moterimis: „Kodėl verdi ne tokią skanią sriubą, kaip Petro žmona?". Kaip jūs jaustumėtės? Lyginimas skatina mus konkuruoti, bet ne bendradarbiauti.
Mes vaiką turime lyginti su juo pačiu, jo pasiektais rezultatais. Vaikas pažymį turi vertinti kaip galimybę pasitikrinti, ką jis moka ir kur reikia dar pasistengti. Vaikas neturi bijoti kontrolinio, jis turi jo laukti, kad galėtų suprasti, kur jam dar reikia pasistengti.
Mokykloje vaikai ugdo bendravimo gebėjimus. Vaikai turi išmokti tarpusavyje bendrauti, išklausyti, rasti informaciją ir galimus problemos sprendimus. Atėjus į darbą iš mūsų nereikalauja mokytis kažko mintinai, reikia kitų savybių, tokių kaip kūrybiškumas, mokėjimas dirbti komandoje, mokėjimas spręsti problemas. To turi mokyti mokykloje.
Kaip manote, ar mūsų pedagogai pasirengę suprasti tai, kad vaikams reikia ugdyti jūsų minėtus gebėjimus? Kad lyginti vaiką reikia su jo paties pažanga, o ne su kitų vaikų rezultatais?
Aš pati dirbu su pedagogais, vedu mokymus ir matau, kad yra mokytojų, kurie nori keistis, nori to siekti. Tačiau yra ir seno kirpimo pedagogų. Išėjęs iš universiteto pedagogas žino, kaip paruošti pamokos planą, kokia yra pamokos struktūra, bet mažai žino, kad vaikai gali jo neklausyti ir kaip užsitarnauti mokinių autoritetą. Pedagogams trūksta psichologinių žinių. Jei vaikas mokykloje per pamokas netinkamai elgiasi, jis yra nurašomas kaip „blogas". Jis nėra blogas, jam kažko trūksta ir reikia ieškoti būdų, kaip tam vaikui padėti. Vaiko raidai ir psichologijai pedagoginėse studijose turi būti skiriama daugiau dėmesio.
