Vincentas verkia iš nusivylimo. Jam nepavyksta užsirišti savo batukų. Jo mama netrukus puola padėti savo vaikui.
Austėja visu savo kūnu remiasi į žemą tvorelę. Jos tėtis šaukia: „Saugokis, kad nenugriūtum“.
Matas žaidimų aikštelėje pagaliuku bando pragręžti žemę. „Eik į smėlio dėžę, ten yra kibirėlių ir kastuvėlių“. „Ne“. „Gal nori pasisupti? Žiūrėk, supynės kaip tik laisvos“. Vaikas vėl purto galvą. „Tada bent jau pačiuožinėk. Juk mėgsti tai“.
Kas šiuose pavyzdžiuose svarbu?
Pavyzdžiuose minimi vaikai susiduria su svarbia patirtimi. Tam jiems visiškai nereikia mamų. Jiems reikia laiko ir ramybės, kad galėtų sutelkti dėmesį į savo užduotį. Taip pat jiems reikia žinojimo, kad kai prireiks tėvų, jie bus šalia. Jie padės man užsirišti batus, paglostys užgautą galvą ir eis su manimi prie supynių, jeigu man pabos.
Sutrikdyta raida
Turime suprasti, kad kiekvieną kartą siūlydami neprašytą pagalbą, nutraukdami atžalos žaidimą, įspėdami dėl būtinybės saugotis, mes sutrikdome vaiko natūralią raidą. Natūralus smalsumas, jo patenkinimas savo jėgomis yra viena svarbiausių mūsų vaikų raidos varomųjų jėgų. Tik todėl, kad mažieji moka visa esybe įsitraukti į kažkokią veiklą, jie gali taip greitai mokytis ir augti.
Kiekvieną kartą įsikišdami neprašyti, mes vaikams tarsi sakome, kad jų užsiėmimas nėra pakankamai svarbus, kad jo nebūtų galima pertraukti. Kaip dažnai jie girdi sakinius: „Aš šiuo metu kalbu telefonu. Tai svarbu, netrukdyk man“?
Taigi, tai ne šiaip sau erzina, kai tėtis ar mama nuolat kiša savo trigrašį, bet ir kenkia – vaiko vystymuisi ir mūsų tarpusavio santykiams su juo.
Bandymai ir klaidos – tai neatsiejama mokymosi dalis. Mažasis Vincentas iš aukščiau pateikto pavyzdžio sužinos, kaip atrodo, kai jo batus užriša mama. Ir, galbūt, taip pat sužinos, kad jo mama netiki, kad jis pats galėtų tai padaryti. O kiek džiaugsmo būtų buvę, jeigu jis po kelių mėginimų pagaliau būtų visgi užsirišęs batukus?
Natūralus ėjimas į savarankiškumą
Kasdieniniame gyvenime motinos ir tėvai susiduria su didžiuliu iššūkiu atpažinti, kada jų vaikams reikia jų pagalbos ir kada ne. Kaip mums pavyksta surasti pusiausvyrą tarp vaikui suteikiamos paramos ir laisvės veikti?
1. Budrus buvimas
Būkite šalia ir įsikiškite į tai, ką veikia jūsų vaikas, tik tuomet, kai jis to paprašo! Šiuo atveju sąvokų „būti šalia“, „veikia“ ir „prašo“ reikšmė, žinoma, priklauso nuo jūsų vaiko amžiaus. Jeigu kalbame apie mažus vaikus, kurie dar nemoka naudotis telefonu, „būti šalia“ reiškia būti fiziškai pasiekiamu. Paaugliams tai reiškia būti pasiekiamu žodžiu. Būti pasiekiamais mums, suaugusiems, neatrodo tokia svarbi veikla. Tačiau vaikams tai yra esminė vystymosi sąlyga. Vaikas nori pats galėti padaryti. O kai jam nepavyksta ir jis nori pagalbos, mes tą tikrai pastebime. Naujagimis negali „paprašyti“ ir vis tiek mes gebame pastebėti, kada jis yra patenkintas ir kada nori būti paimtas ant rankų. Mažo vaiko niurnėjimas dar nėra pagalbos prašymas. Kūdikis gali pats sau „kalbėtis“ atsibudęs po miegų, tačiau kai jam reikės pagalbos, jis tikrai pašauks „Mama!“ taip, kad suprasite.
2. Kartais kitaip nesigauna
Yra tik trys išimtys, kai tėvų įsikišimas būtinas net vaikams to neprašant. Pirmoji išimtis, žinoma, kai vaikui gresia rimtas pavojus. Tokiu atveju nereikia laukti jokių prašymų, būtina iškart veikti. Bendrieji įspėjimai elgtis atsargiai VISADA duoda priešingus rezultatus, nes jie sutrikdo susitelkimą. Visai kas kita yra įspėjimai, tokie kaip „Ar matai, kad priekyje takelis eina staiga žemyn?“
Antroji išimtis – kai vaikas peržengia asmenines tėvų ar kitų žmonių ribas. Čia mums reikia nemažai intuicijos ir gebėjimo pasverti: ar tai asmeninė riba, ar tik principas, o gal socialinė norma? Kam padaroma daugiau žalos: tam, kurio ribos peržengiamos, ar vaikui, kai įsikišama į jo veiklą?
Trečioji išimtis, kai pranokstama mūsų, kaip tėvų, kantrybė. Jeigu tėvai atsidūrė ties kantrybės išsekimo riba, mandagus ir švelnus palaikymas yra naudingas visiems situacijos dalyviams. Tačiau ir šiuo atveju galioja tas pats: atidžiau pažiūrėjus, vaikus imti raginti reikia gerokai rečiau, nei mes manome.
Išvada: mūsų vaikams taip pat reikia ramybės!
Kasdieniame gyvenime mes iš įpročio kišamės į vaikų veiklą pernelyg dažnai. Tokiose ir panašiose situacijose stenkimės būti atidesni ir dažniau patylėkime. Taip ne tik suteiksime vaikams galimybę netrikdomai vystytis, bet ir susikursime naujos erdvės savistabai.
