NUOMONĖ: ar tikrai mokykla yra pagrindinis veikėjas patyčių spektaklyje? Manau, kad ne

 (3)
Kova prieš patyčias: koks čia yra tėvų vaidmuo?
© Fotolia

Iš karto norėčiau pasakyti, kad esu realistė ar net pesimistė, kai kalbama apie kovą prieš patyčias. Kovoti, žinoma, reikia, bet kažin ar galima šią kovą laimėti. Nors dažnai patyčios pateikiamos kaip šių dienų skaudulys ir problema, taip tikrai nėra. Nors ir kaip norisi idealizuoti praeitį, o dabartį demonizuoti, patyčios egzistavo visada ir, deja, greičiausiai toliau egzistuos, nes visada bus žmonių, kurie patyčių visiškai nelaikys problema, o žiūrės į jas kaip į absoliučiai normalų reiškinį. Kol egzistuos toks požiūris, egzistuos ir patyčios.

Tačiau, kaip jau ir minėjau, tai visiškai nereiškia, kad nereikia kovoti su patyčiomis. Galbūt mano pesimizmas per didelis ir žengiant po mažą žingsnelį visuomenė pasieks tokią raidos stadiją, kurioje nebeliks vietos patyčioms.

Šis straipsnelis yra skirtas tėvams. Pastebėjau tendenciją, kad kalbant apie patyčias, kaip centrinė figūra visuomet išskiriama mokykla. Tai, žinoma, natūralu, nes būtent mokykla yra ta fizinė erdvė, kurioje patyčios daugiausia tarpsta. Tad garsiau nuskambėjus vienam ar kitam patyčių atvejui, visų žvilgsniai krypsta į mokyklą, į pedagogus. Tačiau ar tikrai mokykla yra pagrindinis veikėjas patyčių spektaklyje? Mano tvirtu įsitikinimu tikrai ne, juk pirmiausia vaiko elgesį formuoja būtent šeima. Taip, kolektyvas, draugai gali turėti įtakos, keisti vaiko elgesį, bet tai yra tik atoveiksmis, nes tai, kiek mūsų vaikas bus imlus aplinkos įtakai, lemia auklėjimas, šeimoje suformuota vertybių sistema.

Man ši tema yra asmeniška, tad visa tai, ką rašysiu, nėra vien teoriniai pasamprotavimai, tai taip pat ir patirtis, kuria noriu pasidalinti su jumis. Tad koks gi tėvelių vaidmuo kovos prieš patyčias istorijoje? Šiame straipsnyje bandysiu atsakyti į šiuos klausimus: „ką daryti, kad mano vaikas nesityčiotų?", „ką daryti, kad iš mano vaiko nesityčiotų?", „ką daryti, jei iš mano vaiko tyčiojamasi?" – pastaroji dalis pati svarbiausia, tad jei dabar susiduriate su šia problema galite neskaityti visko, o tiesiog peršokti prie šios dalies...

Ką daryti, kad mano vaikas nesityčiotų?

Tai turbūt pirmasis klausimas, į kurį derėtų sau atsakyti, nors atsakymai į jį, rodos, labai elementarūs. Pirmiausia – asmeninis pavyzdys. Naivu tikėtis, kad girdėdamas tėvus, kad ir už akių apkalbant kaimynę („na, bet Birutė, šiandien kai pamačiau, tai atrodo kaip beždžionė, baisu žiūrėti“), pravardžiuojant bendradarbį („su tokiu asilu, kaip Petras, dar neteko dirbti“) ar tiesiog juokiantis iš negražios kokio nepažįstamojo pavardės, vaikas neišmoks šios pamokos – pajuokti, pravardžiuoti yra galima ir net gi gerai, nes štai kaip smagiai tėvai krizena.

Kitas itin svarbus dalykas – patyčių neturėtų būti pačioje šeimoje ir pirmiausia vaiko atžvilgiu – „Na, bet tu ir liaušis, vėl leidai mergaitei atimti žaisliuką", „visiškas dundukas esi, vėl dvejetą gavai". Tiesa, negaliu neatkreipti dėmesio į dar vieną patyčių rūšį, kuri mūsų visuomenėje labai dažna ir tokia įsigalėjusi, kad visiems atrodo, kad taip ir turi būti. Tai yra vyresnio amžiaus žmonių (pastebėčiau dažniau moterų) maniera kalbėti su mažu vaiku aiškiai parodant, kad vaikas yra menkesnis, nesupratingesnis ar tiesiog kvailas. Dažnai į vaiką kreipiamasi su visiškai kvailais klausimais, replikomis, kurių tikslas yra ne tik sumenkinti, bet ir įžeisti, supykdyti vaiką. Iš kur tai? Ogi iš ten pat, kaip ir bet kokių patyčių paskatos – jaustis viršesniam, geresniam pažeminus kitą. „Oi koks gražus tavo triušiukas, o tai kada mes jį valgysim", „kokį čia įdomų žaisliuką turi, tai gal atiduok man, aš irgi noriu tokį turėti", „oi kokia tavo mamytė gera, kaip skaniai valgyt daro, mes tavo mamytę paimsim ir išsivešim, mums irgi tokios geros mamytės reikia", „vaje, kokia tu graži mergytė, imsim ir pasiliksim tave, nebeišleisim namo". Ar teko girdėti panašių frazių savo vaiko adresu? Man tai teko ir ne kartą. Kaip reaguojate? Suokalbiškai šypsotės, stebėdami sutrikusį, supykusį vaiką ar nepiktai, bet griežtai pasakote pašnekovui, kad taip tyčiotis iš vaiko negalima?

Visada renkuosi antrąjį variantą, nors visuomet stengiuosi tai daryti itin diplomatiškai, ne kartą yra buvę, kad pašnekovė įsižeidė ir visiškai nesuprato, ko gi aš čia noriu, juk tokia bendravimo su vaiku maniera yra nuo seno priimta. Bet kuriuo atveju yra akivaizdu: jei patys nesityčiosime iš kitų, o svarbiausia iš savo vaiko, taip pat neleisime kitiems to daryti, nesukursime precendento vaikui taip elgtis pačiam.

Visgi, vien asmeninio pavyzdžio neužtenka, tikrai reikėtų pasitaikius progai nuo pat mažų dienų kalbėti apie individualumą, apie „kitokius" žmones, apie kito žmogaus teisę galvoti, atrodyti, elgtis kitaip. Visada labai gerai, kai tokie pokalbiai iliustruojami gyvais pavyzdžiais. Taip pat svarbu ugdyti vaiko empatiją, poreikį ginti, užstoti kitus, pasitikėjimą savimi, teisybės poreikį, tuomet yra šansų, kad mūsų vaikas ne tik nesityčios, bet ir apgins tuos, iš kurių tyčiojamasi.

Ką daryti, kad nesityčiotų iš mano vaiko?

Turbūt svarbiausias dalykas, ką galime padaryti patyčių prevencijai – ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Tėvų palaikymas, supratimas ir parama yra itin svarbūs vaikui nuo pat mažų dienų. Pasitikėjimas savimi tikrai be galo plati ir daug savyje talpinanti sąvoka. Kaip mes galvosime apie vaiką, kokiu jam leisime jaustis, toks jis ir jausis. Tad pirmiausia labai svarbu nuolat motyvuoti vaiką, girti – vaikas visas pagyras absorbuoja į save tarsi kempinė. Žinoma, pagyrimai turėtų būti pamatuoti ir pagrįsti.

Turbūt svarbiausias dalykas, ką galime padaryti patyčių prevencijai – ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Tėvų palaikymas, supratimas ir parama yra itin svarbūs vaikui nuo pat mažų dienų.

Taip pat labai svarbu, kaip reaguosite į vaiko nesėkmes, ar tai priimsite kaip momentinius vaiko gyvenimo epizodus, ar globalizuosite: „tau nepasisekė, tu nevykėlis, tu nieko nesugebi". Tik mes, suaugusieji, galime išmokyti vaiką klysti ir mokytis iš tų klaidų, tačiau dėl tos klaidos neprarasti pasitikėjimo savimi. Kitas svarbus dalykas yra skatinti vaiką siekti, skatinti nebijoti tų nesėkmių (bet jeigu mes, tėvai, palaikysime, padėsime nesėkmes išgyventi, tai vaikas jų ir nebijos), neslopinti iniciatyvos vien dėl to, kad patys galvojame, kad jam nepavyks arba kad bijome paties proceso. Labai elementarus pavyzdys iš pačių mažiausiųjų gyvenimo – tėvelių elgesys žaidimų aikštelėje. Vienos mamos net neprileis savo mažojo prie karstymuisi skirtų įrenginių („per mažas, nukrisi, susižeisi"), kitos kaip tik skatins lipti, bus šalia, saugos. Štai nuo tokių rodos mažų dalykų prasideda didelis vaiko pasitikėjimas savimi.

Tiesa, būtina pridurti, kad jei turime palaikyti vaiko norą daryti, siekti, taip pat turime protingai susitaikyti ir su jo sprendimu kažko nedaryti. Čia tinka net ir tas pats pavyzdys su karstynėmis: jei vaikas nenori, tikrai nereikėtų jo versti, žinoma galima pasiūlyti, paskatinti, bet taip pat būti pasiruošus ir neigiamam atsakymui. Tai, kad tėvai atsižvelgia į vaiko nuomonę, parodo koks mažasis žmogus yra svarbus ir prideda didelį kiekį taškų į pasitikėjimo savimi fondą. Taip pat labai svarbu ir tai, apie ką jau kalbėjau – netoleruoti jokių patyčių vaiko atžvilgiu kiek tik tai priklauso nuo mūsų. Tai, kad tėvai jį gina, parodys vaikui, kad tyčiojimasis yra netoleruotinas, kad apsiginti būtina ir galima. Taigi, pasitikėjimo savimi ugdymas yra svarbiausia, ką galime padaryti, kad mūsų vaikas išvengtų patyčių, nes paprastai tie, kurie tyčiojasi aukomis renkasi silpnus, užguitus, savimi nepasitikinčius vaikus, o tų, kurie yra ir jaučiasi stiprūs, jie bijo.

Ką daryti, jei iš mano vaiko tyčiojamasi?

Tai pats skaudžiausias klausimas. Visgi pradėkime nuo to, kad jei norime įsikišti, pirmiausia turime apie tai sužinoti. O čia jau vienareikšmiškai viskas priklausys nuo to, kokie santykiai mus sieja su vaiku, kokią bendravimo patirtį turime. Į faktą, kad iš jo tyčiojamasi, vaikas, be abejo, žiūrės labai skausmingai, kaip į didžiulę nesėkmę ir gėdą. Tad jei praeityje nesėkmių atveju jis sulaukdavo tik tėvų pasmerkimo, bet ne palaikymo, maža tikimybė, jog tėveliai sužinos, kad kažkas negerai. Poreikį ir norą atsiverti nelaimės atveju nulems tai, ar tėvai nuo pat mažens atsiliepdavo į vaiko pagalbos šauksmą. Nors tai atrodo visiškai nesusiję dalykai, bet svarbu net ir tai, kaip kūdikystėje tėvai elgėsi pravirkus mažyliui, ar reaguodavo į verksmą ramindami, nešiodami, ar palikdavo išsiverkti, kad „nepriprastų prie dėmesio ir rankų". Kitas dalykas, kuris būtinas, kad vaikas pasidalintų savo išgyvenimais dėl patyčių, yra, kad tyčiojimosi vaikas nesuvoktų kaip normos, kad negalvotų jog „čia nieko tokio", tad kaip jau kalbėjome, nuo pat mažens turi būti formuojamas neigiamas vaiko požiūris į patyčias.

Jeigu puoselėjate su vaiku šiltus santykius ir jis atsivėrė jums bei papasakojo apie patyčias, pirmiausia labai kontroliuokite savo reakciją, čia reikės daug diplomatijos. Tai neturėtų būti išgąstis (tada ir vaikas dar labiau išsigąs), neturėtų būti demonstruojamas ir atviras gailestis (gailestis dar labiau smogs per vaiko savivertę), tačiau tuo pačiu būtina parodyti, kad suprantame vaiko išgyvenimus, kad jam skaudu, kad jis įžeistas, o didžiausia klaida būtų pozicija – ai, čia nieko tokio. Teisingiausia ir natūraliausia reakcija turbūt būtų pasipiktinimas. O tada jau viskas priklauso nuo situacijos: kokios tai patyčios, koks jų mastas. Jei kalbame apie epizodines patyčias žodžiu, reikėtų su vaiku aptarti patyčių esmę, ko siekia besityčiojantis – o siekia, be abejo, pirmiausia sukelti skausmą, įžeisti, tad vaiką galima pamokyti „atsikirsti" į patyčias reakcija – parodyti, kad jo neveikia besityčiojančio žodžiai ir veiksmai, kartais tokia reakcija padaro stebuklą, juk natūralu, kad besityčiojantis turi savo lūkesčius, kad auka pasimes, įsižeis, apsiverks, to nesulaukus lyg ir nebelieka motyvo tyčiotis. Kitas būdas - pamokyti atsikirsti žodžiais. Čia jau sudėtingiau, nes toli gražu ne kiekvienas sugeba žaibiškai reaguoti, staiga sugalvoti, ką atsakyti, tačiau tai irgi galima išsiugdyti. Pasiūlykite vaikui visuomet pergalvoti jau įvykusias situacijas (kad ir kaip tai būtų nemalonu) ir pagalvoti, ką jis galėjo atsakyti, ką atsakytų taip nutikus kitą kartą, tai tarsi proto mankšta. Vaikas gali tai daryti pats, gali kartu su jumis. Įkvėpkite vaikui drąsos, akcentuokite, kad jis yra teisus šioje situacijoje. Jei patyčios kartojasi (ne tik nuolatiniai žodiniai įžeidimai, bet ir fizinis smurtas) turėtumėte įsikišti tuoj pat. Riba, kol turime leisti vaikui spręsti problemas pačiam ir kada jau turime įsikišti, yra labai subtili ir turime intuityviai pajausti, kada jau reikalingas mūsų – tėvelių – dalyvavimas. Reikia prisiminti, kad pats įveikęs problemą, vaikas įgis daug pasitikėjimo savimi, tačiau būtina įsikišti, jei matome, kad jam tai nepavyksta. Tėvų įsikišimas vaikui taip pat padės jaustis stipriam – aš ne vienas, tėvai mane gina. Vaikui būtina parodyti, kad patyčios nėra toleruojamas dalykas, ir tėvai turi padaryti viską, kas nuo jų priklauso, pradedant bandymu spręsti problemą su pedagogais, tėvų bendruomene, baigiant kraštutiniu atveju – kolektyvo keitimu. Prieš įsikišant labai svarbu įsiklausyti ir į vaiko nuomonę, pasitarti, ar reikia, pvz., paskambinti klasės auklėtojui.

Dar vienas dalykas, kurį privalu aptarti – objektyvi priežasčių, kodėl iš vaiko gali būti tyčiojamasi, analizė. Tuo tikrai nenoriu pasakyti, kad tyčiojimasis tam tikrose situacijose yra pateisinamas, jokiu būdu ne, bet galbūt tam egzistuoja kažkokia lengvai pašalinama „buitiška" priežastis – galbūt vaikas turi nepakankamus higienos įgūdžius (net paprasčiausias prakaito kvapas gali provokuoti bendraamžių reakcijas), galbūt netvarkingai rengiasi, turi veido odos problemų? Juk visa tai išsprendžiama. Tokiu atveju pakaktų diplomatiškai, neįžeidžiant, nehiperbolizuojant problemos pakalbėti su vaiku, padėti jam pakeisti savo elgesį (minėtoje situacijoje dėl higienos stokos, užteks kas vakarą priminti, kad vaikas palįstų po dušu), padėti pasirūpinti išvaizda. Tokiu būdu pašalinsime priežastį ir vaikui beliks tik normalizuoti santykius su bendraamžiais.

Kertiniai momentai, kai iš jūsų vaiko tyčiojamasi, yra vaiko galėjimas ir norėjimas jums atsiverti, jūsų reakcija ir palaikymas, kartu sukurtas veiksmų planas, kaip spręsti problemą, na, ir galiausiai, žinoma, to plano įgyvendinimas.

Būkime savo vaikams ta tvirtovė, kurioje jis visada jausis saugus, būkime jų išklausytojais, palaikytojais ir patarėjais. Juk patys žinome – artimųjų palaikymas padeda nugalėti visus sunkumus.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pradinukas

Edukacinė laida MOKSLO PELĖS kviečia tėvus su vaikais atlikti smagų eksperimentą

Vaikai dažnai nesupranta, kodėl tėvai prigalvoja jiems visokiausių taisyklių ir draudimų.

Kaip prakalbinti vaikus po dienos mokykloje? (3)

Mokykloje vaikai vidutiniškai praleidžia apie 6-8 valandas per dieną.

Kitokia mokykla Kaune: pamokos traukinyje ir rožinė biblioteka

Ar įsivaizduojate, kad jūsų vaikas matematikos mokosi važiuodamas traukiniu, o ne pilkoje mokyklos klasėje?

Logopedė: kaip pastebėti pirmuosius vaiko kalbos sutrikimus

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikai intensyviai klausosi – taip jie pradeda suvokti ir įsisavinti aplinkoje girdimos gimtosios kalbos ypatybes, kiek vėliau ima tarti garsus, pirmuosius žodžius.

Dviaukštė lova vaikams: kaip išvengti nelaimės (1)

Naudinga informacija tėvams, kurie planuoja pirkti dviaukštę lovą vaikams.

50 klausimų vaikui vietoj nuobodaus „Kaip sekėsi?“

Penkiasdešimt klausimų, kuriuos galite užduoti savo vaikui vietoj „Kaip praėjo tavo diena?“

Pradinukų mokytoja – apie didžiausią iššūkį dirbant su vaikais (1)

Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos pradinių klasių mokytoja Veronika Naumova praėjusį birželį Lietuvos edukologijos universitete (LEU) įgijo bakalauro laipsnį, o šį pavasarį jos auklėtiniai baigs pirmąją klasę.

Pirmasis telefonas vaikui: ką turi žinoti tėvai

Šiais laikais sakyti, jog reikia vaiką „saugoti" nuo technologijų, inovacijų ar naujovių būtų naivu. Išmanieji prietaisai ir technologijos labai greit įsiveržė į kiekvieno iš mūsų gyvenimus, o vaikams tai jau tiesiog neatskiriama jų gyvenimo dalis.

Emocijos mokykloje ir namuose: kaip padėti vaikams jas pažinti

Mokykloje vaikai praleidžia daug laiko. Čia jie gauna daug naujos informacijos, atlieka savarankiškas bei grupines užduotis, dalyvauja projektuose, išvykose, popietinėse veiklose nuolat bendraudami su bendraklasiais bei mokytojais.

Lietuvoje atsidaro pirmoji Lauko mokykla (11)

Dangus vietoje lubų, medžiai vietoje sienų ir mokyklinę uniformą atstojanti lietaus apranga. Pirmokai nuo šių metų rugsėjo galės peržengti pirmosios šalyje Lauko mokyklos slenkstį.

Kaip surasti aukso vidurį auklėjant vaikus

Lektorė, „Šeimų universiteto" atstovė Tatjana Gedutienė tiek iš asmeninės, tiek iš „Šeimų universiteto" patirties žino, kad nors tėvams kartais labai norisi už vaikus nuspręsti, kam verta skirti daugiau dėmesio ir laiko, o ką galbūt visai uždrausti, to daryti neverta.

Kaip išsirinkti geriausią mokyklą?

Atėjo metas užrašyti savo būsimąjį pirmoką į mokyklą? Kaip ir visiems tėvams, norisi išrinkti pačią geriausią, kurioje vaikas ne tik pasiektų aukščiausių akademinių rezultatų, bet ir tobulėtų dvasiškai, jaustųsi laimingas. Bet kaip žinoti, kuri mokykla yra TA?

Kovo 1 –ąją Vilniuje startuoja prašymų priėmimas į pirmą klasę

Vilniaus miesto savivaldybė praneša, kad nuo kovo 1 dienos prašymą lankyti mokyklą galima bus pateikti elektroniniu būdu.

Prie Vilniaus esančioje mokykloje vaikai maudosi eketėje (FOTO) (54)

Žurnale TAVO VAIKAS daug rašėme apie alternatyviuosius darželius. O štai Vilniaus r., Melkio kaimo apylinkėse, įsikūrė privati mokykla, kurios steigėjai – graži šeimų bendruomenė. Įvairių pomėgių žmones sieja noras gyventi toliau nuo miesto šurmulio, artimiau bendrauti, dalytis, kurti sveikesnę aplinką savo vaikams.