Nutariau ir aš aprašyti savo gimdymo istorijas. Nemanau, kad jos kažkuo ypatingos ar išskirtinės. Tiesiog man abu mano gimdymai buvo nepakartojami. Nepaisant to, ką iškentėjau, man tie prisiminimai yra vieni brangiausių.
Pirmasis nėštumas
Dar ir šiandien pamenu tą jausmą, kai sužinojau, kad po krūtine plazda mano vaikelio širdis. Nuo pat pirmų akimirkų ėmiau jaustis "tikra nėštuke". Kaip ir dauguma besilaukiančiųjų, jaučiau pykinimą, nugaros skausmą, dažnai vaikščiojau į „gerą vietelę" naktimis. Aš netgi didžiavausi savo nėštumu! Artėjant numatytam gimdymo terminui, ėmiau klausinėtis bei domėtis ligoninėmis, nes norėjau išsirinkti vietą, kur man pačiai gimdyti norėtųsi labiausiai. Pasirinkau vieną įstaigą Vilniuje, susitariau su gydytoja. Na, ir prasidėjo laukimas...
Gimdymas ne ten, kur planuota
Likus savaitei iki numatytos datos, nuvykome aplankyti uošvių į kitą miestą. Kadangi jis buvo netoli nuo Vilniaus, maniau, spėsiu grįžti. Lyg tyčia, vakare nubėgo vandenys. Pasakiau tai vyrui, o šis ėmė rėkti: "Mama ateik!" Anyta buvo namie, todėl pasiūlė nerizikuoti ir nevažiuoti į Vilnių. Buvome taip susijaudinę, jog netrukus teks patirti "kažkokį didį" įvykį, kad nebekilo minties rizikuoti ir vykti į savo miestą. Nutarėme kuo skubiau lėkti į Ukmergės ligoninę. O ten - skatinimas, siaubingi skausmai, aimanos, ašaros, maldavau kažką daryti. Atlikus epidurinę nejautrą, pasijaučiau lyg devintam danguje. Dingo baimė, skausmas, atsipalaidavau.
Depresija po gimdymo
Po po valandos gimė mažuliukė dukrytė... Tačiau viskas tuo nesibaigė. Jaučiausi pavargusi, nes skausmas iki nejautros kankino mane 8 valandas. Norėjau miego, tačiau negalėjau užmigti... Akyse kaupėsi ašaros, norėjau paimti dukrytę ant rankų, bet nebuvo jėgų. Jaučiausi beviltiškai...
Atsitokėjau gal po savaitės, kai grįžome namo. Mėginau kabintis į gyvenimą, lyg iš naujo, tačiau niekur nebebuvo gera. Mylėjau savo dukrytę be proto, tačiau nesuvokiau, kad man prasidėjo depresija.
Tesėsi ji ilgai, metus, tada ėmiausi ją gydytis. Iki tol nepriėmiau niekieno pagalbos, artimieji nuo manęs pavargo. Kai praradau šeimą, tik tada susiėmiau į rankas. Tačiau laiko atsukti nebegalėjau.
Antrasis nėštumas
Praėjo keleri metai, sukūriau naują šeimą. Ryžausi gimdyti dar kartą. Vyresnioji mergaitė tada buvo šešerių. Nėštumas, priešingai nei pirmasis, buvo itin sunkus. Ligoninės, kraujavimai, vaistai, gulimas režimas... Kai tik geriau jausdavausi, iškart lėkdavau pas specialistę konsultuotis, nes baiminausi dėl dar vienos depresijos, kuri gali ištikti po gimdymo.
Šįkart viskas vyko daug paprasčiau. Gimdymas prasidėjo 20 dienų anksčiau, negu buvo numatyta. Pirmas pora valandų viskas vyko savaime, skausmas nebuvo toks plėšiantis. Gimdymo eigoje paaiškėjo, jog reiks vėl skatinti... Šįkart iškart pasitariau su gydytoja ir vėl pasinaudojau epidurinės nejautros pagalba. Gimdymo metu žiūrėjau televizorių, kalbėjausi telefonu su mama, dukrele. O svarbiausia - šypsojausi, jaučiausi labai patikimose rankose, jaučiau, kaip manimi rūpinasi vyras ir personalas. Pagimdžiau gana sklandžiai, jei taip galima pasakyti.
Antrasis gimdymas buvo perpus trumpesnis ir lengvesnis, nei pirmasis. Jis tetruko vos 5 valandas. Kitą rytą vis laukiau, kada vėl pradėsiu verkti, vis galvojau ir, prisipažinsiu, bijojau, kada gi vėl prasidės nerimas, neramios mintys, prislėgtumas. Ir ką? Nenutiko nieko! Iki pat šios dienos depresija man nepasikartojo, mergytė auga sveika ir linksma.
Kad ir kaip viskas buvo, man gimdymas - didelis stebuklas. Nepaisant to, ką iškenčiau jo metu ar po jo, tai yra niekas, lyginant su tuo, ką turiu šiandien - dvi nuostabias dukrytes.
Rimantė
