Motinystė kai tau 20 ir 35 - eri: vienos mamos patirtis

Penkių vaikų šeimoje užaugusi Inga Lukšienė planavo porelę, o vėliau dar vieną vaiką – senatvei. Tačiau gyvenimas nusprendė kitaip. Susituokusi su savo pirmąja meile, ji sulaukė keturių atžalų: didysis Laurynas dabar septyniolikos, dvynukės Greta ir Gabrielė – šešiolikmetės, o pagrandukui Nojui – metai ir 7 mėnesiai.

Mama tapo 20 ir 35-erių

Dvynukės Klaipėdos rajone gyvenantiems Lukšiams gimė neišnešiotos, vos 28 savaičių, tad gydytojai nieko per daug nežadėjo, sakė, stebuklas, jei išgyvens. O namuose laukė vos metukų ir mėnesio Laurynas. Laimei, viskas baigėsi gerai, tad Nojaus auginimas, Ingos žodžiais, labiau primena atostogas.

„Mielai būčiau namuose, kol mažyliui sukaks treji, tačiau nėra galimybės", - apgailestavo mama. Paklausta, kodėl, sakė, kad vaikai labai greitai užauga, o kai išeini į darbą, jiems lieka mažiau laiko. Po darbo grįžti pavargęs ir šeimai nebegali skirti tiek laiko, kiek norėtųsi.

Dabar Ingai 37 metai. Pirmojo sulaukė būdama dvidešimties, mažylį gimdė 35 metų. Pati patyrusi, ką reiškia būti ir jauna, ir brandaus amžiaus mama, moteris gali palyginti: „Kai tau dvidešimt metų, darai, ką reikia, bet neretai ir automatiškai. Dabar, atrodo, kiekvienas naujas mažylio judesiukas ar garsiukas svarbus ir ypatingas. Jaunystėje, matyt, tau pačiam labai rūpi gyventi savo gyvenimą ir todėl ne taip atliepi vaiką".

Pirmus tris vaikučius Inga su vyru augino nelengvai - galima sakyti, jie buvo pametinukai, seneliai dar dirbo, tad pora neturėjo laiko per daug galvoti, „veikdavo kaip robotai".

Tačiau, kaip pasakojo Lukšių dukros, ir dabar mama nesėdi rankų sudėjusi.

Šeima gyvulių neaugina, tačiau, kad visada turėtų šviežios ir sveikos mėsos, laiko dvidešimt penkis triušius. Tik Ingai gaila, kad didieji jos atsisako. Argumentas - gaila triušiukų. Nebegelbsti ir šventas melas, neva tai vištiena.

Paprastam žmogui užsienis - didžiulė parama

Daržovių šeima neperka, užsiaugina patys. „Padeda ir didieji. Paprastomis dienomis, kai reikia ruošti pamokas, prie darbų nespaudžiam - dar spės pajusti gyvenimą. Bet savaitgaliais vaikai ir namus tvarko, ir prie daržų padeda", - sako universitetinį socialinės darbuotojos išsilavinimą turinti keturių vaikų mama.

Vyras dirba autoremontininku, tačiau bent porai mėnesių per metus priverstas išvažiuoti papildomo uždarbio į Daniją. „Galėtų ir ilgesniam laikui įsidarbinti, tačiau gyventi atskirai mūsų šeimai netinka. Ypač kai atsirado mažylis tie išsiskyrimai - širdgėla didžiulė", - atvira Inga.

Užsieniniai uždarbiai, Ingos žodžiais, gelbsti nemažai Lukšių pažįstamų. „Aišku, tai ne vienintelė galimybė pragyventi - yra žmonių, kurie ir čia uždirba, neblogai verčiasi. Tačiau paprastam žmogui užsienis yra didžiulė parama. Be užsienio būtų sunku judėti į priekį", - sakė DELFI pašnekovė.

Ingos žodžiais, kas važiuoja uždarbiauti į užsienį, važiuoja nuolat. Grįžta namo, truputį pabūna ir vėl važiuoja. „Prie tokios rutinos šeimos įpranta, matyt, prisitaiko. Bet, aš manau, kad tokie išvažiavimai santykių tikrai nestiprina", - atvira Inga.

Ji pati prisimena laikus, kai vyras dažniau ir ilgesniam laikui išvažiuodavo. „Tiesiog įpranti, kad išvažiavo, nėra žmogaus, mes su vaikais vieni. Grįžta vyras, atrodo, viskas kaip ir gerai, bet paskui pastebi, kad kyla susierzinimas, nes jau esi apsipratęs gyventi kitaip. Todėl manau, kad tie išvažiavimai - tik iš bėdos", - sako pašnekovė.

Neleido pinigų sauskelnėms

Ką reiškia būti daugiavaike mama, Inga žino jau 17 metų. Tačiau paklausta, ar pasijuto skirtumas, kai gimė pagrandukas, sako, kad nelabai.

„Finansiškai tikrai nepasakyčiau, kad pasijuto - mišinėlių pirkti nereikėjo, nes pusantrų metų pati maitinau, sauskelnes taip pat tik nakčiai dėdavome, nes naudojome ekologiškas daugkartines. Kur auga trys vaikai, užteks ir ketvirtam", - mano mama, tačiau priduria, kad jiems padeda ir ūkiškai gyvenantys tėvai.

Seneliai pasirūpina, kad vaikai nepristigtų mėsos, naminių pieno produktų. „Sviestą susisukam patys. Tai - vyriausiojo sūnaus darbas", - juokiasi Inga. Pasirodo, sviestą nesunku pasigaminti grietinę sukant paprastu mediniu šaukštu.

„Tai, kad gyvename kaime - didelis privalumas. Vien dėl to, kad šeima iki šiol valgo pačių užsiaugintas daržoves. Morkos, bulvės, burokėliai gerai rūsyje išsilaiko. O štai moliūgus, špinatus, kitas daržoves šaldome. Taip pat turime ir savų uogų: braškių, serbentų. Verdame uogienių, bet labiau mėgstame šaldytas", - sako moteris.

Paklausta, kiek duonos perka I. Lukšienė nustebina, kad ir ją namuose kepa. Vakarais šeima mėgsta pasilepinti naminiais pyragais arba perka ledų, o šventėmis kepa firminį tortą „Medutis".

Kai daug šeimos, darbo visiems pakanka. „Čia rytas, čia vakaras", - sako daugiavaikė mama, dirbanti septynias dienas per savaitę, dvidešimt keturias valandas per parą: naktį vis dar reikia keltis prie Nojaus.

„Žinoma, darbo labai daug, bet kažkaip esam įpratę nuo jaunų dienų, kai reikėjo auginti tris pametinukus. Kažkaip susitvarkom - mėgstam su Nojumi į lauką išeiti pasivaikščioti, kai gražus oras ir po du kartus einam. Pliusas, kad ne miestas, nėra mašinų, tad paūgėjęs mažylis galės eiti į lauką ir be mamos", - sako Inga.

Auga vaikai, auga ir poreikiai

Bekalbant apie pinigus ir paaugusių vaikų poreikius, sutariam - be grynųjų čia neišsiversi, nes vaikams reikia ir kompiuterių, ir pinigų mokslams, ir madingų drabužių: Lukšių mergaitėms dabar toks amžius, kai ypač svarbi išvaizda.

„Jos nuo mažens nenorėjo vienodai atrodyti, tad ir dabar skirtingai rengiasi, net kerpasi. Tačiau, galiu pasakyti, kad vyresnieji vaikai jau antra vasara patys užsidirba pinigų ir šį tą gali sau leisti", - pasakojo mama Inga.

Kaip ir kitose šeimose, paaugę Lukšių vaikai randa darbo savo namuose. Prie ūkio užsidirbę pinigų, vaikai juos gali leisti savo nuožiūra. „Nebekontroliuoju, ką perka. Nes pinigų užsidirba prie papildomų darbų, o ne atlikdami kasdienines pareigas. Jei savo noru eina padirbėti, savo nuožiūra ir pinigus leidžia", - sako DELFI pašnekovė, pridurdama, jog mergaitės už savus pinigus paprastai su draugėmis važiuoja prasiblaškyti į Klaipėdą.

Svajonėse - kelionės

„Kiekvieną mėnesį skaičiuojam, kam ko dabar labiausiai reikia. Nusistatome tikslą, taupom ir žiūrim, ar galim tai sau leisti. Tačiau planuojam ne metų, o labiau mėnesio išlaidas", - pasakojo Inga.

Paklausta, apie ką pati svajoja ir ko galbūt negali sau leisti, moteris ilgai negalvoja: „Aišku, mūsų su vyru poreikiai šiuo metu - paskutinėje vietoje. Pirmiausia viskas vaikams, ir kuo toliau, tuo labiau, nes vaikų poreikiai didėja. Ko norėtųsi man asmeniškai? Kur nors išvažiuoti - ir nebūtinai į užsienio kelionę, būtų smagu ir po Lietuvą pakeliauti, ypač jei pavyktų išvažiuoti ne vienai, o kelioms dienoms. Apie tai šeimoje garsiai pasikalbame, kad būtų smagu, jei atsirastų galimybė".

Vis dėlto, Ingos nuomone, vaikų poreikiai dabar svarbiau, o jie su vyru dar spės sau pagyventi.

Paklausta, ar vaikų gimimas stiprina santykius, ar juos komplikuoja, keturių vaikų mama už kitus žmones nenorėjo kalbėti. Tačiau dėl vieno ji tikra - mažiuko Nojaus gimimas labai sustiprino šeimą. „Kai vyresnieji vaikai užaugo, visi turėjome savo tikslų, vaikai savų draugų. Ir štai - gyvastis namuose, kuri visus sujungė, nori nenori visi telkiasi aplink mažąjį", - sako Inga.

Diena prasideda nuo kavos į lovą

Paprašyta papasakoti apie savo dieną, I. Lukšienė visų pirma pasidžiaugia, kad jos vyresnėliai - labai savarankiški ir nuo pat mažumės.

„Mergaitės iš karto buvo su charakteriu, nuo darželio laikų joms batukų neapausi, neaprengsi - viską norėjo daryti pačios. Ir dabar jomis labai pasitikiu. Nereikia jokios kontrolės: kelerius metus pačios keliasi, pasiruošia pusryčius, išeina į mokyklą. Nesikeliu didžiųjų išleisti į mokyklą - jie patys", - pasakoja Inga.

Su mažiuku moteris gali pamiegoti iki aštuntos ryto. Vyras rytais jai į lovą atneša kavos ir pasirūpina, kad ji ramiai galėtų ją išgerti. „Abu vyrai pasistengia, kad turėčiau tas penkias minutes ryto sau", - sako mama.

Atsikėlusi ji ruošia pusryčius, išleidžia vyrą į darbą ir pasiruošusi produktus pietums keliauja su Nojumi į lauką. Ramiausiai mažylis jaučiasi sėdėdamas vežime. Išlipęs iš jo ropoja, „ravi" gėles, kasa žemę.

Paguldžiusi sūnų pogulio, Inga ruošia šeimai pietus. Kitu laiku nelabai pagaminsi valgio - Nojus reiklus, nori daug dėmesio sau.

Prie pietų stalo paprastai susirenka visa šeima - net vyresnysis sūnus po paskaitų iš Klaipėdos spėja grįžti. Pora valandų numigęs su visais dažnai pietauja ir mažylis.

Jei geras oras - po pietų Inga nu Nojumi vėl eina į lauką. „Galima sakyti, jog pavasarį lauke ir gyvename", - juokiasi moteris, kuriai pavakario valandos jau sunkesnės, nes Nojus irzlesnis, pasireikalauja daugiau mamos dėmesio.

Nuo palangių dingo daigai

„Pavasarį tvarkėme aplinką, prasidėjo žemės ruošimo darbai. Bandau kartu su Nojumi dirbti, nors, tiesą sakant, jis kol kas labiau trukdo nei padeda", - sako Inga. Paprastai ji pati iš sėklyčių išsiaugina moliūgų, cukinijų, pipirų daigų. Tačiau, kaip užsimena, Nojus nuo palangės nemažai daigų nurovė, tad šiemet daugiau sės tiesiai į dirvą.

„Pomidorus šiltnamyje užaugina močiutė, tad mums reikės tik juos ir agurkus marinuoti. Auginsim morkas, cukinijas, geltekles, iš įdomesnių - graižažiedžių salotoms, petražolių, salierų. Iš žolelių darže augs raudonėlis, čiobreliai, šalavijas, bazilikai. Seniai žoleles auginame, paskui džiovinam ir naudojam. Prieskonių pirkti nereikia", - sako Inga.

Paklausta, kaip viską spės, kai reikėsi į darbą, susimąsto: „Va čia tai klausimas. Bus sunkiau, nes liks tik savaitgaliai. Panašu, baigsis bendri pietūs. Tik tiek, kad juos pakeis bendros vakarienės. Man svarbu, kad šeima nors kartą per dieną susėstų prie bendro stalo".

Vaikų lavinimas: brangu, bet būtina

Pinigus Lukšiai skaičiuoja, bet vaikų būreliams jų randa. Sesės šokia šiuolaikinius šokius, mokosi groti gitara, dainuoti.

„Šokiai vienai mergaitei kainuoja 70 litų per mėnesį, atskirai reikia mokėti ir už kelionę, nes kaime gyvenantiems vaikams apmokamas tik važiavimas į mokyklą ir atgal, o į būrelius jau kainuoja", - sako Inga, pridurdama, jog vaikų lavinimas - brangus, bet būtinas dalykas.

Viena Lukšių dukra gražiai piešia ir, kaip pati sakė, galvoja apie dailės studijas. Kita mergaitė norėtų studijuoti psichologiją. O štai Laurynas mažiau dėmesio skiria mokslams, todėl, mamos žodžiais, turi daugiau laiko draugams.

Trys vaikai - norma

Inga turi nemažai draugų ir pažįstamų, kurie augina tris vaikus. Jos žodžiais, trys - kaip ir norma. Moters sako nesijaučianti moterim didvyre, tačiau mano, jog šiais laikais auginti keturis vaikus - daug.

„Neturinčios vaikų poros ar auginančios vienturčius paklausdavo, kaip išlaikysim keturis vaikus. Tačiau aš galvoju, jei vieną ar du vaikučius augini, užteks ir trečiam. O kur tys - atsiras ir ketvirtam. Na gerai, gal mažiau duosi, bet mes kažkaip pragyvenam. Tik reikia labai stengtis ir skaičiuoti", - sakė Inga pabrėždama, kad didelis palengvinimas jų šeimai - ūkis ir tėvų parama.

Ketvirtas vaikiukas Lukšiams buvo didelė staigmena.

„Kai sužinojai, kad laukiuosi, aišku, buvo didelis šokas, bet paskui pagalvojau, kad užtenka trims, užteks ir ketvirtam. Niekada negali sakyti „niekada", bet keturių vaikų jau tikrai užteks. Kai turi du vaikus, jiems gali skirti ypatingesnį dėmesį, o kai yra būrys - kiekvienas su savo charakteriu, su savo požiūriu ir norais. Jau sunkiau. Esi dalijamas į kelias dalis. Kartais norėtum, bet nebegali skirti kiekvienam nedalomo dėmesio", - sako mama, su vyresniais vaikais ir vyru ramiau pasibūnanti vėlai vakare, kai užmiega Nojus.

Ištekėjo septyniolikos

Inga nesidrovi garsiai pasakyti, kad labai myli savo vaikučius ir vyrą. Su juo nuo vaikystės buvo kaimynai. Jos žodžiais, takelis tarp jų kiemų pramintas nuo šešerių metų. Jis ketveriais metais vyresnis, tad mokykloje su Inga nelabai bendravo.

Birželio 5 dieną bus 20 metų, kai jie kartu. Už pirmosios meilės Inga ištekėjo iškart po mokyklos. „Man tebuvo 17 metų. Tuo metu neatrodė kažkas ypatingo, nors kai dabar pagalvoji, mano mergytėms tuoj 17, bet nenorėčiau, kad dabar kurtų šeimas", - atvira mama.

Ingai svarbu, kad dukros studijuotų, įgytų profesiją - pačiai tai teko daryti auginant tris vaikus.

Kai įstojo mokytis į Klaipėdos kolegiją, sūnui jau buvo 11, o dukroms po 10 metų. Paskui tęsė studijas Klaipėdos universitete.

„Buvo sunku - ir vaikai, ir buitis. Jei ne vyro palaikymas, nebūčiau mokslų baigusi", - įsitikinusi Inga, kurią vyras, galima sakyti, ir pastūmėjo mokytis. Žinoma, ir pati norėjo įgyti išsilavinimą, rimtą profesiją, bet be jo palaikymo nebūtų tam pasiryžusi.

Dirbo su neįgaliaisiais

Socialinis darbas Ingai visada buvo arčiausiai širdies. Darbo su neįgaliais žmonėmis ji taip pat nevengė. „Be reikalo žmonės bijo, vengia neįgaliųjų - tai nuostabūs žmonės: visada natūralūs, parodantys savo nuotaikas, neveidmainiaujantys, tokie, kokie yra. Jie geri, švelnūs. Nereikia neįgaliųjų bijoti", - sako Inga.

Atėję į dienos centrą neįgalūs vaikai ir suaugusieji, Ingos žodžiais, tampa aktyvesni, atviriau reiškia savo emocijas, atsigauna. „Namuose su prižiūrinčiais tėvais jiems nėra blogai, bet trūksta ryšio su bendraamžiais. Kad ir kaip būtų, neįgaliųjų socializacija tikrai reikalinga", - įsitikinusi socialinė darbuotoja.

Viena iš Ingos seserų pati augina visiškos negalios sūnų, todėl ji ne tik profesiškai susiduria su neįgalumu. „Aišku, nėra lengva, bet svarbu per gyvenimą eiti drąsiai, kaip daro mano sesuo: su jos vaikučiu ir į pliažus, ir kitur važiuodavom, kol jis galėjo. Nors, žinoma, jausdavosi padidintas aplinkinių dėmesys. Vis viena, neįgalieji yra kitokie ir verčia einantįjį pro šalį atsisukti. Iš pradžių toks dėmesys slegia, bet paskui apsipranti", - prisipažįsta moteris.

Kai laukėsi paskutinio vaikelio, ji, kaip ir dauguma būsimų mamų, nerimavo: „Vienintelė mintis buvo, kad tik viskas gerai, kad tik sveikas".

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis