Skaitytoja: kam pasakau, kad nenoriu vaikų, visi laiko nenormalia

Nenoriu turėti vaikų. Tokią nuomonę šiandien galima išgirsti neretai. Taip poros apsisprendžia dėl skirtingų motyvų. Vieną tokį klausimą, kurį gavome, komentuoja specialistė.

„Kam pasakau, kad nenoriu turėti vaikų, sako, kad aš keista. Arba, kad tai praeis ir kažkada jų užsinorėsiu. Nežinau, man atrodo, kad save realizuoju ir taip kuo puikiausiai, turėti vaikų nesiruošiu. Su partneriu šia tema sutariame, daug keliaujame, savanoriaujame laisvalaikiu. Neįsivaizduoju savęs nešiojančios kūdikį, žindančios“.


Į klausimą atsako individualiosios psichologijos konsultantė Gabija Jurgelytė, www.ipi.lt.


Sveiki,


ačiū už Jūsų klausimą, kuris, esu įsitikinusi, šiandien aktualus vis didesniam skaičiui moterų. Iš tiesų požiūrio taškai čia gali būti mažiausiai du – socialinis ir psichologinis.


Iš vienos pusės, visuomenė keičiasi. Vis daugiau porų renkasi neturėti vaikų arba atidėti šį apsisprendimą vėlesniam gyvenimo etapui. Profesinė veikla, savanoriškas darbas, kūryba, poros santykio gilinimas, pasaulio pažinimas – tai tik keli iš daugybės būdų įprasminti savo gyvenimą. Todėl noriu padrąsinti Jus nepasiduoti visuomenės spaudimui. Juk galų gale svarbiausias žmogus Jūsų gyvenime esate Jūs pati ir kaip rašė Oskaras Vaildas „meilė pačiam sau – romanas trunkantis visą gyvenimą“. Tad svarbiausia būti sąžininga pačiai su savimi ir gerbti savo norus bei poreikius.

Ir čia mes prieiname prie kitos šio klausimo pusės – psichologinės, t.y., Jūsų asmeninės. Individualiosios psichologijos teorija ir praktika liudija, kad mūsų nuostatų susiformavimui esminį poveikį padaro šeima, kurioje augome. Jau ankstyvoje vaikystėje vaikas stebi aplinką ir darosi išvadas, kurios vėliau, suaugus dažnai lieka už sąmoningumo ribų. Jeigu vaikas mato tėvus, kuriems malonu leisti laiką tarpusavyje, kurie džiaugiasi buvimu kartu ir bendravimu su vaikais, jis ar ji greičiausiai pasidarys išvadas, kad būti šeimoje ir auginti vaikus – malonus užsiėmimas. Jeigu vaikas augo šeimoje, kur suaugę buvo labai užsiėmę, kur net ir nieko nesakant tvyrojo nuotaika, jog vaikų auginimas yra sunkus ar nuobodus ar nesvarbus – užaugęs jis ar ji greičiausiai netrokš auginti vaikų.


Taigi klausimas Jums, į kurį galite bandyti atsakyti pati ar su konsultanto/psichologo pagalba – kokioje šeimoje Jūs užaugote? Kokie buvo Jūsų tėvų tikri (ne deklaruojami) jausmai vaikų auginimo atžvilgiu? Ar gali būti, kad savo nuostatas jūs atsinešėte iš savo šeimos giminės ir jeigu taip, gal norėtumėt pasižiūrėti, kokie yra Jūsų tikrieji jausmai vaikų auginimo klausimu? Tuomet tiesiog pabandykite praleisti laiko su vaikais...


Tačiau Jūsų klausime aš girdžiu ir dar vieną momentą – tai fiziškumą. Jūsų abejonės, bent jau išreikštos šiame trumpame klausime, susijusios ne tiek su pačiu vaiko auginimu, auklėjimu, bet labiau su jo susilaukimu, žindymu, t.y. kūno vaidmeniu šiame procese.


Tuomet pakviesčiau Jus labiau pažinti save šioje srityje. Pagalvokite, ar nemalonios mintys apie fizinius pasikeitimus susijusios tik su kūdikiu, ar jos kyla ir kituose fizinėse srityse susijusiose su seksualiniais santykiais, maistu, sportu ar bet kuo kitu. Galbūt kūnas Jums bando pasakyti kažką, ko protas dar neleidžia sau priimti, nes tai labai prieštarauja toms vertybėms bei įsitikinimams, kuriuose užaugote.


Turiu nuvilti bet greičiausiai šis nenoras turėti vaikų pats savaime nepraeis, bet aš labai viliuosi, kad jis bus kaip galvosūkis vedantis Jus į gilesnį savęs pažinimą. O tai yra viena iš įdomiausių gyvenimo kelionių.


Sėkmės Jums ir drąsos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis