Mano gimdymo istorija: po visko gydytojas atnešė gėlių

Snieguolės laiškas ir papasakota istorija tikrai verta mūsų visų dėmesio. Ji - trijų vaikų mama, o mums pasakoja apie susitikimą su pirmuoju vaiku.

Gimdžiau tris kartus, paskutinį kartą visai neseniai...

Bet papasakoti noriu apie pirmąją, prieš 22 metus, įvykusią šventę - mano pirmagimio gimimą.

Sūnelis buvo labai laukiamas, jo laukiausi ne 9 mėnesius, o ištisus 23 metus. Tiek man buvo, kai susitikom su juo. Pastojau sunkiai, nešiojau irgi nelengvai, bet laukimas buvo toks svaiginantis ir nuostabus.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.

Kelias savaites prieš numatytą gimdyti datą atsidūriau ligoninėje, ten ir prasidėjo Justino atėjimas, trukęs gana ilgai - 17 valandų. Išvargom abu. Nežinau,,ar medikų aplaidumas, ar netinkamai susiklosčiusios aplinkybės lėmė tai, kad gimdymas užsitęsė. Nuskausminamųjų vaistų dar nebuvo, todėl apie skausmų palengvinimą nebuvo net kalbos.

Kai po pusės paros atvyko ligoninės gydytojas (gimdžiau rajoninėje ligoninėje), situacija buvo nepavydėtina.

Vandenys nubėgę jau seniai, kraujospūdis didelis, Cezario pjūvio daryti negalima, o gimdymo veiklos nėra. Nelabai supratau, ką rėkauja medikai, tik girdėjau gydytojo šauksmus, kad bus bėda... Gydytojas rėkė ant personalo, o mano galvoje buvo tik viena mintis - mano vaikui gresia pavojus, aš turiu jam padėti...

Po skatinamųjų vaistų procesas pajudėjo. Gydytojas vis dar rėkė, kad kūdikis labai didelis, ir aš jo nepagimdysiu. Bet medikas nežinojo, kaip aš jo noriu!!!

Gimdymo metu kartais atrodė, kad krentu kažkur...

Gydytojas kartais prašė manęs taip nesistengti, nes esą man akys jau lipa iš akiduobių, kartais jis bučiavo man kaktą ir gyrė, kad esu šaunuolė. Kai pamačiau sūnelį, jis buvo mėlynas ir nerėkė...

Mano mažylis,4,5 kg svorio, gimė pridusęs ir buvo reanimuojamas. Bet jis atsigavo! Rezidentė, vardu Edita, nesitraukė nuo jo visą parą, niekada jos nepamiršiu.

Visą naktį po gimdymo negalėjau užmigti, nes svaigino mintis - aš turiu sūnų!

Kitą rytą gydytojas atnešė man gėlių puokštę ir pasakė, kad nesitikėjo laimingos pabaigos.

Palatos draugės kuždėjosi, kad jis džiaugiasi išnešęs sveiką kailį, o aš tikėjau, kad jis laimingas, nes padėjo ateiti dar vienai gyvybei.

Anksčiau vaikučių neleisdavo būti kartu su mama, todėl savojo nemačiau tris paras. Prašiau, maldavau, kad atneštų nors parodyti.

Kartą sunkiai keliaudama iš tualeto išgirdau skardų riksmą. Pagreitinau žingsnį ir pasiekusi palatą, savo lovoje pamačiau jį... Mažą, suvystytą gumulėlį, vystyklų baltumas dar labiau paryškino plaukučių juodumą, jų sruoga buvo išslydusi iš po kepurytės. Verkėm abu, jis iš alkio, aš iš džiaugsmo. Jis buvo toks gražus, toks nuostabus... Mano išsvajotas, išlauktas sūnelis.

Po kelių dienų sulaukiau vietinio laikraščio korespondentės vizito, kurią pasiekė žinia apie vos nelaime nepasibaigusį gimdymą.

Norėjo rašyti straipsnį apie medikų aplaidumą. Nieko jai nepasakojau, ji to nesuprato. Ji nesuprato, kad mano džiaugsmas buvo didesnis už nuoskaudas ir juo labiau už norą skųstis.

Šiandien mano Likimo dovanai 22 -eji, jis - paskutinio kurso studentas, būsimas teisininkas. Kiekvieną jo gimimo dieną prisimenu, kaip mes abu narsiai kovojom, kad jis šiandien būtų šioje žemėje.

Dar pagimdžiau dvi dukras, jų atėjimai taip pat buvo gražūs ir nepakartojami, bet apie juos kitą kartą.

Snieguolė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis