Vaikas neturi draugų: ar tai normalu? Psichologės komentaras

Psichologė Gabrielė Vilkaitė atsako į mamos klausimą, kuri susirūpinusi, kad jos ramus ir drovus pirmokas dar nesugebėjo mokyklose susirasti draugų. Ar tėvai gali padėti savo atžalai tokioje situacijoje?

„Neturiu draugų"

Auginu pirmoką sūnų, jam septyneri sueis spalio mėnesį. Sūnus nuo gimimo yra pakankamai drovus ir atsargus vaikas. Kaip man sakydavo draugės: "Džiaukis, tavo vaikas "patogus", tau gerai".

Tačiau vėliau, kai jis pradėjo lankyti darželį (nuo ketverių metų), pastebėjau, kad jam sunkiai sekasi bendrauti su vaikais. Kai kiti vaikai iš karto susidraugauja, eina vieni pas kitus į svečius, į gimtadienius, maniškis vis sakydavo, kad "neturiu draugų".

TAIP PAT SKAITYKITE:
20 netikėtų faktų apie motinystę
Laviname vaikus: du darbeliai su rudeniškais medžių lapais

Dabar jis pirmokas, mokytoja - tai ne darželio auklėtoja, kuri vis tiek daugiau dėmesio skirdavo ir paglobodavo. Jaudinuosi dėl savo sūnaus lėtumo ir draugų neturėjimo.

Ar aš kažkaip galiu paskatinti jį susirasti draugų? Gal jam koks sportas tiktų, kad truputėlį drąsos duotų? O gal ir nereikia man nieko papildomai daryti, tik laukti?..

Labai lauksiu patarimų".

Mama Diana

Atsako Palangos senosios gimnazijos psichologė Gabrielė Vilkaitė.

Sveiki,

Iš Tavo laiško matyti, kad jaudiniesi dėl savo vaiko nenoro bendrauti, draugų neturėjimo. Klausi, ar gali paskatinti susirasti draugų, gal nuvesti sportuoti ar išvis nieko nedaryti.

Iš Tavo laiško supratau, kad draugų neturėjimas ir nenoras bendrauti Tau atrodo nepriimtinas. Tik man iškilo klausimas, o kaip jaučiasi vaikas? Ar jis liūdi dėl to, kad neturi draugų? Yra žmonių ekstravertų, yra ir intravertų. Mes skiriamės tuo, kad vieni veržiasi bendrauti, jiems patinka didelės kompanijos, jie yra atviri žmonėms ir aplinkai. Tuo tarpu, kiti nejaučia poreikio bendrauti su kitais, jiems geriau būti vienumoje, jie nemėgsta dalintis savo jausmais ir mintimis. Nei vieni žmonės nėra nei geresni, nei blogesni. Tiesiog mes esame skirtingi.

Siūlau piešti su vaiku. Paprašyk jo nupiešti save mokykloje, savo įsimintiniausią dieną. Pabandyk kalbėti su vaiku per žaidimus, piešimą. Tokiu būdu bus lengviau išsiaiškinti jo nenoro bendrauti priežastis. Jei pačiai sunku tai padaryti, nebijok kreiptis į vaikų psichologą.

Klausi, ar gali paskatinti vaiką susirasti draugų. Tu gali jam išsakyti savo jausmus ir nuomonę, tačiau kažin, ar jis ryšis daryti tai, ko pats nenori. Verčiau parodyk vaikui, kad jį supranti, paklausk, su kokiomis problemomis jis susiduria bendraudamas, kas verčia jį atsitraukti nuo kitų žmonių.

Klausi, ar vaikui tiktų sportas. Kokie yra Tavo vaiko pomėgiai? Paskatink vaiką užsiimti tokia veikla, kuri jam patinka. Tai nebūtinai turi būti sportas, verčiau pasiūlyk lankyti būrelį tos veiklos, kuri jam miela. Esu tikra, kad jis ras bendros kalbos su bendraamžiais tada, kai užsiims patinkančia veikla.

Klausi, ar išvis verta, ką nors daryti. Užsiimk su vaiku: pieškite, žiūrėkite filmus, žaiskite su žaislais, klausykite muzikos, eikite pasivaikščioti. Pasistenk suprasti, koks jis yra ir, kaip reaguoja į aplinką. Rodyk savo pavyzdžiu, kaip bendrauti su žmonėmis.

Jei vis dar nerimausite, kreipkitės į specialistą konsultacijos.

Sėkmės,

Psichologė Gabrielė Vilkaitė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis