Vaikas iš pirmos santuokos ir nauja šeima: ko svarbu nepamiršti

Kurti santykius su žmogumi, kuris turi vaikų iš pirmos santuokos, ne visada yra lengva. Su tuo susidūrusi Lina klausia specialisto patarimo.

Lina klausia:

„Susidūriau su gyvenimo sunkumais, patirtis menka, todėl labai norėčiau kompetetingo patarimo. Esu jauna moteris, pasirinkusi gyvenimo partnerį jau su „bagažu“ - žlugusia santuoka ir dešimties metų sūnumi.

Labai bijojau, kaip jis priims mane į šeimą, neturiu tikslo tapti jo mama. Jis turi mamą, gyvą ir sveiką, todėl labiau norėčiau tapti jo drauge.

Tačiau kai atsikrausčiau pas draugą, jis pastebėjo, kad sūnus pradėjo keistai elgtis, tiksliau kvailai. Mano nuomone, jis taip bando atkreipti tėčio dėmesį, galbūt prisideda ir vaiko savininkiškumo instinktas - tėtis tik mano.

Mama taip pat gyvena su kitu vyru, nežinau, kaip jis elgiasi tuose namuose.

Mūsų apartamentus skiria vos keletas namų, todėl vaikas būna tai čia, tai ten. Kai likdavo miegoti pas mus, ropšdavosi į mūsų lovą, niekas neišsimiegodavo, todėl aš keliaudavau miegoti ant sofos. Svečių kambarys buvo užimtas, šiandien jie išvyksta, tikiuosi, kad mažasis nuo šiol nakvos ten.

Vakar buvom bendros vakarienės, po kurios vaikas mane galutinai sunervino. Stalas buvo rezervuotas 18.00, todėl paprašėme būti namie ne vėliau nei 17.30, jo nėra, skambinom, ieškojom, po valandos atradome žaidžiantį. Vykome vakarieniauti tylėdami. Restorane prasidėjo vaiko cirkai - to nenoriu, neskanu, pavargau ir t.t. Tėvelis bandė užglostyti viską, vaikas purkštauja toliau. Vakaro fejerverkas - į restoraną įžengia mano vyro eks'ė, kuri puikiai sutaria su mažuoju, jis ją smarkiai apkabina, manau, norėdamas ir man įgelti. Žodžiu, skanus maistas ir pokalbiai įgavo popieriaus skonį.

Grįžus namo net nenorėjau būti tame pačiame kambaryje su mažuoju. Išdrįsau pasikalbėti su draugu, nors buvau nusprendusi nesikišti. Pradėjau nuo to, kad jis per daug atlaidus vaikui, vaikas nei plauna indus, nei pats susitepa sumuštinio, net pagalvę tėtis turi atnešti (nenorėjo miegoti ant tos, ant kurios miegojau aš). Jokio savarankiškumo. Mane tai tiesiog siutina. Jam dešimt metų, o ne treji! Draugas pasimetęs, šiuo metu vyksta skyrybų procesas ir tuo pačiu žaidimas „Kas geresnis -tėtis ar mama?"

Vaikas suprato, kad yra pasaulio bamba ir puikiai ėmė manipuliuoti. Draugas nenori jo spausti, nes bėgs skųstis mamytei, o aš negaliu žiūrėti, kaip tyčiojamasi iš tėčio jausmų.

Galbūt viskas pasikeis po įteisintų skyrybų, kai visi taškai bus sudėti. Turiu mintį susėsti visiems ir surašyti namų taisykles, tačiau abejoju, kad vyras palaikys ar netraktuos kaip sūnaus spaudimo.

Kaip ir minėjau laiško pradžioje - man labai reikalingas patarimas, kaip man elgtis, kaip tapti draugais. Ar man kištis, drausminti jį? Ar atsitraukti ir sukandus dantis stebėti situaciją?“

Atsako Individualiosios psichologijos instituto konsultantė, psichologė Rasa Kardaitė Vėlyvienė, www.ipi.lt.

Lina, ačiū jums už išsamų ir labai įdomų klausimą. Jūsų klausime yra daug aspektų, apie kuriuos reikėtų kalbėtis ir į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Aptarsiu tik kelis.

Pirma – ką jūs vadinate draugu? Ar tikrai jūsų partnerio vaikas gali būti jums draugas? Tikrai reikia džiaugtis, kad vaikas turi ir tėtį, ir mamą, ir panašu, kad ir kitų suaugusiųjų, kurie mielai kišasi ar ne į vaiko gyvenimą.

Taigi manau, kad nei jo mama, nei jo drauge, jūs tapti negalite. Galite būti tėčio partnerė Lina, tėčio draugė Lina, tėčio žmona Lina arba tiesiog Lina.

Iš to, kaip jūs save pateiksite vaikui, taip ir klostysis jūsų santykiai.

