4 vaikų mama Birutė - atvirai apie skyrybas ir moterų bei vyrų skirtumus

Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.

Praėjusį savaitgalį buvau „Deva Prema"  koncerte. Kelios valandos mantrų dainavimo vėl ir vėl mane murkdė į temą apie vyrų ir moterų santykius. Širdis plyšo iš skausmo dėl dar vienų skyrybų man labai artimoje šeimoje. Vyras vaikščiojo pas kitas moteris, žmona negali jam to atleisti... Nežinau, kelintą kartą klausiu savęs mintyse, klausiu Dievo, klausiu Visatos: „Vyrai, ką jūs mums, moterims, padarėt?" Per amžių amžius niekinot mus, žeminot, prievartavot, milijonus kartų išdavėt, įskaudinot, pamynėt... Vyrai, ką jūs padarėt Moterims?

Paskutiniu metu aplink tik ir girdžiu: „Jis paliko mane nėščią, ir aš pasidariau abortą - viena neužauginsiu trijų vaikų." „Jis pasakė, kad mes neturim sąlygų auginti penkto, ir aš pasidariau abortą, o taip norėjau to vaikelio, bet jis negali uždirbti didesniam būstui. Negalėjau į jį žiūrėti. Dabar jau atleidau." „Jis neranda darbo, ir aš turiu išlaikyti jį ir auginti mūsų tris vaikus." „Jis paliko mane su vaikais ir išėjo pas kitą, jaunesnę." Kiekvieną kartą kai tai girdžiu man suspaudžia širdį, vilku norisi kaukti. 

Emigracija tarsi užgožė skyrybų tragediją, bet jos niekur nedingo. Nei vienai moteriai nelinkėčiau to patirti.Birutė Jakučionytė

Galvoju apie savo iširusią santuoką, galvoju, kaip stengiausi. Koncerte visi vyrai buvo paraginti atsistoti, pridėti rankas prie širdies ir dainuoti: „Kur aš beeičiau, mano širdyje visada bus meilė, mano širdis visada dainuos". Klausydama vyrų mantros, jaučiau didžiulę emocinę bangą, energetinį srautą. Mūsų, moterų, užduotis kurti jums, vyrai, pratęsti jūsų buvimą ir nešti šiam pasauliui taiką, meilę, šviesą, ramybę. Mes milijonus kartų jums atleidom. Atleidom jūsų išdavystes, jūsų karo žaidimus dėl valdžios ar pinigų, atleidom prievartavimus, žeminimą.  Atleidom, nes be jūsų nebūtų ir mūsų. Atleidžiu ir aš visiems vyrams, už tai, ką padarė man. Atleidžiu. Jūs, kiekvienas asmeniškai, nesat kalti. Tai toks laikas, tokia civilizacija, toks mūsų pasaulis. Dieve, kodėl aš negimiau šalyje, kurioje moteris ir motina yra garbinama kaip karalienė? Kodėl niekada nei vienam vyrui šioje Žemėje nebuvau tarsi karalienė?

TAIP PAT SKAITYKITE:

Pirmasis Birutės dienoraštis: emigracijos Londone pradžia
Vieneri metai emigracijoje: kas džiugina, o kas - liūdina?
Nuogą knygą apie savo santuoką parašiusi Birutė: džiaugiuosi išvažiavusi

Sakau vienam savo bičiuliui, apie kurio skyrybas irgi ką tik sužinojau: „Jėzau, aplinkui tiek skyrybų! Kaip man tai baisu. Man taip skaudu dėl visko, dėl mūsų, tarsi pervažiuotų, visų - ir moterų, ir vyrų... Mes laikmečio aukos kažkokios, nemokam normaliai santykių kurti, laikytis vieni kitų, taikytis, atleisti... Žiauru.  Labai daug mąstau apie tai paskutiniu metu. Norisi akis išverkti už vyrus ir už moteris. Už tai, ką padarėm vieni kitiems."

Mano bičiulis viską nuleidžia juokais: „Šv. Birutė - sutuoktinių globėja..." Net pačiame didžiausiame „š" rasdama pozityvą, čia nieko juokingo negaliu surasti. Negaliu rasti nieko pozityvaus tik vėl ir vėl ieškoti jėgų bei išminties savyje priimti tai ir atleisti. Gaunu daugybę laiškų ir žinučių iš moterų. Jos klausia manęs, ką daryti. Vienu iš tokių laiškų ir savo atsakymu noriu pasidalinti. Gavau jį senokai, bet nuolat galvodama apie masines skyrybas jį prisiminiau.

Rašo Danutė: „Esu nuolatinė Jūsų pasakojimų skaitytoja, žaviuosi Jūsų atvirumu, pozityvumu, gebėjimu visur spėti. Apie Jus išgirdau vos prieš pusmetį, bet iškart tapot kažkokia sava, artima. Gal todėl, kad aš labai panašaus amžiaus ir taip pat auginu keturis vaikus. Irgi bandau visur ir viską spėti. Tik nesu visuomenininkė, esu labai "naminė", man svarbiausia šeima, namai, vaikai, ir kad visi visada viskuo būtų patenkinti. Tik paskutiniu metu jaučiu, jog pati nebesu patenkinta. <...>

Jūs išgyvenote skyrybas, patyrėt visus pliusus ir minusus savu kailiu. Miela, Birute, pasakykit, kuriuo keliu eiti? Negaliu skaudint vaikų, du iš jų dar net į mokyklą neina. Bet nebegaliu ir gyventi jausdama dvasinę tuštumą. Atsiprašau, kad užkroviau Jus dar ir savais, visai nepažįstamo žmogaus, rūpesčiais. Bet man Jūsų atsakymas labai svarbus."

Manau, kad kai viskas susidėlios, ir aš tikrai sakysiu: „Na, štai, kaip gerai, kad išsiskyriau, nes viskas išėjo tik į gera!" Tikiu, kad taip tikrai ir bus. Bet tam reikia laiko. Ne metų, ne dviejų.Birutė Jakučionytė

„Vargu ar galėčiau patarti skirtis ar ne. Manau, kad jeigu yra dar koks nors neišbandytas būdas santykius gerinti, surasti bendrą veiklą su vyru, skaityti reikiamą literatūrą, eiti į mokymus, jeigu yra nors mažas šansas išsaugoti šeimą, būtinai tą reikia daryti. Manau, kad daug didesnis pasiekimas yra gyventi su tuo pačiu vyru 40 metų, nei išsiskirti ir atsikelti po skyrybų, gal sukurti naują šeimą. Taip lengva išsidraskyti ir taip sunku gyventi drauge. Visuomenės spaudimas, kad skyrybos yra norma, tikrai nepadeda sprendžiant tokius klausimus. Danute, skyrybos yra tragedija! Tiek tėvams, tiek vaikams. Aš jokiu būdu nebūčiau išsiskyrusi, jeigu jis nebūtų išėjęs, juk dar galėjom bandyti, kažkaip išeities ieškoti, bet jis tiesiog nusiplovė nuo mus ištikusios santuokos krizės.

Žinau, kad man viskas su laiku susidėlios, vaikai užaugs, galbūt ir dar kartą ištekėsiu - labai to norėčiau. Jau dveji metai, kaip bandau pakilti, išsilaižyti, bandau suklijuoti save, savo vaikus. Taip, emigracija tarsi perjungė mus į kitą kanalą - reikėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Emigracija tarsi užgožė skyrybų tragediją, bet jos niekur nedingo. Nei vienai moteriai nelinkėčiau to patirti. Na, nebent jeigu muša, prievartauja, geria, rūko, pas mergas eina, tada viskas paprasčiau. Lyg ir žinai, dėl ko skiriesi. Bet kai taip nėra, skyrybos yra tragedija. Sakau tai nuoširdžiai. Ar aš galėčiau gyventi su savo buvusiu vyru visą gyvenimą? Tikriausiai, kad ne. Manau, kad kai viskas susidėlios, ir aš tikrai sakysiu: „Na, štai, kaip gerai, kad išsiskyriau, nes viskas išėjo tik į gera!" Tikiu, kad taip tikrai ir bus. Bet tam reikia laiko. Ne metų, ne dviejų. Kas nutiks per tuos metus? Kas bus su vaikais? Kaip juos tai paveiks? Dar vienas dalykas, kurio mes iš anksto niekaip negalime numatyti - kaip mus pačius paveiks skyrybos.

Skyrybos viską pakeičia ir parodo mus pačiu bjauriausiu kampu, parodo mūsų juodąją pusę. Ar esi pasiruošusi, kad vaikai matytų jūsų abiejų juodas puses? Ar esi pasiruošusi su savo keturiais vaikais gyventi iš pašalpų, ar 1000 Lt alimentų per mėnesį? Ar esi pasiruošusi "pasidalinti" draugus, gimines, vaikus? Manau, kad skyrybos yra siaubingas dalykas. Nėra vienareikšmio atsakymo, skirtis ar ne. Jeigu jautiesi tuščia ir pavargus, galvok apie save: kaip prisipildyti, kad galėtum savo vyrui vėl duoti. Eik kur nors medituoti, ramintis, pasisemti... Nežinau, Danute, tikrai nežinau, kaip geriau."

Ir pabaigai dar viena istorija, kuri man nutiko (ne)atsitiktinai - kaip ir visos istorijos. Bet ji apie tą patį. Apie vyrus ir moteris...

Prieš kelias dienas skridau iš Londono į Oslą. Šalia manęs atsisėdo jauna, stilinga, graži mergina. Ji rankose laikė „bordingpasą" todėl pastebėjau, kad latvė. Vieta tarp mūsų liko tuščia. Kai visi keleiviai sulipo ir susėdo, mergina vis neramiau blaškėsi, dairėsi pro langą ir lėktuvą. Aš klausiamai žiūrėjau į ją. Ji kažką pasakė, bet iš pradžių nesupratau ką. Lyg kažkokį daiktą pamiršo. Negailestingai bėgo minutės ir stiuardesės ruošė lėktuvą skrydžiui. Mergina vis labiau blaškėsi, dairėsi ir nerimavo. Mačiau, kad kažkas ją žiauriai neramina. Paklausiau, kas nutiko, ir ji pasakė, kad jos partneris neatėjo į lėktuvą. Skruostais riedėjo ašaros... Ji nusisukusi į langą, bandė susitvardyti, bet sunkiai sekėsi. Prieš pat pakylant paklausiau, kodėl ji jam nepaskambina. „Negaliu, telefonas išsikrovė". Duodu jai savo, ir lėktuvui jau kylant ji pasislėpusi skambina savo verslo partneriui Musei. Tas pakelia, sako, kad nespėjo, kaltina merginos vyrą ir praneša, kad bilietų šiandien dienai į Oslą nebėra ir jis nebeatskris. Lėktuvas pakyla, ryšys nutrūksta. Pradedu ją kalbinti, nes kažkaip jaučiu pareigą nepalikti bėdoje žavios latvės, juolab, kad nematau čia jokios tragedijos. Atsiliepė, vadinasi, gyvas ir sveikas. Anokia čia tragedija, kad į lėktuvą pavėlavo. Bet Annai tai buvo tragedija. 

Iš pradžių sunkiai ir nerišliai, vėliau ji išpasakojo man visą savo istoriją. Dvidešimt aštuonerių Anna augina pusantrų metų dukrą. Skrenda į Oslą, ten turėtų sėsti į pilną prekių „busiką" ir su Muse važiuoti prekiauti saldumynais į Norvegijos šiaurę. Jeigu Musė neatskris, ji negalės niekur važiuoti, nes "busiko" raktai pas jį, o ji viena nei vairuoti, nei prekiauti festivalyje negali. Maža to, pas Musę net tik raktai. Pas jį ir visi pinigai, skirti kelionei. Anna paliko savo banko kortelę savo vyrui lietuvaičiui Jonui, kuris liko Anglijoje prižiūrėti dukrą. Taigi, Anna neturi nei pinigų, nei raktų, nei idėjų, ką daryti. Už paskutines turėtas kelias dešimtis svarų nusipirko oro uoste sau kvepalų. Jos telefonas Norvegijoje neveiks. Ji pasakoja savo istoriją ir vis nusisukusi verkia. Pirmiausia man į galvą atėjusi mintis buvo, kad čia kažkokia afera. Bet negalėjo ji atsidurti gretimoje kėdėje lėktuve vien dėl to, kad yra tarptautinio sukčių tinklo darbuotoja, nes Ryanair dabar jau visiems vietas duoda. Žodžiu, kuo toliau klausau, tuo labiau įsitikinu, kad ji sako tiesą. Gerai, ko tu verki, nebeiškenčiu aš, gal kokį planą sugalvokim, kol nuskrisim?

Birutė Jakučionytė
Asmeninio archyvo nuotr.

Pradedam dėlioti įvairius variantus. Grįžti jai visai neapsimoka, nes prekės liks neparduotos, nieko neuždirbs, tik bus išleidusi daug pinigų skrydžiams. Jeigu Musė perduotų kam nors, kas šiandien skrenda į Oslą raktą, tai ji galėtų važiuoti į tą turgų prekiauti. Tada gal mano brolis ar koks draugas Osle galėtų tą "busą" vairuoti? Ne, taip negerai. Didžioji dalis prekių yra Musės, be jo nieko nebus. Sutariam tik tiek, kad kai nusileisim, ji galės skambinti iš mano telefono tiek kartų, kiek tik reikės, kad kas nors išsispęstų. Dar mes nueisime prie „buso", ten jie paliko pravirus langus, gal pavyks kaip nors be rakto į jį įlysti ir pernakvoti, jeigu šiandien atgal į Angliją nebūtų bilieto. Anna pasakoja apie savo Joną. Sako, kad jis, net nespėjus jai grįžti iš pirmos tokios verslo kelionės su uždirbtais pinigais, bet jau pajutęs jų „skonį", užstatė visą jos auksą ir nusipirko sau automobilį. Sako, kad Jonas labai nori važiuoti mokytis į Lietuvą, baigti universitetą ir labai tikisi, kad ji uždirbs jo mokslams pinigų. Mane smelkia baisios mintys vėl apie tuos vyrus ir moteris. Šita, palikusi savo mažametę dukrą, trankosi po svietą, rizikuoja, bando, ieško kaip prasimušti, o jis užstato jos auksą, kad nusipirktų mašiną! Už pinigus, kurių ji dar neuždirbo! Nebeištveriu ir sakau: „Anna, bėk nuo jo kuo toliau, kur akys veda dabar. Esi dar jauna, protinga, graži, susirasi puikų vyrą. Bėk dabar, o ne dar po kokių dešimt metų, kai pagimdysi jam dar kelis vaikus".

Todėl, kad dar kartą noriu to Dievo paklausti: „Kodėl aš negimiau šalyje, kurioje Moterys garbinamos, kaip karalienės".Birutė Jakučionytė

Mūsų lėktuvas nusileidžia Oslo Rygge oro uoste. Anna jaučiasi labai nepatogiai dėl to, kad į visa tai įpainiojo mane. Aš negaliu jos palikti vidury oro uosto be pinigų, telefono ir jokios išeities. Sakau jai, kad apsiramintų, nes man taip buvo pačiai ir aš žinau, ką reiškia štai taip stovėti gatvėje. Tik aš dar ir pinigų turėjau, bet vidurnakty stovėjau Milano viduryje ir nežinojau, į kurią pusę eiti viešbučio ieškoti. Ir viena moteris man tada padėjo, parsivedė pas savo seserį į namus. Skambinam Musei - tas vis dar sėdi Londone oro uoste ir sako, kad rytoj jam jau nebėra ko skristi, nes į turgų jie pavėluos vis tiek. Skambinam Jonui. Pastarasis nekelia. Paklausiam informacijoje apie skrydį atgal. Šiandien nėra. Teks nakvoti. Einam prie "buso". Anna bando į jį nesėkmingai įlysti.

Matydama, kad nieko nebus, skambinu savo sesei: „Labas, aš jau atskridau, bet su nuotykiais. Atvažiuosim dviese, reikės internetu nupirkti bilietą, atsispausdinti, apnakvindinti žavią latvaitę". Net juokas ima iš likimo ironijos - mažiau nei prieš metus Milane mano sutikta moteris skambino savo sesei ir sakė: „Labas, radau moterį, atsivesiu ją pas tave, jai reikia nakvynės". Anna tikrai "parinasi", kad taip trukdo mane, o aš jai pasakoju apie tas dvi seseris itales, kurios dabar mano geros draugės, viena net į mano gimtadienį atskrido, o kita atskris po savaitės į Londoną, į svečius. Žodžiu, pasidžiaukime susitikimu. Paliekam tą „busiką" ramybėje ir einam atgal į oro uostą, prie autobusų, kurie veža į miesto centrą - esu tvirtai nusprendusi ją vežtis drauge ir nepaleisti tol, kol kas nors jai neišsispręs. 

Stoviniuojame prie autobuso, laukiame vairuotojo, esu pasiruošusi sumokėti už jos ir savo bilietą iki miesto. Esu pasiruošusi net nupirkti jai bilietą į Londoną rytdienai. Net jeigu ir neatiduos, vis tiek 70 svarų nėra ta suma, kurią man būtų gaila prarasti tokiu atveju. Ir kai jau traukiu pinigus mokėti už du autobuso bilietus iki miesto centro, suskamba mano telefonas - skambina Musė, jis nusipirko bilietą šiandien į Oslą, po kelių valandų bus čia ir jie galės tęsti ankstesnį savo planą - važiuoti prekiauti. Annai tereikia palaukti kelias valandas oro uoste.

Belaukdamos, kol mano autobusas išvažiuos, dar kalbamės apie 10 minučių. Grūste įgrūdu jai šimtą kronų sumuštiniui, ji man grūda savo kvepalus. Sakau, galiu juos iš tavęs nupirkti, bet tikrai neimsiu dovanų. Ji maldauja paimti, nes aš jai tiek daug padėjau. Bet kad nepadėjau visai. Tik pabuvau su ja ir viskas. Viskas išsisprendė savaime. Viskas atsistojo į vėžes ir be manęs. Kol stumdomės su tais kvepalais prie autobuso, atskrenda kažkoks vabalas ar širšė ir kimba prie Annos. „Tavo angelas atskrido, Anna" - sakau jai. Abi nusijuokiam, abi norim verkti. Įlipu į savo autobusą.

Matau ją pro langą, žinau, kaip ji jaučiasi: sutrikusi, pasimetusi, po didžiulio streso ir įtampos, žinau, nes man taip buvo. Žiūriu į tą gležną, jaunutę moterį, iš visų jėgų bandančią kapstytis, siekti ir vėl galvoju: „Vyrai, ką jūs mums padarėt?" Esu įsitikinus, kad Anna anksčiau ar vėliau bus labai sėkminga moteris, nes tokia jauna būdama daro tokius žygius. Įdėmiai žiūriu į ją pro autobuso langą, ji ženklais man rodo: „Kodėl taip žiūri į mane?" Žiūriu todėl, nes išmokau elgtis taip, tarsi kiekvieną akimirką į mane žiūrėtų Dievas. Todėl ir negalėjau tavęs palikti. Todėl, kad dar kartą noriu to Dievo paklausti: „Kodėl aš negimiau šalyje, kurioje Moterys garbinamos, kaip karalienės".

Birutė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis