Pedagoginės psichologijos magistrė, sisteminės pakraipos šeimos terapeutė, konsultuojanti vaikus, jaunuolius ir paauglius Magdeburgo mieste, Vokietijoje, Palmira Repšytė-Scharf teigia, kad pirmiausia reikia stebėti vaikus, tyrinėti jų smalsumą, žingeidumą bei tenkinti jų informacijos poreikį atsižvelgiant į vaiko amžių.
Ikimokykliniame amžiuje svarbu neišsigąsti ir neišgąsdinti
Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau tikriausiai žino arba bent jau įtaria, kad Senelio Šalčio nėra, kad vaikus atneša ne gandras, o jie gimsta iš mamos. Jie stebi nėščias moteris savo aplinkoje, susilaukia brolių ar seserų, girdi apie tai kalbančius suaugusiuosius. Jie dažniausiai žino, kad nuogi vyrai skiriasi nuo nuogų moterų. Jei nėra matę gyvenime, tai reklamoje – tikrai.
Ir nieko nėra neįprasto, jei mažieji tyrinėtojai nusprendžia pasmalsauti, kaip tai atrodo pas juos, o kaip pas priešingos lyties draugę ar draugą. „Svarbiausia tėvams ar auklėtojoms neišsigąsti ir neišgąsdinti vaiko. Geriau ramiai paaiškinti, kad jei nori save apžiūrėti, gali tai daryti ten, kur kiti nemato.
Ikimokyklinukai yra žingeidūs, mokosi naujų žodžių ir jau daug kartų yra girdėję, kad žmonės gali būti seksualūs. Kuris iš suaugusiųjų paaiškina, ką tai reiškia? Todėl vaikas pasitelkia „vidinį vertėją", pagal savo amžių ir patirtį, ir stengiasi suprasti, „išsiversti" naujus žodžius. Žodis „seksualus" dažnai vaikams reiškia „gražus", – teigia P. Repšytė-Scharf.
Ji pataria, jog ikimokyklinio amžiaus vaikui paaiškinti, kas vyksta tarp dviejų žmonių, kad atsirastų vaikelis, reikėtų paprastai, vaiko kalba, keliais sakiniais. „Dažniausiai užtenka apibūdinimo, kad suaugusieji nuogi guli lovoje ir mylisi. Smalsesni vaikai gali užduoti ir konkretesnių klausimų. Galite nebeišvengti išsamesnio apibūdinimo, kad mylintis dalyvauja „pimpaliukas" ir „makštutė" ar pan. Fantazijai nėra ribų, bet tuos kelis sakinius ištarus ir prakaitui išmušus, tikrai palengvės, nes vaikas sužinos apie tai, kas jam seniai jau rūpi. Ir ne kažką iš kažko, o iš jūsų", – sako šeimos terapeutė. Jos teigimu, svarbiausia šiame amžiuje nenutylėti, o konkrečiai pavadinti, trumpai paaiškinti, o kaip tai padaryti, šeimos psichologė tėvams patars jiems skirtame organizacijos „Mentor Lietuva" seminare „Kaip kalbėti su vaiku apie seksualumą?".
Pradinukams galima padėti juos informuojant
„Nustebtumėte sužinoję, kokius klausimus užduoda 9–10 metų vaikai per lytinio ugdymo užsiėmimus. Jie jau yra girdėję apie cezario pjūvį, skaitę žurnale apie moterį, kuri aštuonis vaikus pagimdė, matę per televizorių anksti ryte, kai tėvai dar miegojo, kad dvi moterys nuogos vonioje su vienu vyru kažką darė. Vaikai turi informacijos, kurią ne visada supranta", – teigia psichologė.
Pasak jos, dažnai šio amžiaus vaikai dar neturi svarbios informacijos apie savo kūną. „Kai kurios mergaitės išgyvena didelę baimę. Jos galvoja, kad mirtinai serga, nes per klasės išvyką pradeda kraujuoti iš ten, iš kur dar niekada nekraujavo. Smulkaus sudėjimo berniukai kartais ne juokais bijo, kad jie turi mitybos sutrikimų, nes mama nuolatos sako, kad jis neauga dėl to, kad nevalgo. Tokio amžiaus vaikams galima labai padėti juos informuojant apie brendimą, apie kūno pokyčius ir apie kūnišką žmonių meilę. Svarbu, kad vaikas jaustų ir žinotų, jog gali klausti, jei kas neaišku", – pabrėžia P. Repšytė-Scharf.
Ji pastebi, jog vaikai kartais būna sutrikę, prisirinkę neaiškios, klaidinančios ar šleikštulį keliančios informacijos. „Jei turite įtarimų, kad taip gali būti, pakalbinkite savo vaiką, paaiškinkite taip, kaip patys mąstote, savais žodžiais, gal panašiai taip: „Gal tau teks pamatyti ar išgirsti apie moterų ir vyrų santykius, apie mylėjimąsi kažką, kas pasirodys keista ar nemalonu. Gali manęs visada klausti, aš pabandysiu tau paaiškinti". Aiški ir vaizdinga informacija, trumpas pokalbis su mama (mergaitėms) ir su tėčiu (berniukams) dažniausiai yra viskas, ko reikia", – pataria šeimos terapeutė.
Paauglystėje reikia aiškiai kalbėti apie lytiškumą
Paauglystėje vaikas jau yra prisirinkęs nemažai informacijos iš įvairių šaltinių ir turi susiformavęs kažkokį supratimą apie seksualumą. „Jis dalinasi savo žiniomis su bendraamžiais, gal, kalbėdamas rimtai, o gal nešvankiai juokaudamas. Ir tai normalu. Paaugliai žino, kad yra temų, apie kurias garsiai, o juolab su tėvais nekalbama. Kartu jie stebi tėvus intymiais momentais ar žiūri atviresnių scenų filmus, tarsi nebyliai klausdami, ar tėvai žino apie tai, kad jis jau irgi daug ką žino. Jei norite išlaikyti tarpusavio pasitikėjimą, jei norite, kad vaikas išdrįstų į jus kreiptis prispyrus bėdai, reikėtų aiškiai kalbėti apie lytiškumą ir seksualumą. Gali kilti klausimas, kada tai daryti? Tėvai patys dažnai jaučia, kada yra tas laikas, jie pažįsta savo vaikus geriausiai. Antra vertus, laukti iki aštuonioliktojo gimtadienio nerekomenduočiau", – sako psichologė.
Pradėti šį pokalbį ir tėvams, ir vaikams yra drovu. Bet tėvai pirmi turėtų įkvėpti drąsos ir pakalbinti savo atžalą, nes vaikai retai patys kreipiasi į suaugusiuosius. Jiems taip pat drovu, o kai kurie gal ir bijo papildomos kontrolės ir laisvės apribojimo.
„Įspėkite vaiką, kad norite tada ir tada su juo pasikalbėti apie tai, kas jums, kaip tėvams, ir tikriausiai jam, kaip augančiam paaugliui, svarbu. Tikriausiai bus tinkamiausia, jei su berniuku kalbėsis tėtis, o su mergaite – mama. Pokalbis su abiem tėvais iš karto – tikras išbandymas. O pradėti reikėtų nuo savęs – papasakoti apie tai, kas jus neramina, kaip jums atrodo, ką vaikas turėtų žinoti, pasiūlykite informaciją", – pataria psichologė.
Pasak jos, kalbantis su paaugliu, reikėtų savais žodžiais paaiškinti, jog domėtis seksualumu ir lytiškumu paauglystėje yra normalu, kad žinoti apie lytinius santykius yra normalu, kad įsimylėti ir jausti potraukį yra normalu. „Jei jaučiate, kad situacija jūsų vaikui nėra labai maloni, netempkite laiko ir neskaitykite paskaitų. Svarbiausia vykstant pokalbiui parodyti, kad vaikas jums yra svarbus, kad visada gali kreiptis, jei jam kažkas įdomu, neaišku ar turi bėdų", – pataria psichologė, daugiau rekomendacijų tėvams pateiksianti spalio 4 d. organizacijos „Mentor Lietuva" Vilniuje rengiamame „Tėvystės antradienių" ciklo seminare.
Dažnai tėvai bijo, kad suteikiant informaciją galima vaikus paskatinti ankstyviems lytiniams santykiams ar homoseksualumui. Pasak P. Repšytė-Scharf, tai visiškai suprantama, bet nepagrįsta baimė. Ir patirtis, ir mokslinės apklausos rodo visai ką kita. Dažniausiai būtent informacijos stoka, nedėmesingumas vaikų seksualiems jausmams, jų meilei ir aistroms, neturėjimas su kuo atvirai pasikalbėti sukelia neigiamų padarinių. Jei informacija prieinama ir jei suaugęs žmogus, kuriuo pasitikima, kuriam atsiveriama esant neaiškumams ar problemoms, yra šalia, tai vaikai atsirenka pagal savo brandos lygį ir poreikius, kas jiems artima, reikalinga, suprantama, o kas ne.