Antra – vaikas šiuo metu išgyvena stresinį laikotarpį. Vyksta jo tėvų skyrybos. Vaikas gali jaustis įvairiai nuo liūdno iki pikto. Jausmų amplitudė šiame gyvenimo etape gali būti labai plati. Gali būti, kad vaikas labai gerai pajaučia, kur, kaip ir kokiomis sąlygomis gali palengvinti savo gyvenimą, tai yra palengvinti sau atlaikyti jausmus, kurie yra tikrai sunkūs, sunkiai išgyvenami, sunkiai pakeliami. Iš to atsiranda vaiko manipuliacijos. Vaikas stebi ir bando prisitaikyti prie įvairiausių situacijų. Tokiu būdu jis nori sau padėti.

Jeigu suaugę leidžiasi, kad jais būtų manipuliuojama, tai kodėl gi to nedaryti... Tačiau, blogiausia tai, kad vaikas dažnai tai gali padaryti labiau pakenkdamas, nei padėdamas sau.

Todėl bent vienas suaugusysis turi nustatyti aiškias ribas, nubrėžti taisykles ir skatinti jų laikytis, turėti pareigas namuose visiems šeimos nariams, naudoti pasekmes. Kalbėtis padrąsinančia kalba. Tik tokiu būdu suaugęs gali padėti vaikui.

Vaikas gali nesutikti ir priešintis, tačiau tai normalu, ir jeigu suaugęs žmogus norės gražių santykių, tikrai padės vaikui atlaikyti tai, kas gali atrodyti nemalonu, sunku, nepriimtina.

Trečia – ar sutarta vakarienė vaikui nors kiek rūpėjo? Tai buvo jūsų vakaras trise ar dviese? Ar ėjote vakarieniauti ten, kur nori vaikas? Ar vykote ten, kur nusprendėte, kad galite skaniai pasimėgauti maistu? Gali būti, kad vaikas net nenorėjo važiuoti vakarienės. Aiškiai tai parodė ir pasakė, elgėsi netinkamai, gadino jums vakarą.

Jeigu jūs pasirinkote vakarą trise, tai galima tartis su vaiku ir siūlyti visiems vietas, kuriose galima būtų vakarieniauti. Dažnai vaikai pasiūlo suaugusiems nelabai tinkamas vietas. O tada kaip su suaugusiais...

Suaugusieji siūlo netinkamas vietas vaikams... Štai čia ir gali prasidėti „popieriaus skonio" vakarienės, kurios tik gadina santykius, nei juos taiso ar gerina.

Buvimas kartu su vaiku turi teikti džiaugsmą tiek suaugusiems, tiek vaikams.

Ketvirta – įvertinkite tai, kur jūs galite atsitraukti, kur jūs galite nesikišti ir kiek jums tai yra priimtina. Tačiau jeigu mylite savo partnerio berniuką, manau, kad nenorite likti nuošalyje, norite sukurti su juo santykį. Todėl turite bendrauti taip, kad buvimas su juo teiktų daugiau džiaugsmo, nei liūdesio ar pykčio.

Lina, pasirinkote sunkią partnerystę. Jei mylite savo partnerį, mylėsite ir jo vaiką. Rasite jėgų sukurti pagarbiam, gražiam ir mielam santykiui.

Mano manymu, jūs turite teisę pykti ant dešimties metų vaiko, kai jisai akivaizdžiai jus skaudina, jis turi tokią pačią teisę.

Gerbdama ir mylėdama kitą žmogų, jūs mokysitės pati ir mokysite kitą, šalia esantį, tinkamai parodyti savo sunkius jausmus, išsakyti pykčio sukeltas emocijas pagarbiai, gerbiant vienas kito jausmus ir emocijas.

Lina, nenorėkite, kad viskas pasikeistų per akimirką. Reikės daug laiko, kad galėtumėte džiaugtis vienas kito artumu.

Penkta – berniukas gali reikalauti dėmesio, gali įtraukti jus į kovą, gali siekti keršto. Ir tai jums yra žinutė, kad jis nori būti mylimas ir priimtas į suaugusiųjų pasaulį toks, koks yra. Tik gal nežino ir nemoka, kaip tinkamai tai parodyti ir pasakyti.

Suaugusiųjų pasaulis yra labai keistas, gal bauginantis. Ir jeigu bent vienas suaugęs parodys vaikui, kad jis yra matomas, jo pasirinkimai yra gerbiami ir suaugęs mato, kad jisai yra gebantis tvarkytis su jam iškilusiais sunkumais, vaikas keis savo elgesį. Patvirtindamas, kad vienas iš pagrindinių prigimtinių žmogaus jausmų yra priklausymo jausmas.

Jeigu vaikas elgiasi netinkamai, o suaugusieji leidžia taip elgtis, tai vaikas taip elgsis ir toliau. Bus nelaimingas, sužeistas, nemokantis prisiimti atsakomybę, nudrąsintas ir nesavarankiškas žmogus. Ar šito norime? Manau, kad ne. Lina, tikiu, kad jums pavyks! Sėkmės!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis