Manęs niekas nemyli, nes esu negražus: psichologės komentaras

„Manęs niekas nemyli, nes esu negražus", - kartą išgirdau mažo vaiko frazę. Susimąsčiau, iš kur pyplys tai ištraukė. Ar tikrai gražuoliai labiau mylimi? Apie „bjauriojio ančiuko“ kompleksą kalbamės su psichologe Zita Pečiulyte.

Aš - negražus!

Dažnai prisimenu mažą berniuką apvaliomis akytėmis ir strazdanotu veiduku. Nežinau, kuo jis vardu ir niekada nesu mačiusi jo mamos. Bet berniuką atsimenu labai gerai. Jis visuomet stovėdavo toje pačioje kiemo vietoje ir stebėdavo žaidžiančius vaikus. Kai šie bedūkdami priartėdavo, berniukas pasitraukdavo, tarsi bijotų būti pastebėtas. „Kodėl nežaidi su draugais?" - kartą priėjusi paklausiau. „Jie nenori žaisti su manimi, nes esu negražus", - atsakė iš pažiūros kokių šešerių metukų mažylis. Tuomet ir pastebėjau jo neįprastai dideles ausytes. Berniukas pabėgo. Gal jį išgąsdino mano dėmesys? Nuo tada vos mane išvydęs dingdavo iš akių.

Berniukas gal ir nebuvo gražuoliukas, tačiau labai simpatingas - liesutis, apvaliomis akytėmis. Iš kur ištraukė, kad nėra gražus? Pats išmąstė? Kas nors pasakė? Per daug neįtikėtina. Greičiausiai iš ko nors išgirdo.

Iki 4-6 m. vaikai dar nesuvokia, gražūs ar ne

Net ir žiūrėdami į veidrodį tokio amžiaus vaikai nemąsto apie grožį. Gali pasidžiaugti nauju drabužėliu, pasimaivyti, bet tikrai negalvoja apie savo veido bruožus. Tačiau mažiukai suvokia ir reaguoja į suaugusiųjų emocijas - net tas, kurios neišsakomos žodžiais. Suaugusiojo veido išraiška labai greitai išduoda, ką - simpatiją ar antipatiją sukelia vaikučio veidas. Jei mažylis turi elgesio bėdų, sunkiai bendrauja su bendraamžiais, greičiau sugalvos išorinę tokį savo elgesį pateisinančią priežastį (esu negražus) nei vidinę (nemoku žaisti kartu su draugais). Todėl berniukas, ypač jei dar ir girdėjo, kad yra negražus, gali tuo pateisinti savo nesugebėjimą bendrauti.

Kas yra „gražus"

Negražių vaikų praktiškai nebūna. Bet skiriasi mūsų skonis ir paprastai negražūs būna tik svetimi. Kuri mama apie savo mažylį pasakys, kad jis negražus? Dažniau pasitaiko tokių kūdikių, kuriuos pamatę žmonės net aikteli: „Oi, koks gražutis, minkštutis." Nors ir įvairiai suvokiame grožį, bet tam tikros jo suvokimo normos (bruožai, kurie suvokiami kaip gražūs) susiformavo per tūkstantmečius: tai didelės akys, ilgos blakstienos, plati šypsena. Šie bruožai pirmiausia krinta į akis.

Viena darželio auklėtoja išsipasakojo, kad labai patinka vienas berniukas ir mergytė. Jiems ji ir skiria daugiau dėmesio nei kitiems vaikams. Kodėl? Pasak auklėtojos, ta porelė kerinti, labai graži ir miela. Tačiau auklėtoja sakė nemananti, kad taip elgdamasi skriaudžia kitus vaikus. Įdomu tai, kad ir mokslininkų atliktais tyrimais įrodyta, jog vaikų darželiuose ir mokyklose rečiau barami gražuoliukai. Dėl vadinamosios „aureolės" efekto. Negi toks angeliukas didelėmis žydromis akimis galėjo iškrėsti šunybę? Ne, nes į jį pasižiūrėjus nuslopsta blogi jausmai ir kaltė priskiriama kitam ne tokiam žaviam pypliui. Deja, kaip tik taip yra „užkoduotos" žmogaus smegenys.

Atlėpusios ausytės - negražu?

Vilytė - simpatinga šešerių metukų mergytė. Tik jos ausytės labai atlėpusios: kyšo pro surištus plaukučius. „Mažutė mergaitė labai žavi su tomis savo ausytėmis. Bet kas bus, kai ji paaugs?" - svarsto mama Ilona. Bijau, kad vaikai iš jos nesityčiotų. Todėl su vyru nusprendėme, kad būtinai ryšimės ausyčių grožio operacijai, kol Vilytė pradės lankyti mokyklą. Operacija juk nesunki. Norime, kad dukrytė ateityje neturėtų kompleksų.

Mergaitės mama mąsto teisingai: jeigu įmanoma kokį vaikučio trūkumą ištaisyti, reikia tai ir daryti. Kodėl? Ogi mūsų visuomenė vis dar gana žiauri. Jei tėvai neišgali sumokėti už grožio operaciją ar turi palaukti tam tikro vaiko amžiaus, nepaprastai svarbu, kaip su juo elgsis. Jei akivaizdžiai parodo, kad laukia nesulaukia, kada gi ateis tas laikas, mažiukas nesąmoningai perima tą laukimo jausmą ir žino: kol ausytės ar kuri nors kita kūno dalis nebus „pataisyta", jausis nevisavertis. Vaikui su tokiu laukimo jausmu labai sunku gyventi. Ką daryti tėvams? Ogi neskaičiuoti dienų ir valandų iki operacijos. Mylėti savo vaikutį ir jam tai parodyti. O jei mamai graži jos mergytė ir tos atlėpusios ausytės, nereikia nieko daryti, nes tai, kas gražu mamai, gražu ir jos vaikučiui.

Shutterstock nuotr.

Reikia žavėtis vaikais

Labai svarbu tėvams suprasti, kad atlėpusios ausytės, kreiva nosytė, randai, atsikišusi bambutė nėra trūkumai, kuriuos žmonės badys pirštais. Tačiau jei pašaipų bijos tėvai, bijos ir mažiukas. Jei tėvai manys, kad jų atžalėlė nuostabi, šauniausia pasaulyje ir į nedidelius trūkumus praeiviai galbūt nekreips dėmesio, vaikutis augs pasitikintis savimi.

Nuo pat vaikystės reikėtų vaiką mokyti pasitikėti savimi, kad ateityje būtų kuo mažiau bėdų (ypač tai svarbu paauglystėje, kai beveik visi vaikai yra savimi nepatenkinti).

Deja, neretai patys tėvai padeda susiformuoti vaiko kompleksams, mat vis įžvelgia įvairių trūkumų, pavyzdžiui, „Būtum lyg ir nieko, bet ta tavo nosis, ausys, žandai..." Neretai vaiko trūkumai mamytei ar tėtukui atrodo didesni, nei iš tiesų yra. Ir jie tą trūkumą įvairiai bando slėpti nuo aplinkinių. Kadangi vaikučio pasitikėjimą savimi ir savo išvaizda formuoja tėvai, geriau, jei jie pabrėžia, kad mažulis yra gražus ir mielas. Negailėkite vaikams gražių žodžių! Ypač dukrytei nevenkite kartoti, kad jos plaukučiai, akytės ir lūpytės labai žavios, net jei ji dar visai mažutė ir nedaug nutuokia apie grožį. Tai investicija į ateitį.

Randai puošia vyrą

„Prieš pamoką susirinkę pirmokėliai bandė pasišaipyti iš Vytuko rando, kuris aiškiai buvo matyti ant veiduko. Tačiau berniukas, užuot nuleidęs akytes ir paraudęs, atšovė: „Norit, parodysiu daugiau?" Ir patraukęs rankovę parodė dar vieną. Tuomet ir kiti berniukai puolė ieškoti randų, lažinosi, kas jų turi daugiau", - pasakoja pirmokėlių auklėtoja.

Tai puikus pavyzdys, kai trūkumai tampa privalumais. Vaikams daugiausia įtakos turi tėvai. Vyresnieji darželinukai, ypač mokinukai, jau pradeda lyginti save su kitais. Tačiau jei mažylio šeimoje pabrėžiama, kad kuris trūkumas kaip tik yra privalumas, vaikas jaus, kad draugai šneka nesąmones. Šie netrukus liausis šaipytis. Tėvams savas vaikas privalo būti gražus, kitaip ir būti negali. Jei savas vaikas tėvams atrodo negražus, vadinasi, nutrūkęs arba dar nespėjęs užsimegzti jų emocinis ryšys.

Taip buvo nutikę ir Irenai vieną naktį, kai ji, ilgai gimdžiusi, nenorėjo prie savęs priglausti dukrytės. „Išneškite ją iš palatos, nenoriu jos matyti, ji bjauri, baisi, negraži", - klykė Irena taip garsiai, kad buvo girdėti visame gimdymo namų aukšte. Atbėgusios seselės tuoj pat išnešė bejėgę mergytę. Kitą rytą Irena, suvokusi savo elgesį, jau verkė. „Nekenčiu savęs už tai, kad mažylė man buvo negraži", - guodėsi jauna mama, kuriai po sunkaus gimdymo prasidėjo vadinamoji „atmetimo" reakcija. Laimei, meilė ir motinystės instinktai nugalėjo ir mažoji mergytė, pasak Irenos, yra pati gražiausia pasaulyje.

Atmintinė tėveliams:

- niekada nesakykite savo vaikučiui, kad jo per didelė ar negražios ausys, nosis, lūpos ir pan.;

- jei mažylio ausytės atlėpusios ir jums tai nelabai gražu, ryžkitės kosmetinei operacijai;

- nebijokite pasakyti savo atžalėlei, kad ji labai graži;

- jei mažiukas turi didelių trūkumų, negalvokite, kad kiti jį badys pirštais;

- jei reikia sulaukti koreguojamosios operacijos, neskaičiuokite, kiek liko laiko iki jos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis