Kaip tėvams atpažinti, kad jų vaikas patiria patyčias, ir kaip suteikti pirmąją pagalbą

Vis dar tenka nugirsti komentarų: „Ir kiek gi galima kalbėti apie tas patyčias". Atsakymas labai paprastas, kol problema paplitusi – tol reikia apie ją kalbėti, analizuoti ir edukuoti.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šį kartą žvilgsnį kreipiame į tėvus. Kokie jautrūs, įžvalgūs ir supratingi turime būti mes, tėvai, patyčių akivaizdoje?

Ką privalome žinoti, kad prireikus galėtume suteikti adekvačią pagalbą savo vaikams? Į tėvams aktualius klausimus atsakymų ieškome kartu su psichologe Vaida Babrauskiene ir DofE nacionalinės programos vadove Inga Čėsnaite.

Pastebėkite pokyčius savo vaikų elgesyje

Pirmas ir labai svarbus momentas – atpažinti, ar jūsų vaikas patiria mokykloje patyčias. Tikrai ne visi vaikai apie tai prasitaria tėvams, kitiems šeimos nariams ar mokytojams. Daugelis yra linkę slėpti savo jausmus ir išgyvenimus, nes atvirą pasipasakojimą dažnas traktuoja kaip skundimą. Paaugliai taip pat jaučiasi nepatogiai pasakodami savo problemas, nes brendimo laikotarpiu išgyvena norą atsiskirti nuo tėvų, o tai reiškia, siekia visą atsakomybę prisiimti sau, nenori pripažinti, jog kartais jiems taip pat reikia pagalbos arba tiesiog žino, kad tėvų kompetencija padėti jiems yra per menka.

Pirmuoju signalu, bylojančiu apie galimai patiriamas patyčias, tampa pasikeitęs vaiko elgesys. Artimai bendraujantys šeimos nariai pokyčius tikrai pastebės iš karto.

Tad faktas, kad tyla ir nekalbėjimas apie santykius mokykloje, dar nereiškia, kad problema neegzistuoja, anaiptol. Pirmuoju signalu, bylojančiu apie galimai patiriamas patyčias, tampa pasikeitęs vaiko elgesys. Artimai bendraujantys šeimos nariai pokyčius tikrai pastebės iš karto. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į vaiko nenorą eiti į mokyklą be jokios priežasties, irzlumą, liūdesį, neįprastą emocingumą iš jos grįžus. Dar aiškiau apie vaiką užklupusias problemas signalizuoja sugadinti vaiko daiktai, rūbai, mėlynės, įdrėskimai ar kitos fizinio smurto žymės.

Pirmoji reakcija – išklausyti

Kokia turėtų būti tėvų reakcija? Visų pirma – išklausykite. Psichologė Vaida Babrauskienė pataria pokalbį pradėti ne klausinėjimu, bet savo pastebėjimų pasidalinimu. Pavyzdžiui, „Pastebiu, jog išgyveni kažkokį nerimą, susijusį su mokykla" (jei pasireiškia tik vaiko emocinės reakcijos), arba, „Pastebėjau, kad tavo rūbai suplyšę, o tu sunerimęs. Įtariu, kad mokykloje tau kažkas nutiko".

Leiskite išsipasakoti vaikui. Nemoralizuokite, nepatarinėkite, neaiškinkite, negąsdinkite patyčių fantomu, bet pasistenkite išgirsti. Išsiaiškinkite, ar tai vienkartinis konfliktas, ar tokio pobūdžio konfliktai vyksta dažnai. Būtinai pasakykite vaikui, kad pasipasakodamas pasielgė labai teisingai, padrąsinkite, patikinkite, kad jis besąlygiškai gali tikėtis jūsų pagalbos bet kada. Pokalbio metu paklauskite, kokios pagalbos iš jūsų tikisi pats vaikas. Tik išgirdę atsakymus kartu su juo planuokite atitinkamus veiksmus ir priimkite sprendimus.

Mokykite spręsti konfliktus

Labai dažnai vaikai išsipasakoję tėvams ir sulaukę padrąsinimų nori išvengti suaugusiųjų įsikišimo ir pabandyti problemą išspręsti patys, ypač jei konfliktas vienkartinis ir vaikas jaučiasi pats prisidėjęs prie tokios įvykių raidos arba bijo dar didesnių priekabių ir bendraamžių atstūmimo, jei vyksta nuolatinis tyčiojimosi procesas.

Jei išsiaiškinate, kad tai vienkartinis konfliktas, kad ir kaip būtų sunku, jūs galėtumėte leisti vaikui pačiam užbaigti konfliktą, tačiau prieš tai su juo reikia aptarti jo planuojamus veiksmus ir galimus tų veiksmų rezultatus. Taip pat turėtumėte aptarti tolimesnius veiksmus, jei kartais pirmasis mėginimas nepavyktų. Psichologė pabrėžia, kad ypač SVARBU stebėti, kad dėl patirties stokos vaiko planuose neatsirastų kerštavimo elementų, kas skatintų tolimesnę konflikto plėtotę. Tačiau leisti „pabandyti pačiam", anot Vaidos yra būtina, nes „leisdami vaikui pačiam planuoti veiksmus, kreipdami juos taikiu problemos sprendimo keliu ir parodydami, jog vaikas neprivalo iš karto rasti tinkamiausio sprendimo, o gali klysti ir ieškoti geresnio, jūs stiprintumėte jo savaveiksmingumo jausmą ir apsaugotumėte nuo bejėgiškumo pojūčio. Taip pat vaikas jaus, kad pasitikite juo, jo nekritikuojate, kas leis jam labiau pasitikėti jumis ir jausti jūsų psichologinę paramą."

Leiskite išsipasakoti vaikui. Nemoralizuokite, nepatarinėkite, neaiškinkite, negąsdinkite patyčių fantomu, bet pasistenkite išgirsti. Išsiaiškinkite, ar tai vienkartinis konfliktas, ar tokio pobūdžio konfliktai vyksta dažnai. Būtinai pasakykite vaikui, kad pasipasakodamas pasielgė labai teisingai, padrąsinkite, patikinkite, kad jis besąlygiškai gali tikėtis jūsų pagalbos bet kada.

Abejojantiems savo ar vaiko kompetencija išspręsti mokyklinę situaciją saugiai, Vaida rekomenduoja kreiptis į mokyklos psichologą, kuris galėtų suteikti diskretišką pagalbą apsaugant jūsų vaiką neišduodant informacijos šaltinio. Būtų labai gerai, jei jūsų vaikas šį pagalbos būdą žinotų, juo pasitikėtų ir mokykloje jaustųsi turintis jam atstovaujantį suaugusį asmenį.

Patyčių atveju nedelskite kreiptis pagalbos

Jei konfliktas ne vienkartinis, ir išsiaiškinate, kad jūsų vaikas nuolat patiria priekabes ir pažeminimus – informuoti klasės auklėtoją, mokyklos pagalbos vaikui specialistus ir mokyklos administraciją būtina nedelsiant. Patyčios dažniausiai yra grupinis procesas, jame dalyvauja ne tik patyčių iniciatoriai-vykdytojai, bet ir stebėtojai, suteikiantys toms patyčioms palaikymą. Tad sustabdyti jas gali tik bendros jūsų visų pastangos. „Tėvai turi didelę galią padėti mokyklose suvaldyti patyčių apraiškas padrąsindami savo vaikus kreiptis pagalbos, įgalindami juos konstruktyviai spręsti vienkartinius konfliktus, ir bendrai su mokyklos bendruomene spręsdami pasikartojančias netinkamo elgesio apraiškas," – tėvų vaidmenį patyčių situacijoje reziumuoja psichologė.

Padėkite vaikui ugdyti savivertę bei pasitikėjimą savimi

Dar vienas svarbus klausimas, kirbantis tikrai ne vieno tėvo širdyje – ar įmanoma savo vaiką paruošti tokioms situacijoms? Kaip auginti emociškai stiprų, stiprios savivertės žmogų, kuris netaptų patyčių auka?

Savo patirtimi šiais klausimais dalijasi DofE nacionalinės programos vadovė, Inga Čėsnaitė. Ji, visų pirma, pabrėžia pasitikėjimo savimi, stiprių socialinių įgūdžių svarbą ir išskiria vieną svarbų gebėjimą – psichologinį atsparumą. „Tai asmens gebėjimas net ir patyrus nesėkmę ar susidūrus su sunkumais nepasiduoti ir toliau siekti savo užsibrėžto tikslo, veikti pagal savo vertybes. Stipresniu psichologiniu atsparumu pasižymintis vaikas nebijo pasipriešinti skriaudėjams, nebijo nepaklusti jų reikalavimams arba kreiptis pagalbos į suaugusius, kuriais pasitiki. Jis žino, kad yra buvę sunkių situacijų, bet visada yra būdas kaip išeiti iš tos situacijos ir kad tokia situacija nesitęsia amžinai," – savo įžvalgomis dalijasi Inga.

Psichologinis atsparumas – tai asmens gebėjimas net ir patyrus nesėkmę ar susidūrus su sunkumais nepasiduoti ir toliau siekti savo užsibrėžto tikslo, veikti pagal savo vertybes. Stipresniu psichologiniu atsparumu pasižymintis vaikas nebijo pasipriešinti skriaudėjams, nebijo nepaklusti jų reikalavimams arba kreiptis pagalbos į suaugusius, kuriais pasitiki.

Vienas iš patarimų tėvams, norintiems ugdyti savo vaikų pasitikėjimą savimi – sudominti juos neformalaus ugdymo programomis, kurių metu vaikas gali labai aiškiai pamatyti savo veiklos rezultatus. Puikus pavyzdys – tarptautinė DofE programa, kurios kiekvienas dalyvis kviečiamas išsikelti asmeninio tobulėjimo tikslą savanorystės, sporto, įgūdžių lavinimo srityse. Dalyvis pažada sau pačiam ir programos mentoriui, kad, pavyzdžiui, per 6 mėn. perskaitys 3 knygas anglų kalba. Ir perskaito! Būtent šie, pačių pasiekti apčiuopiami rezultatai, anot Ingos, padeda jaunuoliui patikėti, kad jis gali padaryti, tai ką užsibrėžė, o taip auga pagarbos sau jausmas. Paaugęs pasitikėjimas savimi atveria duris toliau jaustis drąsesniu ir imtis didesnių iššūkių.

DofE programos vadovė taip pat pastebi, kad neformalaus ugdymo veikla vaikui padeda įsilieti į bendraminčių grupę, kurioje jis gali kurti stiprius ir draugiškus socialinius ryšius. Tai padeda suprasti, kad klasė, kurioje mokaisi, nėra vienintelė bendruomenė, kurios nariu gali būti. Neformalaus ugdymo programose ar kitose popamokinėse veiklose atsiranda galimybė laisvai apsispręsti, kur ir su kuo norisi būti pagal savo pomėgius, interesus, vertybes.

Tad reziumuojant galima teigti, kad vaikai ir jaunuoliai, priklausantys įvairioms alternatyvioms bendruomenėms, net ir susidūręs su patyčiomis ar atstūmimu mokykloje, gali jaustis tvirtais, išsaugoti pasitikėjimą savimi. Taip pat svarbu nepamiršti, kad vaiko pasitikėjimą savimi bei psichologinį tvirtumą taip pat augina ir tėvų meilė, pagarba, dėmesys bei tikėjimas vaiko jėgomis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pradinukas

Informatikos mokysis vaikai nuo pirmos klasės

Šiais metais 10 mokyklų pirmokai dalyvavo projekte „Informatika pradiniame ugdyme", kitais mokslo metais naujovė bus išbandoma dar 90 mokyklų.

Švietimo ekspertai: matematiką reikia ne kalti, o mokytis jos moderniais metodais

Tradicinės matematikos pamokos nebetinka šiuolaikiniams vaikams, teigia specialistai. Kai didžiąją dalį darbo už mus gali atlikti kompiuteriai, o beveik visą informaciją galima rasti internete, svarbiausiais gebėjimais tampa ne mintinai išmoktos formulės, o mokėjimas suprasti dalyko esmę, ją išdėstyti ir spręsti problemas bendradarbiaujant su kitais komandos nariais.

Psichologė: kas geriau vaikui vasarą – stovykla ar močiutė kaime (4)

Prasidėjus vasarai, aplink mirgėte mirga įvairiausių pasiūlymų vaikams rinktis stovyklas: ir pradinukams, ir paaugliams. Ar iš tiesų jos yra geriau, negu poilsis kaime pas močiutę? Ką daryti, jei vaikas sako nenorįs važiuoti į stovyklą?

Didžiulės permainos darželių ir mokyklų valgyklose: kas keičiasi iš esmės

Sveika mityba – iššūkis ne tik šeimoms, bet ir mokymo įstaigoms. Nuo sovietmečio įsigalėję prasti mitybos įpročiai, remiantis vien kalorijomis ir trimis maistinėmis medžiagomis – baltymais, riebalais ir angliavandeniais – nuvedė viešąjį maitinimą į aklavietę.

Psichologė Asta Blandė: „Kaip elgtumėtės, jei kažkas jums iš rankų išplėštų telefoną?"

Prasidėjo vasara, baigėsi pamokos, o atostogauti dar neišvykę tėvai paliks savo atžalas karaliauti namuose ir su draugais kieme.

Vaikystė tarp ekranų: nerimą keliantys naujausi tyrimai ir esminiai patarimai tėvams

Garsi klinikinės vaikų psichologijos specialistė, dr. Elizabeth Kilbey teikia pagalbą šimtams vaikų bei jų šeimos narių ir pastebi, kad vaikų „ekranų manija" – labiausiai aptariama šiuolaikinio vaikų auklėjimo tema.

Knygą vaikams apie Žygimantą Augustą parašę autoriai: didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu jis tapo būdamas vos 9 metų

Žygimantas Augustas – vienas garsiausių Lietuvos valdovų, apie kurio galią ir valdymo laikotarpį kuriamos legendos, tačiau apie jo vaikystę ir ankstyvą pakėlimą į didžiuosius kunigaikščius beveik nekalbama.

Kaip lavinti vaiko dėmesį ir susikaupimą

Vieni vaikai gali daugybę laiko praleisti piešdami, kitiems vos ant lapo nubrėžus porą linijų norisi viską mesti ir imtis kitos veiklos.

Vaikas pirmokas, o į mokyklą eiti jau nebenori: psichologės komentaras (1)

Panašią situaciją yra patyrusios daugelis šeimų. Vieną dieną vaikas pareiškia, kad nenori eiti į mokyklą.

Vasaros galvosūkis tėvams – vaikų atostogos

Galvosūkis, neretai virstantis galvosopiu... Vaikų vasaros atostogos trunka kur kas ilgiau, nei dirbančių tėvų, tad klausimas, kaip užimti vaikus vasaros atostogų metu, vis dar labai aktualus.

Tėvai nepritaria, kad į mokyklą visi vaikai pradėtų eiti 6 metų (1)

Pasisakantieji už tai, kad vaikai Lietuvoje ir toliau mokyklą privalomai pradėtų lankyti nuo septynerių metų, taria „ne" privalomam mokyklos pradžios ankstinimui ir renka parašus po peticija, kurią inicijavo Vaiko psichologijos centras.

Vaikų vasaros stovyklos įkandamos toli gražu ne visoms šeimoms

Dirbantys tėvai gali bent savaitei išleisti vaiką į vasaros poilsio stovyklą. Tačiau jei stovykla negauna valstybės paramos ir tenka mokėti visą kainą, vaikų vasaros poilsis tampa prieinamas tik kiek didesnes nei vidutines pajamas turinčioms šeimoms.

Specialistai sunerimę: vis daugiau mokinių nemoka tinkamai laikyti rašymo priemonės (2)

Išmaniųjų technologijų naudojimas lėtina vaikų smulkiosios motorikos vystymąsi, įspėja Didžiosios Britanijos medikai.

Vaikas skundžiasi, kad pedagogė ant jo rėkia: kaip elgtis tėvams (1)

Pirmokę dukterį auginanti mama klausia specialisto patarimo: ką daryti, jei mokytoja pasitaikė itin valdingo būdo ir mergaitė ne kartą skundėsi, kad ją mokytoja aprėkė.

Priešmokyklinis ugdymas – penkerių metų vaikams (2)

Siekiant, kad daugiau 4-6 metų vaikų lankytų švietimo įstaigas, daugiau penkiamečių dalyvautų priešmokyklinio, o šešiamečių - pradinio ugdymo programoje, įteisintas mokymosi ankstinimas.